Vaiko teisių gynėjų siekiamybė - kad vaikai augtų pilnavertėje ir darnioje šeimoje, kurioje tėvai tinkamai auklėja vaikus. Deja, bet vis dar daug vaikų auga šeimose, kuriose santykis su tėčiu nėra pakankamai tvirtas, arba jis nesusiklosto darniai. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Aura Svetikienė pranešime žiniasklaidai sako, kad visapusiškam vaiko asmenybės vystymuisi svarbus tiek mamos / moters, tiek tėčio / vyro pavyzdys.
Psichologė sako, kad kūdikystėje vaikas save ir mamą suvokia kaip nedalomą vienetą. Vaikui augant, jis ima save suvokti kaip atskirą asmenybę ir mokosi imdamas pavyzdį iš kitų žmonių, pirmiausia - iš savo tėvų. Tad labai svarbu, kokį tarpusavio bendravimo, pagarbos kitam, atsakomybės prisiėmimo ir kt. pavyzdį vaikas matys.
„Mergaitė ir berniukas iš tėčio mokosi tų pausių ir skirtingų dalykų. Mergaitė, augdama tėčio mylima, kiek palepinta, greičiausiai išmoks ir savo brandoje vertinti vyrus ne už agresyvumą, o už santykių darną. Berniukui tėtis - pavyzdys, kaip įveikti sunkumus, pačiam suremontuoti mašinėlę. Nuoširdūs santykiai su tėčiu lemia ir geresnius vaikų santykius su kitais žmonėmis, draugų pasirinkimą. Tėčio reikalingumą vaikui rodo pavyzdys.
„Iš ilgos kelionės grįžęs tėtis vaikams parvežė lauktuvių, bet mažieji savo džiaugsmą išreiškė vienu klausimu: „Ar tu daugiau nebevažiuosi?“ Kaip dar vieną svarbų akcentą psichologė pateikia vaikų tarpusavio pokalbius. „Įsiklausykime, vos tik vienas vaikas pasako, koks puikus jo tėtis, iš karto ir kitas vaikas ima girti savo tėtį ir teigia, kad jis irgi pats geriausias. Ir kokios liūdnos būna akutės to vaiko, kuris auga be tėčio.“
„Tėtis išmoksta atsakingai vertinti savo vaidmenį. Per didelis griežtumas ar atlaidumas, galvojimas, kad laiko vaikams trūkumą tėtis kompensuoja pirkiniais, gali atnešti santykių šaltumą. Kai vaikas nejaučia tėčio meilės, išsikreipia emocijos, atsiranda identiteto klausimai, atsakymų į kuriuos vaikui gali tekti ieškoti visą gyvenimą.“
Tėvų vaidmuo ugdant vaiko gerumą
Tėvai - pirmieji vaiko mokytojai, jie suformuoja vaiko elgesio šablonus tam tikrose situacijose, taip pat įvairių reakcijų schemas. Ne tik suaugusiųjų žodžiai (kuriuos dažniausiai ir skaitome auklėjimu), bet ir elgesys daro poveikį vaikų ugdyme. Labai svarbu, kad žodžiai atitiktų mūsų veiksmus, taip pat svarbu, kad vaikui pagal jo amžių būtų aiškinama tai, ką jis gali suprasti. Jei vaikui visko neišaiškiname suprantamai, jis padaro išvadas taip, kaip jis supranta, arba pradeda priešintis tam, ko jis nesupranta.
Jei tėvai netenka kantrybės ir „auklėja“ vaiką rėkimu ar įsakymais, tai visiškai nesvarbu, kokie tokio rėkimo tikslai (noras išmokyti, vaiko gerovė), tačiau tokiu būdu jie išmokys vaiką tik vieno: spaudimu ir rėkimu siekti savo. Bet kokiu savo veiksmu mes tiesiogiai mokome savo vaikus: mylėdami - mylėti, reikalaudami - reikalauti, prašydami - prašyti, meluodami - meluoti, būdami nuoširdūs - nuoširdumo, ir t.t. Auklėjantis žmogus turi būti pirmiausiai nuoširdus ir gera linkintis. Vaikai puikiai jaučia neatitikimą tarp žodžių ir veiksmų, todėl dauguma dvasinių-moralinių savybių formuojasi nepastebimai.
Kartais tėvai pakelia balsą, kartais netenka kantrybės, kartais neįvykdo pažado, atrodytų - kas čia tokio, nieko baisaus neįvyko - tačiau auklėjimo procesas vyksta. Pavyzdžiui, vaiką dažnai kaltina ir baudžia vietoje to, kad paaiškintų - ką jis padarė gerai, o kur suklydo; draudžia, bet nemoko priimti savarankiškų sprendimų. Rezultatas - žemas savęs vertinimas, baimė priimti sprendimus, nes nuo vaikystės susiformuoja įsitikinimas, kad jis niekam tikęs ir geriau sėdėti nieko nedarant, nei sulaukti kaltinimų ir bausmių. Na, o fizinės bausmės pelnytai laikomos tiesiogine agresija prieš vaiką, ir yra ne tik amoralios, bet ir skatinančios vaiko agresyvumą.
