Remiantis 2024 m. sausio 26 d. „Registrų centro“ duomenimis, Lietuvoje gyvena 174 333 vaikai nuo 0 iki 6 metų amžiaus ir 313 149 vaikai nuo 7 iki 17 metų amžiaus. Iš viso, 7-17 m. vaikus augina 465 243 Lietuvos gyventojai.
Daugiausia 0-6 m. amžiaus grupės vaikų augina santuokoje esantys Lietuvos gyventojai - tai sudaro 219 313 asmenų, arba 74,5 proc. 7-17 m. amžiaus grupėje vedę/ištekėję asmenys taip pat sudaro didžiąją dalį - 330 296 (71 proc.). Antroje vietoje pagal 7-17 m. vaikų auginimą yra išsituokę asmenys, kurių Lietuvoje gyvena 71 044 (15,3 proc.). 57 339 (12,3 proc.) nesusituokusių vyrų ir moterų augino vaikus 7-17 m. amžiaus. Mažiausiai, 6 564 (1,4 proc.) Lietuvos gyventojų našlių turi vaikų 7-17 m. amžiaus.
Vertinant pagal Lietuvos gyventojų amžiaus grupes, 0-6 m. vaikus daugiausiai augina 35-44 m. gyventojai - 132 938 (47 proc.). Šiek tiek mažiau šios amžiaus grupės vaikų augina 25-34 m. asmenys - 125 700 (44 proc.). Kitose amžiaus grupėse 0-6 m. vaikų skaičius yra žymiai mažesnis. Pastebėtinas ir neįprastas atvejis: 65-84 m. amžiaus grupėje 66 Lietuvos gyventojai (visi vyrai) augina iki 6 metų amžiaus vaikus, vienas jų - net keturis.
7-17 m. vaikus daugiausiai augina 35-44 m. amžiaus Lietuvos gyventojai - 245 129 (54 proc.). Antroje vietoje yra 44-54 m. amžiaus gyventojai - 136 807 (30 proc.). Taip pat yra išskirtinių atvejų: 1112 65-84 m. amžiaus Lietuvos gyventojų augina 7-17 m. vaikus, du iš jų - net po keturis vaikus. Neįprasta ir tai, kad 18-24 m. amžiaus grupėje esantys asmenys augina 7-17 m. vaikus. „Registrų centro“ duomenimis, tokių asmenų Lietuvoje yra 253, ir jie augina po 1-2 nepilnamečius.
Kalbant apie šeimų dydį, 2024 m. sausio 26 d. duomenimis, daugiausia, 532 426 (72 proc.) Lietuvos gyventojai augina po vieną nepilnametį vaiką. Po du vaikus iki 17 m. augina 185 558 (25 proc.) gyventojai. Po tris vaikus augina 18 737 asmenys, po keturis nepilnamečius - 1 564 Lietuvos gyventojai, o po penkis vaikus iki 17 m. augina 142 asmenys.
Iš viso, „Registrų centro“ duomenimis, 785 502 suaugę Lietuvos gyventojai neturi ir niekada neturėjo vaikų. Tarp jų yra 311 346 moterys ir 474 156 vyrai. Kalbant apie šeiminį statusą, 111 284 vedę ar ištekėję Lietuvos gyventojai neturi vaikų, o tarp nevedusių/netekėjusių suaugusiųjų tokių yra 619 759.
Ar Lietuva yra skurdi, ar turtinga šalis?
Mažėjantis gimstamumas yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos problema. 2024 m. rugsėjį portalas „Euronews“ paskelbė, kad pirmą kartą nuo 1960 m. gyvų gimusių kūdikių skaičius Europos Sąjungoje (ES) sumažėjo iki mažiau nei 4 milijonų. Nors gimstamumas dramatiškai mažėjo kone visose Europos valstybėse, Lietuva patenka į šalių, kuriose vienai moteriai tenkančių gyvų gimstančių kūdikių skaičius yra tarp mažiausių, sąrašą.
Demografai ir ekonomistai teigia, kad Europos pastangos skatinti mažėjantį gimstamumą yra nesėkmingos. „Labai labai sunku padidinti gimstamumą“, - „Reuters“ sakė Anna Matysiak, Varšuvos universiteto darbo rinkos ir šeimos dinamikos docentė. Pastarąjį dešimtmetį Europos gimstamumo rodiklis buvo įstrigęs ties 1,5 gyvo gimstančio kūdikio vienai moteriai riba, o tai yra gerokai mažiau nei 2,1, reikalingas gyventojų skaičiui išlaikyti.
Europos šalių vyriausybės išleidžia milijardus eurų įvairioms gimstamumą skatinančioms priemonėms, tačiau net ir tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Čekija, kuriose gimstamumo rodikliai buvo gana aukšti, dabar jie mažėja. Priežastys yra įvairios: sparčiai augančios būsto kainos, nesaugumas dėl darbo vietų, taip pat giluminiai kultūriniai požiūrių į tėvystę pokyčiai.
