Teritorinis artumas su Baltarusija pastaraisiais mėnesiais tapo svarbus ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. Regis, dabar daugelis ieškome priemonių nusiraminti arba iki galo suvokti, kas vyksta aplink mus. Neseniai dainininkė Gabrielė Vilkickytė pasidalijo, kad tik dabar, karo akivaizdoje, pirmąkart suprato, ką iš tikrųjų reiškia Marcelijaus Martinaičio eilėraščio (vėliau sudainuoto Vytauto Kernagio) žodžiai: „Tokia daina, kad užsimerkia dainuodami lyg mirdami“. Taigi daina šiandien gali būti pamatyta, pajausta iš naujo.
Jus daina lydi beveik visą gyvenimą. Rokas: Šitas klausimas atveria labai plačią erdvę su daug įėjimų. Pavyzdžiui, galima kalbėti vien apie šį kraštą - Dzūkija yra gan naujas pavadinimas, o senasis šių žemių vardas yra Dainava. Čia žmonės labai labai daug dainuodavo. Dainuodavo dirbdami, dainuodavo ilsėdamiesi, švęsdami, dainuodavo palydėdami vieni kitus in kalnukų. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, virsmas buvo apdainuojamas, daina buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Ir šita tradicija irgi po truputį traukiasi, yra pamirštama.
Eglė: Liaudies dainos šiuo metu daugiausia skamba scenose, joms tai labai nenatūralu. Nes liaudies daina pirmiausia yra skirta jungti bendruomenę, nesvarbu, ar tai šeima, ar kaimo jaunimas, ar visas kaimas.
Rokas: Nenutolkim nuo karo temos. Vienas gražiausių dalykų, ką gali daryti žmogus mirties akivaizdoj, yra dainuoti. Ir man labai gražu žiūrėt, kiek Ukraina dabar dainuoja. Aš manau, kad tai jiems tikrai padeda. Iš tiesų tai padeda bet kokios mirties akivaizdoj - ar tai būtų karas, ar nykstanti tavo prigimtinė kultūra.
Eglė: Būtent Dzūkijoje ir buvo gaji raudų tradicija. Rauda man irgi labai labai gražus dalykas, kuris, deja, baigia pasitraukti iš atsisveikinimo su mirusiuoju ritualų. Aš raudojimą pavadinčiau tiesiog emocijų paleidimo technika. Tai yra spontaniškas, nuoširdus savo jausmų išdainavimas paprasta, vos kelių garsų melodija. Raudodavo, aišku, daugiausia moterys netekties akivaizdoj, dažniausiai per laidotuves, per šarvojimą, kai jau yra susirinkę kiti žmonės. Kai susiduriama su mirtim, raudojimas padeda neuždaryti netekties jausmo kažkur viduje, ką mes dabar dažnai matom. Pavyzdžiui, šarvojimo metu mirusiojo artimieji dažniausiai nei verkia, nei rauda, o tiesiog atsakingai sėdi, nes jie turi viskuo pasirūpint. O Dzūkijoj anksčiau atrodė, kad balsu neapraudoti mirusiojo nepritinka, neįmanoma paleisti žmogaus be raudos. Ir tas raudojimas yra įdomus dalykas, nes jo negali surepetuot. Pavyzdžiui, šiaip paprašytos senolės vargu ar paraudos, nes tuo metu tiesiog nėra netekties situacijos. Rauda yra visiškai improvizuotas žanras, kai pasitelkiant labai paprastą melodiją yra išliejamas visas skausmas, dažnai net išėjusio žmogaus gyvenimo istorija, išreiškiama, kaip liekantiems šitam pasauly bus sunku be jo.
Prasidėjus karui, mes su Roku pradėjom daugiau dainuoti ukrainiečių dainų. Šiaip kartu su mano draugais dar prieš karantiną rinkdavomės slavų, ukrainiečių folklorą pasidainuot ratukuose.
Rokas: Nes dainavimas yra šiek tiek kita bendravimo pakopa, jame mažiau proto. Tai visai kas kita nei intelektualinis pokalbis. Tai yra tiesiog buvimas kartu. Harmonijoj, per balsą, ritme.
Eglė: Įdomu, kad iki tol, kai sutikau Roką, mano gyvenimo kontekstuose visai nebuvo jausmo, kad dainavimas gydo, kad yra kažkokia terapija. Man tai tiesiog dalykas, kurį aš mėgstu, vertinu. Bet susidūrus su Roko pasauliu kažkaip išryškėjo ir ta terapinė tema.
