Nėra vieningos nuomonės, kada tinkamiausias laikas tapti mama. Jau auginančios atžalas teigia, kad tai gyvenimo stebuklas, kurio atsiradimas pakeičia pasaulį tik į gerą, todėl bet koks laikas yra geras. Paklausėme būrio Lietuvos merginų, kurios neturi vaikų, kada, jų manymu, tinkamiausias metas gimdyti. Taip pat domėjomės, ar jos yra nusistačiusios amžiaus ribą, iki kada norėtų susilaukti vaikų. Kviečiame susipažinti su merginų mintimis ir nuomone.

Jaunų moterų požiūriai į tinkamiausią amžių susilaukti pirmo vaiko

Vaiva (22) mano, kad nebe tie laikai, kai nesukūrusios šeimos 20-metės buvo vadinamos senmergėmis, šiandien griežtų ribų nėra, kokio amžiaus reikėtų susilaukti vaikų. Ji nemano, kad sąžininga yra tik patenkinti savo troškimą norėti vaiko, bet nepagalvoti, ką galiu jam duoti, ar turiu tvirtą pamatą po kojomis, ar esu subrendusi? Pirma norėčiau pasiekti užsibrėžtų tikslų, o tuomet jau dalintis gyvenimu su kažkuo kitu. Galbūt susilaukti vaikelio 40-ies ar vyresnėms moterims yra didesnė rizika, tačiau jei būtent tuomet esi pasirengusi šeimai - kodėl gi ne?

Gintarė (25) mano, kad 20-30 metų pastoti - fiziologiškai sveikiausia. Bet ji mano, kad tinkamas amžius yra ne tiek svarbu, kiek tinkamas pasiruošimas. Jai svarbu susikurti šeimą (padaryta), padaryti karjerą (jau eigoje), įgyti bent minimalių žinių apie vaikų auklėjimą (padaryta). O tada jau galima ir gimdyti. Tai turint omeny, kad jai dabar 25 m., ji sau davė dar maždaug metus karjerai, o tada tikisi 26-27 m. tapti mama.

Agnė (23) mano, kad tinkamiausias laikas - 28 metai. Tuo metu jau galėtų jaustis atradusi savo kelią ir ekonomiškai saugi. Be to, dabar neturi rimtų santykių, tai dar vienas faktorius, kodėl toks laikas yra ir geriausias, ir realiausias.

Aurelija (24) mano, kad geriausia susilaukti kokių 28-32 metų. Labai svarbu pirmiausia paragauti daugybės dalykų pačiam, kad turėtum ką perduoti vaikui. Be to, ji tiki, kad savęs intensyviam ieškojimui, tobulėjimui, karjerai ir linksmybėms tinkamiausias yra trečiasis gyvenimo dešimtmetis - tad tam ir mėgina jį paskirti. Ji tiki, kad per jį sukaupti įspūdžiai, patirtis ir suvokimai galbūt leis jai būti šiek tiek geresne mama. Ji tiki, kad vaiko susilaukti reikia tuomet, kai jis jau iš anksto atrodo kaip aukštesnės gyvenimo kokybės garantas, o ne trukdys kažkam, ką dar lyg ir norėtųsi išbandyti. Ji mano, kad besibaigiant trečiam savo gyvenimo dešimtmečiui jau būsiu pasiruošusi nusipirktą šokoladinį kiaušinį atiduoti kažkam mažam, o ne suvalgyti jį pati.

Aistė (28) mano, kad jai 28 metai ir dabar jau jaučia, kad yra pasiruošusi turėti vaikų. Jeigu ankstesniame amžiuje pirminė reakcija būtų buvusi „Ką man daryti?“, tai dabar jokio šoko žinia apie nėštumą nesukeltų. Viskas jau susidėlioję į savo lentynėles, todėl vaiko gimimas būtų dar vienas nuoseklus gyvenimo etapas. Sakoma, kad moteriai geriausia vaiko susilaukti iki 30 metų, bet ji apie jokias amžiaus ribas negalvoja. Kai bus tinkamas vyras, su kuriuo tų vaikų norėsis, tada ir bus žengtas šis žingsnis. Ir ne taip jau svarbu, ar jai bus 30, ar 35 metai. Skubėti tik dėl to, kad taip būtų geriausia - čia ne jos kelias.

