Vasaros metą, alsuojantį stebuklais, lėtos dienos ir šilti vakarai kviečia kartu su vaikais pasinerti į pasakų pasaulį. Internetinis knygynas patogupirkti.lt siūlo atrasti naujas pasakas mažiesiems bei atgaivinti klasikines lietuvių literatūros istorijas. Pasakos ne tik ugdo vaizduotę, bet ir moko svarbių gyvenimo pamokų, padeda vaikams suprasti emocijas, drąsą, gerumą bei skirtumą tarp gėrio ir blogio.
Pasakų knygos vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime, padėdamos jam įveikti psichologinius sunkumus ir integruoti savo asmenybę. Tėvelių skaitomos prieš miegą jos padeda nusiraminti, užmigti, skatina kūrybiškumą, gerina atmintį, kalbos įgūdžius. Pasakų knygelės tampa pirmosios, kurias vaikas išmoksta skaityti ir savarankiškai. Jos trumpos, įdomios, spalvingos, pamokančios, todėl ugdyti mažųjų meilę knygoms rekomenduojama pradėti būtent pasitelkiant jas.
Klasikinės ir naujos pasakų istorijos
Interneto knygynas patogupirkti.lt kviečia atrasti naujas pasakas mažiesiems bei naujai atgimusias klasikines lietuvių literatūros istorijas. Vasara kvieste kviečia kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, apsuptiems ošiančių medžių, žydinčių pievų ir šildančios saulės šviesos. Kas nupasakos krytį iš pilkšvo debesies į upelį geriau nei lietaus lašelis? O kas atskleis, kur surasti paslėptas giles, patikimiau nei voverė?
Kai pagalvoji, kiek visko telpa į paprastą pasaką - stebuklai, baimės, drąsa, svajonės, net šiek tiek liūdesio. Vaikystėje tos istorijos atrodydavo tikros. Pasakos gyvuoja šimtmečius, bet jos keičiasi kartu su mumis. Kai kurios senosios istorijos atrodo tarsi laiko kapsulės - jose gyvena mūsų senelių vertybės, senosios pasaulėžiūros likučiai.
Jei pabandytume prisiminti pirmą pasaką, kurią girdėjome, tikėtina, kad tai būtų koks nors klasikinis kūrinys - brolių Grimų ar H. K. Anderseno istorijos. Broliai Grimai pasakose nekalbėjo švelniai - ten netrūko pavojų, kartais net šiurpių akimirkų. Tačiau būtent tai darė jas tikroviškas. Andersenas savo pasakose buvo tarsi poetas. „Bjaurusis ančiukas“ ar „Coliukė“ kalba apie vienišumą, viltį, apie tai, kad net mažiausias padarėlis turi teisę būti savimi.
Yra kažkas ypatingo mūsų lietuviškose pasakose. Jose nėra perdėto blizgesio - viskas artima, pažįstama: miškas, upė, žaltys, piemenėlis. Tokie kūrėjai kaip Martynas Vainilaitis ar Vytautė Žilinskaitė pasaką pavertė poezija. Vainilaičio eilėse skamba gamta - jo pasaulyje medis kalba, vėjas šnabžda, o vaikas supranta, kad viskas aplink turi širdį.
Autorė Lina Jakučionytė kviečia mažuosius skaitytojus ir jų tėvelius susipažinti su mieluoju Peliuku! Mažame, jaukiame namelyje miško glūdumoje gyvena smalsusis Peliukas - tikras gamtos draugas, kuriam patinka gardūs kąsneliai ir ilgas pietų miegas.
Neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu. Šeimos atstumtas jis ryžtasi dideliam žygdarbiui - išvaduoti įkalintą žmonių princesę, kurią pamilsta. Tik ar ši riteriška narsa sulauks atsako?
Lietuvių literatūros klasikė Žemaitė per savo gyvenimą parašė virš 350 apsakymų, daugybę apysakų, pjesių ir publicistinių straipsnių. Knygelėje „Mano pasakėlės“ surinkti šilti, nuoširdūs pasakojimai, kupini liaudiškos išminties, humoro ir vertybių, kurios nesensta. Paprasta kalba, artima vaikų pasauliui, sekamos pasakos apie gėrio ir blogio kovą, draugystę, darbštumą ir teisingumą.
Rašytoja Liuda Petkevičiūtė šią nemirtingą pasaką pateikia jauniesiems skaitytojams atnaujintu pavidalu ir kartu su iliustratore Silvija Puodžiūnaite netikėtu kampu parodo Eglę - kas ji, kokia ji, kodėl būtent ją pasirinko žaltys ir ką iš tikro byloja mįslingas jos paveikslas?
