Ignas Jurkūnas Šeinius (1889-1959) - tai unikalus dvikultūrinis reiškinys XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Švedijos literatūros pasaulyje. Jo meninio žodžio paieškos, literatūrinis proveržis Lietuvoje ir branda Švedijoje - bene vienintelė svari išimtis lietuvių ir švedų kultūriniame gyvenime. Ši knyga - vienintelis lobyno tomas, pristatantis mūsų rašytoją, daug parašiusį ir kita kalba, žinomą Lietuvoje ir kitoje šalyje.
Išskirtinumo esmė susijusi ne su pačiu žmogaus buvimu gimtinėje ir svetur, o su gebėjimu menine dviejų kalbų, lietuvių ir švedų, ištarme perteikti savitą skirtingos tapatybės esmę. Išskirtiniu tampa tarsi dusyk gimusio talento, dusyk subrandintos meninės saviraiškos cikliškumas. Be to, Šeiniaus išgyventa dviejų kultūrų patirtis buvo nauja ir savo ankstyvąja išraiškos forma. Tai, kas nestebintų šiandien pasaulio globalizacijos akivaizdoje, XX amžiaus pirmoje pusėje dar buvo labai netikėtas reiškinys.
Skandinavijos kraštai lietuvių literatūrai, išskyrus Igną Šeinių ir Jurgį Savickį, tebebuvo tolimoji šiaurė. Tad Šeiniaus, švediškai prabilusio lietuvių impresionisto, asmuo ir kūryba tebekelia klausimą: ar įmanoma autentiška dviejų kultūrų sampyna vieno kūrėjo asmenyje?
Lietuviškosios kūrybos proveržis
Igno Šeiniaus kūrybinės biografijos pradžia, intensyvi raida ir kokybinis apogėjus sutapo su dėsningomis meninio žodžio permainomis Lietuvoje. Lietuvių literatūroje, XIX amžiaus bėgsme išgyvenusioje romantizmo ir pozityvizmo siūbavimus, nuo amžių sandūros vis aiškiau brėžėsi modernėjančios meninės savimonės ženklai. Sofijos Čiurlionienės „Lietuvoje“ (1910), Juozapo Albino Herbačiausko „Erškėčių vainikas“ (1908) teorine ištarme argumentavo kismo būtinybę lietuvių mene. Tai Šeiniui kiek vėliau taps įsisąmoninta kūrybos premisa.
Asmeninis susitikimas (1909) su Maskvos universiteto studentu Stasiu Šilingu, galima drąsiai sakyti, lėmė jauno tuo met dar savamokslio kūrėjo gyvenimo kelionę, kurioje literatūrinė saviraiška net ir pačiomis nepalankiausiomis jai aplinkybėmis išliko pagrindine dvasine siekiamybe.
Ekspansyvus Šeiniaus proveržis lietuvių literatūroje, jo plačiašakis talentas, pastangos išmėginti vis naujus kalbėjimo būdus šiandieną galėtų stebinti, bet sykiu ir paaiškinti ne visada lygiavertę rašytojo kūrybą, jos visumą. Savo dienoraštyje prisipažinęs, kad tik vienuolikos pradėjęs mokytis lietuviškai (su tėvais bendravo lenkiškai) ir savo jėgomis godžiai švietęsis, kiek vėlėliau per ketverius metus (1910-1914) sukūrė bene visą savo lietuviškosios kūrybos „aukso fondą“; jo net gyvenimo brandos kūriniais nebepavyks pranokti.
Romanas „Kuprelis“ (1913), apysakos „Bangos siaučia“ (1914) ir „Vasaros vaišės“ (1914), lyrinės prozos rinkinys „Nakties žiburiai“ (1914), apysaka „Mėnesiena“ (1915) į lietuvių literatūrą atvedė ir naujos dvasinės sanklodos herojų, ir kitokį nei tradicijoje įprasta kalbėjimo būdą. Racionali suvoktis čia menininkui nėra svarbi; kur kas svarbesnė - intuicija, jausmas, mirganti nuotaika. Autentiška pasaulio pajauta - štai tikrasis kūrybos postūmis.
Jausminis potyris, prieštaringai išgyvenama meilė sudaro Šeiniaus kūrinių siužetinį brėžinį. Tačiau vaizduojami įvykiai - tarsi punktyras, prasminę vertę kuria gelminis atspindys - autentiška psichikos reakcija. Čia svajonės, sapnai, vizijos, atsiminimai tampa tikruoju gyvenimo matymu, o vidinė žmogaus būsena - vieninteliu meno vertu išgyvenimu.
