Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) organizacija su jos įkūrėju Klausu Švabu priešakyje duoda peno konspiracinių teorijų šalininkams. Tačiau dėsninga, kad kai kurios teorijos nelieka tik teorijomis, o virsta pritrenkiančia realybe. Viena iš tokių - sekimo mikroschemų implantavimas vaikams.
Sulaukus neigiamos visuomenės reakcijos, Pasaulio ekonomikos forumas suskubo raminti piliečius. Tokios idėjos skamba gąsdinančiai. Natūralu, kad tokių idėjų kritikai yra susirūpinę.
Technologijos istorija ir dabartis
Analogų tokiai ateities vizijai jau yra. Dar 2018 m. tūkstančiams švedų į kūną buvo implantuojamos mikroschemos. Taip buvo siekiama tiesiog patogumo: įtaisius mikročipą, žmonėms nebereikėjo nešiotis savo durų kortelių, asmens tapatybės dokumentų ir net traukinio bilietų.
Vis dėlto, kalbant apie žmonių sučipavimą paliečiamas ne tik praktikos klausimas, bet ir daugybė kitų fizinių, socialinių ir etinių dilemų. Svarbus ir socialinis aspektas. Žmonių čipavimas vis dar yra stigmatizuota tema.
O pasaulio galingieji tokiomis idėjomis žavisi. Tikriausiai daugelis girdėjo apie konspiracinę teoriją, kuria teigiama, kad COVID-19 vakcinos yra Billo Geitso siekio sučipuoti žmoniją dalis. Vieni iš tokių kalbų juokiasi, kiti čia įžvelgia tiesos.
Turtingiausias pasaulio žmogus, kompanijų „Tesla“, „SpaceX" ir „Neurolink" įkūrėjas Elonas Muskas taip pat plėtoja savo idėjas čipavimo srityje.
Gyvūnų ir vaikų mikroschemų implantavimo paralėles
Jeigu namuose jau kurį laiką laikote gyvūną, tikriausiai žinote, kas yra gyvūnų čipavimas. Gyvūno ženklinimas integriniu grandynu (čipavimas) - procedūra, kurios metu mažytė, vos kruopos dydžio mikroschema įvedama gyvūnui po oda. Ši procedūra nuo 2011 metų tapo privaloma visiems gyvūnams, keliaujantiems kartu su šeimininkais į užsienio šalis. Tačiau paskutiniu metu tai tapo labai populiaru ir dėl kitos priežasties. Gyvūnų čipavimas - tai puikus pagalbinis būdas rasti pasiklydusį augintinį. Jį radęs asmuo gali atvesti į artimiausią veterinarijos kliniką, kur bus patikrinta gyvūnėlio tapatybė. Mikroschema yra gerokai efektyvesnė, nei antkaklis, nes iš jo judrus šeiminkas gali lengvai išsinerti ir pamesti. Augintinio identifikacijos mikroshemos įvedimas yra gana trumpa ir neskausminga operacija. Ją turėdamas gyvūnas nejaus jokio diskomforto ir tikrai niekada nepames. Kai kurie šeimininkai teiraujasi: ar tai neturės kokio nors neigiamo šalutinio poveikio ateityje? Veterinarai skuba nuraminti, jog taip tikrai neatsitiks. Po oda įvedamas pasyvaus veikimo prietaisas, kuris savo „paskirtį“ geba atlikti apie 25 metus.
Nuo 2021 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis įvestas privalomas naminių gyvūnų - šunų, kačių ir šeškų - ženklinimas mikroschemomis, o tuo tarpu ir registravimas Gyvūnų augintinių registre. Toks pokytis taip pat buvo argumentuojamas panašiais aspektais kaip ir vaikų „ženklinimas“ - neva nutinka visko: gyvūnai pabėga ir pasimeta, o taipogi ir tarp gyvūnų augintojų yra piktavalių, o būtent ši priemonė esą padės nuo jų kiek įmanoma labiau apsisaugoti.