Rokas: Tas terminas „terapija“... Iliustruosiu taip: „tradicija“ nėra senas žodis, nes anksčiau to tiesiog nereikėjo įvardyt - žmonės gyveno tradicijoje.
Eglė: Anksčiau va dzūkai maudėsi miške kiekvieną dieną.
Rokas: Dabar terapijos poreikis didele dalim atsiranda iš skubėjimo. Nes jei sulėtini, tai viskas gali būt terapija: bigudukų terapija, sausainėlių terapija, malkų terapija, kiekviename lėtame žingsnyje terapija.
Vytautas Skripkauskas - žmogus orkestras, šviesuolis.
Pasak Vytauto Skripkausko, Senajame Testamente, Pradžios knygoje, tvirtinama, kad muzikantai yra kilę iš Kaino palikuonio Jubalo giminės - jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda.
Vytautas Skripkauskas - „Septimos“ pučiamųjų orkestro įkūrėjas, parengęs daugiau nei pusę tūkstančio vaikų groti įvairiais pučiamaisiais instrumentais, pradedant fleita ir baigiant tūba.
Pedagogas - tai žmogus, nuo kurio priklauso Lietuvos ateitis, nes jis formuoja jaunąją kartą. Mokytojas V.Skripkauskas jau keturiasdešimt šešerius metus vadovauja Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleivių „Septimos“ pučiamųjų orkestrui. Jame nuo pat įsikūrimo - 1966 metų - muzikavimo su pučiamaisiais instrumentais mokyklą perėjo per 500 vaikų. Maestro V.Skripkauskas - tikras pedagogikos ir kultūros fenomenas, skiepijantis jaunajai kartai stropumą ir meilę muzikai. Jo auklėtiniai pūtikai - dabar garbūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės. Tai profesionalūs muzikantai, verslininkai, aktoriai, žurnalistai, pedagogai ir valdžios vyrai.
V. Skripkauskas, prisimindamas savo pedagoginės biografijos detales, pasakojo: „Pradžia buvo įdomiausia, kai pradėjau dirbti su moksleivių choru rusų mokykloje. Tai man buvo gera patirtis, nes privalėjau išmokyti moksleivius palaikyti drausmę - rusų mokiniai pasižymėdavo judrumu. Ten gavau pedagoginius pagrindus. Buvau baigęs konservatoriją - klarneto specialybę, todėl kolega A.Jozėnas pasakė, kodėl nekreipiu dėmesio į pučiamuosius instrumentus. Tuomet patekau į Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą. Čia įsitraukiau į kolektyvą ir greitai perpratau, kaip su mokiniais susidraugauti. Aš geriausiai mokėjau žaisti futbolą, tai jiems kieme, per pamokų pertraukas, parodžiau žaidimo technikos gudrybių. Pirmą orkestro pamoką vedžiau kieme, po futbolo pamokos. Tuo pelniau berniukų pagarbą ir norinčiųjų groti orkestre padvigubėjo, teko kai kurių atsisakyti.
V. Skripkauskas turi neeilinių organizatoriaus ir psichologo sugebėjimų. Maestro moka greitai ir tiksliai parinkti moksleiviui tinkamą instrumentą ir žino, kaip juo pastarąjį sudominti. Maestro prisimena, kad nuo 1970 iki 1980 m. „Septimos“ orkestre trečdalis buvo mergaičių, jos grojo mušamaisiais - būgnais tomtomais, lėkštėmis, ir berniukams labai patiko kartu groti.
Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius Edmundas Grigaliūnas sako: „Didžiuojuosi, kad šalia tokio garbaus vyro kaip Vytautas skamba Žirmūnų gimnazijos vardas. Nesvarbu, kaip visuomenė sužino apie gimnaziją, V.Skripkauskas prisideda prie gimnazijos vardo garsinimo“.
