Česlovas Gabalis, gimęs 1964 m. lapkričio 21 d. Estijoje, yra žinomas Lietuvos dainininkas, atstovaujantis populiariosios bei roko muzikos žanrams. Jis taip pat yra roko grupės „Pelenai“ lyderis, kurios kūryba džiugina klausytojus jau daugiau nei 20 metų. 1964 metų lapkritį Estijoje riedančiame traukinyje pasaulio šviesą išvydo berniukas, vardu Česlovas. Judrią bei nutrūktgalvišką vaikystę jis leido Lietuvoje, Matuizų kaime netoli Varėnos. Jo tėvas buvo inžinierius, kuris buvo komandiruotas į Estiją. Česlovas Gabalis gimė Raplos mieste.
Vaikystę jis prisimena kaip labai šviesų periodą, kuomet galėjo lankstyti, būti nerūpestingas. „Nebuvau ramus vaikas, mane reikėjo visą laiką prižiūrėti, kad ko nors nepridirbčiau. Po rūsius landžioti gi labai įdomu. Baisu, bet vis tiek traukia pažiūrėti. Buvo daug žalumos, aplinkui miškai. Prisimenu, kad su draugais pamiškėje į medį įkėlėme Lietuvos vėliavą ir pabėgome. Aiškinosi, kas ten, bet tylėjome kaip žemės. Nelabai supratome reikšmės, dar buvome maži, bet ją pakabinome ir pabėgome“, - prisimena pašnekovas. Č. Gabalis prisimena, kad net ir judri vaikystė vertė sustoti prie muzikos - šeima buvo muzikali, tėvas Česlovas mėgo brazdinti gitaros stygas, puikiai dainavo. Paskui jį sekė ir mažasis Česlovas. „Tėtis turėjo didelę vinilinių plokštelių kolekciją, labai gražiai dainavo, grojo gitara. Iš kartono išsikirpau ir sau gitarą, kuriai reikėjo stygų. Sukarpiau visą tėčio žvejybinį valą, nuo storiausio iki ploniausio, dėl ko jis tikrai neapsidžiaugė“, - pirmaisiais prisilietimais prie muzikos vaikystėje dalinasi dainininkas.
Mokantis ketvirtoje klasėje Česlovas sužinojo, kad jo tėvai skiriasi. Tėtis negalėjo prižiūrėti abiejų vaikų, todėl mažajam teko su tėčiu keliauti gyventi pas močiutę ir atsiskirti nuo sesės. „Tėtis parėjo iš darbo ir staiga mums pasakė, kad jam reikia pagalbos prižiūrint mane. Todėl nuvežė mane į vietą, kur mane galės prižiūrėti. Žinojau, kur važiuoju - dažnai vasaras leisdavau pas močiutę Plungėje. Sėdėjome kaime, žiūrėjome televizorių su sese ir kažkas pabeldė į duris. Sesuo, net neatsigręždama į duris, sako: eik, čia pas tave. Nuėjau, ten stovėjo mano draugas, sako: tėtis tavęs laukia. Nuėjau, susirinkau daiktus ir išėjau. Buvome šnekėję su sese, kad reikės vienam vykti su tėčiu, kitam su mama. Negalima palikti nei vieno, nei kito. Sesers buvo labai gaila. Aš ją pabučiavau, apsiverkiau ir išėjau. Visą vasarą praleidau kaime: daug pusseserių, pusbrolių, plati giminė... Tėtis paprašė savo vienintelės sesers, kad mane prižiūrėtų. Tai mano antroji mama, kuri mane iki galo užaugino ir išleido į žmones“, - sako pašnekovas. Tėvas dažniau būdavo kaime, tad Plungėje vienas likęs vaikas savo jėgomis turėjo įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Pradėjęs mokytis mokykloje atlikėjas bene iškart pasuko muzikos link - pirmiausia buvo pakviestas į dainuoti mokyklos chore, paskui nuo estradinio ansamblio „Žemaitėliai“ jis pradėjo ir kelią į muziką. „Scenos baimę turėjau išties didelę... Draugai tiesiog nešte mane nunešė į vidurinę, kur ansamblio „Žemaitėliai“ vadovas pasakė, kad aš gražiai dainuoju. Juozas Milašius sako: gerai, padainuok scenoje. Galvojau, kad nukrisiu tiesiogine to žodžio prasme. Kojos drebėjo. Ką dainavau, neprisimenu. Kažką išgirdo. Mums vadovas niekada nedrausdavo dainuoti užsienietiškų dainų. Eidavo viskas, kas mums patikdavo, iškart bandydavome įgyvendinti. Daug dainuodavome „Hiperbolės“, - prisiminimais dalijasi muzikantas.