Štai Švedijoje jau yra įprasta savo noru po oda implantuotis mikroschemas - žmonės tą daro vardan patogumo - su šiomis mikroschemomis paprasčiau patekti į namus, biurus ar sporto klubus, ranką tiesiog priliečiant prie skaitytuvo. Mikroschemas kuriančios bendrovės „Biohax International“ vartotojai lustuose gali išsaugoti skubios pagalbos kontaktus, socialinės žiniasklaidos profilius ir elektroninius bilietus. Skelbiama, kad poodinius lustus Švedijoje įsidiegė jau daugiau kaip 4 tūkst. žmonių (2018 m. duomenimis), dabar, tikėtina, rodikliai bus dar labiau išaugę. Mikroschemos įterpimas į žmogaus kūną vidutiniškai kainuoja 180 JAV dolerių.
Po Lietuvą sukrėtusio 9-metės Agotos pagrobimo tv3 rengiamoje laidoje „TOP 3 aktualijos“ pasigirdo siūlymai „čipuoti“ vaikus kaip naminius gyvūnus neva siekiant juos apsaugoti nuo panašių nelaimių. Panašus metodas jau taikomas ir Švedijoje, kur po oda dedami implantai, kaip laidos vedėja prasitarė, savo principu labai panašūs į COVID-19 pasus. Visa tai pasigirdo laidoje, kurioje didžiausias dėmesys buvo skiriamas kasmet be žinios dingstančių vaikų problemai aptarti.
Tokia idėja neva „apsaugoti“ mūsų vaikus tokiais būdais kilo ne tv3 laidos vedėjai, bet Pasaulio ekonomikos forumo mokslinių tyrimų ir plėtros viceprezidentei bei Eindhoveno padalinio Nyderlanduose generalinei direktorei Kathleen Philips. K. Philips savo straipsnyje atsitiktinai užsiminė apie galimybes naudoti mikroschemas vardan „vaikų saugumo“. Tačiau kol kas tokia idėja visuomenėje veikiau priimama kaip konspiracijos teorija. Nors, grįžtant prie COVID-19 sertifikatų - iš dalies jau buvo įgyvendinta. QR kodai į kasdienį gyvenimą buvo įdiegti dar pandemijos metu.
Grįžtant prie vaikų saugumo klausimo, kad ir kaip įtikinamai skambėtų mikroschemos po oda tam, kad vaikai nedingtų be žinios, šiuolaikiniame technologijų pasaulyje jau gausu priemonių, kurias galima pasirinkti siekiant žinoti vaiko lokaciją. Viena iš tokių - gamintojo „Apple“ priemonė „AirTag“, kurios paskirtis - padėti surasti dingusius daiktus, pavyzdžiui, raktus. Šį „žetoną“ galima paslėpti ir vaiko vidinėje striukės kišenėje ar kitoje menkiau pasiekiamoje ir matomoje vietoje, o prietaisas veiks kaip GPS prietaisas ir telefone rodys esamą vaiko lokaciją.
Technologija, leidžianti realiu laiku sekti žmogaus buvimo vietą GPS sistemų pagalba, išties egzistuoja. Tačiau prietaisai, kurie naudojasi šia technologija, turi turėti energijos šaltinį - bateriją. Dabar egzistuojančių GPS sekimo įrenginių būtent dėl juose įrengtos baterijos, leidžiančios nuolat veikti, matmenų, išmatavimai yra didesni negu mikroschemos. Tokį prietaisą „įmontuoti“ po oda būtų tiesiog nepatogu. Ar gali baterija būti mažesnė? Ateityje gal ir galės, bet kol kas informaciją apie žmogaus buvimo vietą perduodančio įrenginio, kuris galėtų tilpti po žmogaus oda, yra tiesiog neįmanoma.
Po oda integruojamos technologijos skirtos kitiems tikslams. Tiesa, po oda implantuojamos mikroschemos kai kuriose srityse jau yra naudojamos pasitelkiant kitą - RFID (Radijo dažnio identifikavimo, Radio frequency identification) technologiją. Ši technologija susideda iš dviejų dalių - žymės ir skaitytuvo. Į žymę įrašoma informacija, kurią radijo bangų pagalba „nuskaito“ skaitytuvas, panašiai kaip parduotuvėje nuskaitomas brūkšninis kodas. Ši technologija, naudojama, pavyzdžiui, bibliotekose grąžinant knygas, sandėliuose patenkant į kitas patalpas ar oro uostuose sekant bagažą.
