Cukrinis diabetas (CD) yra lėtinė liga, kuria sergant sutrikdoma viso organizmo veikla. Juo sergant pažeidžiamos kraujagyslės, nervų sistema, sutrinka jutimai, atsparumas infekcijoms ir uždegimams. Ligos stiprumas ir progresavimas priklauso nuo cukraus kiekio kontrolės. Pavojingas tiek per mažas, tiek per didelis kiekis, o sergant diabetu cukraus kiekiai dažnai svyruoja.
Lietuvoje kasmet diabetu suserga apie 70-80 vaikų. Nors tyrimai vyksta, tiksli vaikų 1 tipo diabeto priežastis vis dar nežinoma. Tačiau buvo pastebėta, kad 1 tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų imuninė sistema klaidingai sunaikina insuliną gaminančias ląsteles. Aplinkos veiksniai, tokie kaip virusai, taip pat gali sukelti šį procesą. Keli tyrimai parodė, kad 1 tipo cukrinis diabetas atsiranda po virusinių infekcijų, tokių kaip raudonukės, kiaulytės, encefalitas, tymai ar poliomielitas. Taip pat manoma, kad priežastys nėra visiškai aiškios.
1 tipo diabetas vaikams gali pasireikšti kūdikystėje, vaikystėje arba paauglystėje. Tai situacija, kai vaiko organizmas nebegali natūraliai pagaminti reikiamo insulino kiekio. 1 tipo diabetas taip pat žinomas kaip nepilnamečių diabetas. Amžius yra didelis rizikos veiksnys susirgti 1 tipo diabetu. Nors 1 tipo cukrinis diabetas gali išsivystyti bet kuriame amžiuje, jis būdingas dviejų amžiaus grupių vaikams.
Sergant 1 tipo diabetu, kasos ląstelės, gaminančios insuliną, sunaikinamos (dažniausiai autoimuninio proceso metu, bet gali būti ir dėl kitų priežasčių), todėl organizme nebegaminamas insulinas. Insulinas yra būtinas gliukozei patekti į ląstelės vidų. Diabetą diagnozuoti galima tik atlikus laboratorinius gliukozės tyrimus. Tiksliausias yra veninio kraujo plazmos tyrimas, mažiausiai tikslus - kapiliarinio kraujo tyrimas.
2 tipo diabetu dažniausiai serga vyresni kaip 35 metų asmenys, kartais ir vyresnio amžiaus vaikai. Sergant 2 tipo diabetu insulinas organizme gaminamas, tačiau nepakankamai, kad išlaikytų normalią cukraus koncentraciją kraujyje. Sergant šio tipo diabetu būdingas tam tikras organizmo audinių atsparumas insulinui, todėl gliukozės koncentracijai sumažinti šiems asmenims reikia daugiau insulino nei sveikiems žmonėms. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2030 metais sergančiųjų cukriniu diabetu skaičius išaugs dvigubai.
Gliukozės norma kraujyje
Normalus cukraus (gliukozės) kiekis kraujyje sveikam žmogui yra 3,3-5,5 mmol/l. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad visą laiką gerai kontroliuojant CD, normali glikemija (cukraus kiekis kraujyje) pacientams gali būti 4,5-6 mmol/l. Naujagimių kraujyje gliukozės (cukraus) turėtų būti ne mažiau kaip 2,6 mmol/l ir daugiau. Tačiau net sveikiems vaikučiams dvi valandas po gimimo gali būti trumpalaikė, praeinanti hipoglikemija (gliukozės stoka), gliukozės aptinkama vos 1,7 milimolio. Ši būklė įprastai trunka tol, kol kūdikiai prisitaiko prie aplinkos. Dažniau maitinant maždaug per pusę paros gliukozė pasiekia normą.
