Pablo Picasso (tikr. Pablo Ruiz Picasso) gimė Malagoje, Ispanijoje, 1881 m. spalio 25 d. Jis tapo vienu žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus dailininkų, modernizmo atstovu ir kubizmo pradininku. Menininko kūrybinis palikimas yra milžiniškas - jis sukūrė per 20 tūkst. paveikslų, atspaudų, skulptūrų, keramikos gaminių ir teatro kostiumų.
Pablo Picasso tėvas, Don José Ruiz y Blasco, taip pat buvo dailininkas, dėstęs amatų mokykloje. Jau nuo mažumės berniukas demonstravo neeilinius gabumus menui - anot jo motinos, pirmasis jo ištartas žodis buvo „pieštukas“. Būdamas trylikos metų, P. Picasso nesunkiai įstojo į pažengusiųjų klasę vienoje Barselonos meno mokyklų, nors stojamiesiems egzaminams ruoštis paprastai prireikdavo mėnesio. Tėvai tikėjosi, kad sūnus sulauks pripažinimo kaip akademinis tapytojas, tačiau P. Picasso nepatiko griežta tvarka ir jis nustojo lankyti paskaitas, verčiau leisdamas laiką tyrinėdamas Prado muziejų ir mėgdžiodamas tokių meistrų kaip Diego Velázquez, Francisco Goya ir El Greco darbus.
1895 m. šeimą sukrėtė tragedija - nuo difterijos mirė P. Picasso septynmetė sesuo Končita. Po jos mirties šeima persikėlė į Barseloną, kur tėvas ėmė dėstyti vaizduojamosios dailės akademijoje. Būdamas šešiolikos, P. Picasso išvyko į Madridą, kur pirmą kartą gyveno savarankiškai. Tačiau griežta disciplina jį slėgė, tad jis dažnai praleidinėdavo paskaitas, o vietoj jų lankydavosi Prado muziejuje.
1898 m. pavasarį P. Picasso susirgo ir didžiąją metų dalį praleido sveikdamas Katalonijos kaime. Grįžęs į Barseloną, jis apsisprendė nutraukti mokslus meno mokykloje ir pradėjo teikti pirmenybę motinos pavardei, ant savo kūrinių dažniausiai pasirašydamas „P. R. Picasso“. 1900 m. P. Picasso pirmą kartą iškeliavo į Paryžių, meno ir kultūros sostinę, kur susipažino su menininkais ir rašytojais, tarp jų ir su Maxu Jacobu, kuris jį išmokė prancūzų kalbos. Dėl skurdžių gyvenimo sąlygų jie dažnai neturėdavo kuo pasišildyti kambario.
1901 m. P. Picasso iliustravo savo draugo Francisco de Asís Soler leidžiamą žurnalą „Arte Joven“. Tais pačiais metais prasidėjo jo „mėlynasis periodas“ (1901-1904), kuriam būdingi niūrūs paveikslai, melsvi ir melsvai-žalsvi atspalviai. Šiuo laikotarpiu dailininkas dažnai vaizdavo pavargusias motinas su vaikais, prostitutes ir elgetas, atspindėdamas savo dvasinę būklę ir skurdų gyvenimą. Didelį įkvėpimą jam sukėlė kelionė į Ispaniją ir draugo Carlos Casagemas savižudybė. Vienas žymiausių šio periodo darbų - „Senas gitaristas“.
1904 m. antroje pusėje P. Picasso kūrybos kryptis radikaliai pasikeitė, prasidėjo „rausvasis periodas“ (1904-1906). Jame vyravo linksmesnė nuotaika, oranžinės ir rožinės spalvos. Dauguma darbų buvo įkvėpti Fernande Olivier, dailininkės ir modelio, kuri tapo jo meiluže. Šiam periodui būdingi cirko artistų, akrobatų ir arlekinų paveikslai.
1907 m. P. Picasso susipažino su Henri Matisse, kuris vėliau tapo jo draugu ir konkurentu. Tais pačiais metais menininkas baigė didžiulę drobę „Avinjono merginos“, kuri laikoma pirmuoju ryškiu kubistinio laikotarpio darbu ir lėmė didelius pokyčius dailėje. Kubizmo stiliui būdingas suskaidytas tikrovės suvokimas, daiktų vaizdavimas vienu metu iš skirtingų taškų, dekoratyvumas ir geometrizuotos formos. P. Picasso kūrybinis dialogas su Georges Braque nulėmė analitinio kubizmo (1909-1912) atsiradimą, kurio metu objektai buvo dekonstruojami į smulkias sudedamąsias dalis.
Po Pirmojo pasaulinio karo P. Picasso ėmė tapyti neoklasicistinius paveikslus, grįždamas prie aiškių ir tvarkingų formų. 1917-1924 m. jis dirbo teatro dailininku, kūrė scenovaizdžius ir kostiumus Serge Diaghilev Rusų baleto trupės spektakliams. Nuo 1925 m. jo kompozicijos įgavo ekspresyvumo ir dinamiškumo, paveiktos siurrealizmo.
1936 m. P. Picasso reagavo į Ispanijos pilietinį karą emocinga paveikslų serija, kurių kulminacija tapo monumentalus antikarinis paveikslas „Gernika“ (1937 m.). Šis kūrinys, nutapytas pilkų tonų paletėje, vaizduoja bombardavimo siaubą ir kenčiančius civilius, tapdamas vienu žymiausių XX a. meno kūrinių.
Nuo 1940-ųjų pabaigos iki 1960-ųjų P. Picasso kūrybinė energija niekada neišblėso. Jis eksperimentavo su skulptūra, keramika, graviūromis. 1948-1954 m. Vallaurise pradėjo kurti polichrominę keramiką ir ekspresyvių formų keramines skulptūrėles. Taip pat sukūrė maketą didžiulei lauko skulptūrai Čikagoje, žinomai kaip „Čikagos Pikasas“.
P. Picasso gyvenimas buvo kupinas romanų ir audringų santykių. Jis buvo vedęs du kartus: pirmąja žmona buvo rusų balerina Olga Chochlova, su kuria susilaukė sūnaus Paulo. Vėliau jis vedė Jacqueline Roque. Be oficialių santuokų, menininkas turėjo daugybę meilužių, tarp jų - Fernanda Olivier, Eva Gouel, Dora Maar, Marie-Thérèse Walter, Francoise Gilot (su kuria susilaukė dukters Paloma Picasso), ir Jacqueline Roque.
Pablo Picasso mirė 1973 m. balandžio 8 d. Mougins, Prancūzijoje, sulaukęs 91 metų. Jo kūryba padarė didžiulę įtaką XX a. menui, o jo paveikslai iki šiol vertinami kaip vieni brangiausių pasaulyje.
Pablo Picasso: The Public Art and Private Life of the Maestro
Keletas žymiausių P. Picasso darbų:
- „Senas gitaristas“ (Mėlynasis periodas)
- „Avinjono merginos“ (Kubizmo pradžia)
- „Trys muzikantai“ (Sintetinis kubizmas)
- „Verkianti moteris“ (Dora Maar portretas)
- „Gernika“ (Antikarinis paveikslas)
P. Picasso buvo nepaprastai produktyvus menininkas, per 78 karjeros metus sukūręs per 20 tūkst. kūrinių. Jo darbai ir gyvenimas tebėra įkvėpimo šaltinis ir diskusijų objektas meno pasaulyje.
tags: #dailininkas #pablas #pikasas #gime