Pasakų reikšmė vaikų ugdymui
Pasakos ugdo vaizduotę, moko svarbių gyvenimo pamokų, padeda vaikams suprasti emocijas, drąsą, gerumą bei skirtumą tarp gėrio ir blogio. Pasakos apie gerumą yra itin svarbios vaikų emociniam ir vertybiniam ugdymui. Jos padeda vaikams suprasti, kaip svarbu padėti silpnesniam, būti atjaučiančiam, sąžiningam ir teisingam net tada, kai tai nėra lengva.
Knygoje „Gražiausios pasakos apie gerumo stebuklus“ daugybė nuostabių pasakėlių mažiesiems, kuriose pasakojama, kaip lengva sukurti stebuklus sau ir kitiems, jei tik nori dalintis džiaugsmu bei gerumu.
Bruno Bettelheimas, pasauliniu mastu žinomas vaikų psichologas ir psichiatras, savo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba“ nagrinėja pasakų svarbą vaikų psichologinei raidai. Knygos tikslas - parodyti, kodėl pasakos vaikams yra tokios reikšmingos ir padeda jiems įveikti kylančius psichologinius sunkumus bei integruoti savo asmenybę. Akcentuojamas taikomasis jos pobūdis: „Šia knyga siekiama padėti suaugusiems, o ypač tiems, kurie rūpinasi vaikais, geriau suprasti pasakų svarbą“.
Bettelheimas teigia, kad pasakos teikia daugiau pasitenkinimo nei visa kita vaikų literatūra. Joje akcentuojama, kad pasakų personažų likimas vaiką įtikina, jog net jei jis, kaip ir jie, pasaulyje jaustųsi atstumtas ir apleistas, jam, kaip ir jiems, gyvenime žingsnis po žingsnio bus parodytas kelias, o kai reikės, - suteikta pagalba.
Bettelheimas pataria sekti pasakas, kad suteiktumėte vaikui malonumą ir pradžiugintumėte jį, o ne norėdami pamokyti. Suaugusysis turėtų būti atidus vaikui ir parinkti tokias pasakas, kurios tinkamiausios atitinkamam raidos tarpsniui ir psichologinėms problemoms, su kuriomis vaikas susiduria. Tačiau nereikėtų tėvams nuspręsti, kuri pasaka vaikui turi būti svarbiausia, neprimesti jos. Jei pasaka vaiko nepatraukia, geriau kitą vakarą sekti kitą. O jei pasaka vaikui bus svarbi, jis prašys ją sekti vis iš naujo.
Pasakų knygos gali pasitarnauti ir ne tik kaip vaizduotę lavinančios stebuklingos istorijos, bet ir naudingų žinių šaltinis. Trumpų istorijų rinkinys „Britannica. Pasakos gali pasitarnauti ir ne tik kaip vaizduotę lavinančios stebuklingos istorijos, bet ir naudingų žinių šaltinis. Tarp daugybės netikėtų istorijų vaikai sužinos, kodėl mums toks svarbus miegas, kaip po vandeniu snaudžia rykliai, kaip miegoti eina astronautai, apie miego rekordus, suledėjusias varles, mėnulio fazes, faraono Tutanchamono lovas ir daugybę kitų netikėtų istorijų.
Kaip smagu keliauti į sapnų karalystę kartu su mylimais animacinių filmukų veikėjais! Pasakų knygoje „Saldaus miegelio, gražaus sapnelio!“ vaikučiai leisis į nuotykius kartu su drąsiuoju liūtuku Simba, rūpestingąja Pelene, žaisminguoju šerifu Vudžiu, pašėlusiu ateiviuku Stitču ir kitais „Disney“ bei „Pixar“ animacinių filmukų veikėjais.
Kūrybiškumas ir iliustracijos
Vaikams labai svarbu, kaip atrodo knyga. Gražus paveikslėlis kartais sužadina daugiau vaizduotės nei puslapis teksto. Šiuolaikiniai dailininkai, tokie kaip Lina Dūdaitė, kuria pasaulius, kuriuose net smulkiausia detalė pasako istoriją. Kartais atrodo, kad spalvos ten kalba pačios: šviesi, kai veikėjas džiaugiasi, blanki, kai jam liūdna.
Šiemet švenčiant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, su jo kūryba kviečiami išsamiau susipažinti ir vaikai. Netikėtas žvilgsnis į paveikslus ir vaizduotės galia įkvėpė knygos autorius sukurti 13 skirtingų nuotaikų ir charakterio pasakų, kurios leis pažvelgti į dailininko darbus vaiko akimis ir skatins drąsiai bei kūrybiškai matyti M. K. Čiurlionio paveikslus, kuriuose kiekvienas gali išvysti savo pasaką. Beje, šią knygelę papildo ir muzikinė kompaktinė plokštelė su liūliuojančia M. K.
