Vaikų odos bėrimai dažnai kelia nerimą tėvams, nes jų priežastys gali būti labai įvairios - nuo visiškai nekenksmingų reakcijų iki rimtesnių ligų. Todėl svarbu mokėti atskirti situacijas, kai pakanka namų priežiūros, nuo tų, kai reikia laiku kreiptis į specialistą, kad būtų išvengta nereikalingos rizikos. Odos būklės niekada nereikėtų vertinti atskirai nuo bendros vaiko sveikatos. Vėliau, kai ūminė situacija stabilizuosis, gali prireikti dermatologo, kad būtų galima toliau spręsti konkrečias odos problemas.
Dažniausios vaikų odos bėrimų priežastys
Vaikų oda yra jautri neigiamam daugelio veiksnių poveikiui. Bėrimas - tai sudirginta, pastebimai pakitusi (spalva ar tekstūra) odos vieta. Sudirginta oda gali būti paraudusi, patinusi, niežtinti ar netgi skausminga. Nors dažniausiai odos išbėrimas pasireiškia ir pakitusiu odos reljefu, pvz. Tai ne vienintelė tokio odos pokyčio priežastis. Pasitikrinkite, kokias ligas signalizuoja dėmelės arba spuogeliai ant kūno.
Miliumai
Balti spuogeliai ant naujagimio kūnelio, dažniausiai veido - vienas iš dažniausiai pasitaikančių naujagimių odos bėrimų. Ši būklė dar vadinama miliumais (lot. milia). Miliumai yra smulkios maždaug 1-2 mm dydžio keratino cistos (ne pūliniai ar inkštirai, kaip dažnai mano tėvai), susiformuojančios po oda. Jos atrodo taip, tarsi ant vaikelio odos būtų užpurkšta pieno. Spuogelių gali būti ir vos keli, ir visa kolonija. Miliumai yra balti „spuogeliai“, kurie atsiranda dėl keratino ir riebalų sankaupų plauko folikule. Tai smulkūs, 1-2 mm skersmens, balti arba gelsvi spuogeliai, primenantys inkštirus ant nosies sparnelių, kaktos, smakro, žandų. Gali atsirasti ir ant liemens, galūnių. Būdinga naujagimiams (kartais naujagimiai gimsta turėdami šiuos spuogelius), bet gali atsirasti ir kiek vėliau, ypač neišnešiotiems naujagimiams. Gera žinia - jog šių spuogelių nereikia gydyti: užteks tiesiog laikytis įprastos odos priežiūros rutinos, ir vaikelis netrukus vėl atrodys ir jausis puikiai. Miliumai dažniausiai išnyksta be jokio gydymo. Naudokite šiltą vandenį ir švelnias kūdikiams skirtas odos priežiūros priemones. Niekada nebandykite spuogelių spausti, šveisti ar kitaip juos dirginti, naudoti kažkokių intensyvesnio poveikio priemonių, jei jų nerekomendavo gydytojas, nes žalos gali būti daugiau nei naudos. Nėra reikalingas, išnyksta savaime po 2 sav.
Toksinė naujagimių eritema
Būdinga net 31-72% išnešiotų naujagimių, o neišnešiotiems pasitaiko rečiau. Šiai naujagimių odos būklei būdingas bėrimas daugybinėmis raudonomis dėmelėmis ir papulėmis (1-3 mm dydžio), kurios greitai virsta pūlinukais ant paraudusio pagrindo. Labiausiai beria liemenį, žastus ir šlaunis, o delnai su padais lieka nepažeisti. Kartais vaikas jau gimsta išbertas, visgi dažniausiai išberia per pirmąsias 24-48 gyvenimo valandas. Toksinė naujagimių eritema diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Kartais atliekama mikroskopinis ištyrimas, nors dažniausiai tai nereikalinga. Esant reikalui (ypač, jei bėrimo vaizdas netipinis) atliekamas pasėlis. Tai raudonų dėmių bėrimas su 1-3 mm skersmens balkšvai gelsvos spalvos viršūnėlėmis (pustulėmis). Kartais pūslelėse esantis skystis gali priminti pūlius, tačiau tai nėra infekcija. Bėrimas paprastai pirmiausiai atsiranda ant žandų, vėliau išplinta ant viso kūno, išskyrus pėdas, delnus, gleivines. Nepaisant gąsdinančiai skambančio pavadinimo ir, kartais, vaizdo, tai nepavojinga būklė. Tikslios jos priežastys nėra aiškios. Tikėtina, kad į plaukų folikulus patenka bakterijų, o į jas reaguoja naujagimio imuninė sistema. Bėrimas būdingas apytiksliai pusei naujagimių, dažniau pilnai išnešiotiems, natūraliai gimusiems, vyriškos lyties naujagimiams. Gali pasireikšti ir tuoj po gimimo, tačiau dažniausiai pasirodo apie 2-5 gyvenimo dieną. Neišnešiotiems naujagimiams pasireiškia keliomis dienomis ar net savaitėmis vėliau.
