Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šeima yra ypatinga socialinė institucija, kurioje pratęsiama gyvybė ir kuri atsako už vaiko auginimą, auklėjimą bei lavinimą, ruošia jį gyvenimui už šeimos ribų. Šeima integruoja visus ugdomuosius poveikius, juos harmonizuoja, sustiprindama ar neutralizuodama jų įtaką. Tačiau šeimoje vaiko padėtis ypatinga: jis bendrauja tik su nedaugeliu žmonių - tėvais, broliais, seserimis, kai kuriais giminaičiais. Bendravimas su suaugusiais dažnai reiškiasi tik pastarųjų globa vaikui.
Vaikų darželis papildo ugdymą šeimoje: plečia socialinį vaiko patyrimą, sudarydama jam sąlygas realiai gyventi mažoje vaikų bendruomenėje; padeda vaikui (o per jį - ššeimai ) perimti ar atgaivinti tradicines vietinės bendruomenės vertybes, jas puoselėdamas vaikų darželio kultūriniame gyvenime; padeda vaikui atskleisti save ir savo gebėjimus bei juos ugdyti; teikia kvalifikuotą pedagoginę pagalbą. Svarbiausias vaikų ugdymo darželyje tikslas - bendradarbiaujant su šeima puoselėti visas vvaiko galias, lemiančias vaiko asmenybės vystymosi ir jo integracijos į visuomenę sėkmę.
Kaip matom, būtent šių dviejų institucijų - šeimos ir darželio - tarpusavio pasitikėjimu ir pagarba grįstas bendradarbiavimas gali laiduoti vaiko asmenybės formavimosi sėkmę. Bendradarbiavimo taisyklės nustato būtent suaugusieji. Vaikai jas vykdo entuziastingai arba paklusdami per prievartą, t.y. mokydamiesi ir tapatindamiesi su jais.
S. Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės ne tik sąveikauja, bet ir pažįsta vienas kitą. Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą ir svarstomą problemą, pats atsiveria, net ir rizikuodamas. Tai nėra toks lengvas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, kadangi šiuo metu egzistuoja pernelyg įvairūs požiūriai ir nuomonės, aiškinant bendradarbiavimo reiškinį. Bendradarbiavimas - tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Bendradarbiaujant svarbu matyti ir jausti kitą, siekti susiklausymo, drauge artėti prie tikslo. Būtina jausti atsakomybę bendram darbui, visą laiką norėti, kad tikslas būtų pasiektas ir jo siekti. Jei darbo pabaigoje kiekvienas su džiaugsmu gali pasakyti: ”Tai mes padarėme”- iš tikrųjų buvo bendradarbiaujama (Butkienė, 1996m). Ką gi mes vadiname bendradarbiavimu? Bendradarbiaudami žmonės daro vieni kitiems tam tikrą įtaką: keičia jausmus, požiūrius ir elgesį. Sėkmingas bendradarbiavimas &- toks, kuris visiems jame dalyvaujantiems leidžia kiek įmanoma geriau patenkinti savo poreikius ir pasiekti tikslus. Svarbiausi gero psichologinio bendradarbiavimo požymiai: visi bendraujantieji jaučiasi esą svarbūs, vertinami, palaiko vieni kitus, dalijasi atsakomybe ir kartu sprendžia iškilusias problemas.
Kaip teigia psichologai G.Allport ir R.Cattell žmogaus elgesį apskritai lemia asmenybės bruožai: atvirumas, sąžiningumas, emocinis pastovumas ir kiti. Kiti psichologai teigia, kad asmenybės bruožai tėra vienas iš veiksnių, lemiančių elgesį. Todėl galima teigti, kad bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus moka bendrauti, o to būtina išmokti, siekiant bendro tikslo - ugdyti ir auklėti vaiką.
