Gabrielle Bonheur Chanel, pasauliui geriau žinoma kaip Coco Chanel, buvo ne tik viena įtakingiausių XX amžiaus mados dizainerių, bet ir sudėtinga, paslaptinga asmenybė, kurios gyvenimą lydėjo tiek šlovė, tiek ir skandalai. Jos kelias nuo vargšės našlaitės iki pasaulinio garso ikonos kupinas išbandymų, kurie neabejotinai formavo jos vidinį pasaulį ir kūrybą.
Vaikystė ir jaunystė: sunki pradžia
Garsi modeliuotoja Koko Šanel gimė 1883 m. rugpjūčio 19 d. vargšų prieglaudoje Somiure (Prancūzija). Jos motinai Žanai Devole buvo 20 metų, o tėvui Albertui Šanel - 28-eri. Pora dar nebuvo susituokusi, tačiau jau turėjo dukrą Juliją. A. Šanel buvo migrantų turgaus pirklys, todėl dažnai išvažiuodavo darbo reikalais, palikdamas savo žmoną bei vaikus namuose. Sunki šeimos finansinė padėtis privertė jauną motiną dirbti skalbėja bei padėti vyrui turgavietėje. Kartais, nepaisant blogo oro, jai tekdavo dirbti turguje kartu su savo vaikais. 1885 m. jų šeimoje gimė pirmasis sūnus Alfonsas, o dar po dvejų metų Ž. Devole pagimdė ketvirtą vaiką - dukrą Antuanetę. Kai K. Šanel buvo 11 metų, motina mirė, o tėvas atsisakė globoti vaikus: dukras atidavė vienuolėms, kurios vadovavo našlaičių namams, sūnūs pateko į valstiečių šeimą.
K. Šanel ir jos seserys gyveno Aubazine vienuolyne, kol sulaukė pilnametystės. Apgyvendinta internate vienuolikmetė mergaitė buvo pesimistiškai nusiteikusi, dažnai galvojo apie mirtį, pyko dėl nepalankiai susiklosčiusio likimo. Gyvenimas našlaičių namuose turėjo įtakos būsimai K. Šanel karjerai, nes būtent ten ji išmoko siūti. Vėliau K. Šanel bandė nuslėpti savo tikrąją vaikystės istoriją. Jauna modeliuotoja pasakojo, kad jos motina mirė, kai jai buvo tik šešeri metai, o tėvas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ieškoti laimės.
Karjeros pradžia: nuo kabareto iki mados namų
Palikus našlaičių namus, K. Šanel įsidarbino siuvėja. Laisvalaikiu ji dainavo kabarete, kuriame lankėsi kavalerijos karininkai. K. Šanel debiutavo scenoje dainuodama cafe-concert (populiarioje tų laikų pramogų vietoje) Moulinse, La Rotonde kavinėje. Ji buvo atlikėja, linksminanti minią pagrindinių „žvaigždžių“ pasirodymų pertraukų metu. Koko Šanel buvo labai populiari tarp lankytojų, kurie žavėjosi linksmomis dainelėmis: „Ko Ko Ir Ko“ ir „Qui qu’a vu Coco?“, todėl ir gavo „Coco“ pravardę, likusią visam gyvenimui.
Moulinse K. Šanel susitiko su jaunu buvusiu prancūzų kavalerijos karininku Etjenu Balsanu. Būdama dvidešimt trejų K. Šanel tapo jo meiluže. Kitus trejus metus jie gyveno kartu château Royallieu netoli Compiègne vietovės, populiarios jodinėjimui bei medžioklei skirtais miškų takais. E. Balsanas užtikrino K. Šanel turtingą gyvenimą: ji turėjo deimantų, prabangių suknelių, perlų.
Tačiau 1908 m. Koko Šanel užmezgė romaną su vienu iš E. Balsano draugų, kapitonu Arturu Edvardu „Boy“ Kapeliu. Vėliau K. Šanel prisimindavo šį savo gyvenimo etapą taip: „Du džentelmenai varžėsi dėl mano karšto mažo kūno“. A. Kapelis buvo turtingas Anglijos aukštosios klasės atstovas. Jis apgyvendino K. Šanel.
