Giminė atsiranda dėl kartų tęstinumo gimstant ir gimdant vaikus. Giminės ryšius lemia giminiškumas per tėviškąją ir motiniškąją kilmę (pagal kraują) ir per santuoką. Giminės apibrėžimui svarbi bendro protėvio, o vakarietiškoje kultūroje pastaraisiais amžiais - ir pavardės idėja. Giminė yra platesnė socialinė struktūra nei nuklearinė šeima. Gali sudaryti didesnius socialinius darinius - bendros kilmės grupes, klanus, fratrijas ir kitus.
Socialinėje antropologijoje skiriama giminės kilmės grupių trys sistemos: vienalinijinės, nelinijinės ir dvigubos kilmės. Vienalinijinės kilmės sistemose kilmė nustatoma išskiriant vieną ar daugiau protėvių ir brėžiant kilmės linijas pagal vyrus arba pagal moteris. Save kildinantys iš konkretaus vyriškojo protėvio sudaro patrilinijinę grupę ir giminiuojasi tėvo linija per vyrus, o save kildinantys iš moteriškojo protėvio (pramotės) sudaro matrilinijinę grupę ir giminiuojasi motinos linija per moteris. Individai šiose sistemose paprastai priklauso tik vienai kilmės grupei.
Nelinijinės kilmės sistemas sudaro abipusės (bilateralinės), kognatinės ir abilinijinės kilmės grupės. Čia giminei priskiriama arba motinos, arba tėvo, arba abiejų kilmės linijomis vienodai simetriškai (arba asimetriškai) aukštyn ir žemyn išsidėsčiusios abiejų lyčių individų kartos. Tokioms sistemoms būdinga tai, kad kilmė gali sieti neribotai daug giminaičių ir neribotai daug kartų. Dažniausiai individai, priklausomai nuo tradicijos, priskiria save abiejų tėvų kilmės grupėms, pasirinkdami vieną jų arba kurdami ryšius tarp giminės narių, kurių centre yra pats individas (egocentrinė giminė).
Dvigubos kilmės giminės sistemos pagrįstos tėvo ir motinos kilmės linijomis išlaikant jas aiškiai atskirtas. Be kilmės, giminės grupės klasifikacijai reikšminga posantuokinės gyvenamosios vietos nustatymas. Dar vienas svarbus giminių klasifikacinis dėmuo yra pavadinimai, kuriais kreipiamasi arba yra įvardijami giminės nariai ir nusakomas konkrečių individų ir kartų giminystės ryšys. Giminės narių pavadinimai gali skirtis priklausomai nuo giminystės pobūdžio (giminystė per kilmę ar per santuoką) ir sietis su kilmės sistemomis. Įprasta, kad pavadinimai skirstomi atsižvelgiant į tai, kaip įvardijami pusbroliai (kryžminiai ir lygiagretūs).
Daugelio visuomenių giminės ir giminystės ryšiai buvo ir yra svarbus socialinio gyvenimo veiksnys, darantis įtaką socialinių, politinių ir teritorinių grupių formavimuisi (pavyzdžiui, tarp afrikiečių, Australijos aborigenų, Šiaurės Amerikos indėnų, Kinijoje, Okeanijoje, taip pat vidurinių amžių Europoje). Pagal giminės socialinį reikšmingumą visuomenės buvo skirstomos į paprastąsias (vadinamąsias primityviąsias, arba pirmykštes) ir į sudėtingąsias (vadinamąsias moderniąsias, tai yra pramonines). Anksčiau manyta, kad paprastosiose visuomenėse gimininiai santykiai ir ryšiai svarbesni už kitus, o giminės vaidmuo visuomenės struktūroje - esminis; socialiai judriose moderniosiose visuomenėse individo gyvenimas labiau priklauso nuo jo paties asmeninių pastangų, jo socialinį saugumą garantuoja valstybinės ar nevalstybinės institucijos bei draugijos, o visuomenės struktūros pagrindas - šeima. 20 amžiaus pabaigos-21 amžiaus pradžios tyrimai rodo, kad giminė reikšminga visose visuomenėse, skiriasi tik jos socialinio funkcionavimo pavidalai ir prasmė. Įtakos turi individualus požiūris bei pasirinkimas.
