Christine Delvaux, žinoma kaip antroji dainininko Joe Dassin’o sutuoktinė, gimė prekybininko, kilusio iš Ruano, šeimoje. Nors tikslūs jos gimimo metai nėra viešai skelbiami, jos gyvenimo kelias neatsiejamai susijęs su garsiuoju atlikėju.
Joe Dassin’as susipažino su Christine keleriais metais anksčiau nei įvyko jo skyrybos su pirmąja žmona Maryse Massiéra, kurios oficialiai baigėsi 1977 m. gegužės 5 d. Jiedu susitiko Courchevel kurorte, kur dainininkas atostogavo. Vėliau jų keliai vėl susikirto Paryžiaus naktiniame klube „Castel“ per draugų vakarėlį.
Christine Delvaux ir Joe Dassin susituokė Cotignac miestelyje 1978 m. sausio 14 d. Šis pasirinkimas nebuvo atsitiktinis: dešimtmečiu anksčiau Joe Dassin’as surengė nemokamą koncertą šioje Var provincijos vietovėje, o vietos gyventojai jam padovanojo žemės sklypą. Ant jo dainininkas pasistatė vasarnamį, kuriame ir gyveno su žmona.
Santuokoje jiems gimė du sūnūs. 1978 m. rugsėjo 14 d. Christine Delvaux pagimdė sūnų Jonathaną Paryžiaus amerikiečių ligoninėje Neuilly-sur-Seine. 1980 m. kovo 22 d. pasaulį išvydo jų antrasis sūnus, Julienas.
Deja, santuoka nebuvo ilga. Christine galiausiai paliko jų bendrus namus Feucherolles, o Joe Dassin’as po trijų savaičių nuo jaunesliojo sūnaus gimimo, paprašė skyrybų. Joe Dassin’as mirė 1980 m. rugpjūčio 20 d., 41-erių metų, nuo miokardo infarkto Papeete, Taičio saloje.
Nors Christine Delvaux gyvenimo detalės po Joe Dassin’o mirties nėra plačiai žinomos, jos gyvenimas buvo neatsiejamai susietas su šia svarbia meilės istorija.
Dalį jos dienoraštinių įrašų galima laikyti asmeniniais apmąstymais, o ne akmenyje iškaltomis nuomonėmis. Jie rašyti sau, todėl juose atsispindi prieštaravimai, pasikartojimai ir chronologiniai nukrypimai. Tai atspindi principą, kad tai, kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Autorius nebuvo pasiruošęs ginti ar teisintis dėl savo žodžių, tačiau prisiėmė atsakomybę už kiekvieną ištartą žodį.
Nors konkreti gimimo data nėra nurodyta, Christine Delvaux gyvenimo įvykiai vyksta 1938 metais. Dienoraštis apima laikotarpį nuo birželio 14 d. iki rugpjūčio 24 d., o vėliau - rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius.
1938 m. birželio-rugpjūčio mėnesių įvykiai ir apmąstymai
Birželio 14 d. dienoraštis fiksuoja grįžimą iš Kauno į Nemeikščius. Autobusas vėlavo, todėl namo grįžta vėlai vakare. Namo ėjimas pėsčiam, mėgaujantis gamta ir tyla, yra aprašytas detaliai. Grįžimą sutinka katė, o namuose sesuo išgirsta ir atidaro duris, taip nutraukdama vienatvės jausmą ir sukurdama šventišką grįžimo atmosferą.
Birželio 19 d. dienoraštis apibūdina dieną, pilną keistų sąskambių ir svaičiojimų. Dienos metu vaikščiojama po pievas, sėdima ant ežios, renkami gėlių puokštės. Vėliau sekė ilgas sėdėjimas prie stalo, kurį pertraukė atsiradęs šuo, vėl išvedęs laukan.
Birželio 24 d. dienoraštis mini atsakymą į laišką, kuris tebuvo padėka už neatleidimą. Autorius teigia, kad atleidimas būtų buvęs taip pat ir pabaiga, kurios jis bijojo.
Birželio 30 d. dienoraštyje išreiškiamas jausmas, kad esama „perpilto ir per kraštus besiliejanti indas“. Žodžiai atrodo per siauri, kad tilptų visa patirtis, ir trūksta „vagų“ išsiliejusiai būčiai sugrįžti.
Liepos 7 d. dienoraštis aprašo stebėjimą didelio, nejudančiomis akimis vabalėlio, kuris kase urvą cemento masėje. Jo nuolatinis ir metodiškas darbas be nuobodulio, ilgesio ar vienatvės jausmo kelia susižavėjimą.
Liepos 11 d. dienoraštyje minima padėka už gėles, kurios buvo „mėlynos ir liūdnos“.
Liepos 12 d. dienoraštis apibūdina naktį, praleistą galvojant apie R. ir kartojant susitikimų bei išsiskyrimų peripetijas. Džiaugsmas buvo „šalnos pakandęs“.