Jurga (25) mano, kad tinkamiausias amžius gimdyti nuo 25 iki 35 metų. Kai jai buvo 20 metų, ji buvo suplanavusi pagimdyti pirmąjį vaiką iki 25 metų, bet kai jai sukako 25 metai, nukėlė tą procesą dar penkeriems metams.

Gabrielė (23) mano, kad tinkamiausias metas gimdyti, iki 30 metų. Idealiausias variantas pradėti nuo 23-24 metų. Pati jau dabar norėtų vaikų. Todėl jos nusistatymas 23-24 metai. Vėliausiai iki 25 metų nori susilaukti pirmojo vaiko.

Simona (25) nežino, kada tinkamiausias metas gimdyti, bet pirmas vaikas turi būti iki 30 metų. Pati norėtų gimdyti maždaug 28-29 metų.

Daiva (27) mano, kad priimtiniausias laikas pastoti yra tarp 25-29 metų. Pati norėtų gimdyti iki 30 metų, nes nenori būti sena mama, be to, nori daugiau nei vieno vaiko.

Milda (24) mano, kad vaikas turbūt atsiranda tada, kada jam reikia atsirasti. Atsiranda jis, ir visas gyvenimas susidėlioja į savas vagas. Iš esmės turiu dvi nuomones: jeigu pasigimdai jauna (dar studijų laikais), gali sau be didelių rūpesčių daryti karjerą; jeigu nori gimdyti kokių 28 metų, tai suprantama, kad karjeros įkarštyje yra labai sudėtinga pasitraukti iš darbinės aplinkos metams ar daugiau. Geriausia susilaukti vaiko iki kokių 35 metų vien dėl sveikatos, pavojų ir dėl pačio vaiko, kad nebūtų jau labai didelis skirtumas dar vaiko ir tėvų. O ji pati, žiūrint į dabartinę jos situaciją, norėtų kokių 29 - 30 metų suprasti, ką reiškia būti mama.

Vaiva (29) mano, kad tinkamiausias metas, kai tėvai kuo jaunesni, nes jaunas organizmas ir pan. Ji neturi nusistačiusi konkretaus amžiaus, niekada negalvojo apie tai. Bet šiaip iki kokių 35 metų, vėliau jau tikriausiai ne.

Vytautė (23) mano, kad geriausias metas - 26-27 metai. Į pasaulį ateinantiems vaikams reikia suteikti pagrindą, todėl gimdyti reikia tada, kai yra pinigų ne tik vakarėliams, bet ir sauskelnėms. Ji turi nuostatą, kad pirmą leliuką reikia „išperėti“ iki 30, tačiau tik dėl fiziologinių dalykų, juk po 30 metų didėja rizika persileisti ir t.t. O vėliau gimdyk nors ir 45!

Ekspertų ir patyrusių mamų nuomonės

Pagal moters fiziologiją, geriausias amžius susilaukti pirmojo vaiko yra apie 25-tuosius gyvenimo metus. Vertinant psichologinę žmogaus raidą, konkretaus amžiaus moterims, kada susilaukti vaikų tikrai neišskirčiau. Daugiausiai Lietuvoje pirmus vaikus gimdo 28 m. ir vyresnės moterys. Didėja tendencija, kad gimdo vyresnio amžiaus moterys. Šio amžiaus moterys jau būna baigusios mokslus, užsitikrinusios finansinį stabilumą ir jau planuoja vaikus.

