Istorinis dokumentas - 1940 metų įstatymo projektas „Vaikų ir jaunuomenės globa“ - atskleidžia modernų mąstymą, kuris, pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus dr. Norberto Černiausko, disonuoja su dabartinėmis diskusijomis apie vaikų auklėjimą.
Istoriko teigimu, Antano Smetonos laikų dokumentas paneigia teoriją, kad vaikų auklėjimas smurtu ar fizinėmis bausmėmis yra giluminė Lietuvos tradicija, kurią kai kurie politikai bando pateisinti. „Diskusijose dažnai girdžiu: „Mūsų seneliai ir proseneliai...“ Tai - iš piršto laužta teorija. Neaišku, iš kur tas noras smurtauti: ar iš senolių tradicijos, ar iš sovietmečio diedovščinos“, - svarstė N. Černiauskas. Jo įsitikinimu, A. Smetonos Lietuvoje požiūris į vaiką buvo kur kas progresyvesnis nei kai kurių parlamentarų smurto samprata.
1940 metų įstatymo projekte „Vaikų ir jaunuomenės globa“ buvo numatyta, kad kaimų seniūnai, policija, mokytojai turėtų pranešti apie vaikus, kuriems reikia pagalbos, garantuojant pranešėjams konfidencialumą. Nustačius, kad tėvai su vaiku elgiasi nederamai, jiems būdavo duodami patarimai „auklėjimo reikalu“ arba taikomi „seniūnų auklėjamieji įkalbinėjimai“. Tai būtų galima laikyti atitikmeniu dabartiniams pozityvios tėvystės kursams, nors pagal to meto projektą jie būtų buvę neprivalomi.
Jei situacija šeimoje būdavo itin komplikuota, įstatymo projekte buvo numatytas prievartinis vaiko paėmimas, kurį vykdydavo policija. Pačio smurto prieš vaikus apibrėžimo projekte nebuvo, nes, pasak N. Černiausko, „adekvatus žmogus supranta, kas yra smurtas ir kas ne“. Tačiau poįstatyminių aktų, reglamentuojančių įstatymo įgyvendinimą, nebuvo.
Lietuvos istorijos instituto doktorantė Ieva Griniūtė-Tumelienė, tyrinėjanti Lietuvos vaikų situaciją tarpukario Lietuvoje, mini, kad analogiškų įstatymų projektų buvo ne vienas: 1932 m. Nepilnamečių kodeksas, 1937 m. Vaikų apsaugos įstatymas ir 1940 m. „Vaikų ir jaunuomenės globa“. „Nusikaltimai prieš vaikus vykdavo visais laikais. Tarpukario Lietuvoje irgi buvo atvejų, kai vaikai sumetami į šulinius. Suinteresuota, aktyvi ir susipratusi visuomenės dalis tai matė kaip opią problemą, svarbią ir aktualią temą, todėl vyko diskusijos. Naujai susikūrusi valstybė norėjo modernių, gerai išauklėtų piliečių. Dabar į diskusijas įsitraukia plačioji visuomenė, o anais laikais klausimai buvo keliami tik tam tikruose sluoksniuose“, - svarstė I. Griniūtė-Tumelienė.
Jau 1932 m. buvo kalbama apie vaikų paėmimą iš aplinkos, darančios žalą jų augimui ir raidai, pavyzdžiui, dėl tėvų girtavimo, siekio įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą, ar gyvenimo su asmeniu, padariusiu sunkų nusikaltimą. Tokiais atvejais vaikas turėjo būti perduotas globėjams ar vaikų namams, tačiau procedūros turėjo būti atliekamos tik įvertinus visas aplinkybes teismo sprendimu.
Visuomenininkai ir pedagogai prieš šimtą metų suprato, kad vaikus reikia apsaugoti ir į juos investuoti, nes jie yra ateities piliečiai. „Buvo suvokta, kad klystkeliais pasukęs vaikas anksčiau ar vėliau atsidurs vaikų perauklėjimo įstaigoje“, - sakė I. Griniūtė-Tumelienė, pridurdama, kad valstybei tai kainuoja brangiau nei prevencija.