Lyginimas su kitais vaikais, iškeliant jų pasiekimus, ugdo vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Jei norime paskatinti vaiką, palyginti galime tik dabartinius jo pasiekimus su ankstesniais ir pasidžiaugti pažanga. Nepasitikėjimas vaiku peraugs į vaiko nepasitikėjimą savimi, ir atvirkščiai - mažos savarankiškumo pamokėlės pagal amžių ugdys savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Šeimoje formuojamas ir požiūris į darbą. Retas aiškina vaikui, kas yra darbas ar dalinasi džiaugsmu dėl darbo pasiekimų, manydami, kad vaikas nesupras. O štai skundus, kad po sunkios darbo dienos pavargo - girdi dauguma vaikų.
Žalingų įpročių pavyzdžius dauguma vaikų, deja, pamato būtent savo namuose. Tėvai gali aiškinti apie žalingų įpročių žalą, drausti rūkyti ar vartoti alkoholį, tačiau jei namuose bus rūkoma ar geriama, nors ir tik per šventes - didelė tikimybė, kad vaikas paseks būtent rodomu pavyzdžiu, o ne žodiniais draudimais. Tai įrodė tyrimai, kuriuos patvirtino šios srities tyrėjai - G.Šičko, F. Uglovas, V. Ždanovas ir kiti.
Tokio elgesio pavyzdžių - kai kalbame viena, o darome kita, nevykdome savo pažadų, skiriame per mažai dėmesio vaikams, elgiamės atsainiai ar grubiai - atidžiai pažiūrėję, pamatysime ir daugiau. Visi jie daro poveikį mūsų vaikams, todėl turime galvoti ir jausti atsakomybę - kokį pavyzdį mes jiems rodome. Taip pat turime aiškiai suprasti, kad ateis laikas, kai mūsų vaikai parodys mums ir aplinkiniams, ko jie išmoko šeimoje. Mes galime jiems dovanoti savo meilę ir nuoširdumą, dosniai dalintis savo patirtimi, nieko neprimetant, nespaudžiant ir rodant deramą pavyzdį. Tuomet tėvai išugdo geriausias vaikų savybes ir jie išauga laimingi, laisvi ir kūrybingi.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai pabrėžia, kad vaiko charakteris formuojasi per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Tėvai - pirmieji vaiko mokytojai, jie suformuoja vaiko elgesio šablonus tam tikrose situacijose, taip pat įvairių reakcijų schemas. Ne tik suaugusiųjų žodžiai, bet ir elgesys daro poveikį vaikų ugdyme. Labai svarbu, kad žodžiai atitiktų mūsų veiksmus, taip pat svarbu, kad vaikui pagal jo amžių būtų aiškinama tai, ką jis gali suprasti.
Jei vaikui visko neišaiškiname suprantamai, jis padaro išvadas taip, kaip jis supranta, arba pradeda priešintis tam, ko jis nesupranta. Jei tėvai netenka kantrybės ir „auklėja“ vaiką rėkimu ar įsakymais, tai visiškai nesvarbu, kokie tokio rėkimo tikslai, tačiau tokiu būdu jie išmokys vaiką tik vieno: spaudimu ir rėkimu siekti savo. Bet kokiu savo veiksmu mes tiesiogiai mokome savo vaikus: mylėdami - mylėti, reikalaudami - reikalauti, prašydami - prašyti, meluodami - meluoti, būdami nuoširdūs - nuoširdumo, ir t.t. Auklėjantis žmogus turi būti pirmiausiai nuoširdus ir gera linkintis.
Namų aplinka ir jos įtaka
Pirminė terpė, kurioje formuojasi vaiko požiūris ir santykis su pasauliu, yra jo šeima. Vaiko gerosios kultūros formavimuisi įtakos neturi socialinis šeimos statusas ar materialinė gerovė, daug svarbesnė yra bendravimo kultūra, pagarba kitam. Tėvams reikėtų atminti, kad nuo 1 iki 5 metų amžiaus vaikas daro ne tai, ką tėvai jam kasdien kartoja, bet tai kaip elgiasi tėvai. Vaikas nesąmoningai viską perima kaip normą. Šis laikotarpis geras tuo, kad tėvai vaikui yra vienintelis ir nenuginčijamas autoritetas.