Giminės samprata ir jos raiška
Giminė (род) - tai daugybė genetiškai artimų žmonių, giminių, turinčių bendrą kilmę (родословное) iš vieno bendro protėvio (родоначальник). Kilmė (родословное) - tai informacija apie žmonių kilmę. Karta (поколение) - tai tiesioginė linija nuo tėvų iki vaikų, arba kitaip - vertikali giminystė. Kelis? (колено) - tai ryšys tarp giminių konkrečioje kartoje, arba kitaip - horizontali giminystė. Iki septinto kelio (до седьмого колена) - tai genetinis ryšys su protėviais, kuris išnyksta per 7 kartas. Idealiomis sąlygomis vaikai turi 50% kiekvieno iš tėvų genų. Anūkai - 25%. Proanūkiai 12,5%, toliau 6.2%, 3,1%, 1.5%. Aštuntoje kartoje lieka mažiau nei 1% protėvio genų (0,78%), todėl su genetiniu palikimu, atmintimi - išnyksta ir protėvių energetinis palikimas (prakeitimai, talentai ir lūkesčiai). Aš ir 6 kartos iki manęs esame giminės. Dar senesnė karta, kuri neturi nei 1% mano genų laikoma svetima, todėl nei neigiamos programos, nei talentai - nebepersiduoda.
20 amžiuje-21 amžiaus pradžioje Vakarų kultūroje giminė dažniausiai suprantama kaip nelinijinės kilmės giminės grupė. Giminė apibrėžiama teisiškai, tradiciškai, moksliškai, individualiai ir kitaip. Dažniausiai paplitęs giminės solidarumo pavyzdys yra bendravimas tam tikromis progomis (laidotuvės, vestuvės, įvairios šventės ir kita), rečiau - šeimos verslas, nepotizmas ar giminės asociacijos. Giminės ryšiams palaikyti svarbi informacija apie jos narius ir jų kilmę. Ji gali būti perduodama žodžiu, raštu arba vizualiai (pavyzdžiui, giminės nuotraukos), patvirtinama oficialiais gimimo, santuokos, mirties ir kitais įrašais, įrodoma medicinine ekspertize (dažniau tėvystė, motinystė).
Apskritai lietuvių kalbos giminės kategorija, skirtingai nuo mokykloje diegiamo supratimo, yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis labai skirtingus giminės raiškos aspektus. Todėl, analizuojant lietuvių kalbos giminės kategorijos turinio, reikia skirti du labai skirtingus semantinius laukus - daiktavardžių bei daiktavardiškai vartojamų žodžių giminę ir būdvardžių bei būdvardiškai vartojamų žodžių giminę. Giminė - gramatinė vardažodžio kategorija, kurios centro semantinį pagrindą sudaro dvinarė biologinė lytis, o periferijoje esančių vardažodžių giminės semantika formaliai konstruojama remiantis centro reiškinių kaitybos paradigmomis (morfologiškai). Kadangi vienaip ar kitaip giminė yra susijusi su lytimi, giminės kategorijos centre yra žmonių ir kai kurių gyvūnų pavadinimai (atrodo, kad istoriškai - tai ūkiškai reikšmingi gyvūnai). Vadinasi, giminės centre morfologiniai giminės rodikliai vienaip ar kitaip yra referentiški su lytimi, o pati kategorija semantiškai pagrįsta. Taip pat tai reiškia, kad giminės kategorijos periferijoje atsiduria visas likęs negyvų daiktų pasaulis, o pati kategorija yra grynai formali - morfologinė. Ji ryšio su lytimi neturi, o suprantama iš analogiškų kaitybos kamienų.
Giminės kategorijos raiška yra įvairi. Lietuvių kalboje pagrindinis giminės rodiklis (gramatinė forma) - skirtingų giminių kaitybos kamienai: namas, stalas, debesis (vyr.), mama, katė, akis (mot.). Asmenis ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus reiškiančių daiktavardžių giminei nustatyti semantika svarbesnė negu morfologija, todėl lietuvių kalboje esama formalaus giminės rodiklio ir turinio nesutapimų. Tai ne tik giminės kategorijos centro reiškiniai, bet ir susiję su kategorijos narių žymėtumu. Vyriškosios giminės gramema yra nežymėtasis giminės kategorijos narys, o moteriškosios - žymėtasis.