V. Skripkauskas su moksleiviais dirba pagal savo sukurtą groti pučiamaisiais pagreitinto mokymo programą. Šia tema jis dažnai vesdavo respublikinius pūtikų seminarus.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, VPIO „Trimitas“ meno vadovas Algirdas Budrys: „Mano kolega, klarnetininkas Vytautas Skripkauskas yra įnešęs didelį indėlį į pučiamųjų muzikos kultūros mėgėjų meną. Jis VOBT artistas, jo veikla su „Septimos“ orkestru nepaprastai mums reikšminga. Atmosfera ir kūrybinė nuotaika, kurią jis sugeba sukurti dirbdamas su mokiniais, leidžia jam pasiekti gerų rezultatų - šioje srityje iš V.Skripkausko gali pasimokyti daugelis. Tik dėl tokių entuziastų kaip V.Skripkauskas, A.Ziegoraitis, R.Vilys, kurie dirba su vaikais pučiamųjų orkestrų srityje, laikosi ir mūsų profesionalūs kolektyvai.“
V. Skripkauskas pasakoja, kad Lietuvos kino studija pasiūlė nusifilmuoti filme, kur orkestras turėjo judėti ir groti. Šią novelę režisavo Gytis Lukšas, muziką sukūrė Giedrius Kuprevičius, o joje dirigentą vaidino aktorius Gediminas Girdvainis. Iš kariuomenės atsiuntė puskarininkį, kad apmokytų žygiuoti. V.Skripkauskas, pamatęs, kad jis negali susitvarkyti su vaikais, pats susisiekė su kino režisieriumi ir paprašė, kad visą choreografiją paliktų jam. Pats sugalvojo judesius pagal muziką, nes tas kariškis jos nežinojo. Režisieriui patiko defilė ir taip vaikų orkestras nusifilmavo meniniame filme.
„Linksmos istorijos“ - taip vadinosi pirmas spalvotas lietuvių filmas, kurtas Maskvos centrinės televizijos užsakymu 1973 metais. Filmo scenarijų parašė knygos apie Nežiniuką autorius Nikolajus Nosovas. Filme pasakojamos trys novelės apie Vilniaus moksleivius, renkančius metalo laužą.
Vilniaus „Ąžuoliuko“ muz. mokyklos mokytoja, buvusi V.Skripkausko kolegė Dalė Juozapavičiūtė sako: „Maestro visada rodo dėmesį visiems žmonėms, ar tai būtų valytoja, ar moksleivis. Visada troleibuse pasisveikins, pakalbins. Jeigu berniukai mušasi, niekada abejingai nepraeis, išsiaiškins. Vienas jo įdomių bruožų - kad dainuodavo arijas ir pritaikydavo situacijai, su juo įdomu klausyti muzikos, puikiai komentuodavo. Jis viską fiksuodavo ir mus egzaminuodavo, mėgdavo sudėtingus lietuviškus žodžius, dažnai klausdavo lietuvių kalbos mokytojos, kaip jie kirčiuojami. Kartą į orkestrą penktokėlį atvedė susirūpinusi mama. „Mokytojau, gelbėkite vaiką, pražus gatvėje su draugais“, - prašė ji. Orkestre pakako vietos visiems.
Maestro namuose, ant kuklaus medinio stalelio, surikiuoti už orkestro laimėjimus pelnyti prizai: 2003 m. „Septimos“ pučiamųjų orkestras dalyvavo daugelyje Lietuvos ir Europos koncertinių projektų ir pelnė nemažai apdovanojimų. Visur apie šį moksleivių kolektyvą ir jo vadovą V.Skripkauską atsiliepiama tik gerai ir pagarbiai. Orkestras groja ir yra įrašęs lietuvių kompozitorių originalią muziką, su daugeliu jų vadovas V.Skripkauskas artimai bendradarbiavo.
Kelionės „Septimos“ orkestrą lydėjo visus 46 gyvavimo metus. Iš pradžių koncertuota po Sovietų Sąjungos miestus, grota ir Maskvoje, liaudies pasiekimų parodoje, vėliau po įvairias Europos šalis. Orkestras koncertavo Šveicarijoje, Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Suomijoje, Vengrijoje.
V. S. Dirbau rusų kalba dėstomose mokyklose. Mane įpainiojo Zemnickis, sakydamas: „tu toks linksmas vyras esi, aš išeinu iš tos mokyklos (trečia vidurinė mokykla Subačiaus gatvėje); ten mokėsi karininkų, tarnautojų iš didžiosios sąjungos vaikai. Tie vaikai buvo sunkiai valdomi. Palyginus lietuviškose mokyklose - pasaka: ramybė, muzikos pamoka - tyla, visi klausosi... O čia aš supratau: nori, kad mokiniai dirbtų, turi juos užimti. Jeigu tik pauzė, iškart prasideda fokusai - tai dujas paleidžia, tai vėl ką. Užuot sakę Ivan Susanin, pasako Ivan s usami - pasijuokiam visi kartu. Išradingi buvo vaikai. Gerai išmokau rusiškai. Rusų kalba reikėjo pasakoti apie Čaikovskį ir kitus kompozitorius.
