Bona Sforca (Bonà Sfòrca) buvo neeilinė moteris, palikusi ryškų pėdsaką Lenkijos ir Lietuvos istorijoje. Kilusi iš garsios Milano Sforzų giminės, ji išsiskyrė iš ankstesnių Lenkijos ir Lietuvos valdovų sutuoktinių tiek savo asmeninėmis savybėmis, tiek ir didelėmis politinėmis bei ekonominėmis ambicijomis. Ji buvo galingos Sforzų dinastijos palikuonė, kurios giminystės ryšiai jai užtikrino teises pretenduoti į ne vienos kunigaikštystės ar net karalystės sostą. Nors pačioje Italijoje Bonos, kaip Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, titulas dažnai yra pamirštamas, Lietuvoje ji aktuali kaip Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina. Jos, kaip moters, galia ir įtaka pranoko tuometinį kilmingosios dailiosios lyties atstovės portretą.
Kilminga Kilmė ir Ankstyvasis Gyvenimas
Bona Sforca gimė 1494 m. vasario 2 d. Šiaurės Italijoje, Milano hercogo Gian Galeazzo Sforza ir Izabelės Aragonietės, Neapolio karaliaus Alfonso II dukters, šeimoje. Sforzų dinastija Milano kunigaikštystę valdė 1450-1535 m. Sforzų pirmtakas, Muzio Attendolo Sforza, 1441 m. santuoka užtikrino Milano sostą savo šeimai. Muzio sūnus vedė Bianką Mariją Visconti, vienintelę Milano titulo paveldėtoją. Tokia puiki nuovoka politikoje buvo būdinga visai šeimai. Vyriškosios lyties atstovai buvo ne tik Milano, bet ir kitų kunigaikštysčių valdovai ar net įtakingi bažnyčios pareigūnai. Bona gimė praėjus trims mėnesiams po tėvo mirties ir jau nuo pat mažens buvo įtraukta į politinės galios žaidimus. Jos motina, Izabelė Aragonietė, buvo Neapolio karaliaus Alfonso II dukra. Bonos dėdė Ludovico Sforza motinai suteikė Bario ir Rosano titulus. Ludovico Sforza valdė kaip Bonos tėvo regentas ir vėliau uzurpavo Milano sostą. Būtent dėl šios Ludovico uzurpacijos Bonos šeima pasitraukė į pietvakarius nuo Milano esantį Vidževano miestą, kuriame Bona ir gimė. Mirus tėvui, šeima turėjo kraustytis į Barį, kurį valdė Bonos motina. Bona liko vienintelis vaikas, sulaukęs brandos, jos seserys ir broliai mirė anksti. Ji buvo auklėjama kaip kilminga, karališko kraujo asmenybė, būsima valdovė. Didžiulę įtaką Bonai turėjo jos motina - išsilavinusi, intelektuali moteris, savo rezidencijoje priiminėjusi menininkus, intelektualus, puikiai tvarkiusi savo dvarus, įtvirtindama juos pagal to meto naujausius artilerijos reikalavimus, mokiusi savo dukrą racionaliai tvarkyti namų ūkį. Didelę įtaką Bonai turėjo ir jos mokytojas Chrizostomas Colonna, garsus to meto poetas ir rašytojas, išmokęs Boną laisvai kalbėti ir rašyti lotyniškai ir graikiškai, išsamiai supažindinęs su tuometine senąja literatūra, paskatinęs jos meilę poezijai.