Kai gliukozės lygis viršija 7 mmol/l nevalgius arba 11 mmol/l po valgio, kalbama apie hiperglikemiją. Ji gali atsirasti dėl netinkamos mitybos, streso, fizinio neaktyvumo ar endokrininių sutrikimų. Kai gliukozės kiekis nukrenta žemiau 3.5 mmol/l, kalbama apie hipoglikemiją. Tokiais atvejais reikia greitai suvartoti cukraus - pavyzdžiui, išgerti stiklinę sulčių arba suvalgyti saldainį.
Rizikos grupės
Rizikos grupei pirmiausia priskiriami diabetu sergančių mamų, kurių kraujyje yra daugiau gliukozės, naujagimiai. Būnant pas mamą jų organizmui cukraus reikėjo gamintis mažiau, jo gamybą slopino saldus mamos kraujas. O kai jau gimsta, gali būti priešingai - gliukozės gali reikėti daugiau. Įpratęs prie saldesnio mamos kraujo, organizmas pradeda kelti maištą.
Ar vaikutį įtraukti į rizikos grupę, turi įtakos gimimo svoris. Naujagimiai, kurie gimsta stambūs, mamos įsčiose buvo gerai pamaitinti, o po gimimo negauna pakankamai maisto organizmo poreikiams tenkinti. Kad nereikėtų išnaudoti kitų papildomų šaltinių, jų organizmas sumažina cukraus kiekį, kurį vėliau pamažu vėl padidina.
Nors laiku, bet per mažo svorio gimusių vaikučių kraujyje cukraus taip pat gali būti per mažai. Didesni naujagimiai, turintys 10 ‰ (procentilių) svorio deficitą, nepatenka į rizikos grupę. Tačiau dar mažesnių (5-3 ‰) naujagimių kraujas būtinai tiriamas.
Neišnešiotukų kraujas taip pat per mažai saldus, nes jų kepenų, kasos ir kitų organų funkcijos dar nebrandžios. Gliukozės stinga ir pernešotiems kūdikiams, nes dėl nėštumo pabaigoje senka placentos galimybės aprūpinti vaisių svarbiausiomis maisto medžiagomis.
Kraujas per mažai saldus gali būti naujagimio, jei jis per tirštas, gimė pridusęs, serga endokrinine, užkrečiamąja liga, turi tam tikrų endokrininės sistemos sutrikimų.
Gliukozės kiekiui kraujyje turi įtakos ir tai, ar vos tik gimęs vaikutis neatvėso. Kūnelis atvėsta tada, kai per šalta gimdykla arba netikėtai mama pagimdo namuose ir aplinkiniai nesumoja naujagimio priglausti prie mamos krūtinės ir užkloti.
„Nesaldaus“ gyvenimo požymiai
Požymių, kad vaikučiui negera - daugybė, bet nė vienas jų nėra būdingas tik hipoglikemijai. Naujagimis būna dirglus, nes jam trūksta maisto ir neturi kaip to parodyti. Gali drebėti smakriukas, rankytės, kartais atsiranda traukulių, pamėlsta aplink lūpytes (cianozė), gali net sustoti kvėpavimas (apnėja). Arba, priešingai, kūdikis kvėpuoja labai dažnai. Jei hipoglikemija užsitęsia, tada vaikelis verkia silpnu, spigiu balseliu (kaip sirgdamas meningitu). Kai kurie vaikučiai, priešingai, būna vangūs, mieguisti, nenori valgyti, „verčia“ akytes į viršų.
Šie požymiai išryškėja tik maždaug kas trečiam naujagimiui, kurių kraujyje cukraus yra mažiau nei 1,9 mmol/l. Kiti vaikučiai neparodo jokių ženklų, kad jiems negera.
Gydymo būdas - duoti pavalgyti
Ne visų naujagimių cukraus kiekį kraujyje medikai tiria. Jei gerai valgo, yra patenkinti gyvenimu ir mamos jokių skundų neišsako, gydytojai juos palieka ramybėje. Per pirmas 4 val. po gimimo tiria tik tuos, kurie patenka į rizikos grupę arba išryškėja kokios nors ligos požymių, yra nenumaldomai dirglūs, stoja kvėpavimas, o gydytojai neranda jokios priežasties. Tiria ir atsisakiusius valgyti, ir tuos, kurių mamos išsako savo nerimą dėl vaikučių būklės.
