Vaistininkė Greta Šimkė iš vaistinių tinklo „Camelia“ ragina tėvelius nepersistengti keičiant mitybą pagal vaiko įnorius, nes dažnai mažyliai suvalgo net daugiau, nei jiems reikia.
Kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl, pasak vaistininkės, tėvų nerimas dažniausiai prasideda tada, kai jie ima lyginti mažylius tarpusavyje, neatsižvelgdami į skirtumus, pavyzdžiui, aktyvumą ar vaiko amžių. Vyresni mažyliai auga lėčiau, tad natūralu, kad tam tikru periodu gali imti valgyti mažiau, o to nereikėtų išsigąsti.
Ūgtelėjus vaikui, svarbu suteikti jam kuo daugiau galimybių priimti sprendimus savarankiškai: patiekti tokius patiekalus, kuriuos galėtų valgyti pats, kabinant rankomis ar šaukštu. Vaistininkė taip pat rekomenduoja vengti atvirų klausimų ir vaikams leisti rinktis tarp konkrečių patiekalų, tarkime, sriubos ir daržovių, o ne teirautis, ką jis valgys.
Svarbu prisiminti, kad nereikėtų tikėtis, jog mažylis įveiks tokią pat porciją kaip suaugęs. Jo skrandis yra gerokai mažesnis, todėl nereikėtų bandyti įtikinti suvalgyti „dar kąsnelį“.
Rodykite pavyzdį
„Nenustebkite - vaikai kopijuoja tėvus, todėl siūlant daržoves ir patiems jas reikėtų valgyti dažniau. Šiandien gausu informacijos apie visavertę mitybą, ir tėvai vengia duoti vaikams perdirbto maisto. Tačiau patys kartais nusižengia šiai taisyklei ir, kol vaikams bando įsiūlyti brokolį, patys renkasi greitą maistą, saldumynus, nesaikingai užkandžiauja. Tėvų įpročiai atsispindi vaikuose, todėl visų pirma stebėkite savo elgesį“, - įspėja G. Šimkė.
Dar viena klaida, apie kurią tėvai dažnai nesusimąsto - valgymo ritmo stygius. Pasak vaistininkės, vaikams labai svarbi tiek poilsio, tiek valgymo rutina, todėl naudinga nusistatyti režimą ir jo laikytis.
Visgi labai svarbu įvertinti, ar valgomas maistas yra visavertis, kokių vitaminų bei mineralų gali pasisavinti mažylis. Neretai nepastebima, kad mitybos racione atsiduria produktai, kurie tik pasotina, bet nepraturtina organizmo: keptos bulvytės, dešrelės, cukrus. Svarbu atkreipti dėmesį ir į gėrimus, juose gali būti gausu saldiklių ir kitų organizmui visiškai nenaudingų medžiagų.
Tinkamai maitinantis, vaikų lėkštėje dažniausiai pakanka visų būtinų vitaminų ir mikroelementų, išskyrus vitaminą D, tad jo rekomenduojama vartoti papildomai.
Būkite išradingi!
Neretai restoranuose ar kavinėse į valgiaraštį įtraukiami vaikiški patiekalai, akį traukiančiais pavadinimais ir neįprasta patiekimo forma. Galima pastebėti, kad jų sudėtis beveik nesiskiria nuo suaugusiems skirtų patiekalų, tačiau vaikai noriai juos ragauja. Vaistininkė primena, kad tokias gudrybes galima pritaikyti ir gaminant namuose.
„Jeigu tėvai užtikrina sveiką, visavertį, augančiam organizmui reikalingą ir naudingą maistą, tačiau vaikas nesutinka jo valgyti, rekomenduoju pasitelkti vaizduotę bei išmonę ir sudominti atžalą maistu. Pavyzdžiui, kai mažylis atsisako lapinių daržovių, gal jam patiktų „Šreko“ kiaušinienė ar žalios spalvos bulvių košė? Tereikia patiekalą papildyti špinatais ar kitomis lapinėmis daržovėmis ir lėkštėje atsidurs daugiau daržovių“, - gudrybėmis dalijasi G. Šimkė.