Vyrams tėvystės jausmas nubunda skirtingai. Vieni dar nesulaukę 30 metų nori ir geba rūpintis vaikais, kiti ir būdami solidaus amžiaus nenori prisiimti tėvo pareigų. Ar vyras prisidės prie vaikų auginimo galima spręsti pagal tai, kaip jis geba rūpintis partnere, kaip prisideda prie buities darbų ir kaip laikosi susitarimų. Galima dar įvertinti, kaip vyras elgiasi su giminaičių ar draugų vaikais. Ar mielai žaidžia kartu, ar jį erzina vaikų keliamas triukšmas. Taigi labiau lemia vyro psichologinė branda, o ne amžius.

Labai gerai, jei sprendimas susilaukti vaikų yra priimamas abiejų partnerių. Vien protingų klausimų neužtenka. Prisiminti reiktų, kad vaikus gimdome ne sau, o dėl pačių vaikų. Ne vaikai privalo tėvus daryti laimingais, bet tėvai turi vaikus mylėti, ir auginti juos taip, kad vaikai užaugę būtų laimingi žmonės. Labai šaunu, kai sprendimas susilaukti vaikų yra ir protu įvertintas, ir dera su širdies norais. Visgi moteris, beplanuodama pirmagimį, turėtų realistiškiau įvertinti savo norą turėti vaiką. Moteriai juk reikia išnešioti mažylį, pagimdyti ir pirmomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais kūdikiui labiausiai reikia mamos.

Psichologinės priežastys, kodėl moterys nenori turėti vaikų

• Baimė: Baimė gali kilti, kad nepavyks būti gera mama savo vaikui. Moteris taip pat gali bijoti net pačio nėštumo ir gimdymo. Baimės dažniausiai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir neigiamų prisiminimų. Baimė turėti vaikų gali lemti ir žinojimas, kad yra didelė rizika susilaukti vaikų, kurie paveldėtų retas genetines ar psichines ligas.
• Motinystės instinkto nebuvimas: Gali būti, kad jos dar nesutiko joms skirto partnerio, gal dar nepasiekė savo užsibrėžtų karjeros tikslų, o gal dar neaplankė visų šalių. Kartais nutinka, kad ir toms moterims, kurios deklaravo ,,niekada neturėsiu vaikų“, prabunda motinystės instinktas. Taip pat yra dalis moterų, kurios visiškai neturi motinystės instinkto. Šias moteris erzina vaikų keliamas triukšmas, verkimas. Jos nesupranta, kaip galima mėgautis košių virimu ir pokalbiais apie kūdikio išmatų ar vežimėlių spalvas. Jos mėgaujasi gyvenimu, save realizuodamos moksle, ar siekdamos karjeros tikslų, ar kūrybingai leisdamos laisvalaikį. Moterims nepakeliama mintis, kad reiktų derintis prie vaiko neracionalių užgaidų. Pakalbėjus apie jų vaikystę galimi keli variantai: arba jos būna jau išgyvenusios motinystės etapą, kai reikėjo rūpintis savo broliais/sesėmis ar savo sergančiais/alkoholikais tėvais. Arba vaikystėje buvo orientuojamos į savęs realizaciją, o ne į šeimą. Pasak R.Šemetos motinystės instinkto gali neturėti tos moterys, kurios augo be brolių ir sesių ar neturėjo artimo santykio su mama.

Ankstyva motinystė (iki 20 metų) labai priklauso ir nuo artimųjų žmonių palaikymo, ir supratimo. Jei vaikelio auginimą užgožia rūpestingi seneliai arba jauna mamytė nusprendžia vaikelio atsisakyti, psichologinė raida nepakinta. Kartais ir jaunoms mamytėms užgimsta stiprus motinystės instinktas ir jos pačios noriai rūpinasi vaiku. Jos tampa atsakingesnės, psichologiškai brandesnės ir įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Džiaugiasi savo nauju motinystės statusu ir nelinkusios dejuoti. Tačiau nemigo naktys, sergantys kūdikiai gali labai išbalansuoti jaunos mamytės psichinę pusiausvyrą. Labai reikalinga artimųjų pagalba rūpinantis kūdikiu ir labai svarbu stebėti jaunos mamytės emocinę būseną.