Santuoka ir Politinė Įtaka
Vestuves dažniausiai siejame su poros meilės įamžinimu ir įsipareigojimu. Tačiau kilmingieji, ypač viduramžių metu, santuoką suprato visiškai kitaip. Jie vestuves laikė politine dinastijų sąjunga, galimybe praturtėti, padidinti savo giminės galią. Sforzų dinastijai susigrąžinus Milano kunigaikštystę, Izabelė Aragonietė tikėjosi Boną ištekinti už Milano kunigaikščio Maksimiliano Sforzos. Ši sąjunga būtų įteisinusi hercogą Maksimilianą kaip teisėtą Milano valdovą. Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo santuokos derybose dalyvavo ne tik kiekvieno iš jaunųjų atstovai, bet ir Šventosios Romos imperijos pasiuntiniai. Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas II nenorėjo, kad Lenkijos karalius vestų Habsburgaitę. Imperatorius siekė užkirsti kelią Habsburgų dinastijos galios didėjimui. Šventosios Romos imperatorius sudarė galimų nuotakų Žygimantui Senajam sąrašą, į kurį buvo įtraukta Sforza. Bonos motina Izabelė Aragonietė į Žygimanto Senojo dvarą atsiuntė ilgametį mergaitės mokytoją Crisostomo Colonna. Bonos Sforzos ir Žygimanto Senojo santuoka įvyko per procura principu. Tai buvo gan įprasta kilmingiesiems procedūra, kai jaunieji yra sutuokiami su savo antrosios pusės atstovu. Tokia santuoka buvo laikoma visiškai legalia. Bonos per procura santuokos ceremonija įvyko 1517 m. gruodžio 6 dieną Neapolyje Kapuano pilyje. Vestuvėse Žygimanto Senojo poziciją užėmė jo atstovas S. Ostrorogas. Susitarus dėl santuokos, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė praturtėjo ne tik kultūriškai. Bonos kraitį sudarė 100 tūkst. dukatų, teisė pretenduoti į Bario kunigaikštystę ir asmeniniai daiktai, kurių vertė siekė apie 50 tūkst. dukatų. Kartu su Bona į Lenkiją ir Lietuvą atvyko maždaug tūkstančio italų palyda, kurią sudarė dvariškiai ir patarnautojai. Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 m. balandžio 18 d., kai ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Iškart pareiškusi, kad nesitenkins žmonos ir motinos vaidmeniu, Bona pradėjo rūpintis Jogailaičių dinastijos tęstinumu ir stiprinimu. Siekdama užtikrinti sostą savo vaikams ir stiprinti karaliaus valdžią, kovojo su LDK didikais (ypač su Goštautais ir Radvilomis). Jos rūpesčiu 1522 m. LDK Ponų taryba jos dvejų metų sūnų Žygimantą patvirtino sosto įpėdiniu, o 1529 m. Vilniaus seimas - Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1522 m. buvo sutarta, kad Žygimantas Augustas taps didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o 1529 m. jis tapo oficialus LDK valdovas. Už paramą Bona savo šalininkams atsilygino: 1522 m. Vėliau prasidėjo naujas Bonos ir LDK diduomenės santykių etapas, kurio metu abi pusės patirdavo tiek pergalių, tiek pralaimėjimų. Bona turėjo išskirtinę popiežiaus jai suteiktą teisę rekomenduoti asmenis į tam tikras bažnytines pareigybes - net pats karalius neturėjo tokios privilegijos. 1536 m. dėl Bonos įtakos Lucko vyskupas Paulius Alšėniškis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Tačiau didžiausi Bonos konkurentai buvo Radvilos, su kuriais ji nuolat kovojo.
Kultūriniai ir Ūkiniai Pokyčiai
Bona pakeitė lietuvių valgymo įpročius. Bonos laikų stalo etiketą esame įpratę sieti su šakute. Istorikai turi kelias versijas, kaip šakutė atsirado Lietuvoje. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorikai kelia versiją, kad prie Bonos dvariškiai pradėjo naudoti XVI a. pirmosios pusės dvišakę šakutę. Lietuvių ir lenkų dvariškiai buvo įpratę valgyti rankomis ir stokojo stalo etiketo. Bonai susituokus su Žygimantu Senuoju mūsų nacionalinė virtuvė atrodė kitaip, nei dabar. LDK gyventojai valgydavo sunkiai ir sočiai, vartojo daug mėsos ir duonos, daržovių racionas buvo menkas. Bona iš Italijos atsivežė įvairių vaisių ir daržovių sėklų. Vilniaus Valdovų rūmuose renesanso rekonstrukcijų metu jai buvo pastatytas aptvertas sodas. Į šį sodą karalienė patekdavo laipteliais nusileidusi tiesiai iš savo kambarių. Su Bonos Sforcos atvykimu į Lenkiją ir Lietuvą plūstelėjo didelė itališkos kultūros banga, kurią atnešė atvykdami italai: menininkai, muzikai, gydytojai, teisininkai, padėję parengti Antrąjį Lietuvos statutą. Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai: alyvų aliejus, muškato riešutai, razinos, egzotiški vaisiai. Žygimanto Augusto stalas atrodė jau kitaip nei jo tėvo Žygimanto Senojo: atsirado šakutės, glazūruotos lėkštės, trikojės keptuvės. Patiekalai buvo gardinami kaparėliais, ciberžole, šafranu, špinatais. Maždaug 1530 metais Bonos rūpesčiu buvo įamžintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo atminimas. Vytauto antkapinį paminklą pagamino vienas italų meistras. Deja, šis lotyniškas paminklas neišliko iki mūsų dienų. Antkapis buvo sunaikintas XVII a. Bona buvo kultūros globėja, atnešusi virtuvės ir net žemės ūkio pokyčius.
