Bronius Radzevičius (1940-1980) - vienas ryškiausių aštuntojo dešimtmečio lietuvių prozininkų, moderniosios lietuvių prozos pradininkas.
Jo kūryba išsiskiria giluminiu psichologizmu, dėmesiu žmogaus dvasiniam pasauliui, pokario kartos patirčių vaizdavimu.
B. Radzevičius priklauso kartai, gimusiai kartu su tragiška istorine Lietuvos lemtimi 1940 m. ir užaugusiai vadinamojo socializmo sąlygomis.
Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime.
Motinos jis neteko vaikystėje, tėvo - sulaukęs 18 metų.
Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate.
1960 m. B. Radzevičius baigė vidurinę mokyklą.
Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę.
Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
1968 m. baigęs universitetą, metus mokytojavo, vėliau dirbo redaktoriumi.
Tačiau darbas įstaigose jam buvo tik varginanti našta, pragyvenimo būtinybė, atimanti kūrybos laiką.
Į kūrybą B. Radzevičius žiūrėjo su didžiule atsakomybe.
Žiaurumas, nužmogėjimas, absurdiškai ardomos tradicinės gyvenimo formos - tokie pirmieji, stipriausi įspūdžiai smelkėsi į bundančią vaiko sąmonę.
Atstumto našlaičio jausmas, gerumo alkis, skaudi vienatvė kūrė uždarą charakterį, linkusį į savianalizę.
Politinis, kultūrinis, dvasinis stingulio metas skaudžiai slėgė B. Radzevičių.
Nužmogintoje, paradiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje B. Radzevičius su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus.
Gindamas asmenybės dvasios autonomiją, kūrėjo laisvę, rašytojas gyveno tylų, uždarą gyvenimą.
Savo gyvenimą rašytojas nutraukė 1980 m. spalio 10 d.
Vienas ryškiausių B. Radzevičiaus kūrinių - romanas „Priešaušrio vieškeliai“.
Šis romanas, išleistas palyginti mažu tiražu, nedaugelio dėmesį atkreipęs, nagrinėja sudėtingas žmogaus dvasinio pasaulio, tapatybės, santykio su aplinka temas.
Romano pasakotojas ir jo pagrindinis herojus yra vienas žmogus - Juozas Daukintis.
Šis veikėjas nėra idealas ar moralinis etalonas, o žmogus - jautrus, atviras, tikras, bet kartu moralistas, savimyla, nepakantus.
Reiklus kitiems, bet nesigaili ir savęs.
Jo paveikslas formuojamas nuosekliai, iš lėto, iš smulkių detalių.
Kūrinyje vaizduojama krizės asmenybė (Juozas Daukintis ir keletas kitų veikėjų) ir atskleidžiami postmodernistinei prozai būdingi Juozo individualybės pokyčiai.
Pagrindinis herojus veikale reiškiasi gilumine savidestrukcija: personažui būdinga silpna vidinė pasaulėjauta, jis nuolat svyruoja tarp baimės ir džiaugsmo, tarp žiaurumo ir švelnumo, griežto asketizmo ir beprotiško prisirišimo prie šio pasaulio malonumų, tarp neapykantos ir atlaidumo.
Jį lydi nuolatinis nesėkmės pojūtis.
Krizės dalykai pasiekia giluminius asmenybės sluoksnius.
Stipriai jaučiami vidiniai sąmonės netolygumai, individas save suvokia kaip nenuspėjamą.
Krizės savivoka, vyraujanti pesimistinė atmosfera, nihilistinė pasaulėjauta priartina kūrinį prie postmoderniosios literatūros tradicijos.
Pasak S. Žulio, „Priešaušrio vieškeliuose“, kaip ir Jono Biliūno kūryboje, persekiojantis mirties šešėlis verčia būti nuolatos įsitempus, pasiruošus; taip gyvenant suvokiama, kad kiekvienas žingsnis gali tapti lemtingu, svarbiausiuoju; susitaikymas, savimeilė, sąžinės kompromisai čia sulaukia rūstaus pasmerkimo.
„Tai bene pirmą kartą toks preciziškas mūsų aplinkos žmogaus dvasinio gyvenimo paveikslas su iliuzijų šviesomis, su instinktų tamsa, su gėrio skauduliais ir blogio žiedais, su balsu žmogaus, kuris nori būti išklausytas, suprastas ir išlikti doras?.. Šis romanas laikytinas kalbėjimo apie žmogų kulminacija mūsų literatūroje“ (Žukas S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje.- V., 1995. P. 245).
Nuolatos gniaužiantys balsą praradimai, atminimų skausmas yra kartu ir pati negailestingiausia, atviriausia savianalizė, bandymas susivokti, pajutus (tiesiog fiziškai) giminės šaknis, siekimas suprasti šiandienos būsenas, dabartinių savo poelgių akstinus.
Tas egzistencinis nerimas - „tarsi nesibaigiantis ir neišvengiamas tragiškiausių, nuo pat vaikystės širdin įsismelkusių nuojautų pildymasis“ - rašė V. Papievis apie pagrindinio romano „Priešaušrio vieškeliai“ veikėjo asmenybės krizės netolygumus (Papievis V. Ir gyvenimas kaip tas vieškelis/ Pergalė. 1990. Nr. 12. P. 77).
Giminės tema įjungta į pagrindinę romano temą - Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istorija.
Juozukas jau vaikystėje juto savo išskirtinumą.
Dar nesuprantamesni dalykai iškyla prieš jauną žmogų, kai jis ima suvokti save kaip sąmoningą gyvybės apraišką.