Žirmūnuose pradėjau dirbti 1953 metais. Dirbau paraleliai dviejose mokyklose.
Teatre, meno mokykloje pradėjau dirbti 1956 - Trinkūnas pakvietė. Paskui sekė septinta vidurinė. Taip visą gyvenimą mažiausiai trys tarnybos.
Dabar tik tegirdim apie patyčias mokykloje, nesuvaldomus mokinius, kurie neretai kelia ranką net prieš mokytojus. Jūs dirbot su pūtikais, kurių didelė dalis vaikinai, tik dabar pradėjo mergaitės pučiamaisiais groti. V. S. Taip, taip. Dažniausiai sunkiai valdomi yra gabūs mokiniai.
Aš buvau baigęs futbolo aukštąją mokyklą, net meistrų komanda mane priėmė žaisti. 1948, kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, jau buvau kandidatas į Lietuvos futbolo rinktinę, į meistrų komandą su atlyginimu. Iš Panevėžio išvažiavau labai drąsus, nes Panevėžy mane tikrino liaudies ansamblio vadovas Jonas Švedas. Turėjau tokį ragelį ir tuo rageliu jam pagrojau. Laikraštyje pasirodė žinutė, kad atvažiuos Jonas Švedas, todėl reikia eiti pasirodyti. Pasikviečiau klasės draugą. Pats buvau bebaigiąs ekonominę mokyklą, neturinčią nieko bendra su muzika - buhalterija, ūkinis skaičiavimas, o aš apie muziką. Suorganizavau ansambliuką, mes ekonominėje mokykloje muzikuodavom. Švedas pasakė: „Mums labai trūksta instrumentalistų”. Jam tokią polkutę paraičiau, jis pasižiūrėjo ir sako: „Atvažiuok į liaudies ansamblį, mes priimsim tave”. Futbolas ir čia, tai aš mamai sakau: „Man pinigų nereikia”. Atvažiavau, o, pasirodo, Švedas neturi etato. Jis mane ramina, tuoj bus, o laikas bėga... Aš ambicingas, tėvams nesakau, žiūriu, kad man labai striuka darosi. Nuėjau pas Švedą, sakau, tikrai pasakykit - priimsit, ar ne? Jis labai susijaudino, duoda man šimtą rublių. Aš sakau - jokiu būdu, o jis: - čia ne kyšis, aš pats kaltas. Aš jam buvau laišką parašęs, kad domiuosi skudučiais, turiu būrelį, kūrinių neturiu. Jis man tuoj pat atrašė, pamokydamas, kaip skudučiais groti, kaip juos vertinti. Klausimas, kaip aš susitvarkau su mokiniais. Panaudoju visa, ką išmokau. Neturėjau metodikos, kaip vaikus pasirinkti, priėmiau visus, kas nori. Aš apie futbolą papasakojau, jiems akys atsivėrė. Lietuvos jaunių rinktinės uniformą atsinešiau, parodžiau. Atėjo visi, kurie futbolą žaidė, prisidėjo kiti, merginų atsirado ir pradėjom. Parodžiau, kaip stabdyti kamuolį - tokia pagarba man atsirado. Tada sakau: dabar truputį padainuosim. Pradžia su choru buvo, paskui pučiamųjų orkestras. Pamėginau, dūdų kampas buvo po laiptais, ten toks triukšmas po tais laiptais, kad negali nei groti, nei kalbėti. Žinot, mediniai laiptai. Bet pripratau ir gerai; užgęsta šviesa, žvakę užsidegam - labai romantiška. Taip dirbom: pusvalandį pagrojam su dūdom, einam į kiemą futboliuką pažaisti, aš treneris.
A. Ž. O dabar kaip Jūs tvarkotės? V. S. Dabar šventa. Seniūnas yra klasėje, su seniūnu kalba, paveiki juos savo žiniomis, savo dainavimu.
A. Ž. Prieš pora metų klausėm Jūsų fantastiško orkestro, tai kaip Jūs juos išmokot groti? V. S. Trombonistai dažniausiai būna aukštesni, ilgesnės rankos, o su bosistais (tuba) įdomu, bet sunkiau. Apie tas natas: mi bemol apačioje pagrindinė nata - jie žino, kad čia nulis. Fa jau yra pirmas trečias pirštas. Sol yra pirmas antras. La bemol pirmas pirštas, si bemol tuščias vėl.
