Kalendoriai atsirado jau seniausiose mūsų planetos civilizacijose, kai žmonėms kilo poreikis planuoti ūkinę veiklą ir apsispręsti, kada švęsti religines šventes.
Šiandien beveik visame pasaulyje naudojamas kalendorius, kurį mums paliko senovės romėnai, pagrindus perėmę iš egiptiečių. Tiesa, kalendorius tobulėjo palaipsniui.
Pirmasis kalendorių įvedė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. Kr. Jis įteisino Aleksandrijos astronomo Sozigeno perdirbtą Egipto kalendorių. Naujajame kalendoriuje metai turėjo 365.25 parų, todėl kas ketvirti metai buvo keliamieji ir vasaris turėjo 29 dienas. Metų pradžia buvo nutarta laikyti balandžio pirmąją. Šio imperatoriaus garbei kalendorius buvo pavadintas Julijaus kalendoriumi.
Julijaus Cezario kalendorius įvestas dar 46 m. pr. Kr. gimimą per ilgą laiką neatitiko astronominio ir tikrojo laiko (pagal Saulės kalendorių) skaičiavimo.
Julijaus kalendorius įvestas Julijaus Cezario 46 metais prieš Kristų, siekiant reformuoti senąją Romos kalendoriaus sistemą. Prieš reformą naudotas kalendorius buvo grindžiamas Mėnulio ciklais ir buvo netikslus, kas kėlė sunkumų tiek ūkininkavimui, tiek religinių švenčių nustatymui.
Julijaus kalendorius buvo pagrįstas 365 dienų metų ciklu su papildoma diena kas ketverius metus, kuri vadinama keliamąja. Tai padėjo užtikrinti, kad kalendorius būtų suderintas su tropiniais metais, kurie apibūdina laiką tarp dviejų pavasario lygiadienių. Paprasti metai turėjo 12 mėnesių, iš kurių kai kurie turėjo 30 dienų, o kiti - 31 dieną. Vienintelė išimtis buvo vasaris, kuriame buvo 28 dienos paprastaisiais metais ir 29 dienos keliamaisiais.
Julijaus kalendoriaus reforma ir esmė
Metai (nuo pirmų metų kovo 1 d. Julijaus kalendorius - laiko matavimo sistema, pagal kurią metus sudaro 365 dienos, o kas ketverius metus yra keliamieji metai, kuriuos sudaro 366 dienos. Sistemą sukūrė Julijus Cezaris, ji buvo įvesta 46 metais pr. m. e.
Paskutiniai romėniškojo kalendoriaus metai buvo 46 m. pr. m. e., tačiau jie buvo ilgiausi žinomi metai žmonijos istorijoje, kadangi Cezaris, atlikdamas kalendoriaus reformą, nusprendė atsiliekantį romėnišką kalendorių „pastumti“ link tikrovės (pagal egiptiečių Saulės kalendoriaus modelį) ir pridėjo prie buvusių 355 dienų 90 užsilikusių (iš viso - 445 dienos metuose).
Cezaris pasikvietė grupę žymių astronomų, kurie nusprendė Mėnulio kalendorių pakeisti Saulės kalendoriumi. Jame metai - tai tarpas tarp dviejų žiemos lygiadienių, lygus 365,25 paros.
Romėnai metus skaičiavo nuo pasaulio sukūrimo, o metų pradžia buvo laikomas kovas, skirtas karo dievui Marsui - jo garbei buvo pavadintas šis mėnuo (lot. kovas - Martius).
Pirmasis mėnuo buvo kovas, vadintas karo dievo Marso vardu. Po jo sekė balandis (iš lotyniško „aprire“ - skleistis, nes tuo metu sprogsta medžių pumpurai). Trečias skirtas deivei Majai, ketvirtas - Junonai. Kiti 6 mėnesiai buvo tiesiog numeruojami. Metai prasidėdavo pavasarį per pirmąją Mėnulio jaunatį.
Reforma ne tik pagerino kalendoriaus tikslumą, bet ir įvedė tvarką Romos valstybės administracijoje. Pirmą kartą buvo galima suderinti politinius, karinius ir religinius įvykius, laikantis nuoseklios laiko skaičiavimo sistemos.
Sosigenas, remdamasis Egipto astronomų žiniomis, pasiūlė Saulės metus, nes jie buvo tiksliausi tuo metu žinomų kalendorinių sistemų atžvilgiu. Tai parodė, kaip mokslas gali prisidėti prie žmonių kasdienybės ir valstybės tvarkos.
Julijaus kalendoriaus įvedimas buvo susijęs su didelėmis politinėmis ir kultūrinėmis permainomis Romoje. Jis tapo ne tik mokslo laimėjimų, bet ir Cezario autoriteto simboliu.
Ši reforma atspindėjo Romos siekį suderinti savo pasaulietinę valdžią su dieviškąja tvarka, kuri, kaip manyta, buvo įrašyta į gamtos dėsnius.
