Daiva Čepauskaitė - tai poetė, kurios žodžiai atveria duris į paslaptingą ir jaudinantį pasaulį, ypač tinkantį vaikams. Jos eilėraščiai ne tik žavi savo skambesiu ir vaizdingumu, bet ir moko suprasti jausmus, gamtą bei save. Tai pasaulis, kuriame kasdienybė susipina su fantazija, o paprasti dalykai tampa stebuklingi.

Poetinės kelionės po gamtą ir jausmus

Sutemose, kai laukai ir paukščiai nutilsta, o vakaro žara lėtai gesdama leidžiasi, prasideda gamtos paslaptys. Drėgnos akys gilėdamos vėso, atsispindėdamos žaliuose ežeruose. Rūkas, kaip baimė, nusileidžia, o mėnuo, atrodytų, kauliniais nasrais ryja rudens mauro puvėsį.

Tokiomis akimirkomis, kai tylą sunku nulydėti, o spalvų skystumą paguosti nėra kuo, atsiranda mažosios varlytės, kurios šildo vandenį baltu pilvu. Tai gamtos stebuklai, kuriuos mažos širdelės gali pajusti.

Poetė kviečia šaukti į tolimą tolį, tikintis, kad kas nors pratęs šviesą akims, o gal net „apsiuvusi dvyliktą brolį užbadysiu ir savo kaltes“. Lauko paukščiai nuaidi toli, palikdami mus vienus tamsioje samanotoje giraitėje, kur begalybę geriame lyg rasą.

Susitikimas su savimi ir pasauliu

Kartais atėjimas būna šaltas, kai beržas laša, o vėjas viršūnėje užkaltas niekaip neišeina pasitikti. Tuomet nejauku, ir atrodo, kad niekas nerodo tavęs rytui. Kažkas ant žolės nusirito, gal ašara vėjo laukinė, druska, o tyla pasilieka ant veido. Audrą beržyne kankino, bet neleido užkaukti.

Ir štai tu stovini, akimis į basas kojas žiūrint. Tamsa tos sekundės klausia: „Kas tu esi? Ko tu į mus juodom akim žiūri? Ko springdama erdvėj bežadėj skundies ir kokią bausmę užanty turi?“ Ji kviečia prieiti artyn, juodų rodyklių lūpomis užtemdyti išmaldą delne. Kiek daug taškų… Tai mes pavargę klūpom ties gedulinga amžiaus lopšine, prievartauti giesmei vienadienei, paskiepyti tikėjimo rakštim, akimirkos karaliai ir vargdieniai.

Tuomet renkame lyg šukes nuo tako spalvotus rytmečio burtus, slepiame įkaitusioje saujoje, migdome lyg nakties drugelį ant vilties pusiaujo, ant bevardžio kelio. Šiandieną daugiau neduota.

Sapnai, laukimas ir ramybė

Ant sudrėkusio sapno peties padėjus surūdyvusį skruostą, prašome nesiveržti prie nakties, nes ji užkrės laukimu. Nuodingam rudens smaigaly nei tikri, nei geri nebūkim. Prašome apeiti, jei gali, surūdyvusio sapno šukėmis. Akys rasoja ramybe, o mes stovime bevardžiam lange.

Žiemos lietus ant seno stogo būna toks trumparegis ir toks bukas. Eilėraščio dievukas moko skaičiuoti lašus, užduoda namų darbams šaltį ir klausinėja apie gruodį. Vėl nežinome, kaip skausmą kelti - ar visą, ar suskiemenuoti. Ir rašaluotos naktys sukasi į ašaringą rūko skarą.

Siekiam saulės atbukusiom rankom ir matuojamės grožį žvaigždės. Dieve mano, kaip greitai pabrangom. Kas nuo šiol prie žemės budės? Kas palaistys negrįžusių pėdas? Tu tyli? Ir gerai… Karčios rūdys tikėjimą ėda, ir veidai žiojėja pagarai. Groja vėjas išderintom stygom. Kas išgąsdintą maldą pratęs?

Gyvenimo takai ir meilės aukos

Tekėjo saulė tris kartus. Takai alsavo drėgme. Lyg ubagėlį pro vartus išlojau meilę. Žaizdota uodega vikriai užlyginau jos pėdas. Tylėjo vėsūs patvoriai, į veidą lietūs sėdo. Ir viskas. Tik tylos daugiau.

Pavadino mane krantu, kad galėčiau skenduoliui padėti. Pavadino mane šventu - nepasakė, kur nuodėmes dėti. Pavadino mane tiesa - nuėjau paskui kvailį jaunėlį. Pavadino mane šviesa.

Amžinybė ir pradžia

Jau diena nuo laukimo užkimusi, o sekundė tylos per ilga. Tebūnie amžinybė - akimirksnis, o pradžia tebūnie pabaiga. Tebūnie. Ir po vieną negrįžkime. Jau vėlu. Šiąnakt niekas negims. Ir ranka virš baltos kryžkelės - gal pamot, gal pridengti akims. Basomis per tikėjimo išvartas vesk mane, pirmaprade ugnie. Tebūnie tavo vardas neištartas. Vėjy stingsta varpai.