Pora dažnai leido laiką madingiausiame kurorte Deauville. K. Šanel tikėjo, kad jie kartu apsigyvens, tačiau A. Kapelis nebuvo jai ištikimas. Jų romanas truko devynerius metus. Net po to, kai 1918 m. Kapelis vedė anglų aristokratę Dianą Vyndham, jis nenutraukė su K. Šanel ryšių. 1919 m. gruodžio 22 d. E. Kapelis žuvo autoavarijoje. Teigiama, kad Koko Šanel užsakė memorialą avarijos vietoje. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įvykio K. Šanel, tuomet gyvenusi Šveicarijoje, pasakė savo draugui Pauliui Morandui: „Jo (A. Kapelio) mirtis man buvo baisus smūgis. Praradusi Kapelį, aš praradau viską. Tai lėmė mano nelaimingą gyvenimą“.
K. Šanel pradėjo kurti skrybėles gyvendama su E. Balsanu. Iš pradžių šis užsiėmimas buvo tik pramoga, kuri vėliau peraugo į komercinę veiklą. 1910 m. ji įsigijo licenciją ir atidarė butiką Paryžiuje, Kambon gatvėje, 1 name ir pavadino jį „Chanel Modes“. K. Šanel prekyba skrybėlaitėmis suklestėjo, kai 1912 m. teatro aktorė Gabrielė Dorziat užsidėjo jos skrybėles Fernando Noziere spektaklyje „Bel Ami“. Vėliau aktorė pozavo su K. Šanel.
1918 m. K. Šanel įsigijo pastatą Kambon gatvėje - viename madingiausių Paryžiaus rajonų. 1921 m. ji atidarė butiką, kuriame pardavinėjo drabužius, skrybėles ir įvairius aksesuarus. Vėliau modeliuotoja išplėtė prekybą papuošalais ir kvapiosiomis medžiagomis.
Mados revoliucija: "Maža juoda suknelė" ir "Chanel" kostiumėlis
Koko Šanel pirmoji atskleidė juodos spalvos elegantiškumą, sukūrė nešiojamas permetus per petį rankines, jūreiviškus drabužius pavertė stylingu atostogų atributu. 1926 m. Čarlstono laikais išgarsėjusi savo sukurta „maža juoda suknele“. Mažos juodos suknelės koncepcija dažnai minima kaip K. Šanel indėlis į madą, įtvirtinantis iki šiol nedėvėtą stilių. 1912-1913 m. aktorė Siuzana Orlandi tapo viena pirmųjų moterų, vilkinčių „Chanel“ mažą juodą suknelę su balta apykakle.
Koko Šanel populiarumas buvo smūgis moters siluetui, įrištam į korsetus. Jodinėjimo ir medžioklės kultūra, kurios taip aistringai troško visuomenės elitas, sužadino K. Šanel vaizduotę. Meilė sportui bei aktyviam laisvalaikiui taip pat įkvėpė kai kurių kolekcijų atsiradimą. Iš ekskursijų sėmėsi idėjų drabužių dizainui jūrine tematika. Pirmasis K. Šanel triumfas buvo jos novatoriškai panaudotas džersio audinys, kurį pagamino kompanija „Rodier“. Dauguma dizainerių šią medžiagą laikė pernelyg „paprasta“, kad galėtų naudoti savo kostiumams, o Koko Šanel sugebėjo šį audinį pritaikyti drabužių kolekcijoms.