Pasakų rašytoja Rūta
Apžvalgos ir rekomendacijos
Bernardinai.lt jau daugiau kaip dvejus metus kas mėnesį siūlo naujausių vaikų knygų apžvalgas. Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją. - Vilnius: Alma littera, 2013. Katiną Ferdinandą ir šunelį Pū jau pažįstame - pirmoji L. Žutautės knyga apie juos sulaukė didelio susidomėjimo, tapo metų knyga vaikams ir paaugliams. Taigi, čia lyg ir tęsinys. Tik nuotykių gerokai daugiau, o ir herojų užmojis juk rimtesnis - nukeliauti į Australiją ir padėti vištai Petunijai susitikti su jos svajone - stručiais. Man patinka, kaip L. Jei pirmosios knygos leitmotyvu laikytume namų temą, tai sakytume, jog šioje dalyje ji pratęsiama, tik išskleidžiama žymiai plačiau, išplečiant subtiliausius draugystės bei nesavanaudiškumo atspalvius.
K. Zylė. Milžinas Mažylis. - Vilnius: Aukso žuvys, 2014. Svarbiausiu šios knygos bruožu laikyčiau jos gyvybingumą, tikrą (nesuvaidintą, nemistifikuotą ir nepasaldintą) kalbėjimą apie tai, kas svarbu mums kiekvienam - mūsų praeitį ir paveldą, kurie turėtų būti svarbūs kasdien, o ne tik per atostogas ar šventes. Kotrynai sekasi atgaivinti tautosaką, ji nedaugžodžiauja, bet taikliai apibūdina herojaus ir jo sutiktų būtybių jausmus, veiksmus, pasakoja atsakingai, toks jausmas, kad kiekvienas žodis pasvertas. Knygoje stiprus svarbiausių vertybių generavimas, bet jis perduodamas neprimestinai, o natūraliai, įtraukiant, įdomiai, nesentimentaliai. Tarsi kviečiama įsiklausyti į pasaulio tvarką.
D. Kandrotienė ir J. Rancevienė. Spintos istorijos. - Kaunas: Terra publica, 2013. 96 p. Tai ne pirmoji Danguolės Kandrotienės knyga vaikams (ankstesnioji autorės knyga „Mano kelionių dienoraštis“ įvertinta kaip vienas stipriausių pažintinių leidinių vaikams), bet man - tai pirma pažintis su šia autore kaip su pasakotoja. Ir turiu prisipažinti, kad vykusi - rašytoja pasakoja sklandžiai, įdomiai, gyvai, šiuolaikiškai. Pagrindinė knygos veikėja - smalsi, lakios fantazijos septynerių metų mergaitė, vardu Emilija. Medinės spintos gyventojai - nebenaudojami daiktai, drabužiai, aksesuarai - su ja pasidalija savo istorijomis, jaunų dienų prisiminimais, paslaptimis ar net meilės atodūsiais. O vieną dieną pasaulis ima ir apsiverčia. Kaip?
J. Baltrukonytė. Torčiukas ant debesėlio. - Vilnius: Alma littera, 2013. J. Baltrukonytė savo jautrioje, subtiliu humoru dvelkiančioje knygelėje bando vaikams rašyti apie meilę gyvenimui. Knyga pasižymi smagiais, vaikams taip būdingais, fantazijos pliūpsniais bei vaikiška gyvenimo išmintimi. Tai pasakojimas apie mergaitę vardu Paula bei jai iškilusius didžius gyvenimo klausimus: kur vieną dieną pradingo močiutė? Gal ją suėdė dinozauras Mėsėdis? Ir kur kartais dingsta princesiškos suknelės? Kodėl negalima guma pasidalinti su kūdikiu? Nors knygai gal kiek stinga vientisumo, tačiau žavi užmojis parodyti gyvenimą vaiko akimis. Kada gyvenama, kaip sakoma, su visa jėga ir kada gyvenimas skanus, kaip vyšnių uogienė.
G. Adomaitytė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai. - Vilnius: Edukologija, 2013. Ciklo apie paežerės vaikus Rytį ir Vakarę antrojoje dalyje tebelieka dėmesinga gamtos pasauliui - augalija švenčia vidurvasarį, į savo iškilmes įtraukdama žmones. Šventė tampa ir palydomis: Vakarė su mama traukiniu iškeliauja į Vilnių. Sostinė, pamatyta vaiko akimis; šeimos santykiai; miesto ir gamtos dermė - tai pagrindinės ašys, apie kurias sukasi pasakojimas. Vaikams, tikiu, labai patiks tai, kad knygoje vienodai svarbūs du pasauliai: realistinis ir pasakos.