Priešmokyklinio ugdymo svarba ir bendradarbiavimo reikšmė
Priešmokyklinio ugdymo siekiamybė - padėti vaikui įgyti kasdieniniam gyvenimui bei sėkmingam ugdymui mokykloje būtinų kompetencijų. LAIDUOTI VAIKO UGDYMĄ ir jo brendimą mokymuisi pirmoje klasėje priešmokyklinės grupės pedagogui yra nelengvas uždavinys. Priešmokyklinę grupę lanko vaikai iš įvairiausių šeimų. Todėl pedagogui yra svarbu susipažinti su šeimos socialine, kultūrine aplinka, ugdymo tradicijomis, vaiko vystymosi ypatumais.
V. Krumas, išanalizavęs daugelio mokslininkų (Coleman, 1966; Plowdent, 1967; Boger 1986) tyrimų rezultatus, padarė išvadą, kad „mokytojai būtinai turi keisti savo nuomonę apie tėvus ir jų auklėjamąjį potencialą, privalo nustoti galvoti, kad tėvai nesuinteresuoti savo vaikų pasiekimais, kad tėvai mokymo ir auklėjimo problemas gali spręsti tik mėgėjišku lygiu.“ L. Stoll ir D. Fink įsitikinę, kad „siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi eiti išvien“.
Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo ir pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas - vaikas. Todėl būtinas ir vienodais reikalavimais pagrįstas pedagoginis poveikis, vienoda dorovinė pozicija. Jei tie poveikiai nesutampa, jei vaiką veikia du skirtingų vertybinių orientacijų auklėtojai, sunkėja pedagoginis procesas, t.y. labai sumažėja pedagoginio poveikio efektyvumas. Jeigu šeimoje auklėjimas netinkamas, žymiai lengviau padėti vaikui, kai mokytojai ir tėvai eina viena kryptimi - pasitardami, konsultuodamiesi ir diskutuodami.
Principinės nuostatos ir bendradarbiavimo formos
Kokios yra principinės nuostatos, kuriomis turėtų remtis šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimas? Darželio ir šeimos bendradarbiavimo svarba akcentuojama daugelyje dokumentų. Lietuvos švietimo gairėse (1993m.) rašoma, kad darželio ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas didele dalimi priklauso ir nuo pedagogo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo jos bendrojo šeimos išprusimo. Šeimos pedagoginis išprusimas labai svarbi veikla. Ne kiekviena mama, o tuo labiau tėvas savarankiškai studijuoja pedagoginę literatūrą, todėl pedagogai turėtų būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimo būdų, tuomet ir tėvai tai galės pritaikyti, keisdami savo ir vaikų elgesį. Tam ir reikalingas abipusis šeimos ir darželio bendradarbiavimas, kad tėvai ir pedagogai galėtų veikti išvien.
Darželio pedagogų ir šeimos bendradarbiavimas naudingas ir tuo, kad bendra veikla suartina tėvus ir vaikus, kelia tiek tėvų, tiek pedagogų autoritetą. Negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, nes tėvai atlieka daugelį socialinių vaidmenų. Jie šeimoje įkvepėjai ir drąsintojai, padėjėjai ir palaikytojai, stebėtojai ir vertintojai, planuotojai ir organizatoriai, iniciatoriai ir dalyviai.
Įstaigos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė taip pat labai priklauso nuo pedagogo asmenybės, jo pasirengimo ir gebėjimų: mokėjimo suprasti ir atjausti, nedaryti skubotų išvadų, nesikarščiuoti, visus santykius grįsti pasitikėjimu, abipuse pagarba, bendru atsakomybės jausmu, o taip pat ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaiko ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą.
Bendradarbiavimo formos:
- Užrašai keliaujantys iš darželio į namus ir atgal - kai namiškiams stinga laisvo laiko arba neturi telefono. Tokiems užrašams tinka paprasti sąsiūviniai, kuriuos vaikai papuošia ir atsineša į darželį. Rašoma bent kartą savaitėje apie vaiko sėkmes ir padėties pokyčius. Tinka bendradarbiavimui su tėvais, kuriems nesunku mintis reikšti raštu.