Kaip išgyventi sausį?

Kaip išgyventi šitą sausį, kur tiek beviltiškos erdvės? Kieno akim mane apgausit? Kuriam kieme naktis padvės? Žinau, pasiūlysit bedugnę ir vėl nustumsit. Ak, deja… Aš jau pažįstu šitą ugnį, aš jau degiau jos gelmėje. Deja, deja… Man šimtas metų. O gal dar tiek. Ir daugiau. Šunim benamiu apsimetus, aš jūsų patirtį vogiau. Kasryt iš patvorio šerkšnoto lindau laižyti jums kulnų ir nuo praeivių spjūvių soti blusas krėčiau ant jūsų delnų.

Grąžinkit, prašom, jei negaila. Na, kam jums šitie pelenai? Juokinga, apmaudu ir kvaila - po šimto metų nežinai, kaip išgyventi šitą sausį? Kam tiek beviltiškos erdvės? Kieno akim mane apgausit? Kuriam kieme naktis padvės?

Didybė ir bejėgiškumas

Jėga įkalintam kely grūmoja žmonės dideli ir sveria ašaras paklydusių. Didumas tavo - du lašai, juos tylomis išsilaižai. O kelias tolinas ir lydosi, bejėgiškumas lyg akmuo dūsuoja, spaudžiamas skiemuo ir plakasi prie kojų budelio. Didumas tavo - du lašai. Kvatoja milžinai - mažai!

Atsimerkti ir rinktis

Atsimerk. Aš jau pakankamai toli. Dar paverk. Gyvybė ryto smaigaly nulaužta. Ir raitos vystanti žolė. Rinkis tą, kuris išduoti negalės. Aš lieku prie išdavystės panagių.

Riksmas ir padorumas

Mes visgi retkarčiais pajuntam, koks atgrasus kasdienis vyksmas. Ir sulaižytoj sieloj bunda toksai tiesus ir nuogas riksmas. Mintis laukinė skaudžiai spardos, tuoj tuoj pavirs į aiškų žodį - išrėksim bent jau savo vardą, ir jis šleikštus nepasirodys. Bet, vos užuodę aitrią laimę, lyg šunys lakam padorumą.

Alkanas laikas ir ilgesys

Pakiemiais grįžta alkanas laikas, gena šviesą tolyn nuo akių. Aš esu tavo žilstantis vaikas ir tave lyg lopšinę šaukiu. Tylomis sušukuoki man gruodį ir paženklinki sapną sniegu. Priartėji ir lūpom išduodi realumą nakties. Nemiegu. Lyg plaštakė į ugnį - į veidą daužos saulė pernykščių dienų.

Palaiminimas ir jėga

Dieve, duok man jėgų trumpai ir atvirai priklaupti prieš giedančią rugpjūčio žvaigždę. Duok man jėgų žiūrėt į tolį, iš kur ateina nesustabdomi beveidžiai žmonės. Duok man jėgų nevaldomai ir kietai ašarai pakelti, duok man jėgų vieninteliam stiprybės gurkšniui iš patekančių meilės vandenų ir pirmapradžio pamiršto gerumo.

Pabaiga ir nauja pradžia

Tai, kas buvo - įvyko, neliko. To, kas bus, prisišaukt nepavyko. Kas yra, tyliai klojas sniegu. Ką užbaigt, ką pradėti iš naujo? Sėdi žodis ant lūpų pusiaujo, gano maldą kaltės botagu. Dienai baigiantis, užverčiu lapą ir į tamsą lyg nuosavą kapą baltą gedulo gėlę metu. Būtų keista, jei būtų atleista ir, pakėlus akis, būtų leista, dienai grįžtant, vadintis kitu.

Baisiai gražūs eilėraščiai vaikams

Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Čia gali sutikti ir savo baimes - tamsą, didžiulį vorą ar Tą, kuris gyvena po lova. Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu.

Metų knygos vaikams rinkimai 2018 metais pagerbė Daivą Čepauskaitę už jos knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai”. Šie eilėraščiai kviečia į pasaulį, kuriame netiki, kad poezija gali išgąsdinti, bet tuomet klausi savęs: kodėl čia taip šiurpiai tamsu, ką ten kaukia vėtra už lango, kas šnopuoja po lova ir krebžda senoje spintoje? Per daug baisu? Tai bėk į virtuvę, kur skamba linksmos daržovių operos ir verda kulinarinės dramos. Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu.

tags: #daiva #cepauskaite #vaikams #eilerasciai

• Rūpinamės dantukais darželyje
• Maitinimas pirmaisiais gyvenimo metais
• Kaip „Kardiolita“ rūpinasi nėščiomis moterimis
• Apie ugdymo(si) patirtis lopšelio grupėje "Pasaka"
• Kaip pasirinkti dviaukštę lovą vaikams