Sklaidus pasaulio vaizdas ir jo psichinis vaizdinys tarsi natūraliai diktavo kitokį, nei lietuvių epikoje įprasta, pasakojimo būdą. Šeinius prabilo dar negirdėta kalbėjimo intonacija, impulsyviu pasakojimo tempu: spontaniškais sakiniais, paklūstančiais ne minties logikai, bet jausminiam intonavimui. Epinis tekstas tarsi perėmė išpažintinės lyrikos dėsningumus. Meninio žodžio patirtyje tai vadiname impresionistine pasaulėjauta ir raiška.
Šeinius, penkių dešimtmečių dvikalbės kūrybos kelyje išbandęs žanrų įvairovę ir ne vienalytę raiškos stilistiką, niekada nepamiršo impresinės. Ji net ir racionaliuose publicistikos tekstuose, pavyzdžiui, „Raudonasis tvanas“ (1940), „Raudonasis tvanas užplūsta“ (1945), išliko autentiškumu pulsuojančia kūrinio arterija. Intuityvizmu pagrįsto meno suvokus Šeiniaus buvo išties gili ir nuosekliai brandinta dar studijų Maskvoje metu (1912-1915).
Igno Šeiniaus lietuviškosios kūrybos vertinimas šiandienos literatūrinėje sąmonėje yra gerai žinomas. Gana paminėti Janinos Žėkaitės monografiją „Ignas Šeinius“ (1999), Juozo Stonio analizę jo knygoje „Psichologizmas ir lietuvių proza“ (1979), Birutės Ciplijauskaitės, Alfonso Nykos-Niliūno, Vytauto Kubiliaus straipsnius. Impresionisto, lietuvių epikos modernintojo vardas monumentaliai nukaltas lietuvių literatūros istorijos puslapiuose. Ir vis dėlto tai - tik viena šios patirčių turtingos asmenybės pusė.
Švediškoji kūrybos pusė
Kur kas menkiau, o gal ir visai menkai šiandienos vaizduotėje brėžiasi švediškojo Šeiniaus bruožai. Dėl to šiame straipsnyje plačiau apžvelgiama kaip tik šioji jo kūrybos dalis.
Igno Šeiniaus keturių dešimtmečių palikimą Švedijoje (1917-1959) sudaro šešios švedų kalba išleistos įvairių žanrų knygos ir antra tiek nepublikuotų kūrinių - spaudai parengtų mašinraščių, daugiau kaip aštuoniasdešimt publicistinių straipsnių periodikoje. Tokio aruodo pakako, kad Šeiniaus vardas būtų įrašytas ir į švedų literatūros istoriją. Rašytojo likimo išties užtektų dviem: Ignui Jurkūnui Šeiniui, prozos modernintojui XX a. pradžios lietuvių literatūroje; ir Ignui Jurkunui Scheyniui, nuosaikioje švedų literatūros tradicijoje švediškai prabilusiam baltiškajam balsui. Tiesa, lietuviams jis - impresionizmo kūrėjas - klasikas. Svetur tituluojamas kukliau, tačiau - ne paraščių figūra; minėtas ir tebeminimas, nes kitados yra drumstęs vėsų švedų pragmatizmą keistomis, psichologiškai niuansuotomis įžvalgomis, netikėtu potekstės aktualumu, vidinio regėjimo poetika. Šie savistabos ir saviraiškos būdai nebuvo įprasti švedų meninio žodžio tradicijai.
Igno Šeiniaus kūrinius, rašytus švedų kalba, chronologiškai galima skirstyti į du laikotarpius: ankstyvąjį, trukusį 1917-1927 m., ir vėlyvąjį, 1940-1959 m. Tarp jų įsispraudusį laiką pasiglemžė visuomeniniai reikalai, tarnybinės pareigos Lietuvoje (1933-1935 m. Šeinius redagavo laikraštį „Lietuvos aidas“, 1935-1939 m. dirbo Klaipėdos krašto gubernatūros patarėju spaudos reikalams, 1939-1940 m. buvo Raudonojo Kryžiaus Lietuvos skyriaus atstovas) ir Švedijoje (1940-1946 m. skaitė viešas paskaitas Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, 1944-1954 m. redagavo politinių straipsnių rinkinius, dramatiškai bendradarbiavo Lietuvių komitete, Švedijos lietuvių bendruomenėje, nuo 1953-iųjų atstovavo lietuvių išeivijai Skandinavijoje, tarpininkavo Švedijos verslininkams Lietuvoje, dirbo Švedijos Kooperacinės sąjungos Sveriges Kooperativa Forbundet nariu).