Ji priduria, kad jau ūgtelėjusį vaiką galima pabandyti bent minimaliai įtraukti į maisto gaminimo procesą - tikėtina, kad tuomet jis pats norės paragauti patiekalo, prie kurio prisidėjo savo rankomis.
Svarbūs signalai
Tiesa, jeigu visos gudrybės įsiūlyti visavertį maistą neveikia, tai gali būti signalas, įspėjantis, kad organizmui trūksta tam tikrų medžiagų. Pasak vaistininkės G. Šimkės, dažniausiai tai - omega riebalų rūgštys, B grupės vitaminai, cinkas, vitaminas C. Atgauti apetitą gali padėti ir ežiuolių ekstraktu praturtinti preparatai.
Jeigu mažylis atsisako pagrindinių patiekalų, atkreipkite dėmesį į jo valgomus užkandžius - galbūt jų per daug ar jie per dažni, todėl jis paprasčiausiai nespėja išalkti. Neretai apetito trūkumas kyla ir vartojant daug cukraus turinčius maisto produktus ar gėrimus.
Taip pat laikinai apetitas gali dingti mažyliui karščiuojant, kas gali signalizuoti apie skrandžio, tuštinimosi problemas, burnos gleivinės pažeidimus.
„Nepersistenkite bandydami įtikinti atžalą valgyti, o bandykite suprasti jo elgesį - galbūt tiesiog karšta diena ar jis ką tik pradėjo eiti į darželį ir patiria stresą. Tėvai geriausiai pažįsta savo vaiką, todėl reikėtų su juo kalbėtis ir išsiaiškinti priežastis. Spaudimas ir barniai tikrai nepadės, o mažylių streikui užsitęsus, verta pasikonsultuoti su gydytoju arba vaistininku. Galbūt priežastys yra daug gilesnės“, - pataria vaistininkė.
Skirtingi organizmai - skirtingi vaistai
Anot vaistininkės, visų pirma svarbu suprasti, kad suaugusio žmogaus ir vaiko organizmai yra labai skirtingi. Skiriasi ne tik amžius, ūgis, svoris, bet ir metabolizmas, jautrumas veikliosioms medžiagoms, reikalingų medžiagų ir kalorijų kiekis, mąstymas ir kiti fiziologiniai bei biologiniai niuansai.
Todėl nepaisant to, kad atžala skundžiasi tais pačiais simptomais ar turi tą pačią diagnozę kaip suaugęs žmogus, be gydytojo ar vaistininko rekomendacijų, suaugusių vartojamų vaistų vaikui duoti negalima.
„Šiukštu nereikėtų vaikui duoti atsikąsti dalies tabletės, ar padalinti vaistų dozę „iš akies“. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne visus preparatus galima skelti per pusę, sutrinti ar tirpinti skystyje. Kai kuriais atvejais vaistas gali tapti neveiksmingu, gali pakisti jo absorbavimas, padidėti šalutinių poveikių tikimybė. Svarbu prieš tai pasitarti su gydytoju ar vaistininku, kad būtų laikomasi visų saugumo garantijų“, - paaiškina I. Šulskytė.
Ji priduria, kad netgi skiriant vaistus panašaus amžiaus vaikams, gydytojai atsižvelgia į svorį, vystymąsi, augimą, organų sistemų veiklą. Nuo šių aspektų priklauso kaip organizmas priims vaistus ir kaip vaistas veiks pačiame organizme. Pavyzdžiui, vienas 2 metų amžiaus vaikas gali sverti vos 10 kg, o kitas - 15 kg, tad vaisto dozė bus skirtinga, nors vaikų amžius ir tas pats.