Kai kurie psichologai teigia, kad žmogus, kaip asmenybė, susiformuoja per pirmuosius ketverius-penkerius gyvenimo metus. Todėl šiuo atveju tėvai yra didžiausias rodiklis, kuris gali įtakoti vaiko „gerumo“ išsiugdymą. Atminkite, kad tai netruks amžinai, vaikui paūgėjus jo empatiškos asmenybės formavimuisi įtaką ims daryti išoriniai „dievukai“. Todėl šis laikotarpis yra pats svarbiausias padėti gerus pagrindus, o tai padaryti galite tik savo pavyzdžiu. Nuo to, kokia yra šeima, dažnai priklauso vaikų ir visos visuomenės ateitis.
Darni šeima suteikia tvirtą pagrindą vaiko gerumui. Tad polinkis daryti gerus darbus priklauso nuo susiklosčiusių tradicijų šeimos gyvenime. Ne kartą kartosime - maži dalykai reiškia labai daug. Pagarbus bendravimas vienas su kitu, mandagumas, pagalba buityje, nuoširdumas, dėmesys artimiesiems, rūpinimasis vyresniais gali būti vaiko gyvenimo pamatas. Ne veltui šeimos svarbą pabrėžia net Lietuvos respublikos Konstitucija. Joje teigiama, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ (LR Konstitucija, 1996: 38 str. 116).
Norėdami išugdyti gerumo kultūrą, tėvai turėtų pasistengti neskatinti vaikiško egoizmo, ypač pirkdami žaislus ar kitas dovanas, kaip kompensaciją už tai, kad per darbus su jais gali praleisti mažai laiko. Tai dažnai pasitaikanti klaida. Atsakingi tėvai turėtų mokyti, kad „duoti visada yra geriau, nei gauti“. Tai itin sudėtinga todėl, kad visi vaikai yra susikoncentravę į save ir savo norus. Sakinys „paimk, tai tau“ jiems skamba daug maloniau, nei žodis „atiduok“.
Kaip tai įgyvendinti praktiškai? Tarkime prieš pirkdami vaikui naują žaislą, su juos susitarkite, kad už tai jis turėtų atiduoti kitam vaikui vieną ar daugiau senų žaislų. Leiskite vaikui pačiam išsirinkti kuriais žaislais jis norėtų pasidalinti, čia ypač svarbus žodis tampa - pasidalinti ir atiduoti. Pavyzdžiui, perkant mažyliui saldainių, būtinai susitarkite, kad jis jais pasidalins su kitais vaikais kieme ar darželyje. Šis principas veikia be pralaimėjimo kartėlio, todėl yra labai malonus, taip įskiepysite mažyliui meilę geriems darbams. Svarbiausia gerumo idėja yra „duoti“ - skirti kitiems laiko ar dėmesio, apglėbti meile ir supratingumu. Išmokykite juos „duoti“ ne tik žmogui, bet gyvai gamtai, ją gerbti ir mylėti. Nepamirškite, kad kalbėjimasis su vaiku yra labai svarbus. Papasakokite jam tikras ar išgalvotas istorijas apie gerus žmones, taip pat istorijas apie tai, kad pasaulyje egzistuoja viena auksinė taisyklė: „ką žmogus pasėja, tą ir nupjauna“. Sąrašui ribų nėra, reikia tik norėti daryti gerus darbus ir juos daryti. Drauge su vaiku ar jam stebint - ne itin svarbu. Gerumas turi savybę plisti. Pradėjus nuo savęs, nuo mažų gerų darbų šeimos aplinkoje, jie palaipsniui išplinta į gerus darbus už namų sienų.
Kiekvienam vaikui svarbu augti jaukioje ir saugioje aplinkoje, jausti šeimos tvirtybę. Nekirpkite vaiko sparnų. Viena graži patarlė byloja, jog pagrindinė tėvų užduotis yra suteikti savo atžaloms šaknis ir sparnus. Gerbkite vaiko pasirinkimus ir skatinkite jį svajoti bei tų svajonių uoliai siekti. Nebijokite atsiprašyti.
Visada savo vaikams būkite pasiekiami - ypač emociškai. Nėra tokio dydžio uždarbio, kuriuo būtų galima kompensuoti prarastus jūsų vaikų vaikystės metus, kai jūsų nebuvo kartu. Visada būkite geru pavyzdžiu, kaip elgtis su vaikų mama ir aplinkiniais. Drausminkite vaikus jų nepažemindami ir nepajuokdami. Girkite ir didžiuokitės savo vaikais visada, kai jie įdeda pastangų. Domėkitės ir žinokite, kuo gyvena jūsų vaikai. Net jeigu gyvenate atskirai su vaikų mama, darnus ir šiltas, nuoširdus santykis su vaikais jums turi būti svarbiausia.