Pirmas didelis troškimas - įveikti nepilnavertiškumo kompleksą.
Nepasitikėjimas savimi ėjo iš ankstyvos vaikystės, iš atstumto, pamotės nemylimo, neįtinkančio našlaičio padėties.
Mirusios Juozuko motinos Elžbietos vizija kaip motinystės idealas lydi herojų visą gyvenimą.
Sunkią akimirką jis tarsi girdi iš tolimos praeities ataidintį mylinčios motinos balsą: „Už ką tu mano vaiką skriaudi?“.
Elžbieta įkūnija namų židinio saugotojos idėją.
Mažasis herojus auga jaukiuose namuose, jam netrūksta duonos, bet vaiko laimei, deja, stinga paties svarbiausio - motinos dėmesio, šilumos ir meilės.
Autorius pamažu supažindina su Juozuko mintimis, nuoskaudomis, rūpesčiais.
Pati vaikystės aplinka ruošė berniuką pažinti žmogaus vertę.
Daug skausmingų akimirkų turėjo patirti vaikas, kol jam pradėjo aiškėti, jog nedera šaipytis iš nuskriausto, kad negerai kitą žmogų vertinti taip, kaip kiti.
Juozukas išmoko net pamotę teisinti: „Mes jai svetimi, o tu nori, kad tavim rūpintųsi labiau nei savo vaiku“ („P. V“. 1d. P.
Vaikystė - tai patys gražiausi gyvenimo epizodai, tai pačios linksmiausios valandos, patys geriausi metai.
Tačiau berniukas nėra giliai patyręs žmogiškosios šilumos ir šis jausmas, galima teigti, jam menkai tepažįstamas.
Tikroji motiniškoji meilė - tai tuščias žodis.
Motinystės problema rašytojui svarbi dar vienu išskirtiniu požiūriu - motinos ir vaiko santykiu aspektu, motinos vaidmeniu žmogaus, būsimos asmenybės tapsmo procese.
Augantis vaikas - tai labai sudėtinga ir subtili asmenybė.
Visas Juozo Daukinčio gyvenimas virsta žmogaus problemos svarstymu.
Jau būdamas mokyklinio amžiaus, jis svarsto apie pasaulio sudėtingumą.
Veikėjas suvokia, kad teorinis žinojimas dar neapsaugo nuo klaidų.
Net į tėvą jis kartais pažvelgia iš aukšto.
Jaunasis herojus dar nemoka vertinti, nes nepažįsta ne tik šalia esančių žmonių, bet ir paties savęs.
Suvokti klaidą, praregėti padeda aplinkinių reakcija.
Juozą nustebina netikėtai išsakyti tėvo žodžiai: „Mačiau, akylai tave stebėjau - žiūrėdavai tu į mane su panieka. Tais kartais aš būdavau vertas, bet nelengva man buvo. Augindavau tave neklausdamas, kas man iš to.“ („P. V.“ 1d. P.
Tėvo žodžiai buvo tarsi pamoka gyvenimui.
Jis bandė viską daryti pats, apmąstyti, pasislėpęs nuo draugų ir aplinkos į kažkokį tik jam vienam tesuprantamą pasaulį.
Pasirinkęs studijuoti filosofiją, jis labiau sklendėsi į save, stengėsi atitrūkti nuo kolektyvo (visi tik skuba, eina, verčiasi per vieni kitų galvas).
Kažkoks vidinis balsas jam kuždėjo: „Vėliau ar anksčiau turi priimti, kas tau skirta, niekas už tave nenugyvens tavo gyvenimo“ (P. V.“ 2d. P.
Juozas jaučiasi labai vienišas.
Jam reikia su kuo nors pasikalbėti, išsipasakoti.
Tiesa, geriausiu savo draugu herojus laikė Albiną, bet tas jo paikas šaipymasis iš kitų, puolimas iš anksto (gal savotiška gynyba), ironija tolino juos vieną nuo kito.
„Mintis, kad jie turi bendrą vaikystę, juos suartindavo, kaip brolius suartina mintis apie tėvą ir motiną, tačiau visa, ką jie čia darė, ko siekė, juos tik skyrė“ („P.V.“ 2d. P.
Tada Daukintis ir užsisklendė savyje, pažadėdamas nepuldinėti prie kitų su savo bėdomis.
Jame gimė kažkoks vidinis išdidumas - viską ištverti vienam.
Jis ilgas dienas praleisdavo skaitykloje.
„Taip prasidėjo savojo aš puoselėjimas, barikadų rentimas.
Jis negreit pakeisdavo savo požiūrį.
Jo aš buvo kiek despotiškas, išdidus, kartais nepakantus, tačiau visuomet pasikliaujantis savimi“ („P. V.“ 2d. P.
Pajutęs savyje kūrybines galias, Juozas ima jaustis tvirtai, net mato tame savo pranašumą.
Naujasis pagrindinio veikėjo „aš“ skubiai savo būste viską perstatinėja.
Jis buvo tarsi prisiuostęs svetimo didingumo, išminties, kuria galima pasipuikuoti.
Pasak psichologų, tokį asmenybės palankų sau suvokimą galima traktuoti kaip konfliktų pagrindą.
Anot D. G. „mes geriausiai važiuojame tada, kai esame vos pakilę virš bėgių - ne taip aukštai, kad nulėktume ir sudužtume“ (Myers G. D. Psichologija.- K., 2000. P. 494).