Praeinanti naujagimių pustulinė melanozė
Kiek rečiau sutinkama odos būklė nei toksinė naujagimių eritema, ir dažnesnė tamsaus gymio vaikams. Diagnozė nustatoma remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Kaip ir toksinės naujagimių eritemos atveju, galima atlikti mikroskopinį tyrimą, tačiau jis nebūtinas.
Naujagimių aknė
Būdinga apie 20% visų naujagimių ir neturi šeimyninio polinkio. Anksčiau buvo manyta, kad naujagimių aknę sukelia riebalinių liaukų stimuliacija (motinos ir endogeniniai androgenai), tačiau dabar dauguma mokslininkų pradėjo abejoti šia hipoteze. Dažniausiai naujagimių aknė išryškėja 3-ią gyvenimo savaitę. Gydymui užtenka kasdienio prausimo švelniu muilu ir vandeniu, taip pat rekomenduojama vengti tepalų, aliejų ir losjonų. Kito papildomo gydymo dažniausiai neprireikia, nes bėrimai pranyksta savaime, be randų, 4-ių mėnesių bėgyje. Tai nedideli, balti arba rausvi mazgeliai, spuogeliai ant žandų, kaktos, nosies (bet gali pasitaikyti ir kitose kūno vietose). Oda aplink juos gali būti šiek tiek paraudusi. Naujagimių aknės kilmė nėra iki galo aiški. Dažniausiai praeina savaime per kelias savaites ar mėnesius. Jeigu aknė atsirado vėliau nei 6 gyvenimo savaitę, yra labai intensyvi arba nepraeina per pirmuosius kelis gyvenimo mėnesius, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Gydytojas gali skirti gydymą kremais, losjonais, kad spuogeliai gražiai sugytų ir neliktų randelių.
Kūdikių aknė
Tai kitas nozologinis vienetas, t. y., ne ta pati liga, kaip naujagimių aknė. Ji pasireiškia 3-4-ą gyvenimo mėnesį. Kūdikių aknė dažnesnė berniukams, ji atsiranda dėl riebalinių liaukų hiperplazijos. Klinikiniai simptomai panašūs į naujagimių aknės, tik kiek sunkesni - būdingi komedonai, uždegiminės papulės ir pūlinukai, kartais veidelyje formuojasi mazgai. Kartais prireikia gydymo, kadangi bėrimai ilgai savaime nepraeina ir gali sugyti palikdami randelius (priešingai negu naujagimių aknė). Kai uždegimas silpnas ar vidutinio sunkumo, skiriami silpni keratolitiniai preparatai (pvz., benzoilperoksidas), vietiniai antibiotikai (pvz., eritromicinas, klindamicinas) ar vietiniai retinoidai. Prieš pradedant gydymą vietiniais vaistais, tėvams duodama instrukcija, kaip patikrinti odos reakciją į tą ar kitą medikamentą (mėginį reikia atlikti prieš tepant didesnius odos plotus). Iš pradžių vaistai tepami kas antrą dieną, vėliau - kasdien (jeigu gerai toleruojami).
Naujagimių akropustuliozė
Tai gerybinė, pūslelėmis ir pūlinukais pasireiškianti naujagimių odos būklė. Jai būdinga lėtinė eiga (priešingai negu daugumai kitų naujagimių odos būklių). Kilmė nežinoma. Remiantis atliktais tyrimais pastebėta, kad naujagimių akropustuliozė dažniau pasireiškia tiems vaikams, kurie buvo gydyti nuo niežų, taigi ši būklė galimai yra nespecifinės reakcijos į niežus pasekmė. Visgi niežai šiems pacientams buvo patvirtinti labai retai. Naujagimių akropustuliozė skiriama nuo dishidrozinės egzemos, pustulinės psoriazės, impetigo, niežų ir kt. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais, taip pat atliekama odos nuograndų mikroskopija (dėl sąsajų su niežais). Dažniausiai ši būklė praeina per 2 metus. Gydymui rekomenduojami vidutinio stiprumo ar labai stiprūs kortikosteroidai.
Prakaitinė
Dažnas reiškinys, ypač gyvenantiems šilto klimato sąlygomis. Prakaitinė atsiranda dėl to, jog prakaito liaukos užsikemša keratinu, todėl odos raginiame sluoksnyje ima kauptis prakaitas. Retai kada prakaitinė būna gimimo metu. Dažniausiai atsiranda per pirmąją gyvenimo savaitę, ir yra ypač susijusi su šilta aplinka, pvz., buvimu inkubatoriuje, gausiu aprengimu, karščiavimu. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais simptomais. Odos mikroskopija galima, bet dažniausiai nebūtina. Smulkus raudoni spuogeliai ant kaklo gali būti prakaitinė. Patikrinkite, ar ne per siltai rengiate, dažniau maudykite. Pabandykite mažiau kloti, gerai vėdinti kambarį.
Pūslės, atsiradusios dėl čiulpimo
Tai atmetimo diagnozė, kurią reikia skirti nuo paprastosios pūslelinės, pūslinio impetigo, įgimto sifilio, kandidozės, naujagimių raudonosios vilkligės, paveldimų pūslinių ligų. Šios pūslės yra neuždegiminės kilmės, ovalios formos, storų sienų, pripildytos sterilaus skysčio. Jos gali būti vienpusės ar abipusės, ant riešo, rankų pirštų.