A. Ž. Vietoje natų gauna pirštuotę? V. S. Išmoksta, neleidžiu rašyti, viskas atmintyje.
V. S. Aš idealiai turiu žinoti, bet kartais apsirinku, jie mane mokina. Aš turiu vieną bosistą, kuris nė vienos natos pavadinimo nežino. O Wagnerio tokius dalykus pradėjo groti. Internete susirado natas ir groja, ko akademijos antro kurso studentas nepagrotų. Jis pirmas išmoko dainų šventės keturis kūrinius. Simonas.
Maestro, kaip čia gali būti, kad klarnetistas ruošia tūbistus? V. S. Stebisi visi.
V. S. Klarnetininkai taip pat. Aš turėjau puikių klarnetininkų, dirbau meno mokykloje, buvau skyriaus vedėjas, 27 metus meno mokykloje pučiamųjų skyriaus vedėjas. Pas mane baigė Mykolas Kačinskas (radijuje grojo saksofonu), Petras Mateika, Romualdas Taločka, Pašiūnas. Aš turėjau tokią sistemą: jeigu labai nori mokytis, bet jam sunku, tai valstybiniams egzaminams ruoštis pradedam nuo trečio kurso. Budrys sako: „Kaip jis groja“, paskui priduria: „tu mane apgavai - daviau naują kūrinį, negali pagroti, o kaip puikiai pagrojo”.
O kaip suvaldyti vaikus - reikia ateiti į klasę ir pamatyti, ką aš su jais darau. Užimtumas. Kai aš dėsčiau muzikos raštą, tai turėjom pasisveikinimą, esu parašęs mažą melodiją, jie pasisveikina ir tuoj pat vyksta apklausa, be jokių pauzelių. Aš kai padariau karjerą kaip muzikos mokytojas, švietimo ministerija paskyrė mane inspektoriumi patikrinti muzikos mokytojų pamokas. Nuėjau pas Noviką. Išklausiau visą pamoką ir nesupratau, kokia užduotis. Aš jo klausiu: „Kokią temą šiandien turėjot?“ Jis atsakė: „Intervalas kvarta”. Nė vienos dainos apie tai nebuvo, kad ir „sojuz nerušimy“. Užkalbinau tokį Rudaitį. Sakau: „Aleksandrai, eik mokytojauti“. Toks valtornininkas Baužinskas buvo, mes verkdavom, kaip jis Faustą grojo, kokiu garsu groja, o Fauste tokių gabaliukų yra, pabaigėlės ten visos valtorna, už širdies griebia. Aš jį pakviečiau į Čiurlionio meno mokyklą valtorną dėstyti. Jis atėjo, o po savaitės sako: „Aš negaliu, jie nieko nedirba, mano nervai neišlaiko“. Čia nelengvas dalykas yra, čia reikia vaiko širdį užkabinti: vienam pasakai, kad gerai pagrojai, tai koks jo džiaugsmas, o kitą pagyrei - tai jis piktam panaudoja, nebedirbti pradeda. Pagyrei - nebedirba, aha su tuo reikia kitaip. Moment turi išsiaiškinti, su kuo turi reikalą.
V. S. Taip. Viską puikiai pagroja, bet piktybiškai nenori mokytis. Negalima supykti. Jei užpykau, tai namo einu nusiminęs, kam aš užpykau. Pergyveni, labai svarbu analizuoti savo veiklą. Ir eidamas į mokyklą kartok sau dešimt kartų „nebūk piktas“. Geruoju viską pasieksi.
A. Ž. O kaip Jūs žmoną pamatėt? V. S. Operoj kaip arfistę, namuose kaip žmoną.
P. S. Kaip atsirado mūsų šeima? Konservatorijoj mokėmės vienam kurse, bendros paskaitos, tai jis vis ateina prie manęs atsisėsti. Po truputį palydėdavo į Žvėryną, paskutiniame kurse visiškai susidraugavom. Skirstymai buvo, ne kur nori, o kur skiria. Mano instrumento niekur kitur nėra, tik Vilniuje.
V. S. Operoje sako yra tokia vieta bandoj, o banda - tai orkestras scenoje. Sakau, gerai, grosiu bandoje. Turi apsirengti specialiais rūbais, vaidinti. „Traviatos“ gale reikia karnavalą groti. Dabar girdėjau, kad Italijoje tokiu tempu groja, mes nesugrotume.