Šių daiktavardžių semantinė giminė (t. y. jais pavadinamų asmenų ar gyvūnų lytis) ir morfologinė giminė nesutampa: jų linksniavimo paradigma būdinga moteriškosios giminės daiktavardžiams, tačiau jais pavadinami vyriškosios lyties asmenys. Tokių daiktavardžių yra daugelyje pasaulio kalbų, nes tarp biologinės lyties kategorijos ir gramatinės giminės kategorijos (plg. anglų sex ir gender, vokiečių Sexus ir Geschlecht) gali nebūti tiesioginio priežastinio ryšio. Morfologiniu aspektu nagrinėjama daiktavardžių giminės kategorija yra tiesiog formali morfologinė giminė. Morfologinė giminė apima ir linksniuojamuosius,, ir nelinksniuojamuosius daiktavardžius, nepaisant to, kad nelinksniuojamieji neturi morfologinių giminės kategorijos požymių. Jų morfologinę giminę atskleidžia su jais derinamos kalbos dalys. Daiktavardžių kaitybos formos sudaro linksniavimo paradigmas. Dabartinėje standartinėje lietuvių kalboje yra 12 paradigmų (apibendrintai). Jos yra penkių kamienų (linksniuočių): a (vaik-a-ms), o (mam-o-ms), u (sūn-u-ms), ė (kat-ė-ms), i (žuv-i-ms). Paradigmos ir kamienai reprezentuoja morfologines gimines.
Skirtingų lyčių žmones ir ūkiškai reikšmingus gyvūnus pavadinantys daiktavardžiai giminės kategorijos opoziciją gali reikšti supletyviškai (vyras/moteris, antis/gaigalas), darybiškai (antis/antinas, ožys/ožka) ir reguliariai (briedis/briedė, prezidentas/prezidentė), t. y. remiantis daiktavardžio kaitybos paradigmomis. Pastarosios reguliarios giminės raiškos opozicijos vadinamos substantiva mobilia. Jos iš kitų daiktavardžių išsiskiria tuo, kad yra labai panašios į giminės kaitybines poras ir dažniausiai pavadina žmones pagal profesiją (mokytojas/mokytoja, vairuotojas/vairuotoja, sargas/sargė, prezidentas/prezidentė) - vyriškosios giminės formos žymi vyriškosios lyties asmenis ar gyvūnus, o moteriškosios giminės formos - moteriškosios lyties asmenis ar gyvūnus. Panašumas į kaitybines poras susidaro dėl lyties ir gramatinės giminės opozicijos sutapimo bei reguliarios šios opozicijos morfologinės raiškos.
Tačiau vargu ar tai paneigia klasifikacinį daiktavardžio giminės pobūdį, todėl šias poras reikėtų laikyti darybinėmis, o pamatine forma laikyti vyriškąją giminę kaip nežymėtąjį kategorijos narį: vilkė : vilkas, briedė : briedis, prezidentė : prezidentas. Sudėtingesniais laikytini tokie atvejai, kai greta galūnių skirties matyti ir darybinės priesagos. Tada darybos aiškinimas gali būti sudėtingesnis (dvejopas): mokytoja : mokytojas : mokyti arba mokytojas : mokyti, mokytoja : mokyti. Nors kai kurie autoriai mano, kad lietuvių kalboje yra daiktavardžių, kurių giminė negali būti vienareikšmiškai nustatyta, vargu ar tai gali būti tikra dėl klasifikacinio daiktavardžio giminės pobūdžio. Tokia žiūra randasi tuomet, kai į kalbos faktus žiūrima iš žodyno apkasų, o ne vertinama gyvoji vartosena. Būtent gyvojoje kalboje jokių abejonių ir dviprasmybių nėra: Nevėkšla Jonas nesusitvarkė kambario, o ta nevala neišnešė šiukšlių - negi kam kyla abejonių, kad nevėkšla yra vyriškosios giminės, o nevala - moteriškosios. Tai mums parodo derinamieji žodžiai ir kontekstas.