Kraujagysliniai apgamai
Tai ir kraujagyslių navikai, ir malformacijos. Dauguma nesukelia problemų ir yra kliniškai nereikšmingi, o kitus būtina gydyti, taip pat dalis yra susijusi su vidaus organų patologija.
Marmurinė oda
Būdingas simetrinis, tinklinis odos spalvos pakitimas, labiausiai išreikštas galūnėse ir liemens srityje. Jį sukelia odos kraujagyslių atsakas į šaltą aplinką, ir būklė praeina šiltoje aplinkoje. Gydymo nereikia. Fiziologinė marmurinė oda turi būti skiriama nuo paveldimos būklės, kurią sukelia kraujagyslių malformacija.
Arlekino spalvos pokytis
Labiausiai tampa pastebimas, kai vaikas guli ant šono. Būdingas intensyvus paraudimas to šono, ant kurio gulima. Kita pusė pastebimai pabąla. Labai aiški skiriamoji linija. Toks spalvos pokytis trunka iki 20 minučių. Sutrikimo priežastis nėra aiški, tačiau manoma, jog reikšmės gali turėti autonominės nervų sistemos, reguliuojančios odos kraujagyslių tonusą, nebrandumas. Šis sutrikimas būdingas net kas dešimtam naujagimiui, o neišnešiotiems vaikams pasireiškia kur kas dažniau. Dažniausiai išryškėja per kelias pirmas gyvenimo dienas, nors kartais tampa pastebimas ir po 3 savaičių.
Įgimta dermos melanocitozė („Mongolo“ dėmė)
Dažniausiai naujagimių pigmentinis sutrikimas. Būdinga ryški rasinė predispozicija, nes 85-100% mongoloidų atstovų naujagimystės periode turi šių dėmių, kai tuo tarpu baltaodžiams ji sutinkama <10% atvejų. „Mongolo“ dėmė yra mėlynai-pilkos spalvos dėmė, kurios kraštais nėra aiškūs. Dydis gali siekti >10 cm. Dažniausiai ji atsiranda kryžkaulio - sėdmenų srityje, pečių srityje. Tai visiškai gerybinis odos darinys, ir turi tendenciją praeiti savaime per 1-2 metus. Sulaukus 6-10 metų amžiaus, jau būna išnykusi. „Mongolo“ dėmės priežastis - uždelstas dermos melanocitų išnykimas. Kryžkaulio sritis ir yra ta vieta, kurioje aktyvūs dermos melanocitai išlieka ilgiausiai. Įgimta dermos melanocitozė turi būti atskirta ir nuo kitų neblykštančių odos pažeidimų, pvz., mėlynojo apgamo, Oto apgamo, Ito apgamo. Ito ir Oto apgamai turi specifinę lokalizaciją, o būtent V1/V2 dermatomus veido, kaklo srityje.
Bronzinio vaiko sindromas
Pasireiškia viso kūno odos pilkai rudos spalvos pasikeitimu, praėjus 1-7 dienoms nuo fototerapijos, skirtos padidėjusios bilirubino koncentracijos gydymui, pradžios. Kraujo serumas ir šlapimas taip pat įgauna bronzinę spalvą. Nutraukus terapiją, oda vėl palaipsniui įgauna normalią spalvą, be jokių liekamųjų reiškinių. Manoma, kad bronzinę spalvą sukelia sutrikęs tulžies rūgščių ir tulžies pigmento pasišalinimas, o būtent jie ir yra rudos spalvos. Dauguma sergančių vaikų jau prieš terapijos pradžią turi padidėjusią bilirubino koncentraciją kraujyje.
Seborėjinis dermatitas
Šiai ligai būdingas odos paraudimas ir riebios, gelsvos pleiskanos. Gali berti ne tik galvos odą, bet ir veidą, ausis, kaklą, vystyklų sritį.
Riebalinis apgamas
Tai įgimtas darinys, dažniausiai pastebimas ant veido ar skalpo.
Įgimta odos aplazija
Tai grupė heterogeninių ligų, kuriai būdinga lokali odos stoka.
Erozinė pustulinė skalpo dermatozė
Naujagimiams su perinataliniu skalpo pažeidimu, plaukų netekimą gali lydėti pūlingi, eroziniai, šašais padengti bėrimai, kuriems gydymas antibakteriniais vaistais (tiek vietiniais, tiek ir sisteminiais) neturi efekto.
Gerybinė skalpo histiocitozė
Dar vadinama „galvos papuline histiocitoze“ - retai sutinkamas, savaime praeinantis ne-Langerhanso ląstelių histiocitozės tipas. Dažniausiai suserga vaikai, jaunesni nei 15 mėnesių. Būdingas bėrimas smulkiais, gelsvai raudonomis ar gelsvai rudomis dėmėmis galvos ir kaklo srityje. Vidaus organai nepakenčiami. Diagnozuojama remiantis būdingais klinikiniais požymiais. Esant abejonių, atliekama odos biopsija ir histologinis tyrimas su imunologiniais tyrimais. Kadangi ši būklė praeina savaime, gydymas nereikalingas. Bėrimai praeina kelių mėnesių - metų bėgyje.