Ankstyvą K. Šanel džersinį kostiumą sudarė kardiganinė striukė ir plevėsuojantis sijonas, kombinuotas su megztinio viršutine dalimi. Pirmą kartą tvido kostiumas buvo pristatytas 1923 m. K. Šanel, įkvėpta vyrų dėvimų drabužių audinių, sukūrė tvido kostiumą, kuris leido moterims atsikvėpti, nusisegti korsetus ir ilgus sijonus. Kostiumas buvo sudarytas iš švarko ir midi sijono. 1954 m. jai pavyko visus nustebinti „Chanel“ stiliaus kostiumėliais, kurie tapo jos mados namų firminiu ženklu. Jos sukurtas tvido kostiumas (siauras sijonas ir švarkelis be apykaklės su auksinėmis sagomis ir pridėtinėmis kišenėmis) tapo moterų sėkmės simboliu.
"Chanel N°5": legendiniai kvepalai
1924 m. Koko Šanel pasirašė sutartį su broliais Pjeru ir Paulu Vertheimeriais, kurie nuo 1917 m. vadovavo kvepalų ir kosmetikos namams „Bourjois“. K. Šanel kartu su broliais Vertheimeriais įsteigė juridinį asmenį - „Parfums Chanel“ ir jie sutiko finansuoti kvepalų „Chanel N°5“ gamybą, rinkodarą ir platinimą. Teigiama, jog K. Šanel paprašė Ernesto Bo sukurti: „dirbtinį aromatą kvepiantį moterimi“. Ji pabrėžė, kad tai turėtų būti naujas, būtent žmogaus sukurtas aromatas. Kurdamas pirmuosius „Chanel“ kvepalus Bo eksperimentavo su aldehidais - sintetiniais gėlių kvapais. K. Šanel, apimta asketizmo ir paprastumo, pasiūlė paprastą kvepalų flakono formą - stačiakampio gretasienio. Tuo ji siekė pabrėžti turinio vertę, o ne buteliuką.
Kai nauji kvepalai buvo paruošti, K. Šanel neskubėjo jų parduoti. Pirmiausia ji padovanojo kvepalų turtingoms draugėms. Netrukus apie aromatą sužinojo daugelis ir atsirado slaptas „Chanel N°5“ mėgėjų klubas. Koko Šanel vardas įamžintas ir ant kvepalų „Chanel N°5“ buteliuko.
Antrasis pasaulinis karas ir kontroversijos
Halo Vaughano išplatintuose archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad Prancūzijos policijos prefektūra turėjo dokumentą, kuriame K. Šanel buvo apibūdinta kaip nacių agentė F-7124 kodiniu slapyvardžiu „Westminster“. Įtarimų dėl K. Šanel šnipinėjimo pirmą kartą kilo tada, kai ji pradėjo ieškoti prieglobsčio prabangiame viešbutyje „Ritz“, kuris buvo naudojamas kaip nacių kariuomenės štabas Paryžiaus okupacijos metu. Viešbutyje „Ritz“ ji susitiko ir įsimylėjo baroną Hansą Giunterį, dirbantį Vokietijos ambasadoje netoli gestapo. Būtent jis vėliau pažadėjo K. Šanel padėti išlaisvinti sūnėną iš nacių nelaisvės mainais už tarnybą Berlyne ir šnipinėjimą.
Prasidėjus nacių okupacijai Prancūzijoje, K. Šanel nusprendė uždaryti savo parduotuvę prisidengdama sumažėjusia prekyba. Dirbdama šnipe, K. Šanel tiesiogiai dalyvavo Trečiojo Reicho operacijoje „Modellhut“ („Madinga skrybėlė“), kurios tikslas buvo perimti Madrido kontrolę. 1943 m. K. Šanel lankėsi Madride, siekdama Didžiosios Britanijos ambasadoriaus pagalba įtikinti Vinstoną Čerčilį nacių siekiu pasirašyti separatinę taiką. K. Šanel susitiko su ambasadoriumi, bet pasimatyti su V. Čerčiliu, kuris sirgo, jai nepavyko. Tuo metu Vera Lombardė, kuri lydėjo ją Ispanijoje, pranešė anglams, kad Koko Šanel yra nacių šnipė.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, modeliuotoja buvo apkaltinta kolaboravimu ir suimta. 1944 m. V. Čerčilio prašymu ji buvo išleista, bet su sąlyga, kad išvyks iš Prancūzijos.