Nors smurto atvejų pasitaikydavo, jis nebuvo skatinamas ar palaikomas. „Smurtas prieš vaikus buvo griežtai draudžiamas net perauklėjimo įstaigose. Jei prižiūrėtojas naudodavo psichologinį ar fizinį smurtą, jis galėjo tikėtis nuobaudų: grėsdavo pažeminimas pareigose ar net atleidimas“, - pasakojo istorikė.
Tarpukario spaudoje buvo publikuojami patarimai, kaip teisingai auklėti vaikus. „Pirmas patarimas - nekerštauk. Tai reiškia, kad negalima vaiko bausti apimtam pykčio. Reikia palaukti, kol nuslūgs emocijos, ir pamokyti ko nors neduodant ar duodant darbų“, - patarė I. Griniūtė-Tumelienė.
Fizinės bausmės vaikams buvo draudžiamos ir darželiuose. Auklėtojos negalėjo kelti rankos, o pamokymai galėjo būti tik žodžiu arba, kritiniu atveju, pastatant į kampą. Buvo propaguojama praktika palikti vaiką ramybėje apmąstyti savo veiksmus.
Vaikų auklėjimo idėjos į Lietuvą buvo perimamos iš Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos, Italijos bei JAV ir siekta jas adaptuoti. Tarpukario Lietuvoje veikė ir Montessori darželiai, rodantys, kad šalis „koja kojon ėjo su pasauliu, buvome modernūs“. Vis dėlto nė vienas iš trijų vaikų teises apibrėžiančių įstatymų nebuvo priimtas, nes, pasak I. Griniūtės-Tumelienės, „tiesiog nebuvo spėta to padaryti. Buvo kitų reikalų, valstybė jauna, reikėjo spręsti ekonomines, politines problemas. Tokiomis sąlygomis socialiniai reikalai tampa antraeiliais.“
Šiuolaikinės diskusijos apie vaikų auklėjimą dažnai susiduria su aktualia problema - smurtu prieš vaikus ir jų pagrobimais. Advokatas G. Černiauskas pabrėžia, kad tėvai turi tinkamai pasirūpinti vaikų saugumu, užtikrinti saugius maršrutus į mokyklą ar užsiėmimus, bei palaikyti nuolatinį ryšį su vaiku.
Visuomenė taip pat turėtų būti budri ir nebijoti įsikišti, jei pastebi neįprastą elgesį su vaiku. G. Černiauskas mini atvejį, kai „Akropolyje“ pagrobtas vaikas buvo vežamas trimis autobusais, verkė, rodė kūno kalba, kad kažkas negerai, tačiau niekas iš aplinkinių neįsikišo.
Vaikų pagrobėjų motyvai gali būti įvairūs: vaikų tvirkinimas, prievartavimas, seksualinių fantazijų tenkinimas, nusikaltimo maskavimas, kerštas, pasipelnymas, prekyba organais ar psichikos sutrikimai. Advokatas pažymi, kad tokie nusikaltėliai dažnai geba gerai „save užmaskuoti“.
Psichikos sutrikimų turintys asmenys kelia problemą, nes jie gydomi tik tada, jei akivaizdžiai kelia pavojų visuomenei arba patys nusprendžia gydytis. Priverstinis psichinių ligų gydymas yra draudžiamas, todėl visuomenė kenčia nuo neprognozuojamo tokių asmenų elgesio.
Saugus naudojimasis internetu
G. Černiauskas, prisimindamas galimą dukros pagrobimo atvejį, pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia kuo greičiau suimti save į rankas: skambinti policijai, informuoti apie įvykį, organizuoti paiešką artimųjų ir draugų pagalba. „Jeigu grįžtume prie Kauno įvykio, tai matome, kad pagrobėjas labai gudriai buvo pasiruošęs visą pagrobimo planą. Keitė vietas, laukė, kaip seksis paieška, kaip ji bus vykdoma, kaip organizuojama tam, kad būtų galima mėtyti pėdas. Tai tas laikas, ypač pirmos dvi valandos, yra labai svarbios ir būna lemiamos“, - teigė advokatas.