Alerginiai bėrimai
Vaiko pilvo išbėrimas dažnai kelia susirūpinimą tėvams, tačiau ne visada tai turėtų kelti nerimą. Jis atsiranda dėl daugelio priežasčių ir dažniausiai pasireiškia taip: neapibrėžtos formos raudonos dėmelės (dėmėtasis bėrimas); mažos pūslelės, aplink paraudusios, panašios į išbėrimą nudilginus (dilgėlinė); kieti maži šašai, pripildyti skysčio (papulinis bėrimas); kieti dideli šašai, pripildyti skysčio (vezikulinis bėrimas). Dažniausia vaiko pilvo išbėrimo priežastis yra alergija. Ją sukelia ore, maiste, cheminėse medžiagose esantys alergenai ir kai kurie vaistai. Alerginis bėrimas pasireiškia dilgėline ir sukelia niežulį. Vaikas neramus ir verkia. Gali pasireikšti ir papildomų simptomų: vėmimas, pykinimas, pilvo skausmas ar kosulys.
Alergija maistui
Neretai įtardami alerginį bėrimą pirmiausia puolame kaltinti maistą. Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų (dažniausiai alergija maistui sukelia virškinamojo trakto ir/ar sistemines reakcijas) yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno. Mūsų imuninė sistema yra sukurta tam, kad apgintų organizmą nuo visų jai žalingų biologinių ir cheminių veiksnių (tokių kaip virusai, bakterijos, vienaląsčiai ar daugialąsčiai parazitai). Visgi, neretai dėl dar ne iki galo išaiškintų mechanizmų, imuninė sistema įprastas ir mums visai nepavojingas medžiagas palaiko „priešais“, nuo kurių reikia gintis, ir sukelia stiprią imuninę reakciją. Taip bendrai galėtume apibūdinti bet kurią alergiją. Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto. Dažniausi maisto alergenai - pienas, kiaušinis, žemės ir lazdyno riešutai, žuvis ir jūros gėrybės, kviečiai. Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams. Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus. Tačiau, jei vaikučiui diagnozuojama tikroji greito tipo alergija riešutams, sojai, žuviai ar jūros gėrybėms - tikimybė, kad su amžiumi mažylis taps nebejautrus šiems maisto produktams - menka. Alergija šiems maisto produktams dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir reikalauja sergančiųjų visomis priemonėmis vengti alergizuojančių produktų, o su savimi visada turėti vaistų pirmajai pagalbai. Vienas tiksliausių šio tipo alergijų diagnostikos algoritmų - išsamus specifinių IgE kraujo tyrimas + diagnozės patvirtinimas gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo kabinete, atliekant provokacinius mėginius. Šiuo atveju - itin svarbu neapsigauti renkantis kraujo tyrimus ir pasirinkti tokius, kurie galėtų padėti Jums ir gydytojui atskirti tikrąsias alergijas nuo kryžminių reakcijų. Šiuo metu tiksliausiai tą padaryti leidžia alergijų diagnostika molekuliniame lygmenyje (tiriant įsijautrinimą ne tik alergenų ekstraktams, bet ir atskiroms molekulėms, sudarančioms kiekvieną alergeną). Tokį išsamų alergijos ištyrimą galite užsisakyti Allergomedica svetainėje (apie tai plačiau rasite čia). Nors šiuo metu pasaulyje jau atsiranda naujų alergijos maistui išgydymo būdų taikant specifinę imunoterapiją, kol kas toks gydymas nėra patvirtintas ir taikomas klinikinėje praktikoje. Šiuo metu, diagnozavus tikrąją greito tipo alergiją maistui rekomenduojama griežta eliminacinė dieta (pacientams rekomenduojama vengti ne tik paties maisto produkto, bet ir bet kokių jo pėdsakų, o maistą gamintis ir valgyti tik iš asmeninių indų, taip užtikrinant, kad pastarieji nėra turėję nei menkiausio kontakto su alergenu).