Psichologas A. Maslow teigia, kad, patenkinę pagrindinius poreikius ir pajutę savąją vertę, žmonės siekia įgyvendinti savo aukščiausias galimybes.
Anot psichologų, čia tarsi susikuriamas šališkas palankumas sau - parengtis suvokti save palankiai (Myers G. D. Psichologija.- K., 2000. P.
Herojų kurčią daro staigus kilimas karjeros laiptais.
Tai buvo pats juodžiausias vertybių išdavimo, kompromisų tarpsnis jo biografijoje.
Atsipeikėti, sugrįžti prie ankstesniojo „aš“ verčia ir rašoma disertacija.
Žmogiškumo problema svarstoma tarsi mokslinio traktato forma.
„Tai filosofinio, ekonominio, filologinio mąstymo drama, vidinis disputas iškėlus klausimą: negi žmogus tėra pažinimo objektas, negi į jį reikia žiūrėti nebe kaip į žmogų, o iš šalies, neišskiriant iš bendros masės“ (Žukas S. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje.- V., 1995. P.
Žmogaus vertės klausimas iškyla nuolatos, kiekviename žingsnyje.
Nauja ginčo su savimi aplinka vis įneša papildomų niuansų, atskleidžia naujus, vis tokius pat svarbius aspektus.
Romano pasakotojo lūpomis išsakomi žodžiai: „Dabar jį traukė ir domino žmogaus vertė, ta gyvybės, gėrio, meilės, vilties kibirkštis, plazdanti, deganti kiekviename“ („P. V.“ 2d. P.
Be praeities nebūtų dabarties.
Žmogaus elgesį formuoja tam tikros aplinkybės, gyvenimo sąlygos, sutikti žmonės.
Taip jau yra buvę ir dar bus.
Parodytas dėmesys žmogui, jautrumas arba atžarumas, nusigręžimas vienodai reikšmingi tiek anksčiau, dabar ir vėliau.
Keičiasi tik aplinkybės, poelgio, išgyvenimo intensyvumas.
Bręstant asmenybei vis didesnę įtaką daro aplinka.
Daug teisybės apie gyvenimą Juozui pasako žmonės (vaikystėje - tėvas, suaugusiam - konservų gamyklėlės darbininkas).
Katarsis skaudus, bet jis žmogui, ieškančiam savojo „aš“, labai reikalingas.
Ne mažiau reikšminga vieta B. Radzevičiaus kūryboje tenka moteriškumo ir meilės temai.
Tai lyg ir motinystės temos tęsinys.
Suaugęs J.
Meilė romane yra tapusi svarbiausiųjų būtiškųjų problemų sudėtine dalimi.
Herojus ieško meilės kaip tos lemties išsipildymo, kaip gyvybės šaltinio.
Tikėjimas ir nusivylimas, džiaugsmas ir kančia nuolatos lydi Juozo meilę, jo santykius su moterimis.
Moteris veikale neiškeliama pirmaujančiose vietose.
Daukintį dažnai kankina klausimas, ar moteris yra išganymas ar pragaištis.
Pirmoji meilė - Nijolė - tai ypatingas jaunystėj idealizuojamas merginos variantas.
Juozuko sielos gaisrą sukėlusi moteris - Stela.
Jis joje ieško asmenybės dvasingumo, moteriškųjų savybių pilnatvės, nesudarkytos, neužslopintos prigimties.
Tačiau Stela negali jam būti išganymas, nes ji nuolat kelianti abejones, niekam ji nepriklausanti.
Juo daugiau vyras ieško joje idealios moters, tuo daugiau vaikinas kenčia nuo jos nepastovumo ir nepermatomumo.
Daukinčio manymu, mylinti moteris turėtų būti ir žmona, ir meilužė, ir draugė, ir motina.
Tokia įtampa tarp jų psichiškai nuvargina Juozą tiek, kad nors iš dalies nustojęs apie ją galvoti, jis jaučiasi atgavęs save.
Abu individualistai, abu egocentriški, abu savaip laisvi nuo visuomenės dvasinės cenzūros, jie nemoka mylėti ir būti laisvi vienas nuo kito.
Taip ir nepajėgs pagrindinis personažas išsivaduoti iš vienišumo.
Meilė - tai tauriausias, žmogiškiausias jausmas, reikalaujantis pasiaukojimo ir kantrybės.
Ne kiekvienam žmogui gyvenime skirta patirti šį jausmą, o ir nuo paties žmogaus priklauso, kada ta meilė bus.
Be abejonės, mylima irgi skirtingai: dieviškai arba žemiškai.
Vieni reikalauja visiško mylimo žmogaus atsidavimo, priklausomybės, o kiti mylėti gali nieko nereikalaujant, tyrai ir tyliai.
Meilė negali pakęsti jausmo purvo, leisti, kad už ją būtų mokama: ji juk nebebus meilė!
Individo gyvenime ji - tik nuostabus akimirksnis, kuris, deja, anksčiau ar vėliau praeina, palikdamas tuštumos sunkumą: „Juzuko septynerių metų meilė buvo tokia pat kaip ir toji, kuri jį aplenkė po penkiolikos, po dvidešimties metų.
Ir su kiekvienu obuoliu, nuskintu nuo pažinimo medžio, jis bus gėdingai išvarytas pro šitokios meilės vartus“ („P. V.“ 1d. P.
Kaip kūryboje, taip ir meilėje Juozas Daukintis ieško ne žaidimų, ne malonumų, o žmogaus - savo ir artimo žmogaus - esmės.
