Šiuolaikinė tėvystė yra paradoksali: nors technologijos ir įvairios priemonės padarė vaikų priežiūrą patogesnę, tėvai šiandien susiduria su didesniu stresu nei bet kada anksčiau. Daugelis vaikus auginančių moterų ir vyrų patvirtins, kad vaikus auginti yra ne tik džiugu, bet ir išties sunku. Kasdien kyla daugybė iššūkių, su kuriais reikia tvarkytis čia ir dabar, net jei jautiesi pavargęs, neišsimiegojęs, suirzęs, esi nepavalgęs, nenusiprausęs, reikia spręsti kitus kasdienius klausimus. Vaikų auginimas yra sudėtingas darbas. Beveik visi tėvai sako, kad vaikus auginti sunkiau, nei jie tikėjosi.
Vienas iš esminių šiuolaikinės tėvystės pokyčių - visuomenėje pasikeitusi samprata apie asmeninę ir profesinę sėkmę ir atitinkamai išaugę tėvų lūkesčiai savo vaikams. Visuomenėje įsigalėjęs įsitikinimas, kad laimė neatsiejama nuo sėkmės, o ši - nuo puikių akademinių pasiekimų, tėvus verčia jausti milžinišką spaudimą. Jei anksčiau buvo svarbu vaiką užauginti „doru žmogumi“, šiandien vaiko auginimas tapo šeimos prestižo reikalu: vaikystė tapo intensyviu (pasi)ruošimu ateičiai, kurioje nebėra vietos spontaniškumui ir natūraliam vaiko brendimui. Tėvai skuba užpildyti vaikų laiką „vertinga veikla“, manydami, kad tik taip galima užtikrinti jų sėkmę ateityje. Vis daugiau ir vis jaunesnio amžiaus vaikų lanko kelis būrelius, užsiima papildomomis užklasinėmis veiklomis ir po pamokų mokosi su korepetitoriais.
Tėvams nebėra aišku ir kokios mokyklos jie nori savo vaikams: viena vertus, jie pageidauja, kad jų vaikai jaustųsi saugūs ir nepatirtų streso, kaip Suomijos ugdymo įstaigose, tačiau kita vertus, reiškia lūkestį mokyklai, kad ši užtikrintų aukštas akademines žinias - taip, kaip jas suteikia mokyklos Honkonge, Pietų Korėjoj, Japonijoj ar Singapūre. Tai skatina trintį tarp tėvų ir mokytojų, dar masiškesnį korepetitorių samdymą ir vis daugiau didėjantį vaikų užimtumą ir nuovargį.
Perteklinis tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą (angl. Hyper-Parenting) tapo šiuolaikinės visuomenės norma. Kita kraštutinė šiuolaikinės tėvystės tendencija - visiškas tėvų abejingumas vaiko interesams. Tokie tėvai minimaliai įsitraukia į vaiko gyvenimą arba visiškai nesirūpina jo fiziniais, emociniais ir socialiniais poreikiais. Klaidinga manyti, kad apleistumą patiria vien vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų: nuo jo kenčia ir materialiai aprūpinti vaikai, kurių tėvai aplaidžiai žiūri į tėvystės prievoles.
Tokį tėvų abejingumą gali lemti įvairios priežastys: nuolatinis stresas, išsekintys tėvus tiek, kad jie nebeturi nei jėgų, nei motyvacijos rūpintis savo vaikais; depresija, nerimo sutrikimai ar trauminė praeitis, kuri gali trukdyti formuoti stiprų emocinį ryšį su vaikais; neigiama tėvystės patirtis, kai tėvai patys augo abejingų ar emociškai šaltų tėvų šeimoje ir niekada nepatyrė sveikos tėvystės modelio; ar tiesiog kai kurių tėvų pasirinkimas save laikyti prioritetu, vaiką traktuojant kaip kliuvinį asmeniniams siekiams ar laisvam gyvenimo būdui.
Abi minėtos tendencijos atspindi platesnes psichologines ir socialines problemas: vieni tėvai, bijodami savo vaiko nesėkmės, „perlenkia lazdą“, o kiti, stokodami laiko ar motyvacijos, pasirenka pasyvų vaiko gyvenimo stebėtojų vaidmenį. Tokia situacija kelia iššūkių vaikų raidai ir ateities visuomenei, nes nei perdėta globa, nei abejingumas neužtikrina subalansuoto ir sveiko asmenybės formavimosi.
Tėvystės įgūdžiai ir lūkesčiai
Kiekvienas nori tikėti, kad kai tik taps mama arba tėčiu, viskas bus natūraliai aišku ir paprasta. Tikėtina, kad prieš vaikui gimstant įsivaizdavote, kaip su juo žaidžiate ar stebite su pasididžiavimu. Situacijos, kurias įsivaizdavote, teikė malonumą ir džiaugsmą. Tačiau realybėje tėvystė gali būti tiek pat džiuginanti, kiek ir kelianti stresą. Tėvystės įgūdžiai neatsiranda natūraliai ir lengvai, todėl būkite kantrūs (-ios) ir atviri (-os) naujoms patirtimis.