Sugrįžimas į madą ir vėlesni metai
Gyvendama Šveicarijoje, K. Šanel nenustojo domėtis mados tendencijomis. Pokario metais ji pastebėjo, kad mados dizainerių gretose pripažinimo sulaukė ne tik moterys, bet ir vyrai, tokie kaip Kristianas Dioras, Kristobalis Balenciaga ir Robertas Piguetas. K. Šanel matė, jog madą ištiko gili krizė. Pasitelkiant epochos tendencijas talijos linija buvo nuolat keičiama. Koko, būdama vyresnė nei 70 metų moteris, nusprendė grįžti į mados pasaulį. Tam pirmiausia reikėjo milžiniškų lėšų, todėl ji pardavė savo vilą „La pauzę“ literatūros agentui Čerčiliui Emeriui Rivsui.
1954 m. vasario 5 d. dizainerė debiutavo su savo sugrįžimo kolekcija. Prancūzijos spauda, atsižvelgdama į K. Šanel kolaboravimą su naciais karo metu, neigiamai atsiliepė apie jos sugrįžimą. Buvusią šlovę K. Šanel grąžino tik po trijų mados sezonų: turtingos ir garsios moterys tapo nuolatinėmis jos pasirodymų lankytojomis.
1950-1960 m. K. Šanel bendradarbiavo su įvairiomis Holivudo studijomis, kūrė drabužius tokioms „žvaigždėms“ kaip Odrė Hepburn ir Elizabeta Teilor. Tarp jos klientų buvo pirmoji JAV ponia Žaklina Kenedi. Taip pat modeliuotoja pasižymėjo mecenatiška veikla. Ji finansiškai rėmė Salvadorą Dali ir Pablą Pikaso.
Pasak Edmondo Šarl-Ru, K. Šanel gyvenimo pabaigoje tapo labai vieniša. Paskutiniais gyvenimo metais ją kartais lydėdavo Žakas Chazotas ir jos patikėtinis Lilou Markvandas. Ji mirė 1971 m. sausio 10 d. sekmadienį viešbutyje „Ritz“, kuriame gyveno daugiau nei 30 metų.
Coco Chanel - prancūzų mados dizainerė ir verslininkė | Mini biografija | BIOGRAFIJA
Jos laidotuvės vyko Eglise de la Madeleine. Modeliai ceremonijos metu užėmė pirmąsias vietas, o karstas buvo uždengtas baltomis gėlėmis: kamelijomis, gardenijomis, orchidėjomis, azalijomis ir keliomis raudonomis rožėmis. Dauguma atėjusių atsisveikinti su K. Šanel vilkėjo „Chanel“ kostiumus. Jos laidotuvėse dalyvavo S. Diagilevas.
Įtaka ir palikimas
Nuo 1983 m. „Chanel“ mados namams vadovavo Karlas Lagerfeldas. Po jo mirties 2019 m. Nuo pat jaunystės daug Paryžiaus aukštuomenės grietinėlės vyrų sukosi aplink Chanel. Ji žavėjo aplinką savitu grožiu, kitoniškumu, protu ir stulbinančiu atvirumu. Nors turėjo įgimtą eleganciją, ją nuolat lydėjo menkavertiškumo pojūtis. Karjeros pradžioje ji pajuto, ką reiškia būti atstumtai aukštuomenės dėl savo nekilmingų šaknų. Ją gelbėjo aukštuomenės luomui priklausantys meilužiai - jais mokėjo puikiai naudotis ir vargu ar be jų pagalbos būtų padariusi tokią karjerą. Tačiau finansinė priklausomybė nuo meilužių jai nedavė ramybės. Jos laukė ilgas kelias link absoliučios laisvės.
