Dailės terapija yra psichoterapijos forma, leidžianti saugiai, per kūrybinį produktą reflektuoti apie savo patirtį, sunkius išgyvenimus, pamatyti pasąmonėje esančius vaizdinius, kuriuos, padedant dailės terapeutui, galima išjausti ir transformuoti.
Vaikai mėgsta piešti. Piešdami jie lavinasi, mokosi ir netgi gydosi. Mažiems vaikams dailės užsiėmimai gali būti taikomi siekiant praturtinti jų jutiminę patirtį, lavinti smulkiąją motoriką, bendravimo įgūdžius, emocinį intelektą, vaizduotę. Vyresniems vaikams dailės užsiėmimai padeda išreikšti save, ugdo savivertę ir savivoką.
Dailės terapija gali būti puiki priemonė emociniam intelektui ugdyti. Nuo seniausių laikų žmonija turi poreikį save išreikšti per kūrybą - prisiminkime pirmuosius piešinius ant uolų, rašto kūrimą, dainas, šokį. Meno, kūrybos formos iš esmės atliepia žmogaus vidų ir jo patirtis. Per prigimtinius pojūčius, spalvas ir faktūras dailė leidžia pajusti, išreikšti savo vidinį pasaulį ar išgyventi santykį su aplinka. Be to, naudojamos dailės priemonės labai stipriai veikia pojūčius: regą (spalvos, linijos), uoslę (dažai turi kvapą), klausą (pieštuko, teptuko keliami garsai) ir lietimą (kai piešiama rankomis ar minkomas molis).
Dailės terapijoje tarp kūrėjo ir jo kūrinio dalyvauja ir terapeutas. Jis sukuria saugią aplinką, kurioje žmogus galėtų įsitraukti į kūrybos procesą ir piešdamas kūrinį išgyventi įvairias būsenas, jausmus. Kodėl dailės terapija tokia patraukli? Dominuojantis žmogaus pojūtis yra rega, per ją priimame daugiausia informacijos iš aplinkos. Turbūt todėl daugeliui dailė tampa tinkamiausia ir priimtiniausia saviraiškos forma. Dailės terapeutui svarbu įveikti žmonių klaidingą įsitikinimą „piešiant siekti rezultato“, kurį mums suformuoja mokykloje. Dailės terapijoje svarbiausia yra procesas, o kūriniai yra nevertinami kaip menas. Žvelgdamas į savo piešinius žmogus, padedamas dailės terapeuto, mokosi savistabos, „skaityti“ savo darbų simbolių kalbą ir įsisąmoninti kūriniuose pavaizduotas emocijas.
Dailės terapija vaikams, turintiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimų (ADS)
Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime.
Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.
Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas.
Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.
Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.
Tyrimai rodo, kad po dailės terapijos taikymo, keturiais atvejais (iš 11) vaikų elgesys žymiai pagerėjo (padidėjo dėmesys, sumažėjo hiperaktyvumas ir impulsyvumas). Vienu atveju elgesys pagerėjo nuotoliniu būdu, kitu - nuotoliniu būdu pablogėjo, o likusiais penkiais atvejais elgesys beveik nepakito.
Dailės terapijos procesas ir metodai
Kiekvienas gyvename savo komforto zonoje, kurioje viskas mums yra labai patogu, pažįstama ir įprasta - namų erdvė, esamas darbas, turimi santykiai ir pan. Jei savo aplinką įsivaizduotume kaip šviesoforą, tai ši saugi erdvė atsidurtų žalioje šviesoje, kuri mums atrodo saugiausia. Tyrėjai yra nustatę - kad žmonės jaustųsi laimingi, jiems reikia naujų savęs ir aplinkos pažinimo būdų. Nes naujų ir naujoviškų dalykų pažinimas skatina smegenis išskirti hormoną dopaminą, dar vadinamu laimės hormonu. Taigi, žmogus tik įžengęs į geltoną zoną, truputį keliančią nerimą, gali išdrįsti eiti į priekį ir išbandyti naujus dalykus, patirti naujų įspūdžių, kūrybiškai atrasti naujus savo resursus. Dailės terapeuto siekis - per kūrybinį procesą paskatinti žmogų pajudėti iš žalios į geltoną šviesą, kuri jam kiek neįprasta ir kelia įvairius jausmus.