Kontaktinė alergija
Kontaktinė alergija (dar minima kaip kontaktinis alerginis bėrimas) tai odos, burnos gleivinės arba/ir genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Nepageidaujamos reakcijos, kurios taip pat gali pasireikšti bėrimu, bet atsirandančios dėl alergeno patekimo į organizmą kitais būdais (per burną ar kvėpavimo takus) kontaktinei alergijai nepriskiriamos. Kontaktinė alergija savo ruožtu skirstoma į du tipus: kontaktinę dilgėlinę ir kontaktinį dermatitą. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireiškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu. Šis kontaktuodamas su oda prasiskverbia pro viršutinius odos sluoksnius ir, jei žmogus yra alergiškas, sukelia imuninių ląstelių, vadinamų T limfocitais, kaupimąsi kontakto vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda. Ilgainiui, jei kontaktas su alergenu nenutraukiamas, simptomai stiprėja, tinimas pasidaro ryškus, raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno gali virsti skausmingomis, atviromis žaizdomis. Taigi, kaip atskirti, kad tai - kontaktinio dermatito sukelti odos bėrimai? Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje. Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu. Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas. Tyrimo metu ant sveikos, nepažeistos odos (dažniausiai nugaros) klijuojami pleistrai su specialiomis kameromis. Kiekviena iš kamerų prieš užklijuojant ant nugaros yra pripildoma skirtingo potencialaus alergijos sukėlėjo. Pleistrai su kameromis ir alergenais nuo odos nuimami praėjus 2 dienoms nuo užklijavimo. Būtent tada atliekamas pirminis odos lopo testo vertinimas. Jei vienoje iš alergenų buvimo vietų stebimas uždegimas (alerginiai spuogai, paraudimas, patinimas) reakcija vertinama kaip teigiama. Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas. Tad tuomet, kai atlikti alergijos tyrimai gydytojams leidžia nustatyti pagrindinius sukėlėjus, reikia stengtis neturėti su jais sąlyčio. Tačiau, net ir žinant kokia medžiaga sukelia šį alerginį bėrimą kartais kontakto išvengti nepavyksta. Venkite pakartotinio kontakto.
Atopinis dermatitas (egzema)
Viena dažniausių lėtinių vaikų odos ligų, pasireiškianti sausomis, raudonomis, niežtinčiomis odos sritimis, dažniausiai ant skruostų, kaklo ir galūnių sąnarinių paviršių. Nors liga nekelia pavojaus gyvybei, ji labai paveikia gyvenimo kokybę dėl nuolatinio niežėjimo ir sutrikdyto miego. Tėvams dažnai sunku atskirti įprastą sausą odą, kurią sukelia, pavyzdžiui, šildymo sezonas, nuo pirmųjų atopinio dermatito požymių. Kaip atpažinti pagrindinius skirtumus ir suprasti, kada reikia medicininės pagalbos, daugiau skaitykite mūsų tinklaraščio straipsnyje: "Sausa oda ar egzema? Atopinis dermatitas, arba kitaip vadinama atopinė egzema - tai lėtinė odos uždegiminė liga, pastebimai pabloginanti odos būklę ir gyvenimo kokybę. Atopinio dermatito kamuojama oda kur kas greičiau netenka drėgmės, susilpnėja jos apsauginis barjeras, todėl šiai ligai būdingas niežulio lydimas odos sausumas, pažeistose vietose vystosi uždegiminiai procesai. Tikslios priežastys, kodėl atsiranda atopinis dermatitas nėra žinomos, tačiau remiantis moksliniais duomenimis, manoma, kad šiai ligai atsirasti įtakos turi tiek genetika, tiek imunologiniai ir išoriniai veiksniai. Mokslinių tyrimų duomenimis, didesnę riziką sirgti atopine egzema patiria alergiškų tėvų vaikai. Skaičiuojama, kad jei alerginėmis ligomis serga vienas iš tėvų, ši rizika padidėja iki 25 proc., jei abu - net iki 50 proc. Vis dėlto, net ir nealergiškų tėvų šeimose išlieka 10-15 proc. rizika, jog vaikui gali išsivystyti atopinis dermatitas. Pasak gydytojos, atopinis dermatitas dažniausiai pasireiškia dar kūdikystėje arba ankstyvoje vaikystėje. Net du iš trijų sergančiųjų atopiniu dermatitis šia liga suserga iki vienerių metukų, keturi iš penkių - iki penkerių. Tiesa, pastebima, kad su amžiumi liga traukiasi ir apie 75 proc. sergančiųjų simptomai išnyksta iki šešerių metų amžiaus. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir vėliau liga gali atsinaujinti, jei atsiranda papildomi nepalankūs veiksniai - stresas, nesveika gyvensena, žalingi įpročiai. Kartais atopinis dermatitas sugrįžta brendimo laikotarpyje. Reikia pažymėti, kad tik retais atvejais atopiniu dermatitis pirmą kartą susergama vyresniame amžiuje. Ligos paūmėjimą provokuoja įvairūs alergenai Pasak gydytojos alergologės, klinikinės imunologės, atopinis dermatitas sudėtingas dėl to, jog tai ne vien odos liga. Neretai greta šiai ligai būdingų išorinių simptomų - odos sausumo, niežulio, paraudimo, pleiskanojimo, pasireiškia ir kiti simptomai, tokie kaip virškinimo, tuštinimosi sutrikimai. „Ši liga klastinga ir tuo, kad jos paūmėjimą gali išprovokuoti patys įvairiausi mūsų kasdieninėje aplinkoje esantys alergenai. Tai gali būti maistas, pavyzdžiui, pieno produktai, kiaušiniai, kviečių ir sojų produktai, ankštinės daržovės, žuvis, riešutai, citrusiniai vaisiai. Taip pat ir aplinkos alergenai, tokie kaip namų dulkių erkės, žiedadulkės, naminių augintinių plaukai. Odos išsausėjimą ir pažeidimų paūmėjimą dažnai provokuoja ir kontaktiniai veiksniai, pavyzdžiui, prausimasis šarminiu muilu, agresyvių skalbiklių naudojimas, net šaltis ar karštis, nepakankamas oro drėgnumas“, - sako Ž. Korsakienė. Ne kiekvienas bėrimas yra atopinis dermatitas „Tiesa, kad alerginių ligų daugėja. Skaičiuojama, kad iki 2050-ųjų alerginėmis ligomis sirgs net kas antras pasaulio gyventojas, o atopinis dermatitas - jau dabar viena dažniausių ligų tarp mažamečių. Dėl to nenuostabu, kad susidūrusios su vaikų bėrimais mamos nerimauja, jog tai gali būti atopinis dermatitas. Tačiau reikia suprasti, kad įvairūs bėrimai atsiranda ne tik dėl atopinio dermatito. Alerginius bėrimus gali išprovokuoti tiek maisto, tiek kontaktiniai, net įkvepiamieji alergenai. Kai kurios reakcijos būna ūmios ir netrukus praeina, pašalinus jas sukėlusį dirgiklį, kitos - lėtinės, trunka ilgai, sunku rasti jas sukėlusią priežastį. Dėl to susidūrus su nerimą keliančiu bėrimu ar kita alergine reakcija, visada rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju,“ - sako gydytoja alergologė, klinikinė imunologė. Pasak gydytojos, atopiniam dermatitui būdingi odos paviršiuje susiformuojantys sausi, paraudę pleiskanojantys ir niežulio lydimi plotai. Tačiau kartais, ypač kai oda dar pažeidžiama bakterijų ar grybelių, bėrimas komplikuojasi, vystosi infekcijos požymiai - formuojasi taip vadinamas „šlapias“ bėrimas, žaizdelės, susidaro gelsvas „medaus šašas“. Pasak gydytojos, kūdikiams iki 2 metų bėrimai dažniausiai atsiranda skruostų srityje, ant rankų ir kojų išorinių paviršių, taip pat plaukuotoje galvos dalyje. Paūgėjusius mažamečius atopiniai bėrimai dažniau kamuoja rankų ir kojų lenkiamuosiuose paviršiuose: alkūnių, riešų, kelių, čiurnų srityse, plaštakų, kaklo, akių vokų srityse. Nors atopinio dermatito bėrimai turi tam tikrus bruožus, nepatyrus plika akimi atskirti juos nuo kitų priežasčių sukeltų bėrimų nėra lengva. Įvertinęs ligos simptomus, surinkęs anamnezę, gydytojas gali skirti tolesnius ligos diagnozei nustatyti reikalingus tyrimus, o nustačius alergijos sukėlėją, parinkti tinkamiausią gydymą. Atopinio dermatito gydymas - sėkmingas ligos suvaldymas Kaip ir daugelio kitų alerginių ligų atvejų, atopinio dermatito gydymas - tai sėkmingas ligos suvaldymas. Atlikus reikalingus tyrimus, išsiaiškinus, kokie dirgikliai provokuoja ligos paūmėjimą, galima atitinkamai kontroliuoti gyvenimo būdą, kad alergijos paūmėjimai būtų kuo retesni, o pasireiškimas ne toks ūmus. „Išsiaiškinus, kad atopinio dermatito paūmėjimą skatina tam tikri maisto produktai, jau galima peržiūrėti vartojamo maisto racioną, iš jo pašalinti ar vengti alergiją skatinančių produktų. Žinant, kad ligos paūmėjimą gali sukelti, pavyzdžiui, prausimosi ar skalbimo priemonės, vėlgi rinktis švelnius cheminius produktus, kuriuose nėra kvapiklių, dažiklių, kitų agresyvių ingredientų“, - sako Ž. Korsakienė. Pasak gydytojos, svarbiausia yra tinkama odos priežiūra. Pasitarus su gydytoju rekomenduojama naudoti odos barjero funkcijos nemažinančias higienos priemones, nuolat drėkinti odą. Šiandien tam yra tikrai ne viena įvairių gamintojų priemonė, iš kurių kiekvienas gali rasti sau tinkamiausias. Yra pastebėta, kad vasarą atopinio dermatito požymiai palengvėja, mat yra teigiamas priešuždegiminis ultravioletinių spindulių poveikis. Tačiau, tai jokiu būdu nereiškia, kad galima piktnaudžiauti saule. Ligos paūmėjimo periodais gydytojas gali paskirti uždegimą slopinančių preparatų, dažniausiai kremo ar tepalo pavidalu, kuris naudojamas tepant jį ant ligos pažeistų odos vietų. Deja, bet kartais tenka gydyti infekcinį dermatitą, tuomet prireikia kitokių vaistų. Tik retais atvejais prireikia sisteminio gydymo.