Grožinės kūrybos kelią įvairino gausi Šeiniaus publicistika, pasklidusi lietuvių („Dirvoje“, „Gabijoje“, „Lietuvių dienose“) ir švedų („Dagens Nvheter“, „Svenska Dagbladet“, „Stockholms dagbladet“, etc.) periodikoje.
Odisėjų Švedijoje pradžia - 1915-ųjų gruodis, kai rašytojas Lietuvių draugijos nukentėjusiųjų nuo karo šelpti Centro komiteto buvo pasiųstas į Švediją rūpintis pagalba tautiečiams. Šeiniaus uoli, racionali organizacinė veikla, matyt, lėmė vėlesnę diplomato karjerą. Dirbusį 1919-1922 m. vedėju Stokholmo, vėliau Kopenhagos spaudos biure, pirmuoju sekretoriumi Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje, pasiuntiniu Helsinkyje tarnavusį Šeinių Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1923 m. skyrė valstybės pasiuntiniu Skandinavijos kraštams, reziduojant Stokholme. Tuomet jis jau buvo spėjęs ir asmeniškai integruotis į skandinavišką gyvenimą - 1917 m. susituokė su švede Gertrūda Sydof, kuri, beje, įtakingais asmeniniais ryšiais nemažai nuveikė, kad jaunasis lietuvių rašytojas, ypač kūrybinės veiklos pradžioje, būtų pastebėtas Švedijos literatūriniuose salonuose.
Igno Šeiniaus, Lietuvos diplomato Skandinavijos kraštuose, karjera sėkmingai klostėsi, net klestėjo bemaž dešimtmetį - iki pat 1926-ųjų. Ne per iškilnu sakyti, kad klojo pamatus Lietuvos diplomatijos tradicijai Skandinavijoje, grūmėsi tarptautinėje politikos arenoje už jaunos valstybės teises, numatydamas ir įveikdamas klastingas politinių tos valstybės nedraugų užmačias. Šeiniaus darbo aplinkoje mirgėjo įvairiausio rango asmenų, buvo įsuktas diplomatinių priėmimų, dalyvavimų, atstovavimų, prezentavimų perpetuum mobile. Neįkainojama patirtis politikui, valstybės veikėjui. O sykiu - neabejotinas pasitikėjimo savimi mandatas jaunam lietuviui Švedijoje. Atrodė, kad sėkmės karuselei nėra priežasčių sustoti...
Tačiau 1927 m., Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje susiklosčius nepalankiai nuostatai dėl Lietuvos reprezentavimo Skandinavijoje Šeiniaus kaip diplomato atžvilgiu (mat buvo ne sykį kritiškai viešai išsitaręs apie 1926-ųjų įvykius, pavadinęs juos diktatūros įsigalėjimu Lietuvoje), jausdamas širdyje apmaudą po keblių pasiaiškinimų su Lietuvos biurokratais, jis buvo priverstas pasitraukti iš diplomatinės arenos. Vėliau, draugų padedamas, vis mėgindavo susigrąžinti jei ne prarastą diplomato tarnybą, tai bent panašų reprezentacinį darbą kur nors Užsienio reikalų ministerijos valdose.
Kol reikalai išsispręs, buvo susiradęs vertėjo, verslo tarpininko švedams, turėjusiems biznio ketinimų Lietuvoje, pareigų. Šeiniaus padedamas į Lietuvos rinką atėjo Švedijos degtukų monopolis, asfalto ir kelių tiesimo įmonės. Lietuvon jis lydėdavo Švedijos kultūros žmones, padėdavo rengti įvairias pasiekimų parodas.
Literatūrinės kūrybos atgimimas Švedijoje
Oficialus Šeiniaus kaip diplomato karjeros saulėlydis lyg ir dėsningai vėl nušvietė aukštą padangę literatūrinės kūrybos skrydžiui. 1927-1959 metais rašymą derindamas su pragyvenimą garantuojančia veikla, visuomenine politiko praktika, darbu Švedijos kooperacijos sąjungos archyve, žurnalistika Švedijoje ir Lietuvoje, jis subrandino švedų kalba išreikštą savitą meninio žodžio pasaulį.
Šeiniaus švediškosios kūrybos pradžia šliejasi prie jo politinės visuomeninės veiklos ištakų. 1917-aisiais Stokholme publikuojama kultūros apybraiža „Litauisk kultur“ („Lietuvių kultūra“), 1918-aisiais eilėraščiai proza bei noveletės „Natt och Sol“ („Naktis ir Saulė“), gausi publicistika. Vėlyvesniųjų dešimtmečių publicisto patirtis grėsmingoje istorijos akistatoje - Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ir pokariu - subrandina kur kas gilesnę įvairiažanrę kūrybą: 1940 m. istorinės publicistikos knygą „Den rodą floden“ („Raudonasis tvanas“), 1942 m. istorinį romaną „I vantan pa undret“ („Stebuklo belaukiant“), 1943 m. kelionių apybraižą „Den rodą resan“ („Raudonoji kelionė“), 1945 m. publicistinę diskusijų knygą „Den rodą floden svammar over“ („Raudonasis tvanas užplūsta“), 1949 m. publicistikos knygą ekonomikos klausimais „Resan i samverkans Sverige“ („Kelionė po kooperacinę Švediją“).