Pati pirmoji kalba, kurią išmoksta gimęs žmogus yra emocijų kalba. Vaikui augant keičiasi jo jausmai - kaip ir fiziniai gebėjimai. Dalykai, į kuriuos jis nekreipė dėmesio būdamas ketverių, tampa svarbūs, kai jam sukanka aštuoneri. Keturmečiui visas pasaulis yra tėvai ir namai, o vėliau atsiranda aplinkos, draugų pripažinimo poreikis. Nauji santykiai ir emocijos vaikui atrodo stiprios, nepažįstamos jam sunku jas savarankiškai suvokti ir priimti. Dažnai nežino kaip jas tinkamai išreikšti, todėl pasitaiko nevaldomų argresyvių emocinių iškrovų. Emocijos yra mūsų gyvenimo fonas, kuriame gyvename, filtras, per kurį priimame save ir aplinką. Jei žmogus negeba įvardinti kylančių jausmų, išgyventi emocijų, laiko jas užspaudęs viduje (kontroliuoja), dažnai atsiduria situacijose, kuriose jis nesivaldo, išlieja neigiamas būsenas, pyktį ir agresiją kitiems. Emocinis intelektas - tai visų pirma gebėjimas reguliuoti savo emocijas. Nuo jo priklauso, kaip sėkmingai įvardiname ir išreiškiame emocijas, kaip kokybiškai prisitaikome socialiniame gyvenime. Juk ir neigiamas emocijas galima išmokti išgyventi nerėkiant, nesidaužant ir nesmurtaujant aplinkoje. Tam, kad galėtume valdyti emocijas, pirmiausia reikia išmokti tiesiog išbūti jose.
Pirmi susitikimai yra pažintiniai. Stebiu, kaip vaikas geba įsitraukti; su tėvais aptariame jų lūkesčius; kaip terapeutė, įvertinu situaciją ir paaiškinu, kuo ši terapija gali vaikui padėti. Atėjęs į užsiėmimą vaikas piešia. Parinkdama tam tikras užduotis ir pakreipdama asociacijas stengiuosi, kad jis išgyventų daug jausmų ir emocijų. Jei nori, jis gali jomis dalintis, jei ne - pasilaikyti sau. Nustatę konkrečius tikslus, terapeutai pagal juos parenka užduotis. Tačiau užsiėmimai labai dinamiški. Net ir susidėliojus ugdymo tikslus, proceso eigoje remdamasi savo žiniomis ir patirtimi reaguoju į tai, kas vyksta. Kiekvienam užsiėmimui parengiu planą pagal užsibrėžtus tikslus, tačiau kartu turiu ir daug atsarginių variantų. Vieni parengti iš anksto, kiti kyla spontaniškai reaguojant į konkrečią situaciją. Tačiau su vaikais, kurie turi negalią ar raidos sutrikimų, tiksliai plano laikytis neįmanoma. Visada reikia būti pasiruošusiai netikėtumams ir kad viskas apvirs aukštyn kojomis.
Vaikai su raidos sutrikimais pasaulį suvokia kitaip, nei įprastinės raidos vaikai. Ir apskritai, kiekvienas žmogus turi skirtingas patirtis ir savitą santykį su pasauliu. Terapijoje daug dalykų jau patikrinti ir žinomi, bet yra ir tokių, kurių poveikio vaikui numatyti negali. Galbūt, vaikas jautrus teptuko garsui, o gal jam nepatiks dažų kvapas ar konkreti užduotis. Užsiėmimų metu terapeutai paprastai patys nepiešia, jie vaiką stebi, lydi ir siūlo konkrečias priemones bei užduotis, kurios jį tinkamai paveiktų. Per ilgametę praktiką jau nustatyta, kokį poveikį turi specialiai parinktos dailės terapijos priemonės. Save kontroliuoti linkę vaikai atitinkamai renkasi ir lengviau kontroliuojamas priemones, pvz. pieštukus ar flomasterius, kuriais brėžiant liniją. Kai noriu, kad vaikas labiau įsitrauktų ir patirtų nekontroliuojamą procesą, paskatinu keisti priemonę arba pateikiu abstrakčių užduočių. Taip vaikas įgauna naują patirtį.