Šiems naujagimiams duriama į kulniuką ir imama kapiliarinio kraujo cukraus kiekiui kraujyje nustatyti. Tada duodama pavalgyti ir maždaug po 30-60 min. vėl tiriama pakartotinai. Jei jame gliukozės dar per mažai, vis tiek neskubama lašinti vaistų. Naujagimis dar kartą pamaitinamas ir po valandos tyrimas kartojamas. Tik tada, jei gliukozė nesiekia normos, jos lašinama į veną. O jei cukraus kiekis yra arčiau normos, kūdikį bandoma dar kartą maitinti arba skiriama lašelinė.
Šį kartą gydytojai elgiasi taip, kaip nori mama. Gliukozės skirti tenka ir neišnešiotukui, kuris nesuvalgo viso skirto maisto. Mamos tų dūrių į kūdikio kulniuką labai bijo. „Ką, vėl reikia durti? Tik dūrė ir vėl duria...“ - kartais mesteli gydytojams. Jie tai daro siekdami ištirti ir palaikyti cukraus normą kraujyje, kad vaikelio smegenys nebadautų. Jei jos negaus maisto, organizmas vis tiek ras kokią nors išeitį. Deja, ne visada geriausią naujagimiui. Smegenys pradeda gaminti sau maisto iš ketonų ir kitų medžiagų. O tai turi šalutinį poveikį.
Labai daug kištis ir stipriai saldinti kraują vaikučiams tenka retai. Dažniau tiems, kurių svoris nesiekia net trečios procentilės, yra labai hipotrofiški. Jų organizmas nesugeba pasiimti maisto. Didesnės medikų pagalbos prireikia neišnešiotukams, kuriems nėra 32 sav., jie negali suvalgyti reikiamo kiekio maisto. O tie, kurių gestacinis amžius yra 32-36 sav., bėdų dėl cukraus kraujyje dažniausiai neturi, nes labai greitai pradeda valgyti.
Naujagimių hipoglikemija: priežastys, simptomai, prognozė
Tačiau gydytojai kartais pakliūva tarsi į užburtą ratą, nes susitvarkęs cukraus kiekis kraujyje vėl ir vėl nukrenta, niekaip nesiseka išlaikyti normos. Tada naujagimių būklę atidžiai stebi ir tariasi su vaikų endokrinologu dėl papildomų tyrimų, kurie galėtų atskleisti endokrinines vaikučio ligas. Kartais į Kauno klinikas atvežama vaikučių iš rajoninės ligoninės, kurioje jiems negalėjo suteikti tinkamos pagalbos, nes kai kuriems būtinas stipresnis gliukozės tirpalas, net hormonai. Dažniausiai taip būna kuo nors sergantiems vaikučiams. Tačiau iš ligoninės į namus kūdikiai visada išleidžiami tik tada, kai cukraus kraujyje yra užtektinai.
Smegenų badas ir mažylio raida
Cukrus - svarbiausias smegenų maistas. Jei per 24 val. kraujyje cukraus padaugėja iki normos savaime arba gliukozės lašelinės užteko pusę dienos, vaikučiai nuo sveikatos bėdų išsisuka. Jiems ir jokių raidos sutrikimų neturėtų būti. Tačiau jei cukraus atsargų lieka nepakankamai ilgiau nei 3 d., vėliau gali sutrikti raida.
Anksčiau informaciją apie hipoglikemiją patyrusius vaikus perduodavome kūdikių stebėsenos kabinetui, ypač apie tokius, kuriems visą dieną buvo lašinama gliukozės. Per porą metų neturėjome nė vieno „blogo“ vaiko! O vadovėliai rašo, kad tokių turėtų būti. Džiaugiamasi geresniais, nei rašo vadovėliai, naujagimių hipoglikemijos gydymo rezultatais.