Be abejonės, kaip išbaigtus, visaverčius kūrinius turime paminėti ir leidybai paruoštus Šeiniaus rankraščius. Bene ankstyviausi tokie kūriniai - 1918 m. parašytos šmaikščios novelės „Himmelrikets undergang“ („Rojaus nuopuolis“), „Sagan om aret 1918“ („1918-ųjų sakmė“), 1920 m. komedija „Diplomater“ („Diplomatai“), 1923 m. istorinė vizijų drama „Den nya harskaren“ („Naujasis valdovas“), 1942 m. komedija „Sma ofullkomligheter“ („Trūkumėliai“). Šiandien gretinamųjų studijų atrodo vertas Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe“. Tai savotiškas 1934-ųjų lietuviško „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ variantas.
1947 m. Šeinius švedų kalba parašo romaną „Kom nėr till jorden“ („Nusileisk ant žemės“), satyrinę apysaką „Professor Bror Palmlund blev inte gift“ („Profesoriui Bror Palmlundui netenka vesti“), 1952-aisiais romaną „Kentauren gnaggar“ („Kentauras žven gia“); švediškosios kūrybos kelią užsklendžia gausi publicistika. Rankraštiniu pavidalu Šeiniaus bloknotuose yra išlikęs ir nebaigtas romanas „Guldhunden“ („Aukso šuo“).
Įsiklausant į baltiškąjį Igno Šeiniaus balsą, skambėjusį švedų literatūroje keturis dešimtmečius, maga stebėti jo kaitą: rasti dvikultūrės raiškos pradžią, sekti savo ir svetimo moduliacijas, viltis išgirsti galutinę kokybinę to skambėjimo dermę. Ieškant šito kalbėjimo ištakų, pravartu susitelkti į du šaltinius. Vienas jų savotiškai ruošė dirvą švediškajam diskursui, tai - Šeiniaus Maskvoje rašytas ir, rodos, A. Šaniavskio universitete gintas diplominis darbas (pateiktas ir mokslo darbų konkursui) meno filosofijos klausimais, „Meno filosofijos įvadas“ (1915), o kitas jau švedų kalba formulavęs pamatines rašytojo nuostatas, tai - kultūrologinė apybraiža „Lietuvių kultūra“ (1917).
Šeiniaus „Meno filosofijos įvadas“ - tai teorinis meno raidos dėsnių, tendencijų apmąstymas, subjektyviai racionalus mintijimas apie kūrybinę sąmonę, meninę suvoktį. O „Lietuvių kultūra“ - pirmasis švedų kalba publikuotas Šeiniaus kūrinys, pateikęs jau literatūriškai transformuotus meno teorijos teiginius, kuriuos autorius argumentavo konkrečiais meno pavyzdžiais ar objektyvizacijai sunkiai pasiduodančiomis savo interpretacijomis. „Lietuvių kultūra“ šiandieną galėtų būti svarbi dviem požiūriais: kultūriniu-istoriniu ir kūrybinės suvokties. Kultūrinis-istorinis žvilgsnis leistų stebėti Šeiniaus filosofinės ir estetinės minties brendimą, lėmusį švediškąją rašytojo kūrybą, o poetikos interpretacija skverbtųsi į individualios raiškos, literatūrinių įtakų, filosofinių įtekmių klodus.
Igno Šeiniaus prozinių eilėraščių ir novelečių knyga „Naktis ir Saulė“ - įdomus filosofinių-estetinių nuostatų, išdėstytų apybraižoje „Lietuvių kultūra“, patvirtinimas grožinės literatūros tekstu. Jame atsiveria keliašakės, daugiažanrės Šeiniaus kūrybos plėtra.