Agrarinė Reforma ir Valakų Sistema
Didžiausią revoliuciją Lietuvai Bona atnešė žemės ūkyje. Būtent jai turėtume skirti didžiąją dalį Valakų reformos laurų. Bonos Sforzos iniciatyva buvo įvestas naujas žemės matavimo vienetas - valakas. Iki tol, šešiolikto amžiaus, LDK žemės neturėjo standartinių žemės matavimo vienetų, todėl iškildavo nesutarimai tarp kaimynų ar net karai tarp kunigaikščių. Bona pasirūpino, kad kiekvienas žemvaldys dokumentais įrodytų savo žemių dydį ir teisėtumą. Jeigu kunigaikštis nesugebėdavo dokumentiškai įrodyti teisės į žemes, tos valdos buvo priskiriamos karūnos globai. Remdamasis šiuo pavyzdžiu Žygimantas Augustas įvykdė Valakų reformą. Būtent lietuviškoje ir lenkiškoje Suvalkijoje jau maždaug 1536 m. buvo pradėta revoliucinė trilaukė sėjomaina. Toks ariamosios žemės dirbimo būdas leido padidinti dirvos derlingumą, periodiškai keičiant augaliją. Bonos valdų eksperimentas buvo sėkmingas. Ši reforma buvo ne žingsnis, o visas šuolis pirmyn. Profesoriaus Alfredo Bumblausko teigimu, tuometinių lietuvių arklai buvo atsilikę apie 600-700 metų nuo Sforzai įprastų ūkininkavimo būdų. Ši agrarinė revoliucija buvo neapsakomai reikalinga Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje. „Buvo pastebėta, kad tam tikrose Žemaitijos žemėse nebuvo pastatyta nė viena bažnyčia. Tai buvo dar vienas kardinalus kontrastas Bonai, kuri atvyko iš Leonardo da Vinčio laikų Italijos su senomis katalikybės tradicijomis. Žemaitija, kuri krikštą priėmė vos prieš amžių, tebesimeldė stabams. Bona ir jos matininkai tapo bažnyčių steigėjais, kurie žemaičiams skleidė Dievo žodį“, - ITLIETUVIAI.IT sakė prof. A. Bumblauskas.