Tai primena, kad kiekvienas žmogaus veiksmas, net ir toks pragmatiškas kaip kalendoriaus reforma, gali būti suvokiamas kaip siekis priartėti prie aukštesnės, dieviškos tvarkos.
Julijaus kalendoriaus trūkumai ir Grigaliaus kalendoriaus atsiradimas
Visgi ši sistema turi trūkumą, kadangi, norint pagal šią sistemą teisingai apskaičiuoti laiką, metai turėtų iš tikrųjų turėti 365,25 dienos. Tačiau išties metai turi maždaug 365,2422-365,2424 dienos, tad pagal Julijaus kalendorių kas 128 metus susidaro viena diena per daug ir kalendorius atsilieka nuo realių metų laikų.
Keliamųjų metų įvedimas neišsprendė visų problemų. Julijaus kalendoriaus metai labai nežymiai, bet šiek tiek ilgesni už astronominius Saulės metus. Todėl per 128 metus atsiranda 1 paros paklaida. Ilgą laiką į tai nebuvo kreipiamas dėmesys. Tikriausiai mokslininkai ir dvasininkai žinojo, kad kalendoriaus reforma yra didžiulis darbas. Tačiau XV amžiuje paklaida artėjo prie 10 parų.
Dėl šio netikslumo popiežius Grigalius XIII patvirtino kalendoriaus reformą ir nuo 1582 m. vasario 24 d. įvedė patikslintą - Grigaliaus kalendorių. To prireikė, kadangi skirtingose vietose Velykų data buvo skaičiuojama skirtingai: vienur pagal tikrą saulėgrįžos datą, o kitur pagal tą, kuri ji turėtų būti, tačiau nėra dėl kalendoriaus netikslumų.
1582 m. popiežius Grigalius XIII įvedė Grigaliaus kalendorių. Prieš tai didžioji Romos pasaulio ir Europos dalis naudojo Julijaus Cezario 45 m. pr. m. e. įvestą Julijaus kalendorių.
Siekiant kalendorių susieti su Saulės metais (laikas, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę), Julijaus kalendoriuje kas ketverius metus buvo įtraukiami keliamieji metai, kai buvo pridedama papildoma diena. Problema buvo ta, kad tikrieji Saulės metai trunka 365,24219 dienos - todėl kas 314 metų prisidėdavo viena diena.
Vokiečių astronomui Kristupui Klavijui, astronomui ir matematikui Pietro Pitati, astronomui bei gydytojui Aloyzui Lilijui apskaičiavus ir patarus, popiežius Grigalius XIII, siekdamas atstatyti astronominį ir tikrą laiką į savo vietą, pagal 1582 m. vasario 24 d. bulę (potvarkį) nustatė spalio 5 d. (penktadienis) laikyti spalio 15 d. tuo „pastumdamas“ kalendorių 10 dienų pirmyn.
Siekiant atsižvelgti į lygiadienio ir saulėgrįžos poslinkį, įvedus Grigaliaus kalendorių, buvo nuspręsta, kad pasaulis turėtų tiesiog praleisti kelias dienas. Bažnyčia pasirinko spalio mėnesį, kad būtų išvengta krikščioniškojo kalendoriaus įvykių - ir po spalio 4 d., kai buvo švenčiama šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė, buvo pereita prie Grigaliaus kalendoriaus: visi iš karto „persikėlė“ į spalio 15 d.
Jis taip pat nustatė, kad jei metai dalijasi iš 4 be liekanos yra keliamieji, tačiau jei paskutiniai amžiaus metai 1600, 1700, 1800, 1900, 2000, 2100, 2200 ir t. t. dalijasi iš 100 be liekanos - nėra keliamieji, išskyrus tuos, kurie dalijasi iš 400 be liekanos (1600, 2000, 2400).
Grigaliaus kalendoriaus steigimo metu kalendorius jau buvo atsilikęs per 10 dienų, todėl jos buvo panaikintos „laikrodį“ pasukant per 10 dienų į priekį.
Nors Katalikų bažnyčia kalendorių priėmė 1582 m., ji tai padarė per anksti, todėl atsirado didelių abiejų kalendorių neatitikimų. Vėliau Grigaliaus kalendorių perėmusios Jungtinė Karalystė, JAV ir Kanada (1752 m.) turėjo praleisti daugiau dienų, o Turkija 1926 m. ir 1927 m.
Julijaus kalendorių katalikiškos šalys panaikino pirmiausia, vėliau ir protestantiškos, o stačiatikiškos - kai kurios tik XX amžiuje.
Jei Grigaliaus kalendoriuje yra 2025 metų sausio 25 diena, tai Julijaus kalendoriuje būtų 2025 metų sausio 12 diena (13 dienų mažiau).
Julijaus kalendoriaus paplitimas ir reikšmė
Julijaus kalendorių įvedė Gajus Julijus Cezaris, kurio garbei jis ir pavadintas.