Sociologė, demografė, VDU Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė „Delfi“ tikino, jog mažėjantį gimstamumą Lietuvoje pirmiausia lemia demografija: „Yra žymiai mažiau moterų, kurios gali susilaukti vaikų. Jei prieš 30 metų jų buvo apie 900 tūkst., tai dabar - apie 600 tūkst.“ Antra, keičiasi tai, kiek vaikų susilaukia skirtingų socialinių grupių moterys - ilgą laiką moterys su žemesniu išsilavinimu susilaukdavo daugiau vaikų, tačiau ši tendencija pasikeitė. Trečia, pasikeitė tai, kada susilaukiama vaikų - vėliau startuojant, dalis moterų nebespėja susilaukti daugiau nei vieno vaiko.
Ketvirta, pasak profesorės, dabartinį gimstamumo mažėjimą lemia ir išorinės - globalios, geopolitinės - bei vidinės priežastys. Tai apima būsto prieinamumą, darbo rinkos ypatumus, vaiko priežiūros paslaugų prieinamumą ir kainą. Ne mažiau svarbūs yra ir „minkštieji“ veiksniai, susiję su tėvų įsivaizdavimu, kiek kainuoja auginti vaikus pagal aukštus tėvystės/motinystės standartus. Koronaviruso pandemija galėjo „suspausti“ jaunimo gyvenimo galimybes, o karas Ukrainoje sustiprino argumentus atidėti vaikų gimdymą ateičiai. Panašios tendencijos stebimos ir kitose Baltijos šalyse.
Profesorė A. Maslauskaitė taip pat pastebėjo, kad ilgalaikėje perspektyvoje visos šalys juda nuo aukštų gimstamumo rodiklių link žemesnių. „Vis tik kalbant apie dabartį, Lietuva priklauso šalims, kur gimstamumas yra labai žemas arba žemiausias“, - įvardijo ji. Mažos gimusiųjų kohortos reiškia mažiau ateinančių į mokyklas, mažiau dirbančių, mažiau mokančių mokesčius, o tai kelia struktūrinių iššūkių visuomenei.
Pasak profesorės, reikėtų daugiau racionalumo ir skaidrumo suvokiant situaciją. „Mes labai dažnai esame prisirišę prie 2,1 vaiko kaip siekio, kuris teoriškai užtikrina kartų kaitą. Bet prie gyventojų skaičiaus ir struktūros prisideda ir kiti demografiniai procesai - migracija, mirtingumas. Turėtume užmiršti 2,1 vaiko kartelę kaip išsvajotą orientyrą ir labiau galvoti ką daryti, kad netaptume kaip Pietų Korėja, kurioje suminis gimstamumo rodiklis žemiau 0,8“, - aiškino ji.
Nemažai dalykų gimstamumo didinimui Lietuvoje yra daroma, ir kai kurios priemonės veikia neblogai. Pavyzdžiui, turime lanksčias ir dosnias vaiko priežiūros atostogas. Taip pat turime priemones, nukreiptas į didesnį tėčių įtraukimą į vaiko priežiūrą, bei vaiko priežiūros paslaugas, kurių prieinamumas labai skirtingas priklausomai nuo gyvenamosios vietos. Taip pat turime vaiko pinigus, mokestines lengvatas. Bendrai, pagal tai, kiek nuo visų išlaidų socialinėms reikmėms valstybė skiria šeimai ir vaikams, Lietuva atrodo neblogai ES. Tačiau gimstamumą veikia ir platesnio spektro veiksniai, tokie kaip švietimo prieinamumas ir kokybė, visuomenės pasitikėjimas valstybe, socialinė nelygybė ir šeimos politikos ilgalaikis stabilumas.
„Šiaulių banko“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė kalbėjo, jog Lietuvos ekonomiką pastaraisiais dešimtmečiais veikė ne tik mažėjančio gimstamumo, ilgėjančio gyvenimo, bet ir emigracijos bangų demografiniai poveikiai. Po 2009 m. Didžiosios recesijos iš Lietuvos išvyko daug darbingo amžiaus gyventojų, kurių dalis kūrė šeimas ir susilaukė vaikų nebe Lietuvoje. Viešieji finansai ir socialinė bei pensijų ekonomika priklauso nuo to, ar dirbančių ir mokesčius mokančių bei išlaikomų gyventojų skaičiaus santykis reikšmingai nesikeičia.
Kad pensijų sistema išliktų stabili, Lietuvoje buvo ilginamas pensinis amžius. Ateityje, toliau gerėjant gyvenimo kokybei ir ilgėjant gyvenimo trukmei, darbingo amžiaus trukmė taipogi turės būti ilginama ir gyventojai turės gerokai aktyviau investuoti ir taupyti, kad išlaikytų senatvėje orų pajamų srautą. Nors šiuo metu tarptautinės migracijos tendencijos Lietuvai palankios, natūrali gyventojų kaita ir toliau išliks nepalanki.
Pašnekovė antrino, jog Lietuva išsiskiria savo itin dėkingomis pirmųjų metų sąlygomis tėvystei ir vaikų auginimui, tačiau tuo nepalankios gimstamumo tendencijos reikšmingai užriesti į viršų nepavyko. Sprendimą susilaukti vaikų lemia kompleksinė tiek specifinių asmeninių, tiek objektyvių veiksnių visuma. Šiuolaikinėse visuomenėse daugiau dėmesio skiriama individualizmui ir asmeniniam tobulėjimui, tad šeimos kūrimas kartais nėra toks prioritetinis kaip anksčiau.