Dilgėlinė (urtikarija)
Dilgėlinei būdingi staigūs, intensyviai niežtintys bėrimai. Jie yra rausvos spalvos, tankūs ir iškilę, panašūs į dilgėlių įgėlimus. Jie gali atsirasti ir išnykti per kelias valandas, keisdami savo vietą. Nors alerginė dilgėlinė pasireiškia epizodiškai, ji dažnai išnyksta savaime arba pasikonsultavus su šeimos gydytoju. Raudonas išbėrimas ant vaiko pilvo yra labai dažnas alergijos simptomas. Vaikų organizmas įvairiai reaguoja į maisto alergenus. Dilgėlinė ant vaiko pilvo yra viena lengvesnių alergijos rūšių. Ji pasižymi raudonomis dėmėmis, gana stipriai niežtinčiomis. Mažylio organizmas alergeną traktuoja kaip galimą grėsmę, dėl to gamina antikūnus. Jų pagrindinė užduota - kovoti su jautrinančia medžiaga, o tai visada sukelia alerginę reakciją.
Infekciniai bėrimai
Kitos vaiko pilvo išbėrimo priežastys yra šios: bakterijų sukelti niežai; tymai - infekcinė liga, dar sukelianti karščiavimą, kosulį ir ilgainiui išplintanti į kitas kūno dalis. Kartais atsiranda net konjunktyvitas; vėjaraupiai, kurie pirmoje fazėje įgauna mažų pūslelių pavidalą, ilgainiui ligai progresuojant virsta didelėmis pūslėmis. Šiuo atveju, be bėrimo, karščiuojama, juntamas silpnumas ir galvos skausmas; raudonukė - virusų sukelta. Be išbėrimo, padidėja limfmazgiai; skarlatina - infekcinė liga, kurią sukelia bakterijos. Kartu pasireiškia karščiavimas, gerklės skausmas ir liežuvio apnašos.
Impetigas
Labai užkrečiama bakterinė infekcija, kuria dažniausiai serga vaikai. Paprastai ji prasideda kaip raudona dėmė arba pūslė, kuri greitai plyšta, palikdama gelsvą, medaus pavidalo plutelę. Impetigas dažniausiai atsiranda aplink nosį ir burną. Siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui ir išvengti komplikacijų, būtinas antiseptinis odos gydymas, vietinio poveikio antibiotikų vartojimas ir maudynių/plaukiojimo ribojimas.
Užkrečiamasis moliuskas
Dažna virusinė infekcija, sukelianti mažus, kietus, perlamutrinius arba kūno spalvos iškilimus su būdingu įdubimu centre. Nors molluscum contagiosum paprastai yra nekenksmingas ir kartais laikui bėgant išnyksta savaime, jis yra užkrečiamas ir gali plisti. Ši ir kitos odos infekcijos yra ypač pavojingos vaikams, sergantiems lėtiniu odos sausumu ir vietiniu dermatitu.
Grybelinės odos infekcijos (dermatofitozės)
Jie dažnai atrodo kaip raudonos, apvalios dėmės su pakilusiu, žvynuotu kraštu ir šviesesniu centru. Šie bėrimai dažnai painiojami su egzema, tačiau gydymas yra visiškai kitoks.
Niežai
Vis dar plačiai paplitusi, labai užkrečiama liga, kurią sukelia maža odos erkė, gyvenanti odos raginiame sluoksnyje ir kurios negalima nuplauti kruopščia bei reguliaria higiena. Pagrindinis niežų simptomas yra itin stiprus, varginantis niežėjimas, kuris ypač sustiprėja vakarais, naktį ir po šilto dušo ar vonios. Bėrimas dažniausiai pasireiškia kaip maži, rausvi guzeliai ar pūslelės, dažniausiai tarp pirštų, ant riešų ir ant pilvo.
Laimo ligos bėrimas
Laimo ligos bėrimas, sukeltas erkių įkandimo metu perduodamos Borellia bakterijos. Skiriamieji bruožai - raudona dėmė, apsupta raudonos „aureolės“, kitaip vadinama „buliaus akimi“. Prilietus vieta gali pasirodyti šilta, bet nebūtinai. Negydant ši dėmė gana sparčiai plečiasi, gali pasiekti ir plaštakos dydžio dėmę.
Vėjaraupiai
Sukelti Varicella zoster viruso pasireiškia nedideliais, raudonais, niežtinčiais spuogeliais, kurie įspaudimo metu nepabąla. Kaip ir vėjaraupių bėrimai, taip ir blusų įkandimai yra nedideli, raudoni, niežtintys spuogeliai.
Rankų, kojų ir burnos liga
Keleto skirtingų virusų sukeliama rankų, kojų ir burnos liga pasireiškia panašiu į vėjaraupių bėrimu, tik šį kartą pastarasis yra lokalizuotas išskirtinai ant paciento galūnių ir aplink burną. Smulkus bėrimas yra skausmingas, neniežtintis.
Kitos odos būklės
Vaikų odos bėrimai vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia kiekvieną mūsų, tačiau neaiškios kilmės odos bėrimas gali sukelti ir nemažai nerimo, ypač, jei pastarasis pasireiškia mūsų mažiesiems. Kyla klausimas: ar tai alergijos pasekmė, o gal itin pavojingos ligos simptomas?