Vaistininkė primena, kad kai kurių veikliųjų medžiagų preparatai būna gaminami specialiai vaikams, pavyzdžiui, vaistai nuo kosulio, skausmo, temperatūros ar pilvo pūtimo. Pavyzdžiui, ibuprofeno veikliosios medžiagos dozė yra skaičiuojama 10 mg vienam kilogramui kūno svorio. Kadangi ši veiklioji medžiaga yra plačiai moksliškai ištirta, atitinkamas preparatų dozes galima skirti ir 3 mėnesių kūdikiams. Tačiau, vaistų forma jau būna kita - suspensijos ar žvakutės. Vaistininkė taip pat primena, kad kai kurių veikliųjų medžiagų preparatai būna gaminami specialiai vaikams, pavyzdžiui, vaistai nuo kosulio, skausmo, temperatūros ar pilvo pūtimo. Pavyzdžiui, ibuprofeno veikliosios medžiagos dozė yra skaičiuojama 10 mg vienam kilogramui kūno svorio. Kadangi ši veiklioji medžiaga yra plačiai moksliškai ištirta, atitinkamas preparatų dozes galima skirti ir 3 mėnesių kūdikiams. Tačiau, vaistų forma jau būna kita - suspensijos ar žvakutės. Skirtingomis formomis ir dozuotėmis galima rasti ir vitaminų - dalis jų skirti būtent vaikams.
Vaistai ir vitaminai - ne saldainiai
Vaistininkė I. Šulskytė pastebi, kad vaikams taip pat labai svarbi vaistų ar maisto papildų išvaizda, skonis ir patogumas, todėl mažiesiems skirti preparatai neretai būna saldesni, įvairesnių spalvų ir formų: sirupai, kramtomos tabletės, guminukai, čiulpinukai, suspensijos, vandenyje tirpūs milteliai ar tabletės. Negana to, vaikams skirtų preparatų pakuotės įprastai atrodo žaismingiau, jose netrūksta spalvų ir piešinių.
„Ne kartą teko girdėti, kaip tėvams būna sunku įkalbėti vaikus išgerti reikalingus vaistus ar vitaminus, tad mažyliams priimtinesni preparatai palengvina tėvų kasdienybę ir padeda užtikrinti gydymo veiksmingumą.
Vis dėlto, yra ir kita medalio pusė. Pasitaiko atvejų, kada vaikai tapatina vaistus ar maisto papildus su saldainiais, tad tėvai turi išlikti ypač atidūs“, - sako „Camelia“ vaistininkė.
Tam, kad nekiltų vaistų bei maisto papildų perdozavimo ar apsinuodijimo tikimybė, I. Šulskytė pataria visus sveikatai skirtus preparatus laikyti vaikams nepasiekiamoje ir nematomoje vietoje, neleisti jiems patiems pasiimti reikalingos dozės.
Pasak jos, taip pat reikėtų skirti pakankamai laiko atžalų edukacijai apie vaistus, vitaminus ir jų vaidmenį sveikatoje.
„Vaikai taip pat turėtų suprasti, kad gydymosi procesas reikalauja kantrybės bei pastangų, o vaistai ar vitaminai vartojami ne tada, kada norime, o tada, kada reikia. Tiek skanūs, tiek neskanūs vaistai turi būti vartojami su atsargumu ir atitinkamu požiūriu. Tinkamas tėvų pavyzdys čia gali turėti labai didelę naudą“, - priduria I.
Augantis žmogus: vitaminai vaikams (4-6 metų amžiaus)
Vaistininko profesija - tai atsakinga ir visuomenei svarbi specialybė, apimanti ne tik vaistų gamybą ir pardavimą, bet ir konsultavimą, pacientų švietimą bei farmacinės rūpybos užtikrinimą.
Svarbiausios profesijos veiklos sritys: Medikamentų ruošimas ir vadovavimas jų gamybai pagal pateiktus receptus arba pagal nustatytas formules. Receptų tikrinimas ir pacientų, klientų ar gydančių asmenų informavimas apie vaistų vartojimo instrukcijas. Konsultavimas dėl galimo vaistų nesuderinamumo ar pašalinio poveikio. Medikamentų ir vaistų sandėliavimas bei išdavimas ligoninėse, pardavimas vaistinėse. Vaistų, ypač narkotinių, nuodingų medžiagų ir priklausomybę sukeliančių vaistų, registravimas laikantis apibrėžtų standartų. Vadovavimas kitiems įstaigos darbuotojams.