Švietimo įstaigos aplinka ir jos vaidmuo
Nors šeimos institucija pirmaisiais vaiko gyvenimo metais turi didžiausią įtaką formuojantis asmenybei, tačiau vaikučiai ugdymo įstaigose praleisdami didžiąją dienos dalį, jose daug išmoksta ir perima. Todėl vienas iš svarbiausių švietimo įstaigos uždavinių - be tam tikrų žinių, gebėjimų perdavimo, suteikti vaikams socialinių įgūdžių. Šeimoms galima tik patarti, o švietimo įstaigose su vaikais tikslingai ir kryptingai dirbama.
Kodėl kalbame apie tokių mažų vaikų gerus darbus? Mažas žmogus gali duoti labai daug (dažnai nuoširdumu pralenkdamas suaugusįjį), be to svarbu, kad vaikui formuotųsi nuostata, kad duoti gali būti lygiai taip pat smagu, kaip ir gauti. Esminė gerumo savybė yra gebėjimas duoti. Šią savybę vaikams galima skatinti pastebint, pasidžiaugiant, kad jis dalinasi su kitais savo daiktais ar tokiais subtiliais dalykais, kaip laikas.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams ypač tinkama „gerų darbų“ sistema. Jai reikės akmenukų ir indo jiems sudėti. Kai vaikas padaro gražų darbą, jam pasiūloma įmesti akmenuką. Būtinai turime aiškiai įvardinti, koks tai buvo darbelis. Tai vaikus skatina stengtis elgtis gražiai, o suaugusiuosius - koncentruotis į pozityvų vaiko elgesį. Kartais nė patys nepastebime, kad matome tik tai, ką palydime žodžiais „negalima“, „nedaryk taip“, „ne“. O juk vaikams būtinas pozityvus paskatinimas po mandagiai paprašytos pagalbos, sutvarkytos žaidimo vietos, taisyklių paisymo, žaidimo be muštynių, paguodos gesto draugui ir pan.
Pratintis duoti galima per žaidimus. Juk žaidimas pagrindinė ikimokyklinuko veikla, teikianti jam džiaugsmą ir atverianti galimybes pedagogui numatyti įvairių ugdymo tikslų. Reikia tik pasiūlyti vaikams tinkamų žaidimų.
- „Duodu tau...“ (ikimokyklinio amžiaus vaikams): susėdę rate kiekvienas vaikas iš pintinės ištraukia/išsirenka po žaislą (vyresni vaikai gali traukti pieštukus, lipdukus ir pan.). Vienas vaikas prieina prie norimo draugo ir sako: „Duodu tau, (vardas), ... (įvardina tai, ką ištraukė/išsirinko)“, padaręs ką pasakė, atsisėda. Tuomet tą patį atlieka tas vaikas, kuris turi du žaislus. Dalybos vyksta tol, kol kiekvienas pakeičia žaislą. Šio žaidimo tikslas - mokytis duoti. Ilgainiui žaidimo elementas tampa įpročiu.
- Kiekvienas vaikas ištraukia po lapuką su užrašytu klasės draugo vardu, tyliai perskaito. Beje, šį žaidimą verta išbandyti ir suaugusiems žmonėms.
Tam tikru žaidimu arba pareigomis galima paversti rūpestį jaunesniais švietimo įstaigos draugais, pvz.: šešerių metų vaikai darželyje gali kuruoti trimečius: padėti pjaustyti vakarienei paruoštus blynus, apsirengti prieš lauką. Ketvirtokai mokykloje gali palydėti į valgyklą pirmokus ir pan. Tam ypač tinka mišrios grupės darželiuose: vyresni vaikai betarpiškai dalyvauja kasdieniniame gyvenime su jaunesniais ir nuolat jiems asistuoja, padeda, pamoko. Gerus darbus daryti vienas kitam gali ir bendraamžiai, tik reikia juos paskatinti juos tai daryti. Jau 3 metų vaikas gali padėti draugui susitvarkyti žaislus, su suaugusiu žmogumi paserviruoti stalą grupės draugams, pratintis dovanoti, užjausti, padėti. Apskritai, padėti atlikti gerą darbą vaikui galima tiesiog išsakant, koks veiksmas būtų ‚gražus“, koks darbelis būtų tinkamas. Dar geriau, kai vaikas pats pasirenka gerą darbą iš dviejų siūlomų.
Nedaug laiko ir pastangų reikalaujantis, tačiau atidumą kitam skatinantis užsiėmimas - laiškų sergantiems grupės ar klasės draugams rašymas. Žinoma, kiekvieno amžiaus vaikams pagal savo galimybes. Laiškus galima rašyti ir vienišiems žmonėms. Paprastai tokios iniciatyvos skatinamos prieš šventes - Šv. Kalėdas, Šv. Velykas. Bet ar tikrai reikia laukti švenčių, kad pradžiugintumėme kitą? Galima organizuoti grupės ar klasės projektėlį, galbūt geru darbu „užkrečiant“ ir kitus.