Pasak P. Bražėno, meilė jam taip pat vienas iš didžiųjų būties atsakymų (Bražėnas P. Romano šiokiadieniai ir šventės.- V., 1983. P.
Meilėje, kaip ir visame gyvenime, pagrindiniam veikėjui sunku surasti savo žmogų.
Namų jausmas ir namų ilgesys itin svarbūs Broniaus Radzevičiaus veikale.
Labai aktuali žmogaus išėjimo iš gimtųjų namų problema.
Pirmoje romano dalyje atsisveikinama su Juozu Daukinčiu, išvykstančiu studijuoti - antroje dalyje jis sutinkamas miesto aplinkoje, kur prasideda nesėkmės: į aukštąją mokyklą vaikino nepriima, pradeda dirbti gamykloje, vėliau pavyksta pradėti studijas.
Naujoje erdvėje ryškiau atsiskleidžia jau suaugusio Juozo dvasinis asmenybės gyvenimas.
Todėl vis didesnį plotą knygoje užima šio personažo svarstymai, samprotavimai, filosofavimai.
Pagrindinis veikėjas išeina iš kaimo į didmiestį.
Visa tai atrodo taip paprasta ir įprasta, bet kaimo vaikui kelionė sukėlė sielos tragediją.
Išėjimas jam kainavo labai brangiai: nerimas, beribė gėla, ilgesys, neviltis.
Būti išeinančiam - tokia jo egzistencinė būtinybė.
Nuasmenintas miestas, žmogus - pasimetęs, netekęs įprastų atramų, sąmonė išsklidusi į dirgsnius ir refleksus.
Užleidžiama vieta chaosui, tačiau asmenybė yra kažkas pastovaus, aiškaus ir „pabėgti nuo savęs, savęs išsižadėti, save nuneigti žmogus negalįs, nors ir kaip stengtųsi“ („P.V.“ 1d. P. 41).
Nuotrupos, digresijos, neaiškūs impulsai, besikeičiančios nuotaikos svarbios savaime, o ne tik kaip formos dalykas.
Antrosios dalies kitoniškumą lemia ne tik individo išėjimas iš kaimo į miestą, bet kinta pats sąmonės būvis - ji semiama nepažįstamo, chaotiško pasaulio, vis labiau iškyla pasąmonė.
Pažįstamoje vietovėje sąmonės struktūrą palaiko daiktai, aiškias ribas turintys objektai: „Ir štai - medžiai stovi kaip nulieti, skaidrūs pušynai, beržai.
Visi garsai ir apibrėžti, turintys savo paskirtį“ (P. V.“ 1d. P. 438).
Žmogus remiasi į tai, kas artima, nes brangumo jausmas - egzistavimo pagrindas, laisvė, savarankiškumas.
(„P. V.“ 1d. P. 5).
Didmiestis - tai netikėtumo ir naujumo vieta, vieta, per kurią tarsi pro kokią juodąją skylę į mirtingojo sąmonę įsiveržia transcendencinė, daiktiškai neidentifikuojama realybė.
Miestiečio sąmonę kas mirksnis užgriūva anonimiškų daiktų ir anonimiškų prasmių lavina.
Svetimoji erdvė nestabili, daiktiškieji ir žmogiški pavidalai joje keičiasi, atsiranda ir nyksta.
Nepažįstamas pasaulis - tai individo viltis ištrūkti iš vangaus ir menko kaimelio, savirealizacijos ir įsitvirtinimo galimybė, bet svajonės išsipildymas išmeta herojų į nykų formalizmo ir absurdo krantą: „Jis apstulbo: kiek daug gyvenime beprasmiškumo, įžūlaus atkaklumo, kam nori nenori turi paklusti, dar daugiau - laikyti tai prasmingu dalyku, ginti, įkūnyti kokią valdišką, biurokratišką beprasmybę ir jai atstovauti, didžiuotis tuo, gerbti save.
Už tai, visur ir visuomet tikėti, kad ta atstovaujama beprasmybė lemia tavo, kaip žmogaus, vertę.“ („P. V.“ 2d. P. 125).
Juozo Daukinčio dvasinė įtampa bei dramatizmas kyla iš siekio surasti bent kokius orientyrus, centrus, iš kurių viskas prasideda ir į kuriuos viskas grįžta, vertybės, kuriomis grindžiamoje egzistencijoje tarsi savaime sutvinksėtų prasmės pulsas, deja, visa, ką jis suranda, pasirodo niekam nebesvarbu, nebereikalinga.
„Priešaušrio vieškeliai“ - egzistencinis išėjimo dokumentas, išeinančiojo sielos nuotrauka.
Kelionė svetur atitinka sąmonės struktūrų keitimąsi, naujo, netikėto, anksčiau nebuvusio sąlyčio su daiktais atsiradimą, naujos sąmonės tipo susiformavimą.
Mieste prarandamas visumos pojūtis, pasaulis atrodo išskydęs, chaotiškas, be vienijančio centro.
Daukintis nepajėgia užmegzti harmoningų ryšių su deformuota realybe, neranda pusiausvyros savy.
Tai jo tragedija.
Tačiau jis kūrėjas, sugebėjęs išsakyti visuotinai reikšmingą patirtį, suteikti jai meninę formą.
Atlikęs šią savo egzistencinę užduotį, autorius-herojus pasitraukia iš gyvenimo.
Kūrinio žmogus - tarsi „išrautas akacijos krūmas“ (A.
Romane daug vietos užima meninės kūrybos ir kūrėjo pašaukimo apmąstymai.
Juozas Daukintis ruošiasi būti rašytoju ir tampa juo.