Paprastai RFID žymės būna integruojamos į korteles, lipnius pakabukus, darbo pažymėjimus ir pan. RFID žymės yra labai mažos - maždaug ryžio grūdo dydžio - todėl gali būti įsiuvamos ir po oda. Jei žymė su unikaliu asmens identifikaciniu kodu yra įsiuvama, pavyzdžiui, po delno oda, tuomet jam gal priglaudus ranką su žyme prie skaitytuvo, šis jį identifikuos. Atpažinęs informaciją, skaitytuvas įvykdys tam tikrą funkciją - pavyzdžiui, atvers asmeniui duris ar leis susimokėti už paslaugą. Technologiją bandyta pritaikyti ir medicininiais tikslais - 2004 m. JAV buvo sukurta „VeroChip“ sistema, kurios naudotojams po oda buvo įsiuvama RFID žymė su jų medicinine informacija. Kūrėjų teigimu, tai turėjo nelaimingų atsitikimų atveju leisti ligoninėms greitai pasiekti visą asmens medicininę istoriją. Tačiau ligoninės neskubėjo diegti skaitytuvų, o ligoniai - siūtis implantus, ir 2010 m. paslauga buvo nustota teigti. Tokios žymės jau gana dažnai įsiuvamos po naminių gyvūnų, pavyzdžiui, šunų, oda dėl saugumo. Į žymes įrašoma pagrindinė informacija apie šunį ir jo šeimininką. Tačiau svarbu suvokti, kad žymės pačios iš savęs signalų nepriima ir gyvūnų rasti nepadeda - tik atpažinti pasimetusį gyvūną, kai jį jau kažkas randa.
RFID žymių „įsiuvimas“ žmonėms kelia susirūpinimą tiek dėl teisinių, tiek dėl etinių, tiek dėl medicininių priežasčių. Viena vertus, kadangi RFID žymėse saugoma informacija nėra koduojama, programišiams lengva slapčia nuskenavus tokią žymę gauti visą joje saugomą informaciją ir ją išnaudoti savo tikslams - patekti į riboto priėjimo vietą ar pasisavinti informaciją. Kita vertus, galima kelti klausimą, ar, pavyzdžiui, darbovietė turi teisę nurodyti darbuotojui implantuoti tokią žymę ir kas, šiam keičiant darbą, turėtų būti atsakingas už jos išoperavimą. Galų gale, tokių žymų implantavimas kelia didelių medicininių pavojų - pradedant padidėjusia vėžio ar organizmo užkrėtimo pavojingais mikroorganizmais rizika ir baigiant abejonėmis, ar toks implantas nesukels pavojaus, jei jo savininkui teks atlikti magnetinio rezonanso tomografijos procedūrą.
Norintiems - prie diržų segami ar kuprinėse slepiami GPS prietaisai. Ar tai reiškia, kad norintys pasirūpinti savo saugumu neturi kitos išeities, tik įsidiegti į telefoną mobiliąją programėlę ir tikėtis, kad atsitikus nelaimei spės išsiųsti pagalbos signalą? Nebūtinai. Lietuvoje galima įsigyti GPS seklių, kurie gali būti slepiami kišenėse arba nešiojami kaip laikrodžiai. Jie leidžia sekti juos dėvinčio žmogaus vietą, o kai kurie - ir pačiam žmogui esant reikalui išsiųsti SOS signalą.
Pirmieji tokio pobūdžio prietaisai Lietuvoje atsirado prieš 8-10 metų. Iš pradžių jie veikė išsiųsdami SMS žinutę nutikus nelaimei, dabar jiems yra sukurtos specialios mobiliosios programėlės. GPS sekimo prietaisų ir panašių prietaisų platinimu užsiimančios bendrovės „Slapukas.lt“ atstovų teigimu, visuomenėje plačiai nuskambėjus Ievos Strazdauskaitės pagrobimo ir nužudymo istorijai besirūpinančių savo bei artimųjų saugumu skaičius išaugo. „Po Lietuvą sukrėtusios tragedijos sulaukiame daugiau negu įprastai skambučių būtent saugumo klausimais. Žmonės domisi, ar yra kokių nors įrenginių, galinčių apsaugoti juos ir artimuosius. Vieniems aktualu stebėti, ar jų vaikai saugiai atvažiuoja iki mokyklos viešuoju transportu, kitiems - ar nepaklydo artimas garbaus amžiaus žmogus, sergantis Alzheimerio liga, treti domisi dėl asmeninio saugumo“, - 15min 2017 m. sakė „Slapukas.lt“ atstovė.