1 tipo diabetas vaikams: iššūkiai ir viltys
Liga žmogaus amžiaus nesirenka. Ir nors 1 tipo cukrinis diabetas dažniau diagnozuojamas paaugliams, visgi nemažai atvejų, kai ši liga užklumpa itin ankstyvame amžiuje (1-3 metukų vaikams). O tai kelia nemažų iššūkių - vaikas nesuvokia kūno siunčiamų signalų, nemoka apibūdinti savijautos, yra išrankus maistui, neprognozuojamas prie stalo, jautrus ir nepakantus ligos priežiūros procedūroms ir t. t. Tėvai, išgirdę tokio amžiaus vaiko diagnozę ir gydytojų nurodymus, kaip valdyti ligą, puola į neviltį, nes tikrai dažnam atrodo, kad išlaikyti vaiką gyvą yra misija neįmanoma.
Anastasija ir Bernardas pirmąją staigmeną patyrė sužinoję, kad laukiasi dvynių. Ši žinia, nors ir kelianti nerimą, visgi buvo džiaugsminga. Nėštumas buvo sklandus ir gimę vaikai - berniukas ir mergaitė - augo sveiki, stiprūs, guvūs. Nedaug sirgo, pagal amžių vystėsi, iki 8 mėn. Antroji staigmena ištiko mažyliams nesulaukus dvejų metukų - dukrytei Vėjai buvo diagnozuotas 1 tipo cukrinis diabetas. Tiesa, ligos paieškos nebuvo paprastos. Tėvams sunerimus, kad dukrytę nuolat kankina troškulys ir dažnas šlapinimasis, buvo atlikti šlapimo tyrimai, kurie, nors ir rodė nustatytų normų neatitikimą, šeimos gydytojai įtarimų dėl kokios nors ligos nesukėlė.
Kaip prisimena mergytės tėvai, „išgirdus diagnozę atrodė, kad baigėsi mūsų gyvenimas, sugriuvo visas pasaulis“. Suvokti, kad liga nepagydoma ir kad niekada nebus taip, kaip buvo, atrodė neįmanoma. Informacijos apie ligą paieškos internete dar labiau gąsdino ir piešė liūdnas ateities perspektyvas - amputuotas kojas, netektą regėjimą, galimą komą. Ligoninėje gauti lankstinukai ir gan senokai išleistos knygos irbū ne nežadėjo nieko optimistiško - nuolatinis badymas, maisto sudėtinių dalių ir insulino dozių skaičiavimas, gliukozės kiekio kraujyje prognozavimas buvo sunkiai suprantamas ir atrodė per daug sudėtingas.
Tėvai įnirtingai ieškojo informacijos apie ligos valdymo galimybes, vildamiesi, kad ras paprastesnį būdą toliau gyventi su šia sudėtinga liga. Susisiekus su „Diabeto IQ“ klubu, nuo širdies lyg nukrito sunkus akmuo. Mama Anastasija iki šiol mano, kad visgi didžiausią emocinę pagalbą galima gauti iš to paties likimo žmonių: „Po pakalbio su klubo moterimis supratau, kad neprapulsim - jeigu kiti sugeba su šia liga gyventi, sugebėsime ir mes. Įkvėpė suaugusių, diabetu sergančių ar diabetu sergančius vaikus auginančių mamų ramus balsas, patikinimas, kad tikrai būsime pajėgūs susitvarkyti“. Klubo parūpintas jutiklis (gautas iš „Ne apie mane“ fondo) taip pat atvėrė akis ir palengvino gyvenimą, o gauta informacija apie insulino pompų galimybes suteikė vilties, kad dukrytės vaikystė nebus apkartinta ligos.