Aišku, kitoje situacijoje nevėkšla gali būti Marytė, o nevala Jonas. Taigi, tos pačios gramatinės formos daiktavardžiai, kuriuos galima vartoti abiem semantinėmis giminėmis, vadinami substantiva communia. Tik realios vartosenos atvejais jie yra ne kokios nors bendrosios giminės (tai fikcija), o labai konkrečios, priklausomai nuo derinimo ir konteksto vyriškosios arba moteriškosios. Įdomi substantiva communia daiktavardžių semantika ir raiška: paprastai tai neigiamos konotacijos daiktavardžiai, priklausantys moteriškosios giminės kaitybos paradigmoms: kvaiša, nevėkšla, nuokvaka, akiplėša, džiūsna, mėmė. Nors esama ir vyriškųjų paradigmų substantiva communia: barškalas, strakalas, makalas, marmalas. Tiesa, iš vyriškųjų nesunku pasidaryti moteriškąsias formas (strakalė, makalė), todėl dažnai taip ir daroma.
Su giminės kategorijos narių žymėtumu susiję ir substantiva communia daiktavardžių derinimo ribojimai (atkreipkite dėmesį į būdvardžio tikras derinimą) - vyriškoji giminė derinimo prasme yra lankstesnė už moteriškąją: galima pasakyti ji yra tikras tarškalas, ji yra tikra tarškalas - jis yra tikras kvaiša, bet nesakoma *jis yra tikra kvaiša. Morfologinė daiktavardžio giminė permuša semantinę (ji tikras tarškalas) tik tuo atveju, kai daiktavardis yra nežymėtasis giminės prasme, t.y. Šnekos aktuose dažnai iškyla poreikis įvardyti abiejų semantinių giminių daiktus, bet raiškos arsenale turint tik vieną kurį morfologinės giminės narį, pvz., kaip vienu žodžiu įvardyti grupę žmonių, kurioje yra ir moteriškos lyties atstovų, ir vyriškos. Tarkime, auditorijoje sėdi vienos studentės - jos taip ir bus pavadintos ir tai reikš, kad tiek semantinė, tiek gramatinė giminės sutampa. Jei auditorijoje sėdi vien studentai - vėl tas pats. O jei auditorijoje sėdi vienas studentas ir daug studenčių? Tada sakysime, auditorijoje sėdi studentai: tai reikš, kad šiuo daiktavardžiu atsiribojama nuo semantinės giminės, o raiškai pasirenkama gramatinė vyriškosios giminės forma kaip nežymėtasis giminės kategorijos narys - tai ir vadinama giminės neutralizacija.
Asmenis ir kitas gyvas būtybes galime įvardinti metaforiškai. Kartais įvardijamų asmenų ar kitų gyvų būtybių semantinė giminė gali nesutapti su metaforos pagrindu einančio daiktavardžio gimine. Tokiu atveju metaforiškai vartojama giminė yra lemiama įvardijamo asmens ar kitos gyvos būtybės lyties (dominuoja semantinė giminė): tas gyvatė, ta gyvatė, tas dramblys, ta dramblys. Nesunku nustatyti, kad vyriškosios giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje metaforos pagrindu eina gerokai rečiau nei moteriškosios. Giminės kategorijos periferijoje esančių daiktų pavadinimų giminė yra nemotyvuota ir todėl sutartinė, dažnai nustatoma remiantis vartojimo dažnumu: sebentai/serbentos, morkas/morka, slyvas/slyva, avokadas/avokada. Nelinksniuojamųjų žodžių giminė tokia pati: greitas taksi/balta taksi, gražus aveniu/penktoji aveniu, puiki boa/madingas boa, sąžininkas žiuri/didelė žiuri. Dėl to standartinei kalbai kad būtų paprasčiau, nustatytos tam tikros giminės nustatymo taisyklės. Nelinksniuojamieji kitų kalbų kilmės daiktavardžiai, gale turintys tiek kirčiuotą, tiek nekirčiuotą -o, -u, -i, lietuvių kalboje yra vyriškosios giminės, pvz.: bolero, kredo, žabo, taksi, fondiu, interviu, žiuri. Gale turintys balsį -ė - moteriškosios giminės: fojė, alejė, želė. Žinoma, jei šie daiktavardžiai reiškia asmenis (giminės centras), giminę nulemia lytis, t.y.
Būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių giminės turinys yra iš esmės kitoks nei daiktavardžių ir daiktavardiškai vartojamų žodžių. Derinimas yra morfologinis semantinio ir sintaksinio žodžių priklausomybės ryšio žymėjimas. Giminę būtų galima apibūdinti kaip derinimo rūšį: kiek kalboje yra derinimo rūšių, tiek nariai sudaro jos giminės kategoriją. Lietuvių kalboje derinimas žymimas būdvardiškųjų žodžių kaitybos afiksais - galūnėmis. Kaip daiktavardžio giminė gali būti semantinė ir gramatinė, taip ir derinimo yra dvi rūšys: semantinis ir sintaksinis. Semantinio derinimo atveju derinama pagal semantinį giminės turinį, o sintaksinio derinimo atveju derinama pagal žodžio, prie kurio derinama, formą. Tai formalusis derinimas. Derinimas su giminės periferijoje esančiais daiktavardžiais visada yra sintaksinis, nes negyvų daiktų giminė visada formali (nemotyvuota). Esant semantinės ir mofologinės giminės nesutapimui, paprastai derinama pagal referentų lytį, t.y. Sintaksinio arba semantinio derinimo pasirinkimas priklauso ir nuo žodžio derinimo lankstumo. Galimybė būti derinamam priklauso nuo derinamojo žodžio klasės, reikšmės, kaitymo ir kitų ypatybių. Pagal derinamumą išdėstytos žodžių klasės sudaro derinimo hierarchiją. Lietuvių kalbos derinimo hierarchija dar nepakankamai ištirta. Pirminiais duomenimis, ji maždaug atitinka tipologiniais tyrimais nustatytąją: atributinis kokybinis būdvardis = atributinis kelintinis skaitvardis ← predikatyvas (tarininis pažyminys) ← santykinis įvardis ← asmeninis įvardis substitutas. Vienas derinamas žodis gali būti derinamas su keliais skirtingos giminės daiktavardžiais. Įvardžiai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai. Įvardžiai vietoj daiktavardžių vartojami deiktiškai ir anaforiškai. Anaforiškai vartojamų įvardžių jis, ji, tas, ta, šis, ši, kuris, kuri ir pan. giminė parenkama pagal tiesiogiai nurodomo pokalbyje nedalyvaujančio asmens lytį. Deiktiškai vartojamų šių įvardžių giminė derinama su nurodomų anksčiau diskurse pavartotų daiktavardžių gimine. Būdvardiškai vartojami įvardžiai derinami kaip ir būdvardžiai.
Giminės raiška lietuvių kalboje
Gimin, gramatinė vardažodžio kategorija, kurios semantinį pagrindą sudaro biologinė lytis (berniukas : mergaitė, liūtas : liūtė). Daiktus ir abstrakčias sąvokas žyminčių žodžių giminė yra sutartinė (stalas : kėdė). Giminė daugiausia reiškiasi derinimo požymiais, kuriuos daiktavardis primeta nuo jo priklausomiems žodžiams (prancūzų kalbos konstrukcijos cette belle maison ‘šis gražus namas’ tik derinamųjų žodžių formos rodo, kad daiktavardis maison yra moteriškos giminės, nes žodžiai derinami panašiai kaip su žodžiu fille ‘mergina’ - cette belle fille ‘ši graži mergina’, plg. ce beau garçon ‘šis gražus vaikinas’). Kai kuriose kalbose su giminėmis susijusios ir skirtingos galūnės bei linksniavimo klasės (lietuvių kaln-as, turg-us, bet liep-a, kėd-ė). Daiktavardžio giminė yra klasifikacinė (daiktavardžius galima skirstyti pagal giminę), būdvardžių ir įvardžių - kaitybinė kategorija (jie kaitomi giminėmis - šis : ši, skub-us : skub-i). Be lyties, giminės semantiniams požymiams skiriama ir gyvumo bei negyvumo priešprieša (pvz., slavų kalbose daiktavardžiai ir su jais derinami žodžiai, sudarantys minėtą priešpriešą, gauna skirtingas galūnes - rusų videl tot dom ‘matė tą namą’, bet videl togo mal‘čik-a ‘matė tą berniuką’). Spėjama, kad seniausiame indoeuropiečių prokalbės raidos etape buvo skiriami tik gyvieji ir negyvieji daiktavardžiai; pirmajai klasei suskilus susiformavo vyriškosios ir moteriškosios giminės priešprieša. Negyvųjų daiktavardžių klasė daugelyje indoeuropiečių kalbų išliko kaip vadinamoji bevardė giminė. Vienos indoeuropiečių kalbos (vokiečių, slavų) išlaikė 3 gimines, kitų bevardė giminė sutapo su vyriškąja (romanų kalbos, latvių kalb), dar kitų (anglų kalba) tėra likę tik giminės sistemos pėdsakų (anglų kalboje įvardžių he ‘jis’ ir she ‘ji’ skyrimas). Giminės kategorija nėra universali, daugelis kalbų (suomių, vengrų ir kt. finougrų kalbos) gramatinės giminės neskiria ir neturi su lytimi susijusių gramatinių reiškinių, nors gali turėti lytį žyminčių priesagų.