Privalumas, kad jaunos mamos realiai dar mėgaujasi žaisdamos su savo vaikais. Joms smagu žaisti su lėlėmis ar statyti smėlio pilis. Gali labiau sieti bendri pomėgiai, lengviau suprasti paauglio norus. Ateityje aplinkiniai labiau laikys vaiko sese, o ne mama. Jauna mama vaikui daugiau būna draugė.

Jaunoms mamoms trūksta kantrybės ir gyvenimiškos išminties, kaip elgtis su vaiku, kaip auklėti. Jaunoms mamoms sunkiau suvaldyti savo emocijas, o kur dar rasti kantrybės derantis su trimečiu vaiku. Taip pat joms dar gali rūpėti pramogos, vakarėliai, tad gali kilti didžiulis pyktis ant vaiko, kodėl aš niekur negaliu eiti su draugais, o turiu rūpintis vaiku. Gali būti ir neatsakingo elgesio su vaiku, kai su mažuoju einama kartu į vakarėlius. Ar vaikas paliekamas žiūrėti visai svetimiems žmonėms.

Vis dažniau moterys nusprendžia susilaukti vaikų net ir būdamos 40-ies. Trūkumų daugiau išskirčiau fiziologinių, kad virš 40 metų mažėja moterų vaisingumas, tad natūraliai sunkiau pastoti. Taip pat nėštumas gali turėti daugiau komplikacijų, didėja persileidimo rizika. Taip pat ir moterys sunkiau atsigauna po gimdymo. Dažniausiai moterys skundžiasi energijos trūkumu. Privalumas tas, kad moteris dažniausiai jau būna padariusi karjerą ir gali atsiduoti motinystei sąmoningai. Jai pakanka kantrybės, žinių, kaip bendrauti su vaiku. Svarbiausia, kad ji mėgaujasi praleistu laiku su vaiku, o ne gailisi praleistų progų. Vyresnių mamų dažniausia problema yra ta, kad jos yra labai globėjiškos, o tai trukdo vystytis vaikų savarankiškumui.

Kai didelis amžiaus skirtumas tarp tėvų ir vaikų, išeina kartų nesusikalbėjimai. Tėvai sunkiau supranta vaikus. Tačiau gali būti, kad rūpinimasis vaiku daro tėvus jaunatviškesniais. Tėvai būna priversti domėtis naujovėmis. Be to, vyresnio amžiaus tėvams gali kilti baimių, kad vaikai jų ,,senų“ gėdysis, kaip reikės bendrauti su vaiko draugų tėvais, kurie daug jaunesni. Visos šios problemos yra išsprendžiamos ir jei tėvai drąsiai bendrauja su mokytojomis, kitų vaikų tėvais, tad tikrai jų vaikai irgi nesigėdija. Kiti vyresnius tėvus neraminantys klausimai: ar aš spėsiu užauginti vaiką ir išleisti į gyvenimą, ar sudalyvausiu savo vaiko vestuvėse, ar pamatysiu anūkus? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti. Šiuo metu yra laikoma, kad žmogus psichologiškai subręsta 25-29 metų. Gali būti, kad šilti psichologiškai brandūs tėvai, kad ir vyresnio amžiaus, užaugins vaikus daug labiau savimi pasitikinčius, savarankiškesnius nei jauni tėvai. Labai dažnai lygindama jaunus ir vyresnio amžiaus tėvus naudoju žodžius „gali būti“, nes vaikus auginant yra svarbiausia tėvų asmeninės savybės, psichologinė ir emocinė branda, o ne amžius.