Mūsų darželyje kasmet vyksta kalėdinės „Gerumo akcijos“. Tradicija tapo renginys, kurio metu darželio bendruomenė kviečiama rinkti dovanas senelių globos namų gyventojams, vaikų globos namų ugdytiniams, žmonėms su įvairiomis negaliomis. Pačios netikėčiausios dovanos skiriamos įsivaizduojamam žmogui (ant dovanos užrašoma, pavyzdžiui, Rasos dovana 5 metų berniukui, Igno dovana močiutei), galiausiai pristatomos atitinkamoms įstaigoms. Dovanos gaminamos tiek ugdymo įstaigoje, tiek namuose. Smagu, kad dėl kilnaus tikslo šeimos buriasi bendram darbui, vakaronėms. Gamintos dovanos mielesnės, šiltesnės, labiau atitinka „gero darbo“ kriterijus - svarbiau ne materialinė išraiška, o paaukotas laikas, įdėta šiluma, darbas. Apie gerus darbus vaikai turi ne tik girdėti, bet ir tiesiogiai juose dalyvauti.
Psichologinio atsparumo ir emocijų valdymas
Artėjant rugsėjui, šeimos susiduria su pokyčiais, kurie reikalauja prisitaikymo ir gali sukelti stresą. Svarbu ne vengti streso, o išmokti naviguoti pokyčių situacijose, stiprinant atsparumą, emocinę savireguliaciją ir savivoką. Šių gebėjimų reikia mokyti ir vaikus.
Suaugusieji turėtų prisiminti, kad kompleksiniai gebėjimai formuojasi palaipsniui. Tad vertėtų išsikelti adekvačius vaiko raidai lūkesčius. Mokslo metų pradžioje svarbu ne apsaugoti vaiką nuo sunkumų, o stiprinti jo gebėjimus juos įveikti. Tai pareikalaus tėvų suvokimo, situacijos matymo, galimybių vertinimo, kantrybės ir nuoseklumo. Svarbiausia - kasdienis vaiko auklėjimas, siekiant išugdyti įgūdžius, reikalingus ne tik vaikystėje, bet ir suaugus. Rugsėjis nėra netikėtas įvykis, tai prognozuojami pokyčiai šeimos gyvenime, kuriems reikia ruoštis iš anksto.
Norint tinkamai susitvarkyti su pokyčiais, būtina apgalvoti užimtumo logistiką ir suderinti kasdienės veiklos tinklelį. Svarbu numatyti kelionės į mokyklą ir darbus trukmę, kėlimosi ir miego laiką, būrelių galimybes, grįžimo namo tvarką, maitinimo organizavimą. Toks tinklelis susiformuos ilgainiui. Reikia pasiruošti atlaikyti nenumatytas situacijas ir su tuo susijusias emocijas. Svarbu turėti nuostatą, kad sprendimas tikrai bus rastas.
Pavyzdžiui, didmiesčiuose padidėję transporto kamščiai gali sukelti pyktį. Tokiose situacijose efektyvus būdas yra sąmoningas kvėpavimo ritmas. Kai esame veikiami streso, kvėpavimas tampa paviršutiniškas ir neritmingas. Ritmiškas kvėpavimas nuramina smegenis. Suvaldydami stiprias emocijas, parodome vaikams, kad tai įmanoma. Tačiau reikia prisiminti, kad savireguliacijos gebėjimas formuojasi palaipsniui.
Svarbu vaikams paprastai paaiškinti pasikeitusią kasdienybę, kodėl keičiasi kėlimosi ir miego laikas, kas pasiims iš mokyklos, kaip reikės dalintis kompiuteriu. Reikia kalbėti ramiai, negąsdinant, be apgailestavimo ar nusivylimo. Vaikai perima tėvų emocijas. Stebėdami tėvų reakcijas, vaikai mokosi reaguoti į situacijas ir susidaro nuomonę apie save. Žinoma, tėvams reikės suruošti viską vaikams į mokyklą, numatant tam lėšas. Svarbu nekaltinti vaiko dėl jo poreikių, nes taip įskiepysime, jog vaiko poreikiai yra kažkas nepriimtino. Visų žmonių poreikis yra jaustis priimtam.
Ribos ir susitarimai: atsakomybės mokymas
Ribos ir susitarimai moko vaikus atsakomybės. Kalbame apie poreikį jaustis ryšyje, santykyje, būti kam nors priimtinu net jei esi netobulas, o ne nusipelnyti to poreikio patenkinimo. Reikia išmokti parodyti vaikui meilę, suprantamai pasakyti, aiškiai išreikšti, kad jis ją pajustų, ypač kuomet jam yra sunku, kai jis turi išspręsti savąsias problemas. Pavyzdžiui, kaip susirasti draugų naujoje klasėje, arba kaip būti, kai jo draugai draugauja ir su kitais vaikais.