Herojui kūryba nėra užsiėmimas tarp kitko, hobis greta kasdieninių darbų.
Kūryba - didžioji, svarbiausia...
Bronius Radzevičius unikaliai jungė intelektualinio, filosofinio ir emocinio-lyrinio kalbėjimo tonus, lyg ieškojo J. Aisčio kartos lyrizmo ir Vytauto Mačernio nuo tiesioginio išgyvenimo atitrauktos, abstrahuotos būsenos sintezės.
B. Radzevičius buvo skaitęs ir permąstęs egzistencijos filosofus, gal daugiausia Albert’ą Camus, Marcelį Proustą, Fiodorą Dostojevskį, juto mąstymo, kaip dvasios prieglobsčio ieškojimo, kryptį.
Vygandui Mildžiui, vienišam prieškario inteligentui, buvo pavedęs ištarti žodžius, kurių prasmę juto visur ir visokiais būdais: „Dvasia niekur neberanda prieglobsčio, nebežino, kaip jai reikštis, kokiu pavidalu egzistuoti, niekur nesijaučia saugi.
Kažkas baisaus veriasi pačiose žmogiškos esybės gelmėse, ir tai jį stingdo šalčiu, tvilko skausmu, beprasmybe - ar maža kuo?
Jis virpa nuo išorinių smūgių, traukiasi į save, smelkiasi gilyn, bet ir ten atramos neberanda“ (I, 16).
Nebelieka iliuzijos, kad savyje, nuo visko pasitraukęs, gali rasti prieglobstį.
Imli sąmonė nepaliaujamai fiksavo daugialypę tikrovę, kurioje buvo ir kuri buvo joje; daug gamtos, daug žmonių, daug likimų, visa pinasi, juda, keičiasi, kartojasi.
Kaip apimti, kaip suvokti pirminius ryšius, kaip apie juos pasakyti, kaip pasakyti apie laiką, kaip laiką po baisaus karo, pokario, daug išžudžiusio, išklaipiusio likusių gyvųjų gyvenimus?
Vienas iš seniausių meno kelių - persikūnijimo.
B. Radzevičius neslepia pasakotojo ryšio su autorium; apie autoriaus likimą „galima tik spėti iš herojaus likimo“ (II, 11), pasakotojas geba būti ir broliu Viktoru, ir teta Vizgirdiene, galiausiai ir pamote, kai bando ją suprasti.
Labiausiai sutapęs su svarbiausiu veikėju Juozu, Juzuku.
Gražiai gyvenimą pradėjusio ir frontus perėjusio tėvo vaikas.
Kas rytą pateka ir kas vakarą nusileidžia saulė, teka ir teka upė, mažytė Vyžuona yra tikrovėje ir galinga, ištvinstanti vaizduotėje, jau kaip mitinė vandens galia, lemtingai traukianti, įtraukianti.
Upė, kurioje gyvena mitinio didumo žuvis, pasirodanti kaip baugus perspėjimas.
Kas yra vieno žmogaus, vieno pusiau našlaičio vaiko, paauglio, jaunuolio, vyro likimas šioje neaprėpiamoje reikšmių ir bereikšmybių raizgalynėje?
Kas yra gyvenimas?
Kas yra mirtis?
Ką sako, ką įsakmiai kartoja sąmonei taip tyliai, ramiai pasikeičiantys metų laikai?
Kad po dienų ir naktų bruzdesiais giliai, nematomai teka lėta, galinga, tėkmės nekeičianti laiko upė, nereaguojanti į žmogaus norus, siekimus, nesikeičianti, nors ir pasirodanti vis kitomis spalvomis, pasigirstanti skirtingais ritmais.
Kaip ir Kristijono Donelaičio, Žemaitės, Vinco Mykolaičio-Putino, Vytauto Mačernio, Romualdo Granausko ir kitų klasikinės jausenos lietuvių rašytojų, B. Radzevičiaus kūryboje be perstojo sukasi metų laikų ratai.
Pasakymo-pasakojimo impulsas gali pasirodyti lygiai iš vasaros, rudens, pavasario, žiemos.
Sąmonės patirtis saugo visą metų ratą: pavasaris, bet po žiemos, žiema po rudens, ruduo po vasaros, pavasaris prieš vasarą.
Pasikeitė tikrumas: Lietuvos geografinė juosta užtikrina gana ryškias, taisyklingas keturių metų laikų padalas.
K. Donelaičiui gal ir tikrai nebuvo svarbu kokia nors „Metų“ kompozicinė tvarka; tvarka, jei yra, yra savaiminė, esanti ir rašančio, ir skaitančio arba klausančio sąmonėje.
Ratas, kuris sukasi, o ne linija, kuri tiesiasi.
Ir B. Rad সুস্থiui metų laikai teikė lyg savaiminę tvarką, tvarkos rėmus, kuriuos reikėjo užpildyti tokiomis pat savaiminėmis savaiminio gyvenimo duotybėmis.
Savaiminis gyvenimas labiausiai yra ir labiausiai suvokiamas kaime, kaimo sodybose, pirminiuose, labai senuose žmonių gyvenimo telkiniuose palei vandenis, slėniuose, supamuose kalvų.
Tai atviri, vieši gyvenimai, gyvenimai prieš žmonių ir gamtos akis.
Atskirumo, slaptumo dalis mažesnė - bet ir ta kažkaip išsakoma, išdainuojama (Kristupas Daukintis, Juozuko tėvas, dainuojantis senas dainas).
Kaimo žmonės žvalgosi, dairosi, daug ką mato.