Kadangi vaikai netrukus turėjo pradėti lankyti darželį, tėvai skubėjo įdiegti dirbtinės kasos sistemą, kad vaikų darželio personalui tektų kuo mažiau rūpesčių prižiūrint vaiką su cukriniu diabetu. Mamos ketinimai grįžti į darbą galėjo žlugti, jei ne atsitiktinė pažintis su šeima, kurios panašaus amžiaus dukra su cukriniu diabetu jau sėkmingai lankė darželį. Vėjos tėtis Bernardas pasakoja, kad šio darželio administracijos neišgąsdino vaikas su specialiais poreikiais tik todėl, kad darželyje nuolat dirbo slaugytoja, kuriai rūpintis ugdytinių sveikata - ne naujiena, mat darželis orientuojasi į vaikus su įvairiomis sveikatos problemomis.
Tačiau nesklandumų neišvengta. Nors pietūs būdavo numatyti konkrečią valandą, tėvai, į savo telefonus gaudami sensoriaus duomenis, matydavo, kad gliukozės kiekis imdavo sparčiai kilti daug anksčiau ir suvaldyti tokią glikemiją jau būdavo žymiai sudėtingiau. Į tėvų prašymą griežtai laikytis nustatyto pietų laiko buvo atsižvelgta ir šiuo metu problemų dėl to nekyla. Kaip jau buvo minėta, tėvai buvo nusprendę neišskirti vaiko iš kitų ir leisti valgyti tą, ką valgo ir kiti vaikai, kad nekiltų kompleksų, valgymo sutrikimų ir pan. Tačiau pusryčių košės išskraidindavo gliukozės kreives į neregėtas aukštumas, su kuriomis net ir dirbtinės kasos sistemai būdvo sunku susidoroti. Tad nieko kito nebeliko, kaip ieškoti būdų pusryčiauti namuose. Šioje situacijoje labai pravertė valstybės suteiktos „tėvadieniai“ ir „mamadieniai“ (papildomos poilsio dienos tėvams, auginantiems vaikus iki 12 metų arba neįgalius vaikus iki 18 metų), kuriuos galima išskaidyti dalimis, atitinkamai sutrumpinant kasdienes tėvų darbo valandas. Taigi Anastasija ir Bernardas, pasinaudodami galimybe darbą pradėti valanda vėliau, ramiai su vaikais namie papusryčiauja ir į darželį nuvyksta kitiems vaikams baigus valgyti. Vėja jau priprato ryte valgyti baltyminius patiekalus, padedančius iki pat pietų išlaikyti stabilią gliukozės kreivę, nesvarbu, kokia veikla mergaitė beužsiimtų.
Svečiuodamasi Bernardo ir Anastasijos namuose akylai stebėjau, kiek jų gyvenimą yra užvaldęs diabetas. Jei nebūčiau žinojusi, kur ieškoti diabeto „pėdsakų“, greičiausiai nė nebūčiau supratusi, kad šeimoje yra vaikas, kuriam reikalinga ypatinga priežiūra. Ant stalo padėti telefonai gaudė gliukozės sensoriaus duomenis, bet nė karto nesuskambėjo dėl kylančios ar krentančios glikemijos. Netgi nepastebėjau, kad tėvai žvilgčiotų į telefonų ekranus ar jaudintųsi dėl pradėjusių dūkti vaikų - kampe budėjo pilna pintinė vaisių, jeigu gliukozės kiekis staiga kristų. Mano atsivežtas šokoladas, kurį, maniau, tėvai skanaus paslapčia nuo vaikų, čia pat buvo išpakuotas ir padėtas vaikams matomoje vietoje. Nė vieno „ne“, „negalima“, jokio vaikų trypčiojimo ir skanėstų reikalavimo. Paklausta, ar dukrytė nesijaučia nuskriausta, kad turi daugiau išbandymų nei broliukas Benas, mama juokdamasi papasakojo, kad labiau nuskriaustas jaučiasi visgi sūnus, nes sesei pavydi diabeto valdymo įrangos. Todėl tėvai jam pageidaujant užklijuoja sensoriaus lipduką, duoda panešioti pompos diržiuką, kartais iš piršto pamatuoja gliukozės kiekį kraujyje.