Kai vaikas patiria priėmimą šeimoje, jam daug lengviau rasti būdų, kaip būti priimtu ir kitoje aplinkoje. Atmetimo baimė yra viena stipriausių žmogaus gyvenime. Ji gali žlugdančiai veikti tiek gebėjimų raiškoje, tiek bendravime, tiek santykiuose su kitais žmonėmis. Atmetimo baimė visada šaknimis eina į vaikystę. Dėl to labai svarbu, kad vaikai gautų šansų patirti, kad jie priimtini, kad viskas su jais gerai, kad jų poreikiai yra svarbūs, kad jų nuomonė yra reikšminga, kad jų noras prisidėti yra priimamas, kad jie yra pajėgūs tiek, kiek gali.
Jei mes kasdienybėje, kad ir po nedaug, randame progų ir išreiškiame tai savo vaikui, jis auga pasitikėdamas savimi ir tėvais. Jam natūraliai atkrenta būdai išsilupti svarbos jausmą per jėgą, per atsiribojimą, per pataikavimą ar manipuliacijas ir melą.
Rugsėjis yra metas pasitikrinti, kokius svarbos akcentus renkasi auklėjant savo vaikus. Tėvams verta užduoti sau klausimus: ar vaiko pasiekimai yra gero gyvenimo ateityje garantas, o kaip su dabartimi? Ar vaiko būreliai ir didelis užimtumas yra priešnuodis netinkamam elgesiui, o gal tai gilėjanti ryšio su vaiku bedugnė? Ar duodame vaikui tai, ko patys negavome, o gal tai savo gyvenimo nepragyventos versijos instaliavimas? Ar tikimės, kad kita mokykla pakeis vaiką, o gal reikia keistis pačiam? Arba kodėl tikiuosi, kad šimtas pirmas kartas atneš norimų rezultatų, jei taikytos priemonės neveikia? Ar noriu, kad vaikas iš pirmo karto viską suprastų, o gal kad kuo mažiau kvaršintų galvą? Atsakymus ne visada lengva rasti, bet kai juos randi, jie atrodo labai paprasti.
Kaip nustatyti sveikas asmenines ribas
Veiksniai, trikdantys šeimos santykių darną
Disfunkcinėse šeimose dažnai pastebimas pernelyg didelis tėvų nuolaidžiavimas vaikams. Baimindamiesi būti "blogais", tėvai nesugeba nubrėžti aiškių ribų, suteikia vaikams per daug galios ir atsakomybės, o tai gali pažeisti vaiko saugumo poreikius. Vaikas netenka atramos tėvuose, nesuvokia ir negerbia kitų žmonių ribų.
Kita dažna problema - tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu. Net jei tėvai geria ne prie vaikų, jie tampa nepasiekiami savo vaikams, negali stebėti ir atliepti jų poreikių. Tokiose šeimose vyrauja chaosas, nėra nuoseklios hierarchijos, taisyklių ir reikalavimų. Vaikai jaučiasi nesaugūs, nes gyvena neprognozuojamoje aplinkoje. Dažnai vyresni vaikai prisiima tėvų vaidmenis ir rūpinasi jaunesniaisiais bei pačiais tėvais. Piktnaudžiaujantys alkoholiu tėvai tampa impulsyvūs, konfliktiški arba depresiški, o vaikai išgyvena baimę, manipuliacijas, fizinį ir psichologinį smurtą.
Nors tai pagrindinės ir dažniausiai pastebimos vaikų auklėjimo problemos, tačiau daromos ne iš piktos valios, o tik norint vaikams suteikti viską, kas geriausia.
Pagrindinės vaikų auklėjimo klaidos:
- Lepinimas.
- Per daug griežtumo.
- Abejingumas ir per mažai laiko auklėjimui.
- Neatsakingi grasinimai.
- Elgesys su vaiku pagal nuotaiką.
- „Napoleoniški“ planai.
Motyvuojantis pokalbis kaip pagalba šeimai
Diskusijos metu pabrėžiama, kad tokioje šeimoje sunku pasiekti pokyčių, kol neatsiranda vidinė motyvacija keistis. Vienas svarbiausių mobilios komandos uždavinių - motyvuoti šeimą spręsti problemas, o vienas iš būdų - motyvuojantis pokalbis.
Kas yra motyvuojantis pokalbis?