Pernai pasirodė per 30 įvairios apimties, pobūdžio ir meninio lygio lietuvių autorių literatūrinių pasakų knygų (turime galvoje prozines pasakas). Jų - dažnai ir ne po vieną - išleido tiek jau pripažinti, turintys savo skaitytojų ratą kūrėjai, tiek ir grupelė debiutuojančių autorių. Iškart noriu pasakyti, kad skaitydama pasakų žanrui priskirtinas knygas vis kuo nors džiaugiausi: kūrybiniais ieškojimais, įdomiomis idėjomis, geru humoro jausmu, mėginimais žaisti kalba, išradingomis iliustracijomis ar dar kuo nors. Deja, tokių knygų, kuriose derėtų viskas - gera idėja, puikus tekstas, tinkamos iliustracijos ir aiškus adresato pojūtis, - pernai pasirodė ne taip jau daug.
Šiai grupei galima priskirti knygas, kurias rašydami autoriai beveik savaime atsiduria tarsi specifinėje pavojaus zonoje. Jos esmė - autorių iš anksto žinomos idėjos, dalykai, kurių jie nori pamokyti, kuriuos siekia perteikti vaikams. Šis geras ir gražus autorių noras neretai nulemia įspūdį, kad kūrinėliai yra tarytum iškart užtempti ant iš anksto žinomų idėjų ar moralų kurpalio. Gal stipriausią krikščionišką antstatą turi Eglės Venslovaitės-Šiliūnienės debiutinė knygelė Gyveno kartą mamytė… Ji sulaukė ne vieno skaitytojo džiugesio dėl savo kitoniškumo, dėl gražiai besiskleidžiančios mamyčių tiesos.
Apie peles šiemet rašė ir Vytautas V. Landsbergis. Jo knyga Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo - apie skaitytojams jau gerai pažįstamą veikėją. Pelytė Zita šįkart tampa kirstukėlio aukle ir drauge su juo patiria įdomiausių nuotykių - net keliauja pas Pasaulio Valdovą! Čia konstruojama komiška situacija, kai žmonės, kopdami pas tą patį Pasaulio Valdovą, t. y. turėdami tokį pat tikslą, vienas kitą stumdo, net nutrenkia žemyn, nes kiekvienas manosi geriausiai žinąs tikrąjį kelią. Į pačią viršūnę draugiškai kopia tik saujelė. Knygoje daug žaismingų situacijų, humoro.
Krikščioniška tematika remiasi ir Birutės Mar knygos Marija ir Pūkelis siužetas. Mažoji Marija, šiuolaikinė mergaitė, kuri labiausiai mėgsta žaisti su barbėmis, „įsigyja nuostabų daiktą“ - angelėlį, kurį pavadina Pūkučiu. Tik Marija geba su juo kalbėtis (suprasti jo kalbą), tik ji jam gali užduoti kamuojančių klausimų ir gauti iš jo patikimus atsakymus. Pūkutis mergaitei papasakoja apie tai, kas buvo prieš jai gimstant, apie mergaitės tėtį ir mamą: kaip jie susipažino, kaip ji pati atsirado mamos pilvelyje. Knygoje keliama daugybė krikščioniškų klausimų. Ar yra žemėje rojus? O kur tada rojus? Ar snaigės gyvos, ar joms skauda, kai sutirpsta? Šie klausimai kai kada išplėtojami taip, kad įgyja poetinę formą, virsta eilėmis.
Su Rasos Aškinytės knygele Beveik varlės siejau daug lūkesčių. Mat esama gražių pavyzdžių, kai vaikų literatūrą labai praturtina rimti filosofai, netikėtai užaugę literatūrai, vaikams. Viena vertus, knygos idėja visai įdomi - parodyti vaikui, kaip svarbu būti tuo, kas ir esi, būti savimi teisingai, kad ir kiti tave atpažintų kaip varlę ar kaip žmogų, kaip svarbu išskleisti savo prigimtį. Bėda ta, kad tekstas… neįdomus ir neįtaigus.
Daug geriau į klausimą, kas aš esu ir kuo turiu būti, pavyko atsakyti Virginai Šukytei rinkinyje Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde („Gimtasis žodis“). To paties pavadinimo pasakoje ežiukas nebenori turėti to, kas jį išskiria iš kitų, t. y. spygliukų, nes jie trukdo jam tapti žvaigžde. O prisitaikęs prie žvaigždei keliamų reikalavimų ir ja tapęs, jis netikėtai supranta esąs nelaimingiausias ežiukas pasaulyje. Tik atgavęs savo prigimtinį pavidalą, tik ėmęs ir vėl būti tuo, kas yra, jis pasijunta tikrai laimingas.