Juose glūdi labai senas sąmonės poreikis - matyti.
Ir kaip savisauga, įspėjimas, to, kas gali būti pavojingas, pastebėjimas.
Dairosi nuo aukštesnių vietų, nuo kalvų, bet ir iš savo kiemo.
Mieste atvirkščiai - slapti gyvenimai, slaptumą, atskirumą didina tai, kad nėra ar tėra nedaug gamtos, uždaras horizontas.
Uždari butai.
Teigta (taip pat ir Arvydo Šliogerio), kad „Priešaušrio vieškelių“ ašis - išėjimas iš kaimo į miestą.
Ne visai - sąmone Juozas Daukintis niekur neišeina, ir mieste jis gyvena tarsi: darbininkas, kažką dirbantis, einantis prie konteinerio, „jis tarsi pajusdavo, kaip šaltis traukia drėgmę, dar kiek šiltą, gyvastingą drėgmę iš medžių, žemės, iš to slėnio, kur raitosi upeliūkštis“ (II, 200).
Peržengia ribą grįždamas sąmone.
B. Radzevičiui rūpėjo aprėpti abu gyvenimo būdus - savo veikėjus iš Užpelkių jis išsiuntė į miestą, kurio vardo, skirtingai nuo kaimo, neįmanoma pakeisti, užmaskuoti, nes tai Vilnius, svarbiausias Lietuvos miestas.
Suvokė, kad tik kūrybinga sąmonė gali įeiti į pamatines žmogaus pasaulio struktūras; Juozas Daukintis yra rašantis, dargi tas, kuris pasiremia ir tuo, kas jau užrašyta, kas jo paties užrašyta-užsirašyta anksčiau, paminima užrašų knygutė.
Žmogus, kuris nori suprasti, kuriam rašymas yra supratimo kelias, būdas.
Tekstas turėjo suimti tarsi savaiminį naratyvumą (veikėjai, situacijos, įvykiai) ir sąmonės pastangų pėdsakus išlaikantį reflektyvumą - ko siekiama.
„Menininkas turi visa tai aprėpti, apimti, grožis slypi ne atskirtume, refleksijoje, pabirume, atsitiktinybėje, bet daiktų, visų reiškinių vienovės giminystės pojūty, prašviesėjimo harmonijos akimirkose.
Ir refleksija, ir pabirumas, ir atsitiktinybė turi siekti - taip, beje, ir yra - bendrumo, susiliejimo“ (II, 511).
Europos literatūroje ši viso aprėpimo ir kartu didžiausio dėmesio atskirybei, nereikšmybei pradžia duota M. Prousto.
Po Šatrijos Raganos B. Radzevičius yra kitas ryškus šios didžiosios tradicijos vardas lietuvių literatūroje.
Laiko rašytojas, rašytojas iš intensyvaus laiko jutimo.
Dar nebuvo plačiau reflektuotas Algirdas Julius Greimas, dar nebuvo išversta studija „Apie netobulumą“, o B. Radzevičius jau buvo suvokęs tą ypatingo intensyvumo sąmonės būseną, kuri lyg praveria uždraustas duris, įspėjęs tos būsenos vardą - blyksnis.
Antrąjį, labiau miestiškąjį, „Priešaušrio vieškelių“ tomą B. Radzevičius rašė ne kaip vientisą pasakojimą, o kaip zonduojančias dalis, kartais novelinio, kartais esė, kartais filosofinio pobūdžio.
Tikėjosi aptiksiąs jungtį, laukė jos iškylant iš rašymo ir bijojo, kad ji neiškils.
Jautė pamatinę, jau gyvenimo filosofų (pirmiausia Arthuro Schopenhauerio) iškeltą problemą: „Pasaulis - kaip įsivaizdavimas.
Mes gyvename savo vaizdinių pasaulyje, pasaulyje, kurį susikuriame patys, jam taikome savo dvasios ir proto savybes - matus, kategorijas, o realybė ne...
B. Radzevičius jautė, kad „vienam kitam žmogui iš tiesų skirta nuspėti, nujausti savo lemtį; galbūt daug kas mūsų gyvenime pranašinga, tik mes nepastebime, nekreipiame į tai dėmesio, laikome atsitiktiniais, nereikšmingais dalykais“ (II, 11).
Rašyti, veikti kūrybingos sąmonės galimybėmis, vadinasi, pastebėti, kreipti dėmesį, aiškintis, bandyti suprasti.
Gyvenimas pilnas ženklų, kurie liudija amžiną laiko tėkmę, kartu ir pastovumą.
Ženklų, kurie atsiranda kaip reiškiniai, kaip daiktai, o išnyksta kaip simboliai, kaip buvusių-gyvenusių pėdsakai.
B. Radzevičiaus tekstai fiksuoja laiko tekėjimą ir kartu tą tėkmę lyg stabdo, užtvenkinėja, kad sąmonei užtektų laiko pajusti daiktų virtimą simboliais.
Gal ir atskiro gyvenimo yra tiek, kiek yra laiko tarp daikto, dar naudojamo ir jau nebe, atidėto, atiduoto kitų reikšmių galimybėms rastis.
Du ryškesni „Priešaušrio vieškelių“ daiktai, jau simboliai ar dar pakeliui į simbolį - girnos ir kultuvė.
Moterys tebeskalbia prie upės, tebesigirdi archajiniai kultuvių garsai.
Garsai, kurių jau nebėra.
Tebeūžia kamaraitėse girnos, tebesisuka akmenys, trindami liesą pokario grūdą.