Dailės terapeuto užduotis yra sudaryti sąlygas augimo procesui. Saugioje, jaukioje aplinkoje vaikas jaučiasi suprastas; taip kuriamas pasitikėjimu grįstas santykis. Dažnai manoma, kad dailės terapija - tai mano piešinys ir terapeuto analizė. Iš tikrųjų ne visai taip. Svarbiausia - visuma. Lyginu visą užsiėmimų gamą, stebiu, kaip keitėsi išraiškos formos. Svarbi ir eiga, kurią užsirašinėju: ar vaikas iškart įsitraukia į veiklą? O gal priešinasi? Nuolat kaitalioja priemones? Kaip jis elgiasi? Kai vaikui trūksta socialinių įgūdžių, bendraudamas jis naudoja pasikartojančius stereotipinius elgesio modelius. Tarkime, nerimą išreiškia nervingais rankų judesiais. O įsitraukus į darbą jie staiga dingsta - tai reiškia, kad vaikas yra erdvėje, kurioje jaučiasi saugus ir neišgyvena nerimo. Taip pat stebiu vaiko santykį su jo pasirenkamomis spalvomis ir priemonėmis.
Dailės terapija yra viena tobuliausių erdvių emocijų pažinimui ir auginimui. Čia vaikas gali tai daryti maksimaliai saugioje aplinkoje, nes jis jaučia, kad priimu jį visokį - su visu jo pykčiu, liūdesiu ir baime. Tai natūralios emocijos. Emocinis fonas tarsi filtras mus veikia įvairiose situacijose: pavyzdžiui, žmogus gali išgyventi baimę, nepripažinimą arba, įpratęs viską kontroliuoti, bijo leisti sau jausti. Terapijos metu atsiranda formų, kurių tu nekontroliuoji, o tai sukelia daug emocijų. Reakcijų būna įvairių: vaikas gali nutraukti procesą arba nuo jo atitolti, nes tai, ką atrado, jam yra nauja.
Vaikui atėjus pirmąkart aš nežinau, kas vyksta jo viduje, su kokiomis problemomis jis susiduria. Mano darbas visų pirma yra sukurti saugią erdvę ir santykį su vaiku. Juk būna, kad net ir mamai vaikas negali kažko atskleisti, bet kitam žmogui, su kuriuo jaučiasi saugiai, pasipasakoti lengviau. Ypač žinant, kad nebūsi vertinamas, teisiamas, kad būsi priimamas toks, koks esi, su bet kokiomis emocijomis. Pamenu, vienas vaikas bandė provokuoti: plėšė popierių. Ir žiūrėjo į mane nustebęs: „Kodėl tu ant manęs nerėki?“ Jis įpratęs taip elgtis, nes būtent toks elgesio modelis namuose jam užtikrina tėvų dėmesį. Pamatęs, kad su manimi tai nevyksta, pradėjo nerimauti: nesuprato, kodėl. Didžiausias emocinis lūžis su juo įvyko tada, kai jis suprato, kad suaugęs žmogus nebūtinai apšauks, kad juo galima pasitikėti ir užmegzti ryšį. Dailės terapijoje pirmiausia emociškai išsiliejame ir tik po to pradedame kurti naujas jungtis. Tuomet atsiranda visai kitos formos.
Terapijos pradžioje piešiniuose būna daug kontrolės akcentų; vėliau įvyksta emocinis sprogimas. Ciklo pabaigoje stengiamės viską sudėlioti taip, kad atsirastų naujos, lankstesnės, drąsesnės jungtys ir formos.