Meilė muzikai Česlovą lydi visą gyvenimą. Nors pirmuosius žingsnius į sceną jis žengė labai nedrąsiai, tačiau vienuoliktoje klasėje, paniręs į garsų pasaulį, vos neliko kartoti mokyklos kurso. Visgi, laiku susiėmęs išlaikė egzaminus ir bandė stoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Deja, bet nesėkmingai, metus pradirbęs linų audinių gamykloje, Česlovas išvyko tarnauti Sovietų armijoje. Atlikęs tarnybą Č. Gabalis į Lietuvą grįžo be menkiausios minties, kuo užsiims ir kaip užsidirbs pragyvenimui. Išgelbėjo anksčiau susikrautas muzikinis kapitalas. „Dainuoti norėjosi, bet nelabai žinai, kaip viską pradėti. Mano vadovas Juozas Milašius ir Petras Vyšniauskas grojo „Žemaitėliuose“. Milašius paskambino Petrui ir paprašė: gal gali paimti šitą bedarbį ir padėti jam? Jie paėmė mane kartu ir nuo to laiko prasidėjo.“
Po sunkumų ieškantis darbą į atlikėjo gyvenimą pasibeldė meilė - jis įsimylėjo antrąją žmoną Editą, su kuria susipažino taip pat scenoje ir gyvena jau beveik 30 metų. Pora susilaukė ir dukros Godos. Atėjus sunkmečiui koncertų buvo mažai, o ir žmonių į juos susirinkdavo nedaug. „Šeimą buvo išlaikyti sunku... Vaikui nepasakysi, kad gal rytoj pavalgys. Labai sunku buvo su koncertais, mano pasirodymas kainavo 20 litų. Iš kaimyno pasiskolini 20 litų, vakare dainuoji, atiduodi, eini skolintis iš kito“, - pasakoja dainininkas.
ALYTUS KLAUSIA: SOCDEMAMS GĖDA? | ŽEMAITAIČIO REITINGAI KYLA | KAUNAS, KASČIŪNAS ir TAPINAS
Tiesa, Č. Gabalį dabar žinome, kaip grupės „Pelenai“ atlikėją - nuo šios grupės viskas ir prasidėjo. Esminis lūžis karjeroje įvyko, kuomet 1996-aisiais susikūrė legendinė grupė „Pelenai“. Grupės siela - muzikos ir tekstų autorius, vienintelis grupės narys, jai priklausantis nuo pirmųjų grupės gyvavimo dienų, o taip pat išskirtinį braižą turintis dailininkas Gintas Banys. Grupėje vyrauja liberalus požiūris į muzikavimą: tikrai nevaržome savo vokalisto ir leidžiame jam pasireikšti įvairiuose projektuose. Daug narių laisvu laiku nuo muzikavimo „Pelenuose“ groja kituose projektuose ir tai nėra blogai. Mes mokame ieškoti kompromisų, prisitaikyti vieni prie kitų ir tikriausiai tai mums padėjo visą laiką išbūti drauge. Sudėtimi, kurioje dainuoja Č. Gabalis, esame išleidę 9 albumus, o dabar jau rašau dainas 10-ajam. "Pelenai" visada pasižymėjo kūrybinės linijos vientisumu. Beveik visas dainas parašiau aš, todėl nenuostabu, kad jos pasižymi vientisumu, nuo savęs nepabėgsi, nors eksperimentų buvo. Per 20-ies metų laikotarpį išleidote net 9 albumus: 1998-aisiais dienos šviesą išvydo „Baltas vėjas“ ir „Degančios sielos“, 2000-aisiais vėl išleisti net 2 albumai „Kitaip“ ir „Tyliai“. Žinomiausios dainos: „Lopšinė“, „Liūdesio akis“, „Laiškus“.
Gretą grupės veiklos, šlovė Česlovą užklupo ir aktorinėje kryptyje, kai režisierius Eimuntas Nekrošius pasiūlė Romeo vaidmenį roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Pats atlikėjas sako, kad kitų aktorių abejonės jo sugebėjimais privertė abejoti ir jį - todėl teko dirbti dar daugiau. „Aš pats bijojau, ar sugebėsiu. Bet padarėme“, - šypteli jis. Nuo to laiko nebereikėjo skaičiuoti ir paskutinių pinigų - su spektakliais atkeliavo ir žinomumas, plūdo gerbėjai.
Daugelis scenos grando Česlovo Gabalio gerbėjų nė neįtartų, jog dainininką jau ilgus metus kamuoja infekcinė dantenų liga - parodontozė, kuriai progresavus atlikėjas neteko visų dantų. Dainininkas, niekuomet atvirai nekalbėjęs šia tema, pripažįsta, jog jam teko susidurti ne tik su estetinėmis problemomis, bet ir sveikatos iššūkiais.
Būdamas populiarus, Česlovas išliko kuklus ir teigia, kad žvaigždiškumas ne jam. „Žvaigždiškumas tikrai ne man - aš jo nelaukiau, nesiekiau. Norėjau tik ramiai dirbti tai, kas man taip patinka. Kai gatvėje ar parduotuvėje prie manęs prieidavo žmogus ir prašydavo pasirašyti kur nors, supratau, kad tikrai man nepatinka tas perdėtas domėjimasis manimi ir populiarumas. Aišku, kai tave pažįsta, atrodo, kad žemės po kojom nejauti, tau viskas leistina, o iš tikrųjų - niekas neleistina, tu toks pats žmogus kaip ir visi, tik tave labiau atpažįsta nei bet kurį kitą. Dabar čia tiek žvaigždžių, kad nežinau, kurio galima nepažinti, negirdėti, nežinoti“, - šypteli pats atlikėjas.
Šiuo metu gimsta naujas albumas, planuojami nauji pasirodymai. Vadinasi, ruošiatės dar ne vienus metus džiuginti ištikimus klausytojus? Ir mes dar ruošiamės ne vienerius metus džiaugtis gerbėjais (šypsosi). Turime minčių parengti akustinę programą, galbūt net įrašyti akustinį albumą. Galbūt įvyks pokštas kaip veiklos pradžioje - du albumai per metus. Mes per dideli, kad kažkam pataikautume, šoktume per save. Viskas ateina su laiku. Naujajame albume bus daugiau gitarinio skambesio, kaip mums, senukams, jis turėtų būti pašėlęs (juokiasi). Daugelis „Pelenus“ sieja su baladėmis. Nė velnio!