Liepos 13 d. dienoraštyje minima kelionė į Uteną, laikraščių ir žurnalų skaitymas, laiškų gavimas. Miestas atrodė „kaip išmiręs“, o kapinės - „saugiausia pasaulyje vieta“.
Liepos 15 d. dienoraštyje aprašomos ilgos, skaidrios vasaros dienos, praleistos bastantis po mišką ir paupį, retkarčiais nueinant į Uteną. Skaitomos knygos, tarp jų naujas Šeiniaus „Kuprelis“ ir Reymonto „Kaimiečiai“.
Liepos 30 d. dienoraštyje konstatuojama, kad dvi savaites nebuvo prie jo prieita. Laikas buvo „tobulai pilnas“, užpildytas „absoliučiai tikru ir betarpišku paprastos, bet kartu ir neaprėpiamai gilios ir plačios kasdienybės išgyvenimu“. Vakar, klausantis sesers ir jos draugių dainuojamo romano, autorius vėl pasijuto „savo knyginės išminties sąlygoto ir ta pačia prasme „sutepto“ pasaulio ribose“.
Rugpjūčio 7 d. dienoraštyje aprašoma nemiga ir ankstyvas rytas, praleistas miške. Vėliau sekė pasisiūlymas likti namie prižiūrėti gyvulius, kol šeima važiuos į bažnyčią.
Rugpjūčio 12 d. dienoraštyje minima mažo lėktuvėlio statyba, kuris tapo „pilnateisiu namų gyventoju“. Jo propeleriuko čirškimas palydi ir sutinka namiškius. Vakar vakare atsirado Utenoje Morkus J., kurio laukia pokalbis apie poeziją ir „širdies dalykus“.
Rugpjūčio 18 d. dienoraštyje aprašoma vienatvė po Jono išvykimo. Lėktuvėlis ir autorius liko namuose. Popietėmis lošiama su Stasiu, rečiau einama į mišką. Ant liepto dažnai sėdi A., keturiolikmetė mergaitė, kurios akys atrodo dvidešimt vienerių. Kartais jie kartu leidžia dieną miške.
Rugpjūčio 24 d. dienoraštyje skatinama džiaugtis kiekvienu vasaros momentu. Dėmesį patraukia Kelių ir kryžkelių poezija, ypač Putinas, kuris dabar atrodo „jaunas, naujas, svaiginąs savo brandumu ir pulsuojančia gyvybe“.
Vėlesni įvykiai ir apmąstymai (rugsėjis-lapkritis)
Dienoraščio įrašai iš rugsėjo, spalio ir lapkričio aprašo atvykimą į Kauną. Paskutines rugpjūčio dienas Nemeikščiuose autorius praleido su savo eilėraščiais, atrinkdamas 10, kuriuos laiko savo sielos dalimi. Jis nežino, ką su jais daryti, nes jie „ne į toną su tuo, kas dabar rašoma ir spausdinama“. Jis mano, kad spausdindamas juos prarastų, nes jie būtų nebe jo, ir tai būtų „savo paties pasaulio išdavimas“.
Universitete atliekami registracijos formalumai, tampama „fuksu“. Gyvenama pas Jonus Mateikos gatvėje, einama į universitetą pėsčiam. Pamažu įsijungiama į universitetinės kasdienybės ritmą, smalsumą pakeičia studijiniai rūpesčiai. Profesorių vardai ir pavardės virsta gyvais žmonėmis, nors dauguma jų „sumažėja“ autoriaus akyse.
Universitetas po mėnesio ima atrodyti labiau „pramogų vieta“ nei „Mokslo Šventovė“. Paskaitos apvylė, šviesos reikia ieškoti pačiam. Gauta Keatso eilėraščių vertimų į prancūzų kalbą, tarp jų ir „La Belle Dame Sans Merei“, kuri sukėlė stiprias emocijas.
Sukurta pavadinimo projektas eilėraščių knygai: „Dainos apie mane ir daiktus, kurie buvo mano draugai“. Universitetas apibūdinamas kaip „mistinis kūnas“, „valstybė valstybėje“ su savo himnu, raginančiu džiaugtis gyvenimu, ir folkloru.
Pagal trečiakursio studento pasakojimą, paskaitas lanko vis mažiau studentų. Nutariama nelankyti Tamošaičio filosofijos įvado paskaitų, nes galvoje liko tik abstraktūs terminai. Jau gerokai įrudenėję, autorius galvoja apie namus ir mintyse nešiojasi eilėraščio pradžią apie pavasarį.
Jaučiamasi pasimetus, viskas atrodo be prasmės. Siekiant atgauti pusiausvyrą, pradėti lankyti rusų ir vokiečių kalbų kursai. Vokiečių kalbos lektorius Gottlieb Studerus žavi.
Naujo draugo Umbraso paskatintas, įstojama į „Šatrijos“ meno draugiją, kurią vadina „tikra garsių literatų perykla“. Tai suteikia teisę naudotis Teologijos-Filosofijos fakulteto biblioteka.