Visiems vaikams sunku reikšti savo emocijas, bet vaikams su raidos sutrikimais tai ypač sudėtinga. Jie jaučia labai daug. Iš pažiūros ramus vaikas iš tiesų gali daug suprasti ir išgyventi. Tačiau ant popieriaus lapo piešiant snaiges tų išgyvenimų jis gali ir nepajausti. Piešimas ar spalvojimas yra saviraiška, ne dailės terapija. Yra didžiulis skirtumas tarp to, kas vyksta su vaiku, kai jis piešia namuose ir per dailės terapijos užsiėmimus. Į terapiją neateiname tiesiog gražiai papaišyti - čia nutinka visko, ir tas procesas gali būti ne tik malonus. Saviraiškoje siekiama rezultato, vaiko dėmesys sutelktas tik į tai. Dailės terapijoje esmė yra ne rezultatas, o procesas. Štai vaikas piešia ir sako: „Nežinau, ką čia darau.“ Tai pats geriausias požymis, kad terapijos procesas vyksta. O jei jis sąmoningai orientuojasi į galutinį rezultatą, vidiniai blokai neleidžia vykti augimo procesui. Terapijos požiūriu tai neefektyvu.
Dienoraštis taip pat yra gera terapijos forma, rekomenduojama emocinei iškrovai ir sąmoningumui skatinti. Savarankiškas minčių užrašymas turi teigiamą poveikį, tačiau visai kitokie procesai vyksta atėjus pas specialistą, kuris tau užduoda klausimus ir kviečia situaciją vertinti iš kiek kitokio požiūrio taško.
Grupinėje terapijoje didelį vaidmenį vaidina santykis su kitais. Žinoma, vaikams svarbu išmokti būti tarp žmonių, pamatyti skirtumus ir įsisąmoninti, kad pasaulį visi suvokiame savaip. Grupinė terapija padeda priimti ir atrasti, kaip bendrauti, kaip palaikyti ryšį. Tačiau karpant, klijuojant, piešiant namuose ar grupėje vaikas ne visada gali jaustis savimi. Grupinėse terapijose dalyvauja keliolika žmonių su labai skirtingais poreikiais. Kuo ypatingesni vaiko poreikiai, tuo jam sunkiau įsitraukti, nes grupėje daug blaškančių faktorių. Vaikas gali daug jautriau reaguoti į kitus, jie gali trikdyti ar erzinti, ir tai atsiliepia proceso kokybei.
Emocijos yra glaudžiai susijusios su socialine aplinka. Didžiausias tėvų, turinčių vaikų su raidos sutrikimais, noras yra kad jų vaikai kiek įmanoma labiau įsilietų į socialinę aplinką. Dailės terapija yra jungtis, padedanti vaikams atrasti formas, kaip jaustis geriau, pažinti kitus ir save bei išmokti elgesio modelių, kurie jiems padėtų socialiai prisitaikyti.
Dailės terapija
Kaip dailės terapija gali padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?
Dailės terapija yra viena tobuliausių erdvių emocijų pažinimui ir auginimui. Čia vaikas gali tai daryti maksimaliai saugioje aplinkoje, nes jis jaučia, kad priimu jį visokį - su visu jo pykčiu, liūdesiu ir baime. Tai natūralios emocijos.
Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma. Skaidykite informaciją. Leiskite daryti pertraukas. Koreguokite aplinką. Darykite patikslinimus. Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai. Stebėkite, kas blogina situaciją. Įtraukite fizinį aktyvumą. Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties. Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais. Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje. Imkitės prevencijos.
Dailės terapija padeda vaikams atrasti formas, kaip jaustis geriau, pažinti kitus ir save bei išmokti elgesio modelių, kurie jiems padėtų socialiai prisitaikyti.
Dailės terapija yra psichoterapijos forma, leidžianti saugiai, per kūrybinį produktą reflektuoti apie savo patirtį, sunkius išgyvenimus, pamatyti pasąmonėje esančius vaizdinius, kuriuos, padedant dailės terapeutui, galima išjausti ir transformuoti. Meninių įgūdžių nereikia - svarbiausia yra atvirumas ir kūrybiškumas. Kūrybiniai procesai dailės terapijoje suteikia jiems galimybę rasti bendrumą su kitais. Suteikia pasitikėjimo savimi ir gali būti svarbus žingsnis į pozityvų savęs suvokimą.
Dailės terapijoje paaugliai gali išmokti spręsti problemas per kūrybinius procesus, kur reikalaujama priimti sprendimus, keisti idėjas ir ieškoti naujų sprendimo būdų. Veiksminga priemonė, leidžianti saugiai dirbti su sudėtingomis patirtimis.