Beveik visi tėvai sako, kad vaikus auginti sunkiau, nei jie tikėjosi. Kai kurie vyrai taip pat jaučiasi nejaukiai arba nedrąsiai įsitraukti į kūdikio priežiūros darbus, tokius kaip sauskelnių keitimas, maudymas, rengimas, maitinimas. Gali atrodyti, kad tai yra darbai, su kuriais tėčiai negali susitvarkyti, ar negali susitvarkyti taip pat gerai, kaip jų partnerės.
Tėčių įsitraukimo svarba
Lietuvoje teisės aktai leidžia turėti labai ilgą vaiko priežiūros laikotarpį (iki vaikui sukaks 3 metai). Atrodo, ko gali daugiau benorėti vaiko susilaukę mamos ir tėčiai. Ir vis dėlto, ryžtis vaiko priežiūros atostogoms, ypač vyrams, yra labai sunku. Vyrauja požiūris, kad vaikų auginimas yra moterų darbas, baimė dėl to, kad tai gali neigiamai atsiliepti jų karjerai, ar tiesiog baimės, kad jie nesugebės taip gerai, kaip mamos.
Dalis vyrų į kūdikystę žiūri kaip į laiką, kurį vaikui geriausia praleisti su mama. Dėl šio įsitikinimo tėčiai gali nenorėti į tai „kištis“. Neatidėliokite tėvystės ir įsitraukite nuo pat pirmų vaiko dienų. Kultūrinės normos, kad vaikų auginimas yra „moteriškas darbas“. Dalis vyrų palaiko stereotipinį darbų pasidalijimą šeimoje manydami, kad moters pareiga rūpintis namais ir vaikais, vyro - uždirbti pinigus. Nors laikai keičiasi ir vis daugiau tėčių aktyviai įsitraukia į vaikų auginimą, kultūrinės normos taip paprastai nenunyksta ir išlieka gajos.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurių tėčiai į jų auginimą įsitraukia nuo pat pradžių, yra geresnės sveikatos, geriau mokosi mokykloje. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą. Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime. Tėvų santykiai su jų pačių tėvais. Jų tėvų taikyti auklėjimo modeliai.
Finansinis spaudimas ir karjeros baimės
Gimus vaikui, užplūsta begalinės atsakomybės už savo vaiką jausmas. Kaip tėvas jaučiate atsakomybę suteikti jam viską, ką galite geriausia. Galbūt jūsų suotuoktinė / partnerė gimus vaikui nustojo dirbti arba iš esmės sumažino savo darbo krūvį. Sumažėjus šeimos finansams jaučiate didesnę atsakomybę užtikrinti, kad šeimai nieko netrūktų. Ironiška, nes užuot skyrus daugiau laiko savo naujagimiui, jaučiate spaudimą dirbti viršvalandius, kad galėtumėte patenkinti šeimos poreikius.
Jaučiamas finansinis spaudimas. Vyrauja požiūris, kad vyrai rečiau ima vaiko priežiūros atostogas dėl finansinių aspektų - jie uždirba daugiau už savo partneres, todėl išeidami vaiko priežiūros atostogų, tikėtina, dalies finansų netektų dėl vadinamųjų vaiko priežiūros išmokų lubų. Sumažėję finansai taip pat kelia stresą.
Bijoma, kad aktyvus įsitraukimas į vaikų auginimą neigiamai paveiks karjerą. Dažnai dėl vyraujančių kultūrinių normų, asmeninių ambicijų ir finansinių įsipareigojimų papuolama susiduriama su dilema, kaip suderinti vaikų auginimą su darbu. Bijomasi, kad aktyviai įsitraukus į vaikų auginimą nukentės darbų kokybė ir karjeros galimybės. Darbo ir šeimos suderinimas yra rimtas iššūkis, kuriam turite skirti laiko ir nuoseklaus darbo.
Padidėjęs darbo krūvis tarsi leidžia pateisinti, kodėl esate pernelyg pavargęs po darbo ar savaitgaliais leisti laiką su vaiku (-ais). Kartais nebeįmanoma atskirti, ar iš tikrųjų tiek daug dirbate dėl šeimos finansinio gerovės, ar tiesiog jūsų karjera jums atrodo svarbesnė.
Vaiko gimimas - suvienija ar išskiria?
Vaiko gimimas suvienija tėvus ar išskiria? Kodėl taip nutinka, kad du vienas kitą mylintys žmonės, susilaukus vaiko, pradeda stipriai pyktis arba dar geriau sutarti? Juk vaikas rūpi abiem tėvams: tiek tėčiui, tiek mamai. Natūralu būtų tikėtis, kad vaiko gimimas dar labiau suartins du vienas kitą mylinčius žmones, nes iš dviejų žmonių meilės vienas kitam gimė naujas žmogus, tai tarsi stebuklas - nauja gyvybė.