P. S. Baigus mane paskyrė į operos teatrą, bet ten nebuvo vietų.
V. S. Dabar ratukai yra, o tais laikais nebuvo - arfą reikėjo nešioti. Ji stojo į akademiją nemokėdama nei vienos stygos užgauti.
P. S. Dabar kalbama apie naują teatro ir koncertinių įstaigų įstatymą, rentos pūtikams būtų nuo 45 metų. Mes šiais metais švęsime jūsų 90 - metį. Tai nuo ...
Baigianti keturiasdešimtuosius, stambiakrūtė, plačiastrėnė Marcinkonių miestelio gyventoja, didžiai sukriošusio ir nusilpusio vyro Jonelio žmona, dažnai savąjį žmogų pavadinanti džiūsna ir niekam tikusiu tinginiu, net sapnuose regėdavo save užverstu sijonu užspeistą erškėtyne ar tvartelyje to didžiulio kaimyno Kastantos padargo, kurį vieną kartą buvo mačiusi visu gražumu plūduriuojantį upės maudyklėj, tad keikė savo likimą už tai, kad ją, gražiausią, iš pieno plaukusią apylinkės mergą tėvai atidavė tam susisukusiam batsiuviui, mat senis buvo laikomas pasiturinčiu ir sukaupusiu nemažą turtą - buvo kalbama, kad po ant sienų išklijuotais laikraščiais Jonelis slepia ne tik rublius ir litus, bet ir lenkiškus zlotus ir vokiškas markes. Be to, į bažnyčią ateidavo pasipuošęs juodu kostiumu, pasirišęs šlipsiuką ir tarsi katino pautai blizgančiais batais apsiavęs. Argi toks kvėša jos vertas? Juk aplink tėvų svirną vakarais bernų šniūrai vyniote vyniojosi, kad Malvinka leistų nors delną ant liūlančios kulšies uždėti. Keikė likimą ir slaptomis sekė kiekvieną dvimetrinio kaimyno žingsnį, vis taikydama lyg netyčia pastoti žmogui kelią ir užkalbinti. Bet Kastanta į narčios moteriškaitės pusę net galvos nepasukdavo. Krauna kirtavietėj malkas į vežimą ir švilpiniuoja kaip varnėnas auksasnapis, plačiu delnu vis nubraukdamas nuo kaktos gražias garbanas, o tie raudoni kelių dienų šeriai ant barzdos net dega, kaitina ir svilina Malvinkos krūtinę. Dažnai bobelė apsimesdavo mėlyniaujančia ar grybaujančia ir sukdavo ratus aplink Kastantos stulpą, vis pasilenkdama, vis plačias strėnas vyro pusėn atkišdama. Bandė sugundyti kaip Ieva rojuj Adomą, bet vis veltui. Bet sąžiningam, dievobaimingam vyrui tas Malvinkos liežuvis kaip ant miško paklotės numesta kanapinė virvelė - net pasilenkt dėl jos neverta. Kastantai kitos nereikia ir niekada nereikėjo, jam jo Antosià buvo pirma ir vienintelė, nepakeičiama, jųdviejų vardai bažnyčios knygoj greta surašyti, šventi kunigo žodžiai „iki mirtis išskirs“ ir po dvidešimties metų giliai širdyje tūno, kad žmogus neužmirštų priesaikos.