Būti savimi - peliuku - nelengva ir Landsbergio knygos herojui, pelytės Zitos auklėtiniui peliukui Aloyzui, kuris užsisvajojęs pažvelgia į dangų ir pamatęs gulbes užsinori būti toks kaip jos. Paskui įsigeidžia tapti muse… Sapno realybė padeda suprasti, kaip tai gražiai musei nelengva gyventi, kaip sunku jai išsikrapštyti įkritus į butelį. Dar daugiau: Aloyzui, tarsi kokiai Anderseno eglutei, vis labiau aiškėja, kad svajonės būti ne tuo, kas esi, ir daryti ne tai, kas būdinga tavo prigimčiai, pabaiga gali būti dramatiška. Štai peliukas užsisvajoja, kaip būtų malonu skraidyti, ir netrukus pajunta, kad jau ir kyla.
Panaši situacija ir Mariaus Jonučio knygoje Kirminas paukštis („Tyto alba“). Iš žemės išlindęs, su didžiausiu pavydu į dangų žvelgiantis ir paukščiu tapti svajojantis kirminas netikėtai sulaukia paukščio draugijos. Tik tas paukštis ne praryja kirminą, o tampa jo mokytoju. Ypač įdomu, kaip pasakoje kirminui skleidžiasi išsvajotoji paukščių gyvenimo patirtis. Moralas aiškus: puikiai suvokus kitų gyvenimo logiką, daug lengviau priimti savo paties, o kaimyno žolė tada jau nebeatrodo žalesnė. Apskritai ši išradinga dailininko ir rašytojo Jonučio knyga - viena originaliausių. Pasaką nuolat pertraukiantys nespalvoti puslapiai su klausimais, užduotimis, svarstymais gali tapti savotišku jaunųjų skaitytojų gyvenimo vadovėliu.
Daugelio pasakų, kuriose vienaip ar kitaip veikia gyvūnai, situacijos yra akivaizdžiai alegorinės, jose atpažįstamas žmonių gyvenimas ir jo modeliai. Populiariausi praeitų metų personažai - pelės, varlės ir kiti maži gyvūnėliai. Taip tarsi išpildomas Gintaro Beresnevičiaus knygos Kaukų šeimynėlė veikėjos kaukutės, o drauge ir kiekvieno mažo vaiko troškimas turėti kokį gyvūnėlį - tik „kad būtų už ją mažesnis, lipšnus, šokinėtų aplink, meilintųsi, laižytų rankas“.
Rašytojas Vytautas Kandrotas įvairių žmogiškų situacijų pateikia savo Meškų pasakose („Terra publica“). Knyga man pasirodė vientisa, joje gausu pačių keisčiausių siužetų apie lokius, meškas ir jų giminaičius. Gerai pajaustas adresatas. Skaitant susidarė dvejopas įspūdis: viena vertus, gražiai aktualizuojamos klasikinės pasakos apie lokius, primenamas net Mikės Pūkuotuko šiobeitas, išradingai pasinaudojama folklorinių pasakų, mįslių logika. Tarkim, pagal „Vištytės ir gaidelio“ pasakojimo modelį kuriama pasaka „Apie mešką, kuri nemokėjo verkti“. Joje zuikutis, paklaustas, ko verkiąs, atsako, kad jo šeimyną užpuolęs lapinas, o lapinas į klausimą, kodėl taip padaręs, atsako, kad jam vilkas uodegos galą nukandęs. O vilkas į tą patį klausimą atsako: „Tai kad man bitės į užpakalį įgėlė“.
Kita vertus, pasakose nemaža situacijų, kurios, net ir remiantis pasakai būdinga logika, kanonais, neįtikina. Apie keistą vabzdį blusą spalvingoje knygelėje Blusa Izabelė („Terra publica“) pasakoja Danguolė Kandrotienė. Galima pasidžiaugti autorės kūrybingumu - personažas gana naujas ir mūsų vaikų literatūros kontekste originalus. Blusa keliautoja vis nori rasti sau tinkamą draugą, kurio kailyje jaustųsi savimi, jaustųsi geriausiai. Keisdama gyvenamąją vietą, ji vis kuo nors nepatenkinta: tai kailis nelabai geras, tai jo šeimininkas nedraugiškas… Tačiau daug abejonių kyla dėl šios knygos adresato. Mat vaizduojamame pasaulyje vyrauja kaimo aplinka, aprašomi gyvūnai, į kurių gaurus be galo trokšta įsikibti, juose apsigyventi blusa: juk ji tik taip - parazituodama, įsitaisydama tinkamoje vietelėje - ir gali būti savimi. Ar būtų tai įdomu miesto vaikui?