Lietuvių kalba skiria 2 daiktavardžių gimines - vyriškąją (vaikas, namas) ir moteriškąją (mergina, gėlė), bevardę giminę turi tik daiktavardiškai vartojami būdvardžiai ir dalyviai (skirti gera nuo bloga; nauja tėra užmiršta sena), t. p. ne asmenis žymintys įvardžiai (visa tai yra nauja).
Giminės samprata lietuvių kalboje yra sudėtinga ir daugialypė. Ji apima tiek semantinę (biologinę lytį), tiek gramatinę (morfologinę) reikšmę. Daiktavardžių giminei nustatyti svarbesnė yra semantika, ypač kalbant apie žmones ir gyvūnus, o daiktų pavadinimų giminė yra sutartinė ir formali. Būdvardžių ir įvardžių giminė yra kaitybinė kategorija, kuri derinama su daiktavardžiu. Giminės kategorijos funkcionavimas lietuvių kalboje atspindi tiek kalbos istoriją, tiek jos semantinius ir morfologinius ypatumus.
LIETUVOJE akmens amžiuje vyravo motinos giminė (matriarchatas): moteris buvo maisto pagrindinė rinkėja, vaikų gimdytoja bei auklėtoja ir užėmė svarbią vietą žmonių bendruomenėje. Motinos giminaičiai buvo laikomi artimesniais nei tėvo. Išplitus ariamajai žemdirbystei giminėje iškilo vyro (tėvo) vaidmuo, motinos giminę pakeitė tėvo giminė (patriarchatas). Didžiojoje šeimoje Lietuvoje bendrai gyveno, dirbo ir maitinosi kelių kartų asmenys. Jiems vadovavo vyriausias šeimos narys vyras, moterys rūpinosi daugiausia namų ūkiu, gamino maistą, augino vaikus. Vyrai šeimoje turėjo daugiau teisių nei moterys. Bronzos amžiuje Lietuvoje jau vyravo patriarchatas, bet pagarba moteriai išliko ilgai. Prūsų teisyne (Jura Prutenorum 1340) yra nuostata, kad vyras, sužeidęs ar užmušęs moterį, atlygina dvigubai, o moteris, sužeidusi ar užmušusi vyrą, - viengubai. Tokia pat nuostata yra 16 amžiaus Lietuvos Statute. Motinos ir tėvo giminės elementų Lietuvoje išliko iki 19 amžiaus pabaigos dar gyvavusioje didžiojoje šeimoje ir nuklearinėje (mažojoje) šeimoje, jos narių santykiuose. Didžiojoje šeimoje labiau nei nuklearinėje buvo apibrėžti giminės narių pavadinimai ir jų tarpusavio santykiai. Tradicinėje lietuvių valstiečių bendruomenėje giminė ir jos ryšiai buvo pagrįsti patroniminės (išsaugoma tėvo pavardė) ir patrilokalinės nuklearinės šeimos grupe, kuri bendraudama palaikė socialinius ryšius su motinos gimine. Tėvo ir motinos giminės narių pavadinimai skyrėsi priklausomai nuo kilmės ir dėl santuokos kylančių ryšių bei patrilokalinio ar matrilokalinio šeimos pobūdžio.