Motyvuojantis pokalbis yra būdas prieiti prie problemos iš kitos pusės. Nesiekiant keisti žmogaus elgesio, o sužadinti jo motyvaciją, norą ir vidinius resursus, reikalingus pokyčiams. Motyvuojančio pokalbio metodas remiasi idėja, kad kiekvienas žmogus turi tendenciją augti ir yra motyvuotas siekti vidinės darnos, tik jį reikia paskatinti įsisąmoninti savo vertybes ir prieštarą tarp savo poelgių ir vertybių, padėti atrasti jam vidinius resursus tiems pokyčiams pasiekti ir padėti jam susidoroti su kylančiais sunkumais. Visa atsakomybė ir galimybės keistis priklauso tik nuo paties žmogaus.
Motyvuojantis pokalbis yra pokalbis tarp lygiaverčių pašnekovų. Žmogus bus linkęs atsiskleisti, kai jis jausis priimtas, suprastas ir galės pats tyrinėti savo prieštaravimus, atrasti priežastis, kodėl nori keistis, ir būdus, kaip tai padaryti. Tyrimai rodo, kad pagrindinis motyvuojančio pokalbio privalumas - tai pokyčių ilgalaikiškumas.
Motyvuojančio Pokalbio Taikymas Vaikų Problemoms
Nors motyvuojantis pokalbis reikalauja tam tikro kliento sąmoningumo, jis gali būti sėkmingai taikomas sprendžiant vaikų problemas. Šis metodas turi daug sąsajų su pozityvaus auklėjimo būdais, skatinant vaiką bendradarbiauti, ugdant savarankiškumą, pasitikėjimą savo jėgomis ir sprendžiant problemas. Vengiant jėgos žaidimų ir išvengiant išorinių motyvavimo priemonių, vaikas skatinamas elgtis tinkamai ne dėl spaudimo ar atlygio, bet dėl vidinės motyvacijos.
Pozityvių auklėjimo būdų, kurie apima ir motyvavimą, taikymas yra geriausia prevencija nuo galimų vėlesnių problemų santykiuose su vaikais.
Elgesio lentelės kaip ugdymo priemonė
Vienas iš būdų, padedančių spręsti šias problemas ir formuoti pageidaujamą vaiko elgesį, yra elgesio lentelės. Elgesio ugdymo sistema - tai lentelė, kurioje surašytos vaiko pareigos, draudžiamas elgesys, dienos ir savaitės sėkmingumo vertinimo kriterijai ir privilegijos, kurias vaikas gali „užsidirbti“ tinkamu elgesiu. Tai vizualinė priemonė, kurioje pažymimi vaiko atliekami darbai, pareigos ar pageidaujamas elgesys.
Už kiekvieną atliktą užduotį ar pademonstruotą teigiamą elgesį vaikas gauna atlygį - dažniausiai pliusą, žvaigždutę ar kitą simbolį. Surinkęs tam tikrą kiekį atlygių, vaikas gauna iš anksto sutartą apdovanojimą. Tokios lentelės dar vadinamos paskatinimo, motyvacijos ar žvaigždučių lentelėmis.
Kodėl Verta Naudoti Elgesio Lenteles?
- Teigiamas elgesio skatinimas: Lentelės orientuojasi į teigiamą elgesį, o ne į bausmes už blogą. Tai padeda kurti pozityvią atmosferą ir stiprinti vaiko savivertę.
- Atsakomybės ugdymas: Vaikas aiškiai mato savo pareigas ir atsakomybę, o tai skatina savarankiškumą ir atsakomybės jausmą.
- Motyvacijos didinimas: Apdovanojimų sistema motyvuoja vaiką stengtis ir siekti užsibrėžtų tikslų.
- Bendradarbiavimo skatinimas: Lentelės kūrimas ir naudojimas gali tapti puikia proga tėvams ir vaikams bendrauti, susitarti ir kartu siekti tikslų.
- Elgesio koregavimas: Lentelės gali padėti koreguoti nepageidaujamą vaiko elgesį, nukreipiant dėmesį į teigiamus veiksmus.
- Aiškios elgesio ribos: Lentele nubrėžiamos elgesio ribos ir vaikai pasijaučia saugesni žinodami, kaip konkrečiai turi elgtis.
Kam ir kada tinka šis metodas?
- Nuo 4 metų: Galima bandyti labai paprastas lenteles su vienu konkrečiu tikslu ir aiškia, greitai pasiekiama paskata.
- Nuo 5-6 metų: Šis metodas tampa išties veiksmingas. Vaikai jau geriau supranta taisykles, gali palaukti atlygio, juos motyvuoja siekti tikslo ir matyti savo pažangą.
Kokias Elgesio Problemas Gali Padėti Spręsti?
- Konkretus elgesys: Skatinti pageidaujamą elgesį ir mažinti nepageidaujamą.
- Tvarka: Ugdyti tvarkymosi įpročius.
- Asmens higiena: Motyvuoti reguliariai valytis dantis, praustis, laiku kirptis nagus.
