„Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“, - šie Jėzaus žodžiai, sakomi jo mokiniams, skamba ne kaip pamokslas, o kaip tiesioginis kvietimas atsigręžti į save ir ieškoti vidinio atsinaujinimo.
Kartą Jėzus, pamatęs mokinių ginčą, kuris iš jų didesnis, pasišaukė vaiką, pastatė jį tarp jų ir tarė: „Kas laikys save mažu kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“. Šie žodžiai turėtų mums priminti, kad Dievo Karalystėje vertinamas ne statusas ar galia, o nuolankumas ir pasiaukojimas.
Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas, kad turime tapti „kaip vaikai“? Tai nereiškia, kad turime elgtis nebrandžiai ar neatsakingai. Priešingai, Jėzus norėjo atkreipti dėmesį į tas savybes, kurias vaikai natūraliai turi, o suaugusieji dažnai praranda.
Nuolankumas ir pasitikėjimas
Vaikai yra nuolankūs. Jie neturi pasipūtimo ar ambicijų, kurios dažnai varo suaugusius į konkurenciją ir tarpusavio kovą. Jėzus palygino save su vaiku, kuris yra drovus, patiklus ir neturi piktų minčių. Šis nuolankumas yra esminis norint gyventi Dievo Karalystėje.
Tiesa, kad „kiekvienas tikintysis šalia savęs turi angelą - globėją ir gynėją, vedantį jį į gyvenimą“, kaip sakė šv. Bazilijus Didysis. Tačiau svarbu nepamiršti, kad angelai yra tarnai, o Jėzus Kristus stovi aukščiau už juos visus. Mūsų dėmesys turėtų būti sutelktas į Dievą, o ne į tarpininkus.
Vaikai taip pat pasižymi pasitikėjimu. Jie pasitiki savo tėvais, nes žino, kad šie jais rūpinasi ir juos globoja. Lygiai taip pat mes turime pasitikėti savo dangiškuoju Tėvu, Jehova, kuris vadovauja mums per savo Žodį, šventąją dvasią ir organizaciją.
Smalsumas ir noras mokytis
Be nuolankumo, Jėzus paminėjo ir kitą svarbią vaiko savybę - smalsumą. „Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją“, - perspėjo jis. Mažieji ne tik nuolankūs, bet ir smalsūs. Jie nuolat klausia, tyrinėja ir nori suprasti. Norint paveldėti Dievo Karalystę, reikia priimti jos žinią ir vykdyti tai, ką ji skelbia.
Kaip ir vaikai, kurie „klausia ir klausia, kol jiems paaiškėja“, mes turime nenustoti studijuoti Bibliją, kalbėtis su brandžiais krikščionimis ir prašyti Dievo išminties. Mūsų smalsumas, vadovaujamas patikimų gairių, padės mums augti dvasiškai.
Tyra širdis ir atlaidumas
Vaikai gimsta su tyra širdimi ir protu. Jie neskiria žmonių pagal odos spalvą ar kilmę. Jie yra atlaidūs ir greitai atleidžia vieni kitiems. Kai vaikai susipyksta, jie greitai susitaiko ir pamiršta pyktį. Tai puikus pavyzdys mums, suaugusiems, kurie dažnai ilgai laikome nuoskaudas.
Vaikai taip pat noriai pripažįsta Kūrėją ir drąsiai liudija apie jį kitiems. Jų paprastos, nuoširdžios maldos gali sujaudinti net kietą širdį. Net išbandomi, jie gali parodyti didelę moralinę tvirtybę.
Ar įmanoma atgaivinti tas savybes?
Gal kyla klausimas: „Ar įmanoma suaugusiam žmogui atgaivinti tas puikias savybes, kokias turėjo būdamas vaikas?“ Be jokios abejonės! Kaip restauratoriai atnaujina vertingą meno kūrinį, taip ir mes galime atnaujinti savo vidinį pasaulį. Nuoširdžios pastangos, atgailavimas ir troškimas sekti Kristumi padės mums grąžinti tas pamirštas savybes.
Jėzus sako: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. Rodydami dosnią, romią, kūdikišką dvasią, puoselėjame bendrystę su Dievu ir jo Sūnumi. Sykiu esame patenkinti, nes „duoti palaimingiau“.
Tad kvietimas tapti kaip vaikai nėra tik metafora. Tai kvietimas atgimti dvasiškai, atgauti nuolankumą, pasitikėjimą, smalsumą, tyrumą ir atlaidumą. Tik tokiu būdu galėsime įeiti į Dievo Karalystę ir gyventi pagal jos principus.