- Informaciniai laiškai - įrašomi renginiai, veiklos temos, kuo gali prisidėti tėvai, kaip tęsti temos plėtotę namuose.
- Šeimos kambarys - jame gali būti įrengta biblioteka, būtų žaislų išdavimas į namus, susirinkimų vieta. Nurodyti laiką, kada kuo galima naudotis.
- Atmintinės tėvams - įvairios atmintinės tėvams, pvz. “Atmintinė tėveliams“, “Patarimai tėvams“, “Gyvenimiški patarimai“ ir kt. Šie ir panašūs bukletai skatina tėvus geriau pažinti savo vaikus, susimąstyti apie įvairias problemas, taip pat šios atmintinės padeda tėvams geriau suvokti atsakomybę už vaikų auklėjimą ir ugdymą, juos skaitydami tėvai įžvelgtų savo klaidas auklėjime.
- Tėvų susirinkimai - viena iš šeimos ir ikimokyklinių įstaigų bendradarbiavimo formų. Labai svarbu, kad susirinkime dalyvautų kuo daugiau tėvų. Tėvus labiau sudomina, pavyzdžiui, pačių vaikų paruošti kvietimai. Puikus būdas kuo daugiau sukviesti tėvelių į susirinkimą - tai vaikų dalyvavimas: pvz.: įvairūs vaikų koncertėliai, spektakliukai, išmoktų eilėraščių deklamavimas ir t.t. Į tokį susirinkimą paprastai susirenka beveik visi tėvai, netgi ateina seneliai ir močiutės. Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos (patalpos) paruošimo. Grupėje surengta vaikų piešinių, darbelių paroda. Taip pat susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo pasirinktos susirinkimo temos aktualumo.
- Praktiniai užsiėmimai ir seminarai - skirti padėti mažyliams augti emociškai ir fiziškai.
Iššūkiai ir trūkumai bendradarbiaujant
Šiandien susidariusi tokia atmosfera, kai abi pusės (tėvai ir mokytojai), atrodo, nelabai nori suprasti, koks iš tikro turi būti mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas, kas, kiek ir kam turi padėti. Atlikto tyrimo rezultatai atskleidžia, kad svarbiausios kliūtys sėkmingam tėvų ir pedagogų bendravimui ir bendradarbiavimui yra tėvų užimtumas ir nenoras dalyvauti ugdymo veikloje. Tėvai dėl užimtumo ir laiko trūkumo neįtraukiami į bendradarbiavimo veiklą. Pedagogai nenoriai bendrauja telefonu ir internetu, teisindamiesi, kad yra užimti darbine veikla. Tuo tarpu tėvams tai priimtinesnė ir patogesnė bendravimo forma. Tiek pedagogai, tiek tėvai stengiasi bendrauti ir bendradarbiauti taupydami savo laiką, todėl bendravimas ir bendradarbiavimas yra problemiškas, ne visada nuoširdus. Tarp pedagogų ir tėvų nepastebėta glaudaus ryšio, kuris galėtų būti užmegztas bendrų veiklų metu.
Dažniausiai pasitaikantys trūkumai:
- Reti ir netikslingi tėvų ir auklėtojų susitikimai: Dažniausiai aptariami mokymosi ir drausmės klausimai, piniginiai dalykai ir pan., o pedagoginiam švietimui bendra tėvų auditorija retai panaudojama.
- Prastas tėvų požiūris į mokyklą/darželį ir mokytojus/auklėtojus: Tėvai į auklėtojus žiūri vaiko akimis.
- Tėvų nenoras ar nesugebėjimas auklėti savo vaikų: Dažnai tėvų auklėjimas apsiriboja vaiko sveikatos ir mitybos klausimais. Kur kas mažiau rūpinamasi psichiniu bei dvasiniu vaiko vystymusi.