Ne tokie egzotiški Selemono Paltanavičiaus rinkinio Kur išskrido pasakėlė („Gimtasis žodis“) veikėjai. Knygoje rasime dešimt pasakų, kurių siužetuose galime atpažinti ir Anderseną, ir lietuvių folklorą. Paltanavičiaus pasakų veikėju gali tapti vėjas, jo pasakoms ne visada būdinga laiminga pabaiga, tačiau būtinai kuriama intriga ir paslaptis. Knygoje daug muzikos, skamba vėjo smuikai ir dūdos, o žmonės susirūpinę… netikėtai ant karaliaus nosies atsiradusiu spuogeliu. Kūrinėlių pradžios labai natūralios, pavyzdžiui, pasakojama apie ežero dugne rastą senovinį pailgą daiktą („Senojo luoto luotininkas“). Į Paltanavičiaus pasakas neretai grįžta tradiciniai pasakų veikėjai - kipšai ir Perkūnas. Negana to, pasakomis mėginama paaiškinti (žinoma, pasakiškai), kaip veikia gamtos dėsniai: „Taip ir šiandien viskas tęsiasi: ką velniai per žiemą padaro, vasarą Perkūnas sudaužo. Vaikštom dieną - saulutė šviečia, žiūrim naktį - mėnulis žiba. Gal taip visada ir bus“.
Tarsi paskatinti įdomių lenkų rašytojos Marios Molickos Terapinių pasakų (liet. k. 2007, 2008), kuriomis siekiama įveikti, sušvelninti vaikus kamuojančias baimes, jau ir kai kurie lietuvių autoriai eina panašiu keliu: sukelia baimės jausmą, pavaizduoja baimę, o tada ją įveikia. Be to, neretai demaskuojamas tėvų, gąsdinančių vaikus, išradingumas: vaikai galį būti atiduoti aplink bažnyčią vaikščiančiam elgetai, baubukui, besislepiančiam sandėliuke, čigonams ir net senai rudai lapei ar rupūžei. Čia pirmiausia turiu omeny Rimanto Černiausko Vaikus ir vaiduoklius („Versus aureus“), kur bandoma prisijaukinti tai, kas neapčiuopiama: danguje sklindantį aidą, su kuriuo draugauja liūdnoji mergaitė Ievutė, baubuką, su kuriuo bičiuliaujasi Petriukas, arba net ir paprasčiausią nukritusį ir išgąsdinusį obuolį… (Beje, ir Landsbergio knygos Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo pasakotojas labai panašiai - paaiškindamas vaiduoklių veikimo principus - išsklaido kiškio baimes: „Septintąją dieną Birutis suprato, kad kiekvienas vaiduoklis, jeigu jo nebijai, pavirsta kiškiniu angelu“.) Černiausko knygoje sužavėjo personažų ir situacijų kaitaliojimasis, kai kalbama apie ne to paties laiko veikėjų - tėčio ir vaiko - baimes. Iš pradžių mažas šiuolaikinis berniukas Petriukas žaidžia su savo baimėmis ir su jas įkūnijančiu bei apibendrinančiu baubuku. Vėliau, tarsi pasukus Rubiko kubą, apie savo baimes prabyla Petriuko tėtis Antanas, ir jau atsiranda skyrelis apie Antaniuko baimes - baimes, įkomponuotas į kaimo realybę su natūraliai čia iškylančia bažnyčia, malda už senelį ir kt. Tikrai patiko viltinga, viską apibendrinanti perspektyva, numatoma šiandien visko bijantiems tokiems dar mažiems ir nelabai saugiems knygos veikėjams… Tiesa, trikdė kiek per tiesmuka pažintinė knygos funkcija, kai pasakojimu mėginama įtvirtinti ir pagrįsti žinomas tiesas, kad žemė apvali, kad enciklopedijoje, „kurioje surašyta viskas apie visus“.
Tai pačiai terapinių pasakų paradigmai turėtų priklausyti ir Teodoro Četrausko knyga ilgu ir įmantriu pavadinimu Maumukas, kaukas Kaukaitis, Gamsachurdija, arba Vilniaus Mergelės išgelbėjimas. Jau pavadinimas privertė sunerimti, ar tik nebus čia visko per daug. Bet tekstas nuvylė dar labiau. Nors pradžia nuteikia visai optimistiškai - gal bus rašoma apie berniuko ir maumuko draugystę? Tačiau ši tema iškart peršokama, nes maumukas tuojau pat berniuką nusitempia pas savo viršininką Kaukaitį. Toliau mėginant sekti kūrinio įvykius galima visai susipainioti, nes netikėtai pradedama kalbėti apie kunigaikštį Gediminą ir net moterį, kuri „taip mylėjusi Lietuvą, kad jos labui sutikusi paaukoti savo vienturtį sūnų“.
Iš dalies šiai teminei grupei galima būtų priskirti ir vieną gražiausių pernai pasirodžiusių knygų - Gintaro Beresnevičiaus Kaukų šeimynėlę („Nieko rimto“), kurios kaukučiai be galo žavūs savo paprastumu, savo keliamais netikėtais filosofiniais klausimais („Įdomu, kokia nauda turi būti apčiuopiama?“).