Vasara naktimis visa užkaitusi, nusimetusi apklotus, Malvinka išspirdavo savąjį tinginį iš lovos, vos tik jis pabandydavo tą savo kaulėtą delną priglaust prie jos šlaunies, vildamasis, kad nusiklojusi žmona prisileis. Per patį birželio dienos karštį, užsislėpusi už neaukštų pušelių, ji stebėjo Lankelės pievoje šienaujantį Kastantą. Matė, kaip vyras lengvu dalgės mostu verčia aukštą, tankiai sužėlusią žolę, palikdamas plačiausią pradalgę. Žengia basas, pasiraitojęs kelnių kiškas, blauzdos ugnimi raudonuoja, stabteli, kelis kartus pertraukia bude per dalgės ašmenis ir vėl žygiuoja, ir nematyti, kad būtų bent kiek pavargęs, o jos Jonelis Pažydžiuos nuskabo pradalgėlę ir jau sėdas ant kokio kupsto pailsęs, jau braukia prakaitą. Ne kartą buvo jam sakiusi, kad pasamdytų berną, jų dabar pas krautuvę ne vienas tik ir laukia lito, bet jam, matai, ne onoras, kad kitas jo pievą šienautų, jis neatsiliks nuo anapus kalnelio žolynus guldančio Kastantos, ne, jis nepasiduos, tegu Malvinka mato, kokia jo galybė. Nežinia kuo būtų moteriškės kankynė pasibaigus, bet staiga pamatė tą sudžiūvėlę Antosią su balta skepeta uždengtu kašikėliu rankoj skubančią pas savąjį žmogų. Malvinka net nustėro, prarado amą, tarsi ją kas būtų šaltinio vandeniu perliejęs nuo krūtinės iki papilvės - karščio kaip nebūta. Pritūpė, dar saugiau užsiglaudė už pušelaičių, kad jos akys nematytų, kaip Kastanta įsmeigia į žemę dalgės kotą, prisėda ant blindės kelmo ir palengva abiedoja, neskubėdamas, ir matos, kad jam už Antosiõs atneštus blynus nėra nieko gardesnio visame pasaulyje. Po pusvalandžio tas Malvinkos minčių „jeigu“ atsivėrė tokiu šventumu niekada neregėtu, tokia neapsakoma grožybe, kad moteriškė net cyptelėjo, pajutusi, kaip širdį dūrė kažkoks graudumas lyg per pamaldas bažnyčioj, kai kunigas taria tuos žodžius „negeisi savo artimo žmonos nei vyro“. Kastanta stovėjo grynas, baltas, kaip iš pieno plaukęs, ir toks didelis, ramus, įbridęs į šiltą balelę. Stovėjo ir dairėsi po plačias apylinkes, kurias nuo mažumės, nuo lenko laikų pažįsta kaip savo penkis pirštus ar savo pirkią. O Antosià, rankšluosčiu nušluosčiusi savo žmogų, padavusi marškinius, kelnes ir palaukusi, kol Kastanta pradės naują pradalgę, pasiėmusi kašikėlį labai ramiai tarsi iš bažnyčios patraukė per kalnelį į namus. O virš Lankelės aukštai padebesiuos čireno vieversys, ir moteriškei pasivaideno, jog girdi Marcinkonių bažnyčios klapčiuko rankoj skambančius tris sidabrinius varpelius. Ir jau pakilusi nuo klupsčių, jau pamiške slinkdama į namus pas savąjį Jonelį, ūmai pajuto gailią sąžinės graužatį prisiminusi, kaip aną vasarą ravėdama daržą ir pastebėjusi pro šalį labai tyliai kaip didelį katiną einantį Kastantą, kaip visada švilpiniuojantį, staiga siuto pagauta užvertė sijoną ir pro šakumą atbula ėmė žerti grumstus vyro pusėn, norėdama jį įžeisti, pažeminti, suniekinti ir prilyginti savajam paliegėliui Joneliui, kad taip neriestų nosies. Tačiau ir tą kartą Kastanta net nepasuko gražios savo galvos keturpėsčia išsikėtojusios bobelės pusėn.