Giminė (pirmykštėje visuomenėje) - egzogaminė kraujo ryšiais susijusių giminaičių grupė, genties dalis. Giminė turėjo bendrus protėvius, papročius, kultą, bendrą teritoriją ir gamybos priemones, dirbo kolektyviai ir naudojosi bendru turtu. Giminės nariai turėjo padėti vienas kitam, ginti vienas kitą, dalyvauti kraujo keršte. Giminėje aukščiausią valdžią turėjo vyresniųjų taryba, kuri vadovavo gamybai, atlikinėjo apeigas, sprendė giminaičių ginčus, saugojo giminės papročius, rūpinosi pragyvenimu bei saugumu. Giminė susidarė ankstyvojo ir vėlyvojo paleolito riboje iš pirmykštės žmonių kaimenės. Kadangi giminės viduje santuoka buvo draudžiama, giminės negalėjo egzistuoti savarankiškai ir tik susidariusios jungėsi ir sudarė gentis. Nuo vienos išaugusios giminės atskilusios dvi ar kelios giminės sudarė fratriją.
Dalies mokslininkų manymu, giminės raida turėjo motinos giminės ir tėvo giminės, kitaip patriarchalinės giminės, laikotarpius. Motinos giminė buvo ekonominė ir socialinė pirmykštės visuomenės ląstelė. Jos gamybinei ir visuomeninei veiklai vadovavo moterys. Vyrų vaidmuo iškilo, išplitus klajoklinei gyvulininkystei, ariamajai žemdirbystei ir metalurgijai. Motinos giminę pakeitė tėvo giminė, kurioje visą valdžią perėmė vyrai. Tėvo giminės laikotarpiu giminei liko vedybinių santykių reguliavimas, giminės narių gynimas ir religinės apeiginės funkcijos. Ekonomine visuomenės ląstele tapo didžioji šeima, savarankiškai ūkininkavusi skirtame žemės plote. Didžiosios šeimos, priklausiusios įvairioms giminėms ir gyvenusios greta, sudarė kaimynines bendruomenes. Dėl šių pokyčių giminės ėmė irti, teritoriniai ryšiai keitė gimininius ryšius.
Lietuvoje seniausios giminės buvo motinos giminės (iki XX a. pr. motinos giminaičiai buvo laikomi artimesniais nei tėvo). II-I tūkstantmetyje pr. m. e. motinos giminę pakeitė tėvo giminė. Ji suiro mūsų eros pradžioje. Kai kuriose Lietuvos vietose didžiosios šeimos liekanų pastebėta dar XX a.
Kiek daug laiko kartais sugaištame tam, kad pataisytume tai, kas nesugedo. Kaltiname tėvus už tai, kad jie nėra tokie, kokie galėtų būti. Bandome juos „užauginti“, „patempti“, „pataisyti“ ar „patobulinti“. O ar ne labiau prasminga būtų rūpintis pačiu savimi, savo gyvenimu, savo vidiniais apribojimais, gilintis į savo paties santykius? Mes juk pamirštame, kad šeima (rusiškai: семья - septynios ašys) - tai ne tik aš, bet ir šešios prieš tai buvusios kartos. Ir kiekviena nauja karta - tai giminės (kartų medžio) galimybė pakilti vienu laipteliu aukščiau, pasiekti daugiau. Tai didelis šuolis į priekį. Aktyviai išreikštas lūkestis šiandien išspręsti tai, ko nepavyko padaryti vakar. Beprasmiška "taisyti" vyresnės kartos gyvenimą. Su savo gyvenimu jie patys susitvakrys.
Grįžtamasis ryšys: kelias į augimą ar konfliktą?
Giminės ryšiams palaikyti svarbi informacija apie jos narius ir jų kilmę. Ji gali būti perduodama žodžiu, raštu arba vizualiai (pavyzdžiui, giminės nuotraukos), patvirtinama oficialiais gimimo, santuokos, mirties ir kitais įrašais, įrodoma medicinine ekspertize (dažniau tėvystė, motinystė).