Homeopatiniai vaistai yra gaminami atskiedžiant veikliąją medžiagą, paprastai vandeniu, kol lieka tik pėdsakai. Homeopatijos šalininkai tvirtina, kad nedidelis medžiagos kiekis, sukeliantis ligos simptomus sveikiems žmonėms, išgydytų panašius simptomus sergantiems žmonėms. Paprastai homeopatai atskiedžia veikliąją medžiagą iki tokio menko kiekio, kad liktų tik mažiausias ingrediento kiekis, kuris jums niekuo nepadės, išskyrus galbūt sukurs lengvą placebo efektą. Na, bent jau galite būti tikri, kad tokiu kiekiu neapsinuodysite. Jei perkate homeopatinius produktus, jūs iš esmės vartojate labai brangų cukrų arba geriate šiek tiek keisto skonio vandenį.
Tačiau, kai JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) atliko Kanadoje įsikūrusios homeopatijos bendrovės „Homeolab USA“ produktų patikrinimą, ji gaminiuose aptiko kintantį vaistinės šunvyšnės kiekį. Konkrečiai, administracija rado ingredientą, geriau žinomą kaip vaistinė šunvyšnė produktuose, skirtuose kūdikiams, kuriems dygsta dantys. FDA išsiuntė griežtą laišką „Homeolab USA“ apie jų gaminiuose aptinkamą vaistinės šunvyšnės kiekį, o laišką paskelbė savo svetainėje.
„Jūsų operatoriai naudoja natūraliai kintantį procesą miltelių mišiniams gaminti, įskaitant iš toksiškų ingredientų pagamintus mišinius. Prieš išleisdami ir išsiųsdami savo produktą gamintojui „Raritan“, jūs nepatikrinote, ar miltelių mišiniai yra tinkami išmaišyti, kad būtų užtikrintas vienarūšiškumas ir vienodumas“, - rašoma laiške. „Jūsų tabletėse, skirtose kūdikiams, kuriems dygsta dantys, yra vaistinės šunvyšnės. „Raritan“ naudoja šį miltelių mišinį, kad pagamintų užbaigtus vaistus kūdikiams ir vaikams, kurie yra jautrūs toksiškam vaistinės šunvyšnės poveikiui. Jūs papildėte JAV rinką šiomis tabletėmis kūdikiams, prieš tai neįvertinę, ar jūsų gamybos procesas buvo patikimas ir atkuriamas“, - toliau dėstoma laiške.
Vaistinė šunvyšnė (atropa belladonna) yra augalas, iš kurio žmonės anksčiau gamindavo nuodingas strėles. Šalutinis vaistinės šunvyšnės vartojimo poveikis gali būti migla akyse, paraudusi sausa oda, karščiavimas, greitas širdies plakimas, nesugebėjimas šlapintis ar prakaituoti, haliucinacijos, spazmai, psichinės problemos, traukuliai ir koma, praneša JAV Nacionalinė medicinos biblioteka. Praėjusiais metais FDA įspėjo apie homeopatines dantų dygimo skausmą lengvinančias tabletes ar gelius, po to, kai jiems buvo pranešta apie kelis atvejus, kai kūdikiai patyrė traukulius, o simptomai buvo panašūs į apsinuodijimą vaistine šunvyšne.
„Vartotojai turėtų nedelsdami kreiptis į gydytoją, jei jų vaikas patiria traukulius, pasunkėja jo kvėpavimas, pasireiškia mieguistumas, raumenų silpnumas, odos paraudimas, vidurių užkietėjimas, vaikui sunku šlapintis arba jis susijaudina po homeopatinių dantų dygimo tablečių ar gelių vartojimo“, - FDA skelbia savo tinklalapyje. Visiems, įsigijusiems tokius gaminius, patariama nedelsiant juos išmesti.
Dantukų dygimas: kada ir kaip
Kalantis dantukams, pirmiausia toje vietoje dantena sustorėja, atsiranda dantenos išgaubimas ir per danteną nestipriai „šviečiasi” balkšvas dantuko paviršius. Net pravedus su pirštu, pajausite, kad toje vietoje, kur dygs dantukas - atsirado kauburėlis. Nėra tikslios datos, kada turėtų išdygti pirmieji dantukai, nors vidutiniškai dažniausiai jie pradeda dygti maždaug 6-8 mėnesių kūdikiams.
Galima naudoti specialius žiedus-kramtukus, žaisliukus, kuriuos gamintojai pataria prieš duodant pakramtyti - pašaldyti. Galima naudoti specialius gelius, kurie vietiškai nuskausmina, ramina gleivinę (pavyzdžiui, Kamistad, Anaftin Baby). Gelį reiktų įmasažuoti į dantenas pirštu ar vatos lazdele (ausų krapštuku) ties ta vieta, kur kalasi dantukas.
Jei kalantis dantukams vaikas yra labai neramus ir atsisako valgyti - galima duoti paracetamolio. Tačiau negalima duoti paracetamolio daugiau kaip 4 kartus per parą ir ilgiau kaip 2 dienas.