Debiutuojanti rašytoja Agnė Gintalaitė knygelėje Pirštų pasakos („Ekspress leidyba“) iškart pasisako kalbėsianti apie baisius dalykus, kad vaikai, tarytum kokių šiurpių, prisiklausę jos pirštų pasakų, jau nieko nebebijotų. Tiesa, knyga nepasirodė tokia jau labai baisi, bet tikrai džiugino ir menine koncepcija, ir įdomiais pasakojimais. Joje kalbama apie paprasčiausią berniuką Justiną (bet ar būna paprastų berniukų?), o į visai realistinį pasakojimą įkomponuojamos labai šiuolaikiškos pasakos. Tarkim, apie princesę, kuri, taip ilgai laukusi savojo princo, neleistinai ištaria magišką formulę ir tampa sene… Įdomiai skleidžiasi vaiko požiūris: „…žmonės kalbėjo, kad senelė suvaikėjusi, tačiau Justinas abejojo - jai nerūpėjo nei žaislai, nei dviratis…“ Ypač žavios pasakos apie nelabai žavias kikimaras. Į žmogų, kaip ir Renatos Šerelytės knygelėse, pažvelgiama tarsi iš kitos perspektyvos. Antai berniukui kikimara sako, kad visi žmonės baisūs, nes neturi nei didelių nasrų, nei žalių žvynų.
Daugelis rašytojų, kurdami savo pasakų pasaulį, stipriai remiasi folkloru. Ir ne tik.
Dr. Jonas Balys, sudarydamas „Lietuviškų Pasakų“ knygą, turėjo aiškų tikslą - parodyti stiliaus tobulybes, randamas mūsų žmonių pasakose. Literatai dažnai praskiedžia žmonių pasakas, o tikri talentai, kaip Wilhelmas Grimmas ar danų Andersenas, yra reti. Geriausi kritikai šiuo atveju yra mūsų vaikai. Tai tikri deimančiukai, atrinkti iš daugelio tūkstančių variantų.
Aišku, ne visos iš žmonių užrašytos pasakos yra taip tobulai išvystytos, kaip daugelis tų, sudėtų į mano rinkinį. Negaliu dabar tikrai pasakyti, kiek pasakų perskaičiau, darydamas tą atranką. Spėju, kad perverčiau taip tarp trijų ir penkių tūkstančių, kol atrinkau penkiasdešimt. Pirma atrinkau apie šimtą, o paskum tą skaičių sumažinau perpus, žinoma, kas kitas gal būtų radęs vieną kitą dar įdomesnę pasaką mano "atmestųjų" tarpe. Čia jau skonio dalykas. Visa tai dar visiškai nereiškia, kad žmonių pasakų tarpe labai maža tėra tobulų variantų. Čia kaltas ne tik pasakorius, bet dar daugiau užrašytojas ir užrašymo technika.
Reikia pripažinti, kad gerų pasakorių yra daugiau, negu blogų. Paprastai kas neturi talento pasakoms sekti, tas ir nebando šio meno, jis tik klausosi kitiems pasakojant. Užtat yra du pasakorių tipai: aktyvusis, kuris mėgsta ir sugeba pats pasakoti, ir pasyvusis, kuris tiktai mėgsta klausytis, o pats nenoromis pasakoja tik aplinkybių priverstas.
Dar svarbesnis dalykas yra užrašytojas: kuo jis mokytesnis, tuo blogiau savo darbą atlieka. Jei užrašydamas pasakorių dažnai stabdysi, vėl bus blogai, jis bus išmuštas iš vagos. Užtat geriausi pasakų užrašytojai, pasirodo, yra daug mokslo neragavę asmenys, kurie nedaug teskaito knygų ir laikraščių, kuriems žmonių pasakojimo būdas yra prie širdies ir kurie jokių mandrysčių nesivaiko, kad pasaka būtų "panaši, kaip knygose".
Idealus dalykas yra mechaniškos užrašymo priemonės, jei tik pasakoriaus perdaug neišblaško mikrofonas (paprastai jie apsipranta gana greit ir jaudinasi mažiau, negu profesionalai artistai). Tačiau anai knygai tepanaudojau ves vieną paraką, užrašytą į fonografo plokšteles, tai "žalčio žmona", kurią pasakė 80 metų amžiaus senutė Ona Mažeikienė iš Smilgių km., Kupiškio vis. (užrašyta 1936 m.), ši pasaka žodis žodin išspausdinta taip, kaip ji buvo atpasakota. Dabar JAV užrašiau dar modernesnėmis priemonėmis į fonografo kaspinus apie 70 pasakų ir sakmių. Jų tarpe yra ir tokios aukštos kokybės, kaip "Lietuviškų Pasakų" rinkiny, tačiau nevisos, nes nevisi pasakoriai buvo pirmarūšiai.