- Miegok, pakelsiu ketvirtą, - keturiolikmečiam berniukui įsako dėdė Jokūbas. Bet vaikas žino, kad nesumerks akių. Žiūrės į geležinėj krosnelėj blėsuojančias rausvai auksines žarijas ir įsivaizduos save, šliuožiantį slidėmis paskui dėdę jo padaryta šliūže, o Argas bėgs priekyje, vis stabteldamas pažiūrėti, ar vyrai neatsilieka. Tokia šio protingo šuns mada - užuodęs zuikį, niekada nelekia akis išdegęs, ne, jis laukia ženklo. Su vokiečių kareiviu išmainytas į lašinius, šis vilkšunis tikriausiai supranta daugiau nei kitas miestelio bernas, kuriam rūpi tik prisipilti gerklę aplūžusioje užeigėlėje, sėbrų susirinkimų vietoje, - ant klijuote užtiestų stalelių alaus balos, musės, palubėj spingsinti lempikė, tikrai šviečianti silpniau už namų žibalinę lempą. Argo už tokių vaišių stalo ir surakinto grandine nepasodintum. Nors gerai paėmusį Jokūbą jis vis dėlto parveda į namus. Dėdės pusbrolio, geležinkelio sargo, namelyje šilta, jauku, ant krosnelės šnypščia vanduo, greitai pasklis čiobrelių arbatos kvapsnis. Pasieniais du gultai. Vyrai sėdi prie mažo atlenkamo stalelio ir kalbasi, vis pakeldami smetonišką čėrkelę į vienas kito sveikatą. Abu šautuvai - Jokūbo graižtvinis ir jo vienavamzdis šratinis - kabo ant vinies, vamzdžių plienas blizga nuo krosnelės atšvaistų. Argas susirietęs guli prie dėdės kojų, akys užmerktos, bet ausys stačios, budrios, galėtum pagalvoti, kad šuva klausosi vyrų kalbos apie kitoje bėgių pusėje dunksančią sengirę, į kurią dar neįsisuko miško kirtėjai, tad ir lapėms saugu - aplink miestelį iškirstos didžiulės kirtavietės, trakai išvijo lapes, ir dabar jų net žiburiu pasišviesdamas nerastum, nors Riešės skardžiuose dar gali aptikti baigiančių užgriūti šių baikščių gudrių žvėrių urvų. Tarsi pritardamas vyrų nuomonei, Argas retkarčiais kaukšteli iltimis ir, matyt, užuodęs pjaustomą kindzių, apsilaižo. Nedidelis langas tarsi užmūrytas, lauke tikrai ne mažiau penkiolikos, juk pats žiemos vidurys, rytais Jokūbui tenka dideliu šiupeliu nuo namo slenksčio iki tvarto prasikasti tunelį, kad teta ir senelė galėtų pasiekti namelį, į kurį net karaliai pėsti vaikšto. Bet Silvestro būdelėj šilta, jauku, pro krosnelės groteles švysčioja oranžiniai ir rausvi ugnies atšvaitai. Ketvirtą ryto bus šalta, bet medžiotojai žygiui rimtai pasiruošę: kailinukai, zuikio ausinės, zuikio pirštinės, juodi stiprūs rusų kareivių veltiniai, gauti už degtinę. Į sargo būstą atšliuožė iš vakaro, kad rytą galėtų greičiau pasiekti sengirės skardžius ir lapių karalystę. Žiūri į geležines krosnelės dureles ir jam atrodo, kad pro plyšius regi blykčiojančius lapės kailio plaukus - oranžinius su aukso viršūnėlėmis. Žiūri laimingas, kad Jokūbas, tiek kartų žadėjęs pasiimti kartu į lapių medžioklę, pagaliau ištęsėjo žodį, net pats užtaisė tuos tris šovinius grankulkėm, nes zuikiniai šratai sugadintų brangų kailį. Žvairys pakyla iš guolio ir, Argo vejamas, skuodžia ratu, kad po valandėlės sugrįžtų į savo vietą, tad, šuns balsui artėjant, tereikia priklaupti, atlenkti gaiduką ir laukti - zuikis pats pateks į taikiklį. O kaip medžiojama lapė, vaikas dar nežino. Greičiausiai Jokūbas net neleis iššauti, nes lapę užsisakė kolchozo pirmininko žmona - dėdė pirmas paleis vieną vienintelį šūvį tiesiai į žvėries akį, ir bus gana. Berniukas šiose apylinkėse yra buvęs, bet tik vasarą, kai lydėdavo senelę į Bečių dvarą, kur jinai savaitę siūdavo. Sena giria prasideda tuojau už siauruko bėgių. Tokia slėpininga, gūdi, ošianti, tokia senoviška, grasi, kad net žiūrėt į ją būdavo baugu. Dabar žiema, tai į ją bus tikrai nelengva įsibrauti, nebent aptiktum kokį siaurą takelį, bet Jokūbas žino, ką daro, kitaip nebūtų tokio kelio šliuožęs. Aplink namus, kirtavietėse, gali nebent teterviną pašauti, kai šie gražuoliai kelia vestuves, šokčioja uodegas išpūtę, burbuliuoja, nieko aplinkui negirdi ir nemato, gali prislinkti per penkiasdešimt žingsnių. Gaila, kad tetervino mėsa kietesnė net už anties, tad:”
A. Ž. V. S. Taip. Viską puikiai pagroja, bet piktybiškai nenori mokytis. Negalima supykti. Jei užpykau, tai namo einu nusiminęs, kam aš užpykau. Pergyveni, labai svarbu analizuoti savo veiklą. Ir eidamas į mokyklą kartok sau dešimt kartų „nebūk piktas“. Geruoju viską pasieksi.