Konfliktai ir Asmeninis Gyvenimas
Bona Sforca buvo fanatiška katalikė, atkakliai priešinosi sūnaus santuokai su Barbora Radvilaite. Barbora Radvilaitė mirė vos trisdešimties metų ir ši ankstyva mirtis metė šešėlį ant Bonos. Jos nekaltumu netikėjo dvariškiai, Lietuvos didikai ir net jos pačios sūnus. Dabar matome, kad toks Bonos izoliavimas buvo visiškai nepagrįstas. Po jai mestų kaltinimų Barboros Radvilaitės nunuodijimu Bona galutinai susipyko su Žygimantu Augustu ir tapo izoliuota. Šis santykių pašlijimas buvo ne tik dėl mylimosios mirties metamo šešėlio, bet ir dėl kardinaliai skirtingų požiūrių į šalies valdymą. Bona buvo žinoma kaip puiki politikė, turėjusi didelę įtaką Žygimanto Senojo sprendimams. Savo valdymo metu ji paskatino įvairias reformas ir sugebėjo papildyti valstybės iždą. Savo paties valdymo laikotarpiu Žygimantas Augustas slėpė brangenybes Lietuvoje, norėdamas nuo lenkų didikų nuslėpti kiek daug tam buvo išleidžiama. Didžiąją dalį savo valdymo Bona praleido Lenkijoje, Lietuvoje lankėsi vos tris kartus. Nepaisant to, valdovė palaikė tvirtus ryšius su lietuviais. Bona Sforza buvo nemėgstama lenkų dvare, kuriame ją vadino itališka gyvate. Ji buvo laikoma emocinga ir perdėtai valdinga, svetimšale moterimi. Dideliam lenkų šlėktų nepasitenkinimui kiekvienas Žygimanto Senojo valdymo pabaigoje priimtas sprendimas turėjo būti aptartas su Bona. Tačiau ją palaikė LDK didikai. Patys lenkų istorikai tik neseniai pakeitė savo požiūrį į Boną Sforzą. Lietuvių istoriografijoje ji yra moteris, į Lietuvą atvežusi Europinę kultūrą, šokius, architektūrą ir praplėtusi mūsų virtuvę. Labai ilgą laiką lenkų istorikai šią istorinę asmenybę prisiminė neigiamai. Jos amžininkų lenkų didikų nepasitenkinimas valdovės valdingumu ir kišimusi į politiką ilgainiui paliko istorinį šleifą. Pati Bona į lenkų dvarą atvyko iš labai išsilavinusios ir pažengusios aplinkos, kurioje moteris buvo matoma daugiau nei tik žmona. Nors pirmus dešimt santuokos metų Bona Lenkijoje augino vaikus, ji rūpinosi renesanso Valdovų rūmų statyba. Tokios statybos buvo skirtos užtikrinti, kad Lietuvoje būtų tinkama rezidencija jai ir vaikams. Būtent jos iniciatyva buvo pastatyti laipteliai, vedantys tiesiai iš jos bokšto kambarių į asmeninį sodelį. Dabar šio sodelio vietoje Valdovų rūmuose yra kavinė. Dabartinis Bonos sodo (Valdovų rūmų kavinės) vaizdas. Iš bokšto į sodą vedantys laipteliai nėra išlikę.
Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija yra idealizuota pasaka. Šioje pasakoje karalaitis įsimyli merginą, tačiau jų meilę temdo karalaičio motinos priešiškumas. Bona Sforza, kaip ir bene visa jos giminė, buvo puiki politikė. Ji buvo moteris, tad sau ir vaikams pranašumą užsitikrino santuoka. Jos vyriausioji dukra Izabelė Jogailaitė ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapojajo ir tapo karaliene. Dukra Ona Jogailaitė valstybę valdė kartu su Steponu Batoru. Jauniausia Bonos duktė Kotryna Jogailaitė tapo Švedijos karaliene ir Suomijos kunigaikštiene. Ar Bona nemėgo Barboros? Bona prieštaravo šiai santuokai. Ir pagrindinė tokio priešiškumo priežastis buvo ne asmeninė antipatija, bet praktiniai sumetimai. Barbora Radvilaitė mirė vos trisdešimties metų ir ši ankstyva mirtis metė šešėlį ant Bonos. Jos nekaltumu netikėjo dvariškiai, Lietuvos didikai ir net jos pačios sūnus. Po jai mestų kaltinimų Bona susipyko su Žygimantu Augustu ir buvo izoliuota. Jų santykiai pašlijo ne tik dėl metamo šešėlio, bet ir dėl kardinaliai skirtingų požiūrių į šalies valdymą.
Milano Bona Sforca, „Ambicingoji karalienė“, Lenkijos karalienė konsortė ir Bario kunigaikštienė.