Anastasija ir Bernardas, paklausti, kada įvyko lūžis ir susitaikymas su gyvenimo pokyčiais, atsako, kad tik nustoję gailėtis savęs ir vaiko ėmė racionaliau mąstyti ir ieškoti priemonių situacijai valdyti. Mama pabrėžia, kad neilgai trukus po diagnozės susivokė, kad liga negali būti pagrindinis objektas, aplink kurį sukasi pasaulis, juk auga dar ir sūnus, kuriam taip pat reikia ne ką mažiau tėvų dėmesio. Bernardas visgi mano, kad žmona per daug įsijautusi į ligos kontrolę, jai sunku atsitraukti, atsipalaiduoti, todėl rezga planą Anastasiją vieną pačią išsiųsti atostogauti, kad ši bent išsimiegotų.
Pora, paprašyta įvardyti tris svarbiausius dalykus, kurie padėtų kiekvienai šeimai, išgirdusiai cukrinio diabeto diagnozę, pakilti iš nevilties, pirmiausiai įvardijo ligos valdymo technologijas. Jų manymu, tai yra nepamainomas dalykas, ir jeigu žmonės nori gyventi kiek įmanoma visavertiškiau, turi išdrįsti išbandyti šiuo metu prieinamas ligos valdymo priemones. Ir nors dirbtinės kasos sistema reikalauja ypatingų pastangų, begalinės kantrybės bei laiko, visgi rezultatas yra viso to vertas. Antras dalykas - būtina keisti požiūrį į ligą ir nesibaiminti komplikacijų, kurių gali ir nebūti, jei liga bus valdoma. Trečias dalykas - apsidairyti aplink ir įvertinti, ar tikrai diabetas - baisiausias dalykas, kuris galėjo nutikti. Tikrai yra daug sudėtingesnių ligų ir situacijų. Anastasija yra įsitikinusi, kad ne diabetas riboja gyvenimą, o pats žmogus, baimindamasis galimų pasekmių.
Diabeto komplikacijos
Ilgai negydomas 1 tipo diabetas gali pažeisti įvairius organus, tokius kaip širdis, akys, inkstai, nervai ir kraujagyslės. Per didelis cukraus kaupimasis gali sukelti diabetinę neuropatiją arba nervų pažeidimus. Tai gali sukelti dilgčiojimo pojūtį, ypač kojose. Dilgčiojimo pojūtis palaipsniui didėja iki tirpimo, skausmo ir deginimo pojūčio.
1 tipo cukrinis diabetas yra didelė širdies ir kraujagyslių problemų priežastis, jei jis nėra diagnozuotas ir negydomas. Cukrinis diabetas gali stipriai paveikti inkstus. Vaikai, kuriems diagnozuotas 1 tipo cukrinis diabetas, gali sirgti inkstų ligomis, jei cukraus kiekis nepalaikomas nuo pat pradžių.
1 tipo diabetas vaikams gali sukelti diabetinę retinopatiją, kuri gali sukelti aklumą. Nervų pažeidimas arba kraujotakos sutrikimas pėdose yra dažna 1 tipo diabeto komplikacija. Jei nekontroliuosite vaiko cukraus kiekio, tai gali sukelti rimtų šalutinių poveikių. 1 tipo diabetas gali padaryti vaikus jautresnius burnos ir odos infekcijoms. 1 tipo diabetas jūsų vaikui gali sukelti osteoporozė.
Prevencija ir kontrolė
Nėra patvirtintų metodų, kaip užkirsti kelią ligai, tačiau tai netrukdo jūsų vaiko gyvenimui būti normaliam. 1 tipo diabetas gali būti kontroliuojamas, jei jis neišgydomas. Todėl turėtumėte reguliariai tikrinti vaiko cukraus kiekį kraujyje, laikytis sveikos mitybos ir vengti saldžių bei krakmolingų maisto produktų.