GPS seklių, anot „Slapukas.lt“ atstovų, būna įvairių dydžių ir tipų. Vaikams yra skirti GPS laikrodžiai, kurie atrodo kaip laikrodžiai, bet veikia ir kaip mobilieji telefonai, rodo buvimo vietą realiu laiku ir turi pagalbos mygtuką, kurį paspaudęs vaikas gali iškart pranešti, kad atsitiko bėda. Egzistuoja ir mini GPS seklis, kurio dydis - kaip pusė degtukų dėžutės, tad jį galima lengvai paslėpti vidinėje striukės kišenėje ar panašioje vietoje. Jis turi SOS mygtuką, kurį galima paspausti pagrobimo ar užpuolimo atveju. Tada artimas žmogus sužinos, kad kažkas atsitiko, ir asmens buvimo vietą. Aišku, rizika, kad tokį įrenginį grobikas pastebės ir išmes, išlieka. Ar galima tokį įrenginį paslėpti dar slaptesnėje vietoje - striukės pamušale ar batų pade? Pasak „Slapukas.lt“ atstovų, teoriškai tai įmanoma, tačiau jie atkreipia dėmesį, kad tokių įrenginių trūkumas - mažas akumuliatorius. Mini GPS seklio baterija, jam esant įjungtam, „laiko“ vos kelias dienas, tad jį reikia arba dažnai krauti, arba laikyti išjungus ir įjungti tik ypatingu atveju, nutikus nelaimei. Tai įmanoma padaryti pakankamai greitai, jei įrenginys bus striukės kišenėje, tačiau nusiauti batą ir atidaryti slėptuvę greičiausiai užims kiek daugiau laiko. Kiekvienas norintis dabar taip pat gali įsigyti automobiliui pritaikytą „seklį“. Tokie prietaisai yra tvirtinami prie automobilių ir nustatytu intervalu siunčia informaciją apie automobilio buvimo vietą. Kai kurių iš šių „seklių“ akumuliatoriaus veikimo laikas gali siekti netgi dvejus metus.
Implantacija be pjūvio
Seksualinio smurto prieš vaikus prevencija ir atpažinimas
1 iš 5 vaikų* Europos šalyse yra patyrę kokios nors formos seksualinį smurtą. 2022 m. Lietuvoje 300 vaikų pripažinti nukentėjusiais nuo seksualinio smurto. Apie patiriamą seksualinę prievartą vaikai dažniausiai nutyli, bijodami smurtautojo bei aplinkinių reakcijų, nepasitikėdami pagalbos galimybėmis. Todėl ši statistika yra tik ledkalnio viršūnė.
Seksualinis smurtas prieš vaiką* - tyčinės nusikalstamos veikos, padaromos vaikui, taip pat: pelnymasis iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimas į prostituciją ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas vaikui, vaiko vertimas užsiimti prostitucija, vaiko išnaudojimas pornografijai ar disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vaiko įtraukimas į seksualinę vergovę kitos vaiko seksualinio išnaudojimo formos.
Nei vienas vaikas, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, gyvenimo sąlygų, raidos ar asmenybinių charakteristikų, nėra apsaugotas nuo seksualinės prievartos - auka gali tapti bet kas. Svarbu žinoti, jog seksualinė prievarta neretai prasideda labai ankstyvame amžiuje - dar tuomet, kai vaikas nepajėgia suprasti, kas vyksta, ar neturi tinkamų būdų parodyti bei pasakyti kitiems apie savo patirtis.
Seksualinio smurto prieš vaikus formos ir taktikos
Pagal vietą: Seksualinis smurtas fizinėje erdvėje. Seksualinis smurtas elektroninėje erdvėje.