Didžiausią įtaką prancūzės verslui ir kūrybai padarė vienintelė jos gyvenimo meilė Arthuras Capelis, pramintas Boy. Tai buvo jos išsvajota laisvė, išsikovota širdies sąskaita. Deja, jos mylimasis, kurio dėka Chanel atsistojo ant kojų, išdavė ją ir vedė kitą, kilmingą moterį. Chanel dar labiau pasijuto vieniša ir atstumta supratusi, jog netinkama vedyboms, o turinti tik meilužės statusą. Tačiau chaotiška jų meilė nesibaigė ir Arthurui vedus. Romanas tęsėsi iki tragiškos vyro žūties automobilio avarijoje, dėl kurios Chanel išgyveno visą likusį gyvenimą. Pasak įvairių šaltinių, mylimojo žūtis paskatino Chanel sukurti legendinę mažąją juodą suknelę, kuri buvo viena didžiausių jos sėkmių karjeroje.
Po mylimojo žūties tolesnį savo asmeninį gyvenimą Chanel apibūdina sakiniu: „Mano meilė tapo netvarkinga, nes mirė vyras, kurį mylėjau.“ Ne paslaptis, jog ypatingo charakterio moterį gyvenimas suvedė su garsiais to meto meno pasaulio atstovais ir kitais įtakingais vyrais, visuomenėje užimančiais aukštą padėtį.
Jos meilužių sąraše puikavosi Rusijos didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius, Vestminsterio kunigaikštis Hugh Grosvenoras, nuo kurio būdama 44-erių mados kūrėja bandė pastoti laikydamasi gydytojų rekomendacijų, tačiau nesėkmingai - manoma, kad dėl praeityje atlikto aborto. O žymusis romanas su nacių karininku Hansu Güntheriu von Dincklage ant jos ilgam metė Prancūzijos išdavikės šešėlį. Vėliau kalbėdama apie šį romaną Chanel teigs, jog savisaugos jausmas paskatino būti su priešininku.
Chanel mezgė romanus ne tik su išsiskyrusiais vyrais, bet ir su vedusiais. Šiuo klausimu nepaisydama jokių moralinių vertybių, o gal tiesiog norėdama vis dar persekiojančias gedulingas nuotaikas prasklaidyti inteligentiškų vyrų glėbyje. Savo romantinėmis užgaidomis Chanel skaudino ir garsiojo kompozitoriaus Igorio Stravinskio žmoną Kateriną, ir ryškiojo impresionisto Salvadoro Dali mylimąją Galą. Nors, kita vertus, įvairaus pobūdžio romanai buvo įprastas ir madingas reiškinys tuometiniame Paryžiuje.
Lisa Chaney biografinėje knygoje mini intymius Chanel ryšius su moterimis. Pasak autorės, Gabrielle nevengė ir slaptų romanų su dailiosios lyties atstovėmis, kurie jai keldavo virpulį. Vieną iš moterų autorė įvardija kaip Misią, kuri buvo Chanel darbuotoja, dešinioji jos ranka. Memuarais dalijasi ir garsusis to meto aukštuomenės veikėjas Paulis Morand’as, kuris savo akimis matė Chanel su moterimi vienoje lovoje, kol svečiavosi pas ją Šveicarijoje.
Iš didelio vidinio chaoso Gabrielle sugebėjo sudėlioti tvarką mados pasaulyje - štai kur slypėjo jos kūrybos esmė. Būtent ten Chanel su Misia apsirūpindavo morfino atsargomis. Stipri jos valia niekada neleido, kad ši medžiaga ją kontroliuotų, morfiną kontroliavo pati Gabrielle. Būtent dėl polinkio į svaigiąsias medžiagas santykius su ja yra nutraukęs garsusis skulptorius Fenosa, kuris buvo labai nusiteikęs prieš narkotikus.