Nebeūš, nebesisuks.
Ir iš kaimo vaikiščių, iš tų, kurie randa Vygando Mildžiaus dienoraštį, atsiranda balsas, kuriuo galima ištarti būtį laiminantį sakinį, neatitrauktą nuo čia gyvenusių ir gyvenančių patirties: „Tegu sukasi, tegu gaudžia didžiosios laiko girnos!“ (I, 269).
Tegu gyvenimas būna, tegu būna kaip išgali, kad tik jis tęstųsi.
Iki tokios ištarties pakyla tik itin kūrybingi, giliai mąstantys kūrėjai.
Tik nedaug kam teįstengta parašyti ir tokį kreipinį: „Girdžiu tave, ąžuole…“.
Iš paviršiaus - paprastą, o žvelgiant iš giliau, neįmanomą.
Prasismelkimo galia, kuri paprasčiausią šukę paverčia akinamai, slėpiningai švytinčiu daiktu.
„Ta šviesa jam buvo savaiminė.
Ir šie ano laiko daiktai masino dėl jo buvimo Ten ir Tada“ (II, 319).
Kiek vėliau iš egzistencijos filosofijos perimtą, savąja patirtimi užpildomą Čia ir Dabar nematomai, bet juntamai veikė B.
Kiekviename amžiuje Bažnyčia turėjo daug dvasios didvyrių, kurie savo gyvenimu ir darbais savitai liudijo Kristų.
Vienas tokių dvasios didvyrių buvo kun. Juozas Zdebskis, kurio asmenybė ryškiai sušvito nelengvais Lietuvos Bažnyčiai metais, kai siautėjo ateizacija, tikinčiųjų teisių varžymai ir pažeidimai.
Jau išleistose knygose apie kun. J. Zdebskį - „Akiplėša" bei „Kryžiaus ir Meilės kelias" - skaitytojai susipažino su jo plačia veikla, patirtais persekiojimais ir pasiaukojimu liudijant Tiesą, gaivinant sugrubusias širdis.
Šioje knygoje pirmą kartą publikuojamas įkalinimo už vaikų katekizavimą laikotarpio dienoraštis padeda geriau pažinti kun. Juozą Zdebskį.
Vieneri metai, rodos, nedaug, bet dienoraščio puslapiai atspindi didelę vidinę įtampą ir agresyvios aplinkos prievartą, lydėjusias kunigą kiekvieną dieną.
Lyg Dantės herojus, jis pateko į pačias pragaro gelmes, tik šiuo atveju į žemiškojo, glūdinčio žmoguje.
Kalėdamas jis geriau suvokia, kaip sunku įveikti savo ir kitų egoizmą, ambicijas, pyktį, nepasiduoti aplinkos primetamam gyvenimo būdui.
Kaip priešingybę godumui jis iškelia nuoširdų dalijimąsi tuo, ką turi, agresyvumui - nuolankumą, kerštui - gailestingumą.
Ten, kur nėra vietos tikėjimui, vilčiai ir meilei, būtent šios krikščioniškosios dorybės labiausiai padeda kun. Juozui likti ištikimam Išganymo keliui.
Dienoraščiai, ypač kalėjimo laikų, rašyti ne spaudai, o sau.
Todėl juose buvo ir nenuoseklumo, daug pasikartojimų.
Rengiant knygą spaudai, stengtasi atrinkti svarbiausias Kunigo mintis, pateikiant jas ne griežta chronologine tvarka, o suskirstytas temomis.
Redaguojant stengtasi išlaikyti autoriaus stilių: taisytos tik smulkios klaidos ir kai kurios tarmės ypatybės.
Pusjuodžiu šriftu išskirtos teksto vietos - dienoraštyje pabrauktos autoriaus.
Kursyvu pateiktos - Šventojo Rašto ištraukos, Kunigo cituojamos iš atminties.
Dėl lėšų stokos kun. J. Zdebskio dienoraščiai „Gyvenimas mąstymuose" leidžiami dviem atskiromis knygomis.
Kadangi kalėjimo dienoraščiai yra logiškas knygų „Akiplėša" bei „Kryžiaus ir Meilės kelias" tęsinys, jie pateikiami pirmojoje knygoje.
1971 m. rugpjūčio 26 d. Prienų vikaras kun. Juozas Zdebskis buvo iškviestas pas tardytoją Prienuose ir tuoj pat areštuotas.
Po keturių dienų (rugpjūčio 30 d.) iš Prienų milicijos išvežtas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kuriame kalėjo iki 1972 m.
Buvo kaltinamas ir nuteistas už vaikų grupinį katekizavimą.
Byla teismui perduota spalio 25 d., teismas įvyko Kaune lapkričio 11 d.
Motinos vardu pateikta kasacija Aukščiausiajam teismui, tačiau nuosprendis - vieneri metai kalėti - 1971 m. gruodžio 9 d.
Būdamas įkalintas, visus m...
Novelėje „Šiąnakt bus šalna“ Radzevičius meistriškai perteikia kaimo žmogaus ryšį su gamta, jo dvasinius išgyvenimus ir prarasto rojaus ilgesį.
Kūrinys nagrinėja žmogaus ir gamtos ryšio, kaimo ir miesto priešpriešos, praeities ilgesio temas.
Žmogaus ir kaimo ryšys kūrinyje yra labai artimas, tarsi jie būtų vieno kito dalis.
Žmogus tarsi jaučia viską, kas vyksta kaime.
Asmuo turi stiprų ir glaudų ryšį su gamta, todėl gali pajusti būsimus gamtos pokyčius.