Pagal nukentėjusio ir smurtautojo santykį: Artimoje aplinkoje. Seksualinė prievarta dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, o smurtautojas neretai būna vaikui gerai pažįstamas ir svarbus žmogus. Pasinaudojęs vaiko pasitikėjimu ir priklausomybe, smurtautojas tenkina savo poreikius taip keldamas grėsmę vaiko raidai, iškreipdamas pasaulio, savęs bei tarpasmeninių santykių suvokimą ir žalodamas vaiko sielą. Už artimos aplinkos ribų. Kai smurtaujantis asmuo ir auka neveda bendro ūkio. Smurtautojas/a gali būti: draugas/ė, klasiokas/ė, kaimynas/ė, bendradarbis/ė, interneto draugas/ė, pedagogas/ė, dėstytojas/a, treneris/ė, kolega sportininkas/ė, dvasininkas/ė ar religinis lyderis/ė, gydytojas/a, pacientas/ė ir kt. (tai nėra baigtinis sąrašas).
Taktikos, kurias naudoja vaikus seksualiai išnaudoti norintys asmenys: Nukentėjusių atranka. Smurtautojai dažnai stebi būsimas aukas, kad žinotų, kaip geriausiai prie jų prieiti išnaudojant jų pažeidžiamumą. Izoliacija. Smurtautojai stengsis psichologiškai ir fiziškai atskirti auką nuo jos artimo rato žmonių, stengsis gauti tas darbines pozicijas, kuriose galėtų būti arčiau vaikų, gauti jų pasitikėjimą. Ryšio ir pasitikėjimo kūrimas ir paslaptys. Smurtautojai stengiasi įgyti aukos pasitikėjimą dovanodami dovanas, skirdami dėmesį, dalindamiesi savo “paslaptimis” ir kitaip kurdami pasitikėjimu grįstą santykį, kurį prašo laikyti paslaptyje. Prisilietimų normalizavimas ir diskusijos intymiomis temomis. Smurtautojai pradeda nuo prisilietimų, kurie iš pažiūros neturi seksualinės potekstės (apkabinimai, tapšnojimas per petį ir pan.), smurtautojai palengva pereinama prie intymių prisiminimų (pvz. Masažo arba maudynių drauge ir pan.) Smurtautojai taip pat gali aukoms rodyti pornografinio turinio medžiagą ar kalbėti intymiomis temomis, pasiūlyti išbandyti intymius prisilietimus. Smurtinio elgesio normalizavimas. Smurtautojas nuolat peržengia asmenines vaiko ribas, stengiasi normalizuoti seksualinę prievartą sakant, kad visi taip daro, kad toks elgesys yra rūpesčio ir meilės išraiška. Reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į nepilnamečių santykius su suaugusiais asmenimis. Kai smurtaujantį asmenį ir nepilnametį sieja nedidelis amžiaus skirtumas, nepilnamečiui dar sunkiau atpažinti patiriamą seksualinę prievartą.
Smurtaujančio asmens charakteristikos ir prevencija
Vaikus seksualiai išnaudojantys asmenys siekiant įgyti aukos ir visuomenės pasitikėjimą neretai yra žavingi, charizmatiški, geri ir rūpestingi bendruomenės nariai - pasižymi tokiomis savybėmis, kurias priskirtume draugams ar artimiesiems. Kaip nėra “idealios aukos”, taip nėra ir “idealaus smurtautojo” profilio. Siekiant apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo nebūtina galvoti, jog visi žmonės nori juos skriausti, tačiau reikia turėti omenyje, kad smurtaujantys asmenys neretai neatitinka “blogiečio/ės” paveikslo, tokio, kurį piešiame įsivaizduojant seksualiai vaikus išnaudojantį asmenį. Norėdami vykdyti seksualinio smurto prieš vaikus prevenciją privalome su vaikais kalbėti apie jų ribas ir kūno integralumą, tai, kad paslaptys yra geros ir blogos.
Vaiko seksualinio išnaudojimo ženklai
Ne visada lengva atpažinti vaiko seksualinio išnaudojimo ženklus, dažnai jie nebūna visiškai akivaizdūs, todėl kiekvieną situaciją reiktų vertinti individualiai ir žiūrėti į požymių visumą. Specialistai dirbantys su seksualiai išnaudotais vaikais skiria šiuos požymius pagal vaiko amžių:
- Kūdikiai ir vaikai iki 3 metų: Ženklai yra nespecifiniai, o specifiniai ženklai yra fiziniai: nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos.