Daugelyje šeimų kyla ginčų dėl vaikų auklėjimo metodų. Svarbu rasti balansą ir išmokti priimti kompromisus. Besąlyginė meilė ir palaikymas yra geriausia, ką tėvai gali duoti vaikui. Tačiau nei vienas kraštutinumas - nei griežtumas, nei viską leidžiantis požiūris - nėra tinkamas.
Tėvų nuoseklumas yra labai svarbus. Jei pora taikys skirtingas elgesio normas, vaikas atsidurs vidiniame konflikte ir greičiausiai pasirinks mažiau reikalaujančiojo pusę. Tėvai dažnai auklėja pagal savo vaikystės patirtį, todėl svarbu kalbėtis, išsakyti lūkesčius ir ieškoti sprendimų dar iki problemoms įsisenėjus.
Jei vaikas pradeda manipuliuoti tėvais ar elgtis netinkamai, tai yra ženklas, kad sudaryta tam erdvė netinkamu auklėjimu. Nėra ko nusiminti, nes pagalba visada yra prieinama - vertinga literatūra ir specialistų patarimai.
Svarbu išlaikyti sveiką balansą santykiuose su vaiku, ne per daug nenuolaidžiauti, bet ir ne kelti nepamatuotų reikalavimų. Skirtingi požiūriai į vaikų auklėjimą gali tapti pykčių ir skyrybų priežastimi, nes tai atspindi poros skirtingas vertybes.
Vaiko teisių gynėjai primena, kad visuomenei prieinama nemokama informatyvi medžiaga apie vaiko poreikius, smurto atpažinimą ir reagavimo būdus.
Psichikos ir elgesio sutrikimų diagnozuotų vaikų skaičius per pastaruosius metus padidėjo, daugiausia dėl geresnio jų atpažinimo šeimose ir kreipimosi į specialistus. Tačiau kai kurių sutrikimų padaugėjo ir dėl vaikų gyvenimo būdo pokyčių (kompiuterinių technologijų vartojimas, fizinio aktyvumo stoka, informaciniai krūviai).
Vaikus ir paauglius veikia tie patys faktoriai kaip ir šeimas: stresas, konfliktai, priklausomybės, darbo ir poilsio režimo nesilaikymas, fizinio aktyvumo deficitas. Taip pat svarbus įgimtas temperamentas ir nervų sistemos jautrumas.
Požymiai, išduodantys, kad vaikas turi rūpesčių, yra sutrikęs mąstymas, savijauta ar elgesys. Nerimo sutrikimams būdingos baimės, o valgymo sutrikimams - susirūpinimas kūno išvaizda ar svoriu.
Svarbu domėtis savo vaikais, būti su jais, kantriai klausyti ir gerbti jų nuomonę. Didžiausią įtaką vaikams daro tėvų asmeninis pavyzdys ir besąlyginė meilė.
Meditacinės praktikos yra galinga psichologinės profilaktikos priemonė, padedanti tvarkytis su stresu ir nerimu. Jos stabilizuoja nervų sistemos veiklą, leidžia jausti ramybę ir budrumą, kas padeda augti, mokytis ir gyventi.
Knygoje „Ramūs vaikai“ pateikiamos nusiraminimo ir susikaupimo praktikos, kurios veiksmingos, jei daromos reguliariai. Meditaciniai vaizduotės pratimai gali padidinti vaikų psichologinį atsparumą, kūrybingumą ir gebėjimą tvarkytis su iššūkiais.
Ramybė nėra abejingumas ar atsitraukimas nuo gyvenimo iššūkių. Ji pasiekiama, kai nėra realių grėsmių ir patenkinti svarbiausi emociniai poreikiai: stabilus ir saugus prisirišimas, saugumas, autonomija, pastovi savivertė, malonumas ir žaidimai, identitetas, sveikos ribos.
tags: #cerniauskas #uz #ka #nupliko #vaikus