Vaistininkai privalo nuolat tobulinti savo kvalifikaciją seminaruose, paskaitose, kursuose, konferencijose. Įgiję daugiau darbo patirties ir papildomų kompetencijų, gali vadovauti šios srities specialistų veiklai, tapti padalinio, įstaigos vadovu.
Dėl įvairių sutrikimų - daugėja. Dažniausiai ateina vaikai, turintys netaisyklingą laikyseną, plokščiapėdystę ar šleivapėdystę. Taip pat - autizmo spektro sutrikimą. Jei sutrikusi kalba, „automatiškai“ atsilieka ir motoriniai įgūdžiai.
„Visuomenė vis dar mano - jei vaikui sutrikęs kalbos vystymasis, jam tereikia logopedo“, - pastebi specialistė ir pabrėžia, kad tokiu atveju ypač svarbu lavinti ir judėjimo bei laikysenos įgūdžius, smulkiąją motoriką. Tai svarbu suprasti ir dėl to, kad sutrikimų daugėja, jie sunkėja.
Stabilumo neteikia ir nesibaigiančios, nuolat kintančios valstybės reformos. - Būna ir džiaugsmo, ir nusivylimo ašarų… Kartais nusvyra rankos. Prisimenu - dirbau su dvejų metų vaiku, dar lopšelyje. Ką daryti? Ko imtis? Bet po truputį, įtraukiant ir tėvus… jis tiek daug patobulėjo. Kuo mažesnis vaikas pradeda, tuo lengviau. Pats imlumas - iki penkerių metų, tuo metu jis viską nori daryti pats. Paskui išmokyti jau sunkiau.
„Tėvai galvoja, kad viską padarys mokytojai, logopedai… Paroje - dvidešimt keturios valandos, o mes su vaiku turime tik pusvalandį. Didžiausias darbas yra namuose ir priklauso nuo tėvų. O dažnai matau, kad penkerių metų vaikas nemoka apsirengti, apsiauti batų. Turiu omenyje, kai jis tai gali, tačiau nedaro. Reikia išsireikalauti ir įskiepyti įprotį, nedaryti visko už vaiką. Didžiausias autoritetas ir mokytojai yra būtent tėvai, - primena V.
„Jei tik tėvai nebijotų, kai auklėtoja užsimena, jog kas nors ne taip, kai patariame apsilankyti pas specialistus. Apie tai kalbame labai atsargiai - tėvai reaguoja jautriai. Bet diagnozė ant kaktos juk neparašyta… O ją žinodamas, turi nuo ko atsispirti - žinai, ką gali daryti, ko ieškoti, kur kreiptis. O dabar juk yra daug įvairių centrų, galima konsultuotis. Galbūt baugina tai, kad tenka laukti eilėse. Bet pagalbos galima gauti visur.
Virginija vienareikšmiškai sako, jog geriausi vaistai prieš įvairius sutrikimus - prevencija. Tad kaip nuo mažens sudominti vaikus sportu, judėjimu? Judesio korekcijos specialistė įsitikinusi, kad svarbiausia - suprasti, jog padėti galima visada, tik reikia kantriai dirbti. Ir pati Virginija visų pirma sužino, kas vaikui sekasi geriausiai, kokioje srityje jis stipriausias. Pasirodo, visi vaikai - krepšininkai! Jau dvejų metų žino, kaip reikia „dėti“ į krepšį… Turbūt tai - genuose. Įpratus tiesiog judėti, prasideda silpnesnių gebėjimų lavinimas, kas jau reikalauja daugiau vaiko pastangų. Išmokus taisyklingų judesių, labai svarbu juos įtvirtinti nuolat kartojant: „Pokyčiai nevyksta greitai, greito rezultato negali būti.
V. Zeliauskienė džiaugiasi, kad vaikai, nors ne visi, bet juda ir mankštinasi noriai. Jiems patinka paįvairinti dieną ir ateiti į užsiėmimą. O čia juk ir gimnastikos kamuoliai, ir daugiau vietos bėgioti, ir kamuoliukų baseinas… Tiesa, Virginija patvirtina dažnai girdimą teiginį, jog šiuolaikiniai vaikai - visai kitokie.