- Vaikai nuo 3 metų: Elgesio pokyčiai: apetito pokyčiai, miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys (vaikas elgiasi lyg būtų žymiai mažesnio amžiaus: šliaužioja, čiulpia nykštį), hiperaktyvumas, tikai veido srityje. Fiziniai ženklai: dažnai pasikartojančios šlapimo trakto infekcijos, susirgimas lytiniu keliu perduodamomis ligomis, kraujavimas, įtrūkimai, įplyšimai aplink burną, išeinamąją angą ar vaginą. Somatiniai sutrikimai: vaikai gali pradėti neįprastai daug valgyti arba bandyti išvemti maistą, patirti neįprastą skausmą ir niežėjimą genitalijų srityje, susidurti su sunkumais vaikštant ar sėdint, nepaaiškinamais išbėrimais ar sumušimais, šlapimo nelaikymu, išmatų nelaikymu - šlapinimusi į lovą.
- Vaikai nuo 6 metų: Nepaaiškintų baimių atsiradimas, bloga nuojauta, nerimas, depresija, mintys apie savižudybę, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, eiti į tualetą, į sporto salę, pasikartojantis seksualinis elgesys su vaikais, gyvūnais ar suaugusiaisiais. Taip pat, jeigu vaiko seksualus elgesys pasikartoja labai dažnai ar nuolatos, vaikas labai gerai išmano lytinį gyvenimą, naudoja žargoną, kalba seksualinėmis temomis, viršydamas išsivystymo amžių, provokuoja ar impulsyviai seksualiai elgiasi, demonstruoja smurtą ar nuolaidumą, galima įtarti, jog toks vaikas patyrė seksualinį smurtą.
- Mokyklinio amžiaus vaikai: Depresija, agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.
Neretai yra sudėtinga aptikti seksualinį smurtą internete. Asmenys, kurie seksualiai išnaudoja vaikus moka manipuliuoti ir stengiasi, kad vaikai apie savo patirtis niekam nepasakotų. Kartais išnaudotojai gali bandyti rodyti išskirtinį dėmesį, kartais raginti niekam nepasakoti ir laikyti tai jųdviejų paslaptimi, o kartais bandyti sugėdinti ar gasdinti, kad nepilnametis/ė pateks į rimtą bėdą. Pajautus stiprius pokyčius vaiko elgesyje ar vaiko emocinėje būsenoje, svarbu pasikalbėti su vaiku. Ženklai gali būti labai įvairūs, varijuoti ir kisti. Keletas pavyzdžių: nepaaiškinami santykiai su vyresniais žmonėmis, pasikeitusi vaiko kalba/žodžiai, išreikštas seksualinis elgesys, kuris nėra pagal jo/s amžių/brandą, pasikeitę įpročiai naudojantis internetu (daugiau/mažiau naudojasi internetu, naudojasi internetu tik kai būna vienas/a), nepaškinamos kilmės dovanos, brangūs rūbai, telefonas, staiga atsiradę finansai ar įsitraukimas į veiklas, kurios kainuoja, pasikeitusi nuotaika, elgesys ar valgymo įpročiai, nuolatinis nuovargis, ilgai neina miegoti arba ilgai negrįžta namo, išvaizdos pasikeitimai ar rūbų skolinimasis iš kitų, pamokų praleidimas arba suprastėję įvertinimai/įsitraukimas, reguliarus alkoholio ar narkotikų vartojimas.
Ką daryti esant įtarimams dėl vaiko seksualinio išnaudojimo?
Pirmiausia reikia pranešti policijai. Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, reikėtų apie tai informuoti policiją skambinant skubios pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatorius atsakys į pagalbos skambutį, nustatys grėsmės pobūdį ir vietą, išsiųs pagalbos tarnybas.
Turint informacijos apie galimą vaiko teisių pažeidimą, reikėtų apie tai informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, nurodant kuo daugiau duomenų (šeimos adresą, jei žinote, tėvų ir vaiko vardus, pavardes), kad būtų galima imtis reikiamų priemonių vaikui apsaugoti, inicijuoti reikalingos pagalbos vaikui ir šeimai teikimą ir kt. Pranešant apie galimą vaiko teisių pažeidimą prisistatyti nėra būtina.