- Nepakankama tėvų pedagoginė kultūra: Neturėdami pedagoginės patirties, reikiamų žinių, tėvai kartais nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio, pasaulėžiūros bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi.
- Nesuderinti reikalavimai, kuriuos mokytojai ir tėvai kelia vieni kitiems: Yra mokytojų/auklėtojų, manančių, kad tėvai siunčia į mokyklą netikusius vaikus. Yra tėvų, kuriuos dažnai baugina mokykla ar darželis, ypač tuos, kuriuos mokytojai ar auklėtojai gąsdino, barė, kaltino. Be to, kiekvienos šeimos tikslai ir vertybės skiriasi.
- Psichologinės priežastys: Mokytojai/auklėtojai neįvertina tėvų pagalbos tiek mokymo tiek auklėjimo srityje.
- Neįvairios auklėtojo ir šeimos bendradarbiavimo, pedagoginio tėvų švietimo formos.
- Tėvai nėra tikri darželio ar mokyklos šeimininkai, auklėtojų pagalbininkai.
Apibendrinus išvardintus trūkumus, norisi prisiminti A. Faber ir E. Mazli.sh žodžius: „It tėvų ir mokytojų pastangos bus veltui, jei jie nesujungs savo jėgų ir kartu nesinaudos tais metodais, kurie padėtų įgyvendinti jų geranoriškus siekius“. Taigi viena aišku, kad, siekdami remti vaikų mokymąsi ir tobulėjimą, tėvai ir mokytojai turi veikti išvien, negalima pasiekti gerų rezultatų atsiskyrus nuo šeimos, ypač tokiu metu, kai socialinėje aplinkoje ryškus laisvės ir atsakomybės nesupratimas arba neteisingas interpretavimas. Visiems turi būti žinoma tiesa, kad yra sunkiausia perauklėti. Viena svarbiausių ugdytojų užduočių - bendrauti su šeima. Visos šeimos rūpinasi vaikais ir nori, kad jiems gerai sektųsi. Reikia laiko, kad atsirastų atviras, abipusiu pasitikėjimu paremtas bendravimas. Neformaliai ar formaliai bendraujant su šeimomis pedagogas privalo išsaugoti konfidencialumą.
Bendradarbiavimas auginant specialiųjų poreikių vaikus
Bendradarbiavimas su tėvais, auginančiais specialiųjų poreikių vaikus, yra itin svarbus procesas, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir ugdymą. Šis bendradarbiavimas apima įvairius metodus ir strategijas, kurios padeda sukurti stiprų ryšį tarp šeimos ir specialistų.
Bendravimo svarba
Efektyvus bendravimas yra vienas iš pagrindinių sėkmingo bendradarbiavimo elementų. Tėvai turi jaustis išklausyti ir suprasti, o specialistai turi aiškiai ir suprantamai pateikti informaciją apie vaiko būklę, ugdymą ir galimybes.
Bendravimo metodai:
- Reguliarūs susitikimai: Aptarti vaiko pažangą, sunkumus ir tolimesnius veiksmus.
- Rašytinė komunikacija: Naudoti dienoraščius, laiškus ar elektroninius laiškus, kad pasidalinti informacija.
- Telefoniniai pokalbiai: Operatyviai aptarti svarbius klausimus.
Šeimos įtraukimas į ugdymo procesą
Įtraukti tėvus į ugdymo procesą yra labai svarbu, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką. Tėvai gali aktyviai dalyvauti planuojant ugdymo programas, teikiant grįžtamąjį ryšį ir prisidedant prie vaiko mokymosi namuose.
Kaip įtraukti šeimą:
- Dalyvavimas pamokose ar užsiėmimuose: Leisti tėvams stebėti vaiko veiklą ugdymo įstaigoje.
- Pagalba namų darbuose: Teikti aiškias instrukcijas ir patarimus, kaip tėvai gali padėti vaikui atlikti užduotis.