Netekusi visos politinės galios, Bona nusprendė grįžti į Italiją. Sūnaus atsiribojimas nepakirto Bonos ambicijų ir galios siekių. Italijoje Bonos laukė Rosano, Bario kunigaikštystės, savo kraujo linija ji turėjo teisę pretenduoti į Milano ir Neapolio sostus. Pakeliui Bona susitiko su giminaičiais gydomųjų vonių kurorte netoli Paduvos miesto. Iš ten visa procesija vyko į Veneciją, kur Bona buvo sutikta labai šiltai. Jai buvo iškeltos iškilmės, kurioms buvo specialiai sukomponuoti muzikos kūriniai. Galiausiai Bona grįžo į Bario kunigaikštystę užimti jai priklausančio sosto. Bona savo galią bandė plėsti ne tik pretenduodama į svarbių ir galingų kunigaikštysčių titulus. Ji valdė didelius turtus, kuriuos pabandė „įdarbinti“. Į Neapolio sostą pretenzijas taip pat reiškė Ispanijos karalius. Būtent jam Bona paskolino didelę pinigų sumą, tikėdamasi paramos siekiant šio sosto. Viena iš pagrindinių Bonos mirties versijų teigia, kad, nenorėdamas grąžinti skolos, Ispanijos karalius papirko Bonos artimo rato žmogų. Bona buvo neteisingai apkaltinta Radvilaitės nunuodijimu, bet būtent pati savo gyvenimą baigė nuodų gniaužtuose. Viena iš labiausiai tikėtinų teorijų teigia, kad patikimas Bonos patarnautojas buvo papirktas. Šiomis dienomis Bona Sforza vis dar klausosi muzikos. Baryje, Šventojo Mikalojaus bazilikoje, kur buvo palaidota Bona Sforza, tebeskamba klasikinė muzika.
Istorinė Reikšmė ir Palikimas
Bona Sforca buvo neapsakomai galinga moteris ne tik Lenkijoje ir Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Ji buvo moteris, gimusi valdyti. Jos amžininkų lenkų didikų nepasitenkinimas valdovės valdingumu ir kišimusi į politiką ilgainiui paliko istorinį šleifą. Pati Bona į lenkų dvarą atvyko iš labai išsilavinusios ir pažengusios aplinkos, kurioje moteris buvo matoma daugiau nei tik žmona. Nors pirmus dešimt santuokos metų Bona Lenkijoje augino vaikus, ji rūpinosi renesanso Valdovų rūmų statyba. Tokios statybos buvo skirtos užtikrinti, kad Lietuvoje būtų tinkama rezidencija jai ir vaikams. Geri santykiai su lietuvių didikais Bonai buvo būtini siekiant užtikrinti sėkmingą sūnaus Žygimanto Augusto kelią į Lenkijos karaliaus sostą. Bona siekė sukelti spaudimą lenkų didikams. Jeigu LDK kunigaikštis būtų nepaskelbtas Lenkijos karaliumi, tai būtų sumažinę lenkų įtaką Lietuvoje. Žygimantui Senajam patvirtinus I-ąjį Lietuvos statutą lietuviai siekė turėti savą valdovo dvarą.
Lietuvių istoriografijoje ji yra moteris, į Lietuvą atvežusi Europinę kultūrą, šokius, architektūrą ir praplėtusi mūsų virtuvę. Jos galia ir įtaka pranoko tuometinį kilmingosios moters portretą. Bona Sforza buvo puiki politikė, turėjusi didelę įtaką Žygimanto Senojo sprendimams. Savo valdymo metu ji paskatino įvairias reformas ir sugebėjo papildyti valstybės iždą.
Milano Bona Sforca, „Ambicingoji karalienė“, Lenkijos karalienė konsortė ir Bario kunigaikštienė.
Bona Sforca (1494 m. vasario 2 d. Vidževane, Lombardijoje - 1557 m. lapkričio 19 d. Bario mieste, Italijoje) buvo ne tik Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, bet ir galinga politikė, diplomatė bei kultūros mecenatė. Jos gyvenimas, kupinas ambicijų, politinių intrigų ir asmeninių dramų, paliko neišdildomą pėdsaką abiejų tautų istorijoje.