Taip pat žmogų ir gyvūnus sieja toks pat artimas ryšys su gyvūnais.
Dėl to jam yra malonu, kai gyvūnas su juo elgiasi švelniai ir jie tampa tarsi draugais.
Todėl žmogui norisi globoti gyvulį.
Kita vertus, mieste žmogus praranda šį ryšį su gamta, gyvūnais ir aplinka.
Jis nebegali nujausti kada ir kokie vyks gamtos pasikeitimai, nebegali būti toks artimas su gyvuliais.
Ir visa tai yra dėl to, jog žmogų ir gamtą skiria storas betono sluoksnis.
Šiuos du artimus draugus išskyrė miesto betonas ir šurmulys.
Taigi, žmogus, išvykęs iš kaimo į miestą, praranda ryšį su gamta, gyvuliais ir kaimiškuoju gyvenimu.
Tekste minimi žodžiai „Čia, mieste, nieko nesuprasi, ir jam neramu tarp pilkų sienų.
Kai kojos remiasi į cementą, jis nežino, ar žemė šalta, jis nieko nežino“ iliustruoja šį ryšio praradimą.
Kūrinys ryškiai atskleidžia kaimo ir miesto priešpriešą.
Kaimas - tai gamtos, artumo, dvasinės ramybės erdvė, o miestas - betono, šurmulio, dvasinio susvetimėjimo vieta.
Veikėjas, atsidūręs mieste, jaučiasi neramus, nesupranta aplinkos, ilgisi kaimo.
Sovietmetis Lietuvoje prasidėjo ir baigėsi 20 amžiuje nuo 1940 - 1990 m.
Šis laikotarpis buvo ganėtinai suvaržytas bei sudėtingas daugeliui žmonių.
Okupuotoje tautoje pasikeitimai jautėsi, net ir kaimuose.
Pagrindinis bruožas - visus kaimo žmones negailestingai išvarė iš kaimų į miestą.
Šis kūrinys yra nedidelės apimties.
Jame aprašomas kaimo ir šeimos gyvenimas.
Šioje novelėje yra trys pagrindiniai veikėjai: sūnus, tėvas ir motina.
Kaimiečiai laukuose nedėvi jokių batų, tai jiems padeda susilieti su žeme.
Jie gerai jaučia artėjančius orus, nes pagal žemę gali lengvai juos nuspėti.
Novelėje stipriai jaučiamas prarasto rojaus ilgesys.
Veikėjas idealizuoja savo vaikystę kaime, prisimena ją kaip laimingą, nerūpestingą laiką.
Šis ilgesys sustiprina jo dvasinį diskomfortą mieste.
Kūrinio veikėjas yra vaikas, kuris vėliau suauga, o pasakotojas stebi veikėjo gyvenimą.
Pasakotojas perteikia veikėjo prisiminimus, jausmus ir išgyvenimus, atskleidžia jo ryšį su gamta ir prarasto rojaus ilgesį.
Radzevičius savo kūryboje naudoja įvairias meninės raiškos priemones, kurios padeda jam atskleisti kūrinio idėjas ir sukurti įtaigų vaizdą.
Novelėje "Šiąnakt bus šalna" svarbų vaidmenį atlieka simboliai, metaforos, epitetai.
Šalna - neišvengiamo gamtos ciklo, laikinumo simbolis.
Ji taip pat gali simbolizuoti prarastą ryšį su gamta, atšalimą jausmų.
Betonas - miesto, atskirties nuo gamtos simbolis.
Jis įkūnija dvasinį susvetimėjimą ir žmogaus nutolimą nuo savo šaknų.
"Žmogų ir gamtą skiria storas betono sluoksnis" - metafora, pabrėžianti žmogaus ir gamtos ryšio nutraukimą, dvasinę tuštumą.
"Pilkų sienų" - “‘epitetas, pabrėžiantis miesto niūrumą, dvasinę priespaudą.
"Švelniai elgiasi" (apie gyvūną) - epitetas, pabrėžiantis artimą ryšį tarp žmogaus ir gyvūno, švelnumą ir meilę.
Novelė "Šiąnakt bus šalna" buvo sukurta sovietmečiu, kuris Lietuvoje prasidėjo ir baigėsi 20 amžiuje nuo 1940 - 1990 m.
Šis laikotarpis buvo ganėtinai suvaržytas bei sudėtingas daugeliui žmonių.
Okupuotoje tautoje pasikeitimai jautėsi, net ir kaimuose.
Pagrindinis bruožas - visus kaimo žmones negailestingai išvarė iš kaimų į miestą.
Šiame kontekste kūrinys įgauna papildomą prasmę, atspindėdamas žmogaus dvasinius išgyvenimus totalitarinio režimo sąlygomis.
Broniaus Krivicko pavardė pirmąkart paminėta 1935 metais.
Dėl įdomumo dar numoklinu į senamiestį, pas Br.
Siauručiais laiptais šiaip taip pasikeliu į antrą aukštą.
- Prašau! - pasigirsta drg.
- Kaip patiko literatūros vakaras?
- Nieko.
Man bent atrodo, kad fain dalykas.
Tik vietomis per daug „cvirkiškas“.
Iš poetų patiko Brazdžionis, Zupka ir Žitkevičius.
Pastarasis per daug monotoniškai skaitė, bet jo eilėraščiai gražūs - pilni švelnios melancholijos.
Brazdžionio labiausiai patiko eil.
- Zupka?! - čia Krivickas šyptelėjo.