- Dalyvavimas sprendimų priėmime: Įtraukti tėvus į diskusijas apie vaiko ugdymo planus ir tikslus.
Paramos teikimas šeimai
Auginant specialiųjų poreikių vaiką, šeima susiduria su įvairiais iššūkiais, todėl svarbu teikti jiems visokeriopę paramą. Tai gali būti emocinė parama, praktinė pagalba ar finansinė parama.
Paramos formos:
- Konsultacijos su specialistais: Teikti psichologinę pagalbą ir patarimus, kaip susidoroti su sunkumais.
- Tėvų savitarpio paramos grupės: Suteikti galimybę pasidalinti patirtimi ir gauti palaikymą iš kitų tėvų.
- Informacijos teikimas: Suteikti informaciją apie prieinamas paslaugas, išmokas ir kitą pagalbą.
Individualizuotas požiūris
Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl svarbu taikyti individualizuotą požiūrį į jo ugdymą ir priežiūrą. Tai reiškia, kad reikia atsižvelgti į vaiko individualius poreikius, stipriąsias puses ir sunkumus.
Individualizavimo principai:
- Ugdymo plano pritaikymas: Modifikuoti ugdymo programą, kad ji atitiktų vaiko mokymosi stilių ir galimybes.
- Pagalbos priemonių naudojimas: Naudoti specialias priemones ir technologijas, kurios padeda vaikui mokytis ir dalyvauti veikloje.
- Pozityvus pastiprinimas: Skatinti vaiko pastangas ir pasiekimus, kad jis jaustųsi motyvuotas ir pasitikintis savimi.
Konfidencialumas ir pagarba
Bendradarbiaujant su tėvais, svarbu užtikrinti konfidencialumą ir pagarbą jų privatumui. Informacija apie vaiką ir šeimą turi būti naudojama tik ugdymo tikslais ir saugoma nuo pašalinių asmenų.
Konfidencialumo užtikrinimas:
- Informacijos apsauga: Saugoti vaiko asmens duomenis ir medicininę informaciją.
- Atsakingas dalijimasis informacija: Dalintis informacija su kitais specialistais tik gavus tėvų sutikimą.
Įtraukusis ugdymas ir specialistų vaidmuo
Nuo 2024 metų rugsėjo 1 dienos įsigaliojus Švietimo įstatymo straipsnių pakeitimams ir papildymams, kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi sudaryti sąlygas vaikams, su specialiaisiais ugdymosi poreikiais ugdytis artimiausioje ugdymo įstaigoje kartu su bendraamžiais. Svarbiausias įtraukiojo ugdymo tikslas-kokybiškas ugdymas kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo skirtybių. To siekiama vaikui ir jo šeimai suteikiant specialistų pagalbą.
Darželyje dirba specialusis pedagogas, logopedas, socialinis pedagogas, psichologas. Specialistai ir pedagogai nuolat bendradarbiauja tarpusavyje rasdami tinkamiausius sprendimus ugdymo kliūtims šalinti. Mokytojai savo veiklose siekia personalizuoti ugdomąją veiklą, į bendras veiklas įtraukti visus vaikus, nepriklausomai nuo jų skirtybių. Į procesą įtraukiama visa šeima, todėl ugdymas nesibaigia išėjus iš grupės. Tėvai nuolat žino, kuo gyvena vaikas, dalyvaujantis ugdomajame procese. Įtraukusis ugdymas įpareigoja visą bendruomenę susitelkti, todėl siekiama sukurti saugią ir visus vaikus auginančią aplinką, leidžiančią atsiskleisti kiekvieno vaiko prigimtiniams talentams.