Labai natūrali būsena nėštumo metu jaudintis ir daug galvoti apie vaikelį. Reikėtų susirūpinti mamos psichologine būsena, jei ji visai abejinga savo nėštumui. O „susidraugauti“ su mintimis padeda šie būdai: Pasidalinti mintimis, kurios neramina su draugėmis/partneriu/tėvais/gydytoju ar kitu specialistu. Svarbiausia išsakyti savo mintis, priimti savo jausmus, o tada jas galima ir keisti. Kai nuolat stumiame neigiamas mintis nuo savęs, jos vis labiau atakuoja mus. Tad geriausia prisipažinti sau ir kitiems, ko labiausiai bijau ir dėl ko nerimauju. Atlikti konkrečius veiksmus, kas padėtų nusiraminti. Jei galvoju, kad nesugebėsiu rūpintis kūdikiu, reikia eiti ir mokytis į paskaitas, į kursus, skaityti knygas. Jei jaudinuosi dėl vaikelio sveikatos, reguliariai tikrinuosi sveikatą, jei reikia, atlieku papildomus tyrimus, laikausi gydytojų rekomendacijų. Skirti laiko raminančioms veikloms - dienoraščio rašymas, meditacijos, fizinis aktyvumas (vaikščiojimas, sportas, baseinas).

Šimtu procentu negalime pasiruošti pirmo vaiko gimimui, galime daug ką žinoti teoriškai ir praktiškai apie vaikų auginimą. Tačiau visada lieka nežinomųjų, kaip vaiko temperamentas, plaukų spalva ir visos vaikiškos išdaigos, kurias privalu iškrėsti vaikystėje. Vaikai suteikia mums visą spektrą emocijų nuo teigiamų iki neigiamų. Mes mylime vaikus, džiaugiamės jų pasiekimais, kenčiame, kai jie serga, liūdime, kai verkia, ir pykstame, kai jie neklauso. Visgi vaikų auginimas pats sudėtingiausias darbas, kurio užmokestis neapčiuopiamas, tai vaikų juokas ir šypsenos. Sėkmingos tėvystės įrodymas - laimingi vaikai.

Mama galima tapti ir 16-os, ir sulaukus 50-ies. Tačiau vienu atveju mama bus dar nepasirengusi tapti motina, o kitu kūdikio galima taip ir nesulaukti. Kada geriausia gimdyti šį kartą atsako ne medikai ar psichologai, bet pačios mamos.

Patyrusių mamų patirtys

Rūta: „Visada galvojau, kad pirmo vaikučio geriausia susilaukti iki trisdešimties. Ištekėjau 26 metų, todėl dar nutariau porą metų pagyventi tik sau. Pastojau 28 metų, o gimdžiau 29-erių. Juokauju, kad viskas pavyko pagal mano planą. Tiesą sakant niekada nejaučiau labai stipraus noro turėti vaikų. Visada galvojau, kad jei turėsiu bus gerai, jei ne - irgi neverksiu. Tačiau sutikau tinkamą vyrą, jau buvau įsitvirtinusi gerame darbe ir gavau visai neblogą atlyginimą, todėl pajutau, kad galbūt jau visai norėčiau mažo žmogučio. Dabar kartais su vyru pajuokaujame, kad gavosi labai geras vaikas, reikėjo tokio susilaukti iškart po vestuvių, nes būtų dar lengviau auginti. Save laikau ne pačia seniausia mama, bet jau ir ne labai jauna. Pastebiu, kad labai trūksta miego, po nemiegotos nakties jaučiuosi tarsi pervažiuota traukiniu, kai buvau dvidešimties galėjau daug geriau ištverti nemigo naktis. Taip pat pastebiu, kad dabar turiu gerokai daugiau baimių, nei prieš dešimt metų. Kita vertus, kiek vėliau susilaukusi vaikučio nejaučiu jokios nuoskaudos, kad per mažai turėjau vakarėlių, per mažai keliavau, ar per mažai džiaugėmės dviese su vyru.“

Galina: „Ištekėjau vos baigusi bakalauro studijas ir po metų tapau mama. Pamenu, su vyru - savo kursioku - tada nutarėme, kad vis tiek neturime už ką nei toli ar labai dažnai keliauti, todėl galime bent vaikus auginti. Tokio sprendimo nesigailime iki šiol. Vyresnėlė dukra jau lanko trečią klasę, o antroji šiemet pradėjo eiti į pirmą. Kol auginome vaikus pasistatėme namą, atsirado pinigų ir kelionėms. Dar esame pilni jėgų, gyvenimas tik prasideda, o vaikai jau paauginti. Buvome pakankamai jauni, todėl neturėjome tiek daug baimių, buvo nesunku po bemiegės nakties keltis ryte ir eiti į darbą ir su vaikais labai gerai sutariame - nėra tokio didelio amžiaus skirtumo.“