Rinkti faktus - pastebimus ženklus apie fizinę, elgesio, emocinę/psichologinę būseną. Rinkti piešinius, rašinius, posakius tuo atveju, kai šie faktai yra įtarimą keliančiais ženklais.
Ką daryti, jei vaikas prisipažino patyręs seksualinį smurtą?
- Išklausykite.
- Pasakykite, kad vaikas pasielgė teisingai, kad jums pasakė.
- Pasakykite, kad tai, ką vaikas išgyveno, nėra vaiko kaltė.
- Pasakykite, kad vaiko pasakojimą priimate rimtai.
- Nepulkite įtariamo smurtautojo/os patys.
- Paaiškinkite vaikui, kokių veiksmų imsitės.
- Kuo skubiau praneškite apie vaiko patirtą seksualinę prievartą policijai ir vaiko teisių apsaugos specialistams (vadovaukitės įstaigos, kurioje dirbate protokolais, jei tokių yra).
Kaip mes kalbame su vaikais apie jų kūną - formuoja jų požiūrį į save, savo sveikatą, intymumą ir saugumą. Kai kalba pasisuka apie lytinius organus, daugelis tėvų vis dar jaučiasi nejaukiai - vietoje žodžių „vulva“, „makštis“, „varpa“ ar „sėklidės“ renkasi mažybinius ar išgalvotus žodžius: „putytė“, „dziundzė“, „pupa“, „cypukas“, „skylutė“, „rožytė“, „katytė“, „peliukas“, „pimpaliukas“, „dzingaliukas“, „dešrelė“, „geniukas“, „ten apačioj“. Kai kalbame apie vaikų kūno pažinimą, vienas svarbiausių dalykų yra tikrų - anatominių - pavadinimų vartojimas. Lygiai taip pat, kaip nesugalvojame pravardžių alkūnei, neturėtume jų kurti ir lytiniams organams. Tikri žodžiai suteikia vaikui aiškumo, išsklaido paslapties šydą ir padeda suprasti, kad visi kūno organai yra vienodai svarbūs ir verti pagarbos. Vaikui žinojimas, kaip vadinasi jo kūno dalys, reiškia daugiau nei tik žodžius. Tikri žodžiai tampa gynybos priemone prieš galimą seksualinę prievartą: vaikas, mokantis įvardyti savo kūno dalis, gali aiškiai papasakoti, kas įvyko - be dviprasmybių, nutylėjimų ar gėdos. Tiesą sakant - nuo pat pradžių, kai mokome vaiką, kur yra nosis ar ausis, tuo pačiu galime įvardyti ir vulvą ar varpą. Jei suaugęs žmogus išgirsta mažylį sakant „čia mano vulva“ ar „čia mano varpa“ ir pasijunta nepatogiai, tai nėra apie vaiką. Kalbant su mažais vaikais, nebūtina leistis į sudėtingus paaiškinimus. „Vulva - tai mergaičių lytiniai organai iš išorės. „Varpa - berniukų lytinis organas. Deja, daugelis suaugusiųjų nuo vaikystės buvo išmokyti, kad apie kūną kalbėti - gėda. Moterys neretai gėdijasi savo vulvos, bijo nusirengti, neleidžia savęs liesti, negali net ištarti žodžio „vulva“ arba „makštis“. Vyrai taip pat dažnai tyli apie erekcijos ar vaisingumo sunkumus, nes „apie tokius dalykus nekalbama“. Intymumo metu daugiau galvojama apie tai, kaip atrodai ar ką pagalvos partneris, o ne apie savo jausmus ir malonumą. Sunku paprašyti to, ko nori, pasakyti, kas nepatinka. Tyla, gėda ir baimė pakeičia atvirumą ir artumą. Vadindami kūno dalis tikrais pavadinimais nuo pat mažens, mes padedame vaikams ne tik pažinti savo kūną, bet ir kurti pagrindą savivertei, saugumui, atvirumui bei sveikiems santykiams su savimi ir kitais. Tai - ne apie „per anksti“ ar „per drąsiai“.