Kūdikių spuogai
Kūdikių spuogai, dar vadinami neonataliniais spuogais, yra odos sutrikimas, kuris dažniausiai pasireiškia naujagimiams. Ši liga yra susijusi su odos anatomija, ypač su riebalinių liaukų funkcija. Naujagimių odoje yra gausu riebalinių liaukų, kurios gali reaguoti į hormonų pokyčius po gimimo. Šios liaukos gali gaminti per daug sebumo, kas sukelia spuogų atsiradimą. Kūdikių spuogai yra dažna ir dažniausiai nekenksminga odos būklė, kuri pasireiškia maždaug 20-30% naujagimių. Ši liga dažniausiai pasireiškia per pirmąsias kelias gyvenimo savaites ir gali išnykti per kelis mėnesius. Kūdikių spuogai nėra infekciniai ir dažniausiai nereikalauja specialaus gydymo. Pagrindinė kūdikių spuogų priežastis yra hormonų, ypač androgenų, poveikis, kuris gali sukelti riebalinių liaukų hiperaktyvumą. Po gimimo kūdikiai gali gauti motinos hormonų, kurie sukelia šiuos pokyčius. Be to, odos užsikimšimas, sukeltas riebalų perteklius ir negyvų odos ląstelių kaupimasis, taip pat gali prisidėti prie spuogų atsiradimo. Pagrindiniai simptomai apima mažus raudonus spuogus, kurie gali būti uždegti ir užpildyti pūliais. Kūdikių spuogai diagnozuojami remiantis klinikiniu įvertinimu. Dažniausiai gydytojas atliks fizinę apžiūrą ir įvertins odos būklę. Paprastai papildomų tyrimų nereikia, kadangi kūdikių spuogai yra lengvai atpažįstami pagal jų išvaizdą ir vietą. Kūdikių spuogai dažniausiai nereikalauja specialaus gydymo, nes jie paprastai praeina savaime. Tačiau, jei spuogai sukelia diskomfortą arba yra labai uždegti, gydytojas gali rekomenduoti švelnias odos priežiūros priemones, pavyzdžiui, švelnius muilus ar drėkinamuosius kremus. Svarbu vengti agresyvių vaistų ar produktų, kurie gali dirginti kūdikio odą. Naujoviški gydymo metodai, tokie kaip lazerinė terapija, šiuo metu nėra plačiai taikomi kūdikiams, tačiau ateityje gali būti ištirti kaip galimos gydymo galimybės.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei bėrimas ilgalaikis, periodiškai kartojasi tose pačiose veido vietose, pavyzdžiui, ant alkūnių ar kelių, arba keičia odos paviršių, todėl ji tampa storesnė, sausesnė ir pleiskanojanti, tai gali rodyti lėtinę ligą. Net jei bėrimas nėra pavojingas, jis gali sukelti didelį diskomfortą ir paveikti kasdienį vaiko gyvenimą. Nuolatinis, stiprus niežulys, trukdantis miegoti ir susikaupti, arba vizualiai matomas bėrimas ant veido ir rankų, sukeliantis emocinį diskomfortą ir norą vengti socialinės veiklos, yra pakankamai rimta priežastis kreiptis į gydytoją. Neįprasta bėrimo išvaizda ir tai, ar jis sukelia vaikui skausmą, yra labai svarbūs požymiai, rodantys, kad reikia kreiptis į dermatologą. Tam tikri požymiai gali tiesiogiai rodyti rimtas virusines ar bakterines infekcijas, parazitų invazijas ar kitus rimtus audinių pažeidimus, todėl pastebėję įtartinų pokyčių, nedelsdami kreipkitės į specialistą.
Diagnostika
Norint nustatyti tikslią diagnozę, pirmiausia surenkama išsami ligos istorija (anamnezė) - tėvų klausiama apie nusiskundimų atsiradimą, pokyčius, vaiko mitybą, vartojamus vaistus ir kitus veiksnius. Po to atliekamas išsamus odos tyrimas. Prireikus taip pat skiriami papildomi tyrimai. Kad konsultacija būtų kuo veiksmingesnė, tėvams patariama iš anksto surinkti svarbiausią informaciją apie savo vaiko sveikatą. Kuo tikslesni atsakymai, tuo lengviau gydytojui bus nustatyti galimas bėrimo priežastis. Odos pokyčių „laiko juosta“: Kada ir kur ant kūno pirmą kartą atsirado bėrimas? Kaip jis keitėsi ar išplito laikui bėgant? Dažnai vien vizualinio patikrinimo nepakanka tiksliai diagnozei nustatyti. Dermatologo kompetencija apima ne tik ūminių bėrimų gydymą, bet ir reguliarų odos darinių bei apgamų stebėjimą, kad būtų laiku pastebėti įtartini pokyčiai. Įtarus alerginę reakciją, sisteminę ligą ar specifinę infekciją, gali būti paskirti papildomi tyrimai ir analizės. Tai gali būti kraujo tyrimai uždegimui ar specifinių antikūnų kiekiui nustatyti, odos išgrandų mikroskopinis tyrimas grybeliams ar parazitams nustatyti arba net odos biopsija, jei įtariama retesnė ar sunkesnė liga.
tags: #berimas #ant #naujagimio #kaklo