Įtraukiojo ugdymo pagalba kiekvienas vaikas gali mokytis ir išmokti, kiekvienas vaikas turi teisę pasirinkti kur mokytis, o švietimo įstaiga užtikrina kokybiškas įtraukiojo ugdymo sąlygas: įtraukimą, dalyvavimą ir pasiekimus. Įtraukusis ugdymas reikalauja keistis iš esmės, pervertinti savo vertybines nuostatas, patobulinti kompetencijas, atrasti empatijos jausmą ir taikyti kitokį ugdymo turinį ir išskirtinius metodus.
Specialistų vaidmuo
- Logopedas - tai specialistas, kuris dirba su vaikais, turinčiais kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Logopedo tikslas išsiaiškinti ir įvertinti kalbos sutrikimo priežastis bei pobūdį ir padėti šiuos sutrikimus pašalinti arba sušvelninti. Kuo anksčiau bus pastebėtas kalbos ar kalbėjimo sutrikimas, tuo lengviau ir greičiau juos bus galima pašalinti.
- Psichologas. Dar viena švietimo pagalbos kryptis yra psichologinė pagalba, kurios teikėjai yra psichologai, jie rūpinasi vaikų gerbūviu bei vidine darna. Psichologai darželiuose vykdo prevencines programas, teikia individualias ir grupines konsultacijas ugdytiniams, tėvams.
- Specialusis pedagogas. Vienas iš pagrindinių švietimo pagalbos teikėjų yra specialusis pedagogas. Specialieji pedagogai dirba tik su vaikais, turinčiais vidutinių, didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymo(si) poreikių. Specialiojo pedagogo darbas padeda įvairių ugdymosi poreikių turintiems vaikams ugdyti individualius gebėjimus, individualiai pritaikant ugdymo turinį, metodus, priemones ir aplinką.
- Mokinio padėjėjas. Esant vaikų įvairovei, vien mokytojo pastangų, organizuojant vaikų ugdymo (-si) veiklas vaikų ugdymo grupėje nepakanka. Siekiant, kad švietimo pagalba būtų veiksminga, itin svarbus komandinis darbas ir bendradarbiavimas.
Informacijos mainai skatina informacijos mainus tarp specialistų, kurie dalinasi žiniomis apie įtraukujį ugdymą, specialiųjų poreikių vaikų paramą, metodikas ir priemones. Priimti Švietimo įstatymo pakeitimai įpareigoja visas ugdymo įstaigas priimti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus mokytis kartu su visais. Specialiųjų poreikių vaikai (SUP) tai vaikai, kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Kad SUP vaikai galėtų būti ugdomi jiems pagal gyvenamąją vietą patogioje ugdymo įstaigoje, visa bendruomenė turi susitelkti ir tinkamai pasiruošti. Svarbiausia bendruomenės požiūris į SUP vaikus, pedagogų ir specialistų kompetencijos, darbo patirtis. Ne mažiau svarbu ugdomosios aplinkos pritaikymas SUP vaikui, tinkamų ugdymo formų, būdų, metodų parinkimas. Ne mažiau svarbi tėvų atsakomybė įsiklausyti į specialistų teikiamas rekomendacijas, kaip galima padėti elgesio, bendravimo sunkumų turinčiam vaikui, kaip tinkamai atstovauti tokio vaiko interesus. Tėvų geranoriškas bendravimas su mokytojais, pagalbos vaikui specialistais padeda spręsti rūpesčius ir problemas išvengiant nepageidaujamų akimirkų ir konfliktų. Todėl būtinas tėvų geranoriškumas priimant ugdymo įstaigos teikiamą pagalbą ir paslaugas (pedagoginės, psichologinės tarnybos, kitų specialistų pagal poreikį). Tėvų įtraukimas į vaiko ugdymosi procesą labai svarbus ugdymo sėkmei, todėl ypatingai svarbu, kad visi bendruomenės dalyviai būtų atviri, supratingi ir pasirengę bendradarbiauti, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų sėkmingą ugdymo procesą.
tags: #bendradarbiavimas #siekiant #kiekvieno #vaiko #ugties