Julijaus kalendorius pamažu plito krikščioniškose šalyse. 325 Nikėjos susirinkime Krikščionių Bažnyčia priėmė Julijaus kalendorių. 6 a. metus pradėta skaičiuoti nuo Kristaus gimimo (prieš tai skaičiuota nuo Romos įkūrimo ar valdovų įžengimo į sostą).
Svarbu paminėti, kad IV a. pirmoje pusėje krikščionybė Romos imperijoje tapo valstybine religija. 325 metais Nikėjos bažnytinis susirinkimas priėmė Julijaus kalendorių ir nustatė visoje imperijoje vieningas krikščionių švenčių dienas, tarp jų ir Velykas.
Julijaus kalendorius išsiskyrė tuo, kad ilgą laiką buvo viena stabiliausių laiko skaičiavimo sistemų, naudojamų Vakarų pasaulyje. Tačiau jis nebuvo tobulas.
Per metus sukaupta nedidelė paklaida, sudaranti apie 11 minučių, ilgainiui ėmė kauptis ir keisti pavasario lygiadienio datą. Religiniu požiūriu Julijaus kalendorius buvo reikšmingas, nes padėjo nustatyti pagrindinius krikščioniškosios liturgijos švenčių laikotarpius. Velykų data, pagrįsta pavasario lygiadieniu, buvo skaičiuojama remiantis Julijaus kalendoriumi.
Julijaus kalendorius šiandien
Julijaus kalendorius šiuolaikiniame pasaulyje retai naudojamas kasdieniam gyvenimui, nes dauguma šalių perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus dėl jo tikslumo. Tačiau Julijaus kalendorius išlieka reikšmingas tam tikroms religinėms grupėms.
Stačiatikių bažnyčios atstovai ėmė skaičiuoti laiką pagal Grigaliaus kalendorių vėliausiai, tačiau ir dabar jį naudoja lygiagrečiai su Julijaus kalendoriumi, ypač religinėms šventėms.
Nors nuo XVI a. pabaigos didžioji krikščioniškoji pasaulio dalis pradėjo gyventi vienodu laiku, metų pradžia tuo metu dar ateidavo kovo 1 dieną, kaip ir senovės romėnų laikais. Naujuosius metus sausio 1-ąją katalikiškoje Europoje pradėta švęsti tik praėjus dar vienam šimtmečiui.
Tačiau net ir dabar, kai metus skaičiuojame nuo antrojo žiemos mėnesio pradžios, kai kurios stačiatikių šalys vis dar laikosi senojo kalendoriaus tradicijų. Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Makedonijoje, Juodkalnijoje bei Serbijoje Naujieji metai sutinkami ne tik sausio 1-ąją, bet ir sausio 14 dieną - būtent ši diena žymi metų pradžią pagal Julijaus, arba senojo stiliaus, kalendorių.
Įdomu tai, kad senojo Julijaus kalendoriaus paprotys gyvas ir protestantiškoje Šveicarijos dalyje. Naktį į sausio 14-ąją kai kurie šveicarai vis dar tradiciškai pasitinka Naujuosius metus. Tai - Šv. Silvestro diena.
Gregorian calendar and Julian calendar - what's the difference?
Dvi Lietuvos - du kalendoriai
Daugiau nei 100 metų skirtingose Lietuvos dalyse galiojo abu kalendoriai - tiek senasis Julijaus, tiek naujasis Grigaliaus. Kaip pasakoja Istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas dr. Žilvytis Šaknys, nors Grigaliaus kalendorius LDK buvo įvestas 1586 m., nuo 1800 m. carinės Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje vėl buvo grįžta prie Julijaus kalendoriaus, o Užnemunėje liko galioti patikslintas Grigaliaus kalendorius.
„Tuo metu Kauno ir Aleksoto gyventojai juokaudavo, kad Aleksoto tiltas yra pats ilgiausias pasaulyje - norint juo pereiti iš vieno Nemuno kranto į kitą prireikdavo net 13 dienų. Mat Kaunas priklausė Rusijos imperijai, o Aleksotas iki 1807 m. - Prūsijos karalystei, todėl skirtingose upės pusėse galiojo skirtingi kalendoriai, tarp kurių buvo 13 dienų skirtumas“, - sakė Ž.Šaknys.
Visoje Lietuvoje Grigaliaus kalendorius vėl įsigaliojo tik mažiau nei prieš šimtmetį - 1915 m.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Grigaliaus kalendorių priėmė kartu su kitomis krikščioniškomis valstybėmis. Tačiau Rusijos valdomoje Lietuvos dalyje 1800 m. vėl buvo grąžintas galioti Julijaus kalendorius, o Grigališkasis ir vėl patvirtintas tik 1915 m.
Pati Rusija prie naujojo kalendoriaus perėjo tik 1918 m., tačiau provoslavų religinės šventės ir toliau švenčiamos vadovaujantis senuoju Julijaus kalendoriumi.
tags: #cezario #ivesta #laiko #skaiciavimo #priemone