Atsakysiu irgi atvirai: nei vienas pasakos epizodas arba bruožas ten nėra mano sauvališkai įdėtas ar išgalvotas. Tiesa, išmečiau barbarizmus, šen ten pridėjau ar išbraukiau vieną kitą žodi, manydamas, kad užrašytojas sušlubavo, ir tik labai retais atsitikimais įdėjau kokį sakinį, priduodamas pasakojimui vientisumo, jei man atrodė, kad dėl kokių nors priežasčių atsirado "skylė", žodžiu, ten apie 95% yra tikra mūsų žmonių kūryba ir mano redagavimas sudaro nedaugiau kaip 5%.
Per dešimtį pasakų paėmiau iš-Motiejaus Slančausko - Slančiaus. (1850-1924) rinkinių, užrašytų Trumpaičių kaime, Gruzdžių vis., Šiaulių aps., apie 1895-1900 m. Tikrai Slančiaus užrašytos pasakos yra: "Užburta mergaitė ir slibinas", "Tarnybos sutartis su Radvilu", "Potec-kis ir Šlėktas". Pasaką "Jovadas" užrašė Paulius Golcvnia (Galaunė) Sobuvos km., Jiezno vis., apie 1910-metus. Mano paties užrašytos pasakos iš Kupiškio apylinkės yra šios: jau minėta "Žalčio žmona", "Devy-niagalvių dvaras", "Sulaukinėjęs karalaitis", "Rėtelių pynėjas", "Gailestingas sūnus". Apie tuziną ilgesnių ir trumpesnių pasakų paėmiau iš Vinco-Basanavičiaus (daktaro brolio) rinkinio, surašyto Bartininkuose, Vilkaviškio aps., 1905 m. Visos kitos pasakos paimtos iš visokių rankraščių, senų ir naujų, buvusių Lietuvių Tautosakos Archyve ir Lietuvių Mokslo Draugijoje Vilniuje. Atrankos darbą atlikau 1940-1942 metais Vilniuje.
Daugelis labai nusivils, kai pradėsiu kalbėti apie tų mūsų pasakų susiejimus su kitų tautų pasakų motyvais. Visų jų forma ir stilius yra lietuviški, tačiau ir pats nežinau, kiek pasakų šioje knygoje būtų galima laikyti lietuviškos kilmės ir turinio atžvilgiu. Reikia žinoti, kad visų Europos tautų pasakų didžioji dalis yra perdėm tarptautiniai tipai. Sakmės arba padavimai, priešingai, turi daug daugiau tautinių siužetų, nors ir ten tarptautinių arba keliaujančių motyvų netrūksta.
Daugelis pasakų tipų ar atskirų jų motyvų siekia labai tolimus laikus. Pavyzdžiui, pasaka panaši į mūsų "Du broliai" jau buvo žinoma senovės Egipte apie 1500 metų prieš Kr. Panašią pasaką į "Nuostabųjį sakalą" randame babiloniečių epe apie karalių Etaną. "Raginis Jonas" yra savotiška Niebelungų Sieg-friedo versija. "Baltoji lelija", kuri taip patiko Aug. Raginiui, turi ryškią paralelę rusuose.
Baigdamas sužymėsiu tik tas pasakas, kurioms tuo tarpu nežinau paralelių kitose tautose (taip yra šiandie, rytoj gal jau bus kitaip): "Šuo kailiadirbys" (tik pirmoji dalis, antra dalis apie žvėrių karą yra tarptautinis motyvas); "Užburta mergaitė ir slibinas" (irgi tik pirmoji dalis, antroji dalis apie slibino mirtį kiaušinyje yra tarptautinis motyvas); "Geležinis vilkas"; "žmona deivė"; "Devynių brolių sesuo ir de-vyniagalvis"; "Kumelaitė Šluika" (plačiai žinomo tipo labai savotiška versija); "Pragaro katilo kurstytojas" (pradedant tik nuo 103 psl., pirmoji dalis tarptautinė); "Turtuolis ir grytelninkas"; "Medyje pakabinta virvė"; "Jovadas"; "Sulaukinėjęs karalaitis"; "Rėtelių pynėjas"; "Tarnybos sutartis su Radvilu"; "Poteckis ir šlėktas".
Žinoma, kiekviena tauta tam pačiam pasakos tipui dažnai sukuria gana skirtingą versiją, šioje srityje ir lietuviai pasižymi dideliu išradingumu. Be to, jei kuri pasaka randama ir kitose tautose, tai dar neaišku, kas ir kur ją sukūrė, kaip ji keliavo, kas iš ko skolino. Sakysim, vis dar esu linkęs manyti, kad mūsų pasakos "Žalčio žmona" ir "Statytojas, Perkūnėlis ir Bukutis" gali būti lietuviškos kilmės, nors panašių variantų turi ir rusai.