- Pareigų laikymasis: Skatinti atlikti sutartus darbus.
- Brolių ir seserų santykiai: Galima sukurti bendrą lentelę, skatinančią bendradarbiavimą, pagalbą vienas kitam, pagarbų bendravimą, konfliktų sprendimą be pykčių.
Kaip Sukurti Ir Naudoti Elgesio Lentelę? Žingsnis Po Žingsnio
- Aptarkite su vaiku: Įtraukite vaiką į tikslų ir taisyklių nustatymą - tai padidins jo motyvaciją.
- Pasirinkite tikslus: Pradėkite nuo svarbiausio, formuluokite pozityviai ir būkite konkretūs.
- Sukurkite lentelę: Įtraukite vaiką - leiskite vaikui prisidėti prie lentelės kūrimo. Naudokite patrauklius ženklus ir laikykite matomoje vietoje.
- Nuspręskite dėl „valiutos“ ir taisyklių: Kaip uždirbama? Kas nutinka pasielgus blogai?
- Sutarkite dėl apdovanojimų: Motyvacija yra būtina, ypač pradžioje.
- Pildykite nuosekliai ir aptarkite: Nuoseklumas - tai svarbiausia taisyklė. Lentelę reikia pildyti reguliariai ir sąžiningai.
Elgesio Lentelių Tipai
Yra keletas elgesio lentelių tipų, kuriuos galite pritaikyti savo vaiko poreikiams ir tikslams:
- Vieno darbo lentelės: Skirtos vienam konkrečiam tikslui pasiekti.
- Kelių darbų lentelės: Apima kelias užduotis ar elgesio modelius, kurie vaikui kelia daugiausiai iššūkių.
- Teminės lentelės: Orientuotos į tam tikrą sritį, pavyzdžiui, ryto darbų lentelė, namų ruošos lentelė ar geros nuotaikos lentelė.
- Pasikartojančios užduoties lentelės: Skirtos vienai konkrečiai užduočiai, kurią reikia pakartoti kelis kartus per dieną.
Svarbiausia, kad vaikas suvoktų, kam skirta lentelė ir kodėl jis turėtų stengtis siekti ją užpildyti pliusiukais.
Vaikas vis labiau pasitiki savimi, kai niekas neabejoja jo pasiekimais ir galimybėmis, kai vaikas skatinamas ir drąsinamas. Jei vaikas nuolat kritikuojamas, pasitikėti savimi jam darosi vis sunkiau. Tikėkite savo vaiku. Visada galvokite, kad jis gali.
Jei vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
Patarimai tėvams, kaip padrąsinti savo vaiką
Agresyvaus vaiko elgesys. Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan.
Agresijos priežastys:
- Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka.
- Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais.
- Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę.
Kaip elgtis tėvams, kai jie mato ar tiesiogiai patiria vaiko agresiją?
- Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą.
- Prisiminkite, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos.
- Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
- Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją.
- Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
- Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija.
- Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
Vaikų bėgimas iš namų. Vaikams reikalingas režimas, aiškus ribų ir taisyklių nustatymas. Amerikiečių mokslininkai yra įrodę, kad vaikams, kurių namuose buvo sukurta tam tikra sistema, ne tik labiau sekasi gyvenime, bet ir jų ryšys su tėvais yra glaudesnis.
Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius.
Dažniausiai iš namų bėga paaugliai, nes šiame laikotarpyje viskas stipriai keičiasi ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir socialiniame, - atsiranda noras atrasti save, priešintis tėvų diegiamoms vertybėms, lūkesčiams. Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam. Vaikas nori rūpėti, jausti, kad yra laukiamas, išgirstas ir mylimas.
Dažniausi pabėgimai iš namų prasideda paauglystėje, kai vyksta daug spontaniškų ir neapgalvotų poelgių, pasidavimų akimirkos nuotaikai. Tokių bendraminčių galima rasti sporto, teatro būrelyje, bet gali būti ir apleistuose pastatuose, kitaip vadinamose landynėse, sodo nameliuose, apleistuose pastatuose, vasarą tėvų paliktuose butuose, kur pagrindinis tarpusavio bendravimas dažnai vyksta vartojant alkoholį, narkotikus ar užsiimant atsitiktiniais ir nesaugiais lytiniais santykiais.
Jeigu tėvai atsisako vaiką pasiimti motyvuodami tuo, kad tegu pasimoko iš savo elgesio, policija kreipiasi į vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, kurie bendrauja su vaiku, tėvais, vertina vaiko situaciją šeimoje, galimybes vaikui grįžti į šeimą ar laikiną apgyvendinimą saugioje aplinkoje, kurioje bus tinkamai pasirūpinta vaiko fiziniais ir emociniais poreikiais.