Aušrinė: „Savo pirmagimio sulaukiau būdama vos 19 metų. Atvažiavau į universitetą, pirmoji meilė apsuko galvą ir užkibo netyčiukas. Tada galvojau, kad visas pasaulis slysta iš po kojų, net galvojau apie abortą. Ačiū supratingiems ir palaikantiems mano tėvams - ir mokslus baigiau, ir sūnų auginau. Antrojo vaikučio susilaukiau su dabartiniu savo vyru. Tada jau turėjau normalų darbą, buvome susituokę, o mano pirmagimis kaip tik sėkmingai dorojosi su paauglystę. Atrodo, abu vaikus pati gimdžiau ir auginau, bet motinystė buvo visai kitokia. Pirmą sykį vaikas tarsi užaugo pats, o antrą kartą buvau perskaičiusi visas įmanomas knygas, lankiau kursus, atidaviau ir save ir visą savo laiką. Myliu abu savo vaikus, bet vyresniame amžiuje motinystei aš buvau pasiruošusi kur kas labiau ir labiau ja džiaugiausi.“

Raimonda: „Pastojau 11 klasėje, per vieną iš klasiokų vakarėlių. Tėvai dar norėjo , kad ištekėčiau už vaiko tėčio, bet kategoriškai atsisakiau. Pagimdžiau, baigiau mokyklą, įstojau mokytis į universitetą. Labai padėjo mano mama. Dabar mano sūnus paauglys, esu ištekėjusi, bet daugiau vaikų turėti nenoriu. Manau, kad vaikų reiktų susilaukti tik kai esi tam pasiruošęs: turi ne tik išsilavinimą, darbą, namus, bet ir vyrą, kuris irgi nori vaikų. Myliu savo sūnų, bet jei galėčiau pakeisti įvykius, norėčiau jo susilaukti būdama kokių 24 ar 27 metų.“

Lina: „Ilgai neradau savo antrosios pusės, o vaikų ir šeimos labai norėjau jau gana seniai. Todėl kai susipažinau su savo vyru, ilgai nedelsėme - susituokėme vos po pusmečio nuo pažinties ir iškart sutarėme, kad jau metas vaikams. Man tada buvo 33 metai, jam keleriais daugiau. Pagimdžiau 35 metų, dar po pusantrų metų antrą vaikutį. Gerai suprantu, kad esu jau gana sena mama. Labai bijau, kad kai vaikams bus paauglystė, jų nesuprasiu taip gerai, kaip tą galėtų jaunesni tėvai. Arba kartais suima siaubas, kad vaikaičių galiu nepamatyti. Aišku, dabar vaikams galiu atsiduoti 100 procentų, juos lavinu, žaidžiu ir noriu būti tik su jais, o visokie vakarėliai, linksmybės jau praeityje.“

Erika: „Gimdžiau 30-ies. Jaučiuosi nei per sena, nei per jauna. Manau tai pats tinkamiausias laikas. Dar yra energijos, gera sveikata, jau turi pinigų, namus ir draugai bei “baliai” jau nebe taip rūpi. Turėjau labai audringą jaunystę ir jei būčiau pastojusi tada, nežinau, kaip būtų buvę. Dabar jaučiuosi subrendusi vaikams ir emociškai, ir materialiai. Dar po dešimt metų vaikų jau nebenorėčiau turėti.“

tags: #burtas #kada #susilauksiu #pirmo #vaiko

• Vaikiškos lovos transformeriai, kurios auga su vaiku
• Kaip vyrams pasiruošti tėvystei
• Įsimintinos gimtadienio dovanos
• Teisinė atsakomybė už grasinimus Lietuvoje
• Kūrybiški darbeliai iš popieriaus