Svarbu kuo greičiau pradėti gydymą. Tam reikia atlikti glikozilinto hemoglobino tyrimą. Šis tyrimas atspindi vidutinę gliukozės koncentraciją kraujyje per 1,5 mėnesio iki jos matavimo.
Vaikui patvirtinus 1 tipo cukrinį diabetą, jis iš karto siunčiamas gydytojo vaikų endokrinologo konsultacijos dėl cukrinio diabeto gydymo ir mokymo plano sudarymo bei gyvensenos keitimo plano aptarimo.
- Rodiklis: Ūgis, kūno masė ir jos indeksas, arterinis kraujo spaudimas ir insulino leidimosi vietų būklė. Stebėsenos dažnumas: Kiekvieno apsilankymo metu.
- Rodiklis: HbA1c reikšmė. Stebėsenos dažnumas: Tiriama ne rečiau kaip kas 3 mėnesius.
- Rodiklis: Retinopatijos įvertinimas, regėjimo aštrumo įvertinimas. Vaikams, sergantiems 1 tipo cukriniu diabetu, retinopatija vertinama nuo 11 metų amžiaus, praėjus 2 metams nuo ligos pradžios. Jei ligos trukmė iki 10 metų, ligos kontrolė optimali, retinopatija vertinama vieną kartą per 2 metus, esant rizikos veiksnių - vieną kartą per metus ar dažniau. Regėjimo aštrumas vertinamas (įskaitant dėl kataraktos) esant regėjimo sutrikimų.
- Rodiklis: Nefropatijos įvertinimas: albumino ir kreatinino santykis rytiniame šlapime. Stebėsenos dažnumas: Kasmet vaikams nuo 11 metų amžiaus, praėjus 2 metams nuo ligos pradžios.
- Rodiklis: Neuropatijos įvertinimas. Dėl periferinės neuropatijos tiriama nuo 11 m., praėjus 2 metams nuo ligos pradžios. Vėliau dėl periferinės neuropatijos - vieną kartą per metus. Neurologo konsultacija ir elektroneuromiografijos tyrimas atliekamas, jei pacientas turi specifinių nusiskundimų.
- Rodiklis: Tyrimai dėl celiakijos: audinių transgliutaminazės (anti-tTG - IgA) antikūnai. Stebėsenos dažnumas: Pirmą kartą atliekami patvirtinus 1 tipo cukrinio diabeto diagnozę. Tyrimas kartojamas po 2 ir 5 metų nuo diagnozės patvirtinimo. Jei yra simptomų ar yra tėvų, senelių, brolių, seserų, sergančių celiakija, tyrimai atliekami dažniau.
- Rodiklis: Kraujotakos sistemos (širdies ir kraujagyslių) ligų rizikos įvertinimas: lipidograma. Stebėsenos dažnumas: Atliekama nuo 11 m. ligos pradžioje (pasiekus ligos kompensaciją). Jeigu pirmą kartą lipidograma normali, kartoti vieną kartą per penkerius metus. Esant rizikos veiksnių, lipidograma atliekama nuo 2 metų amžiaus. Idealu, kai lipidograma atliekama nevalgius.
HbA1c reikšmė: mažesnė nei 7,0 proc. • tikslinėse gliukozės kiekio kraujyje ribose daugiau nei 70 proc. viso laiko; • laikas esant hipoglikemijai mažiau nei 4 proc.
Fizinės būklės vertinimas pagal augimo kreives (svorio ir ūgio priklausomybė, kūno masės indeksas): < 90 procentilių pagal amžių ir lytį.
Prašome nepanikuoti. Leiskite savo vaikui gyventi be rūpesčių. Suteikite savo vaikams gyvenimą be streso, kad jie galėtų susidoroti su tokia liga kaip diabetas.