Gabrielle prancūzams nuolat jautė dviprasmiškus jausmus. Kaip ir jie jai. Ji jautė prancūzų antipatiją dėl draugystės su naciu pareigūnu, bet įgimta kova už išlikimą laimėjo. Chanel teko išgyventi įvairias permainas tiek asmeniniame gyvenime, tiek sukurtos mados imperijos namuose. Pasak dizainerio Karlo Lagerfeldo, prancūzų žurnalistai buvo labai nusiteikę prieš Chanel, kai ji, būdama jau 71-erių, ryžosi prikelti mados namus naujam gyvenimui. Tuo metu jos reputaciją padėjo atgaivinti Amerikos žurnalistai.
Prancūzija ją buvo pasmerkusi. Stiprus tikėjimas, vizija ir savo įsitikinimų neišsižadėjimas pavertė Chanel nenugalima. Nuolat blaškoma susipynusių jausmų chaose ji sugebėjo išlikti savimi. Nors santykiai be pasižadėjimo ją nuolat stūmė į neviltį ir sekino, savo mados namus ji vedė į aukštumas. Pradėjusi verslą kaip skrybėlaičių fėja, ji tapo galingiausia stiliaus ir mados ikona. Savo gyvenimą ji apibūdina kaip tikrą tragediją, kurioje vaikėsi tuščių iliuzijų apie vyrą ir vaikus, nuolat kovodama su vienišumo jausmu. Iš tiesų jos hedonistiškas gyvenimo būdas atrodė jai amoralus ir skaudinantis. Bet ar ji turėjo pasirinkimą? Juk nemylima moteris jau yra pralaimėjusi, nesvarbu, kokie būtų jos laimėjimai. Tačiau iš didelio vidinio chaoso sugebėjo sudėlioti tvarką mados pasaulyje - štai kur slypėjo jos kūrybos esmė.
Pasak garsaus istoriko Halo Vaughano, Chanel netikėjo niekuo, išskyrus mada. Ji ne tik padarė milžinišką revoliuciją moterų mados pasaulyje, bet ir pakeitė patį požiūrį į jį: moteris nebėra manekenė, kuri tik demonstruoja apdarus ir aksesuarus, svarbu, kad drabužis moterį išlaisvintų ir ji jaustųsi patogiai ir atskleistų vidinį grožį. Ji gebėjo užčiuopti moteriškos dvasios esmę, pabrėžti moters individualumą elegantišku paprastumu. Taip pat pripratino moteris nešioti kelnes ir su laisvo kirpimo džersio kostiumu išlaisvino jas nuo korsetų. Jau tuo metu ji nusikirpo trumpai plaukus nebijodama aplinkinių reakcijos. Ji visada žinojo, ką daro, turėjo labai gerą savęs pajautą, kūrė savo įvaizdį norėdama patikti sau pačiai.
„Tai buvau aš, kuri buvo madinga“, - teigė G.Chanel viename interviu. - Jei aš nusikirpdavau plaukus ar patrumpindavau sijoną, iš karto kitos moterys padarydavo tą patį.“ Ji nesistengė įtikti žmonėms - tai buvo jos vidinis ginklas, kuris ją darė lydere tuomečiame mados pasaulyje. Ji įkvėpdavo aplinką inovatyviomis idėjomis. Visuotinai įprasti dalykai jai buvo nepageidaujami ir ji tikėjo turinti neklystantį pojūtį, kas yra „apsimesta, įprasta ar bloga“. Ją traukė tikrasis grožis, o ne paprastas žavesys.
Chanel yra paradoksalus fenomenas, nes, pasak jos biografinės knygos autorės, jos stiliaus elegancija absoliučiai neatitiko jos rašytinės prancūzų kalbos, kuri buvo nei taisyklinga, nei išraiškinga. Jos meilužis Salvadoras Dali taip pat buvo pastebėjęs, kad ji labai mažai rašo. „Tu niekada, niekada, niekada nerašai - ir pats jau imu tai pastebėti“, - sakė jis. Beje, Chanel nemokėjo piešti, ji kūrė modelius tiesiai ant manekenų, tuo pabrėždama savo kūrybinį išskirtinumą.