Didžiausi sunkumai, kuriuos stebiu individualių konsultacijų metu, vienus išskiria, o kitus dar labiau suvienija. Pvz., vienas poras sunkumai, vieno iš partnerių ligos, vaiko gimimas ir kt. sutelkia sunkumų įveikai, o kitiems ir mažos smulkmenos tampa tragedija. Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis (daugeliu atvejų) nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant.
Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta amerikiečių psichologo 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus.
Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant.
Kaip neprarasti kantrybės ir atrasti bendrumų
Bandoma užmegzti ryšį su vaiku, bet sulaukiama atstūmimo. Kai laikas, praleidžiamas su vaiku, yra nenuoseklus ir fragmentiškas, tai gali turėti neigiamų pasekmių santykio kokybei. Nerandama jokių bendrumų su vaiku. Kartais atrodo, kad nėra nė vieno dalyko, kurį vaikas mėgtų ar darytų taip, kaip jo tėtis. Muzika, kurios klauso, rūbai, kuriuos dėvi, veiklos, kuriomis užsiima, net kalba, kuria kalba - viskas atrodo svetima.
Vengiate įsitraukti į vaiko gyvenimą, nes jūsų pačių vaikas jums atrodo labai sudėtingas. Galbūt nerandate bendros kalbos, jo elgesys kelia iššūkių, nesuprantate, kodėl viskas, ką jis / ji daro, yra priešinga tam, ką sakote ar ko prašote. Ironiška, bet būtent sudėtingais laikomiems vaikams jūsų reikia labiausiai. Vaikas mato jūsų frustraciją, pasipiktinimą, girdi kritiką ir jaučiasi siaubingai dėl to, ir vis dėlto labiausiai jam / jai reikia jūsų meilės ir dėmesio.
Pasistenkite suprasti vaiko nesaugumą. Jūsų vaikas gali atrodyti labai valdingas, nors viduje iš tikrųjų jaučiasi bejėgis, gali atrodyti viskam besipriešinantis, nors viduje iš tikrųjų yra išsigandęs ir jaučiasi bejėgis. Atminkite, pasaulyje nėra kito žmogaus, kuris turėtų tiek galios, kiek jūs, padėti vaikui pasijusti geriau bei pradėti galvoti apie save gerai. Išlikite kantrus. Nebijokite ieškoti pagalbos bei pasitarti su kitais tėvais panašiose situacijose.
Manoma, kad vaikai mieliau laiką leidžia su mama. Galbūt paklausęs vaiko ar jis norėtų eiti su mama, ar su jumis, išgirdęs atsakymą, kad jis nori eiti su mama, jaučiatės atstumtas bei manote, kad vaikas labiau nori būti su mama. Vaikų santykis su kiekvienu iš tėvų yra unikalus. Todėl neturėtumėte stengtis imituoti savo žmonos / partnerės elgesio. Priešingai - būkite autentiškas ir parodykite savo perspektyvą. Vaikai nori būti su tėčiais, kurie aiškiai rodo savo meilę, susidomėjimą ir entuziazmą būnant kartu.
Vengiama būti su vaiku, kad būtų išvengta konflikto su partnere. Poros dažnai nesutaria, kaip auginti vaikus. Jums gali atrodyti, kad jūsų sutuoktinė / partnerė daro dalykus blogai ir ne taip, kaip reikėtų. Jūsų partnerei taip gali atrodyti dėl jūsų veiksmų. Todėl siekdamas išvengti konflikto, atsitraukiate.
Vaikų auginimas matomas kaip papildoma našta prie kitų rūpesčių. Būna situacijų, kai tėčiai laiką su savo vaikais mato kaip dar vieną dalyką, kurį jie turi daryti. Jie jaučiasi pavargę bei perpildyti kitų įsipareigojimų ir rūpesčių. Sprendimas vėlgi gana paprastas - suplanuokite daugiau kokybiško laiko su savo vaiku. Kuo kompetentingesnis jausitės kaip tėtis, tuo daugiau džiaugsmo tėvystė teiks.
Vieno recepto nėra, konkrečių situacijų sprendimai skirtingi. Jeigu iki vaiko gimimo tėvai kalbėdavosi apie savo jausmus ir vidines įtampas, kurių kildavo skirtingose situacijose, gimus vaikui, jie greičiau ras iškylančių sunkumų sprendimus. Tikimybė, kad šioms poroms sunkumus pavyks įveikti greičiau, o kitoms jie gali peraugti į ilgalaikį konfliktą.
Kai poros ieško sprendimų ir tariasi, kaip padaryti, kad abiem būtų gerai, tuos sprendimus tikrai randa. Kai poros kalbasi tarpusavyje, žino vienas apie kitą ir stengiasi viską spręsti: vienas uždaro, o kitas atlaidžiau žiūri į neuždarytus stalčius. Jie priima vienas kito silpnybes ir nekelia konflikto. Tad konfliktai yra natūralus dalykas, svarbu susitarti, kaip juos spręsti ir kaip tartis tarpusavyje.
| Iššūkis | Apibūdinimas |
|---|---|
| Per didelis įsitraukimas | Tėvai per daug kontroliuoja ir planuoja vaiko gyvenimą. |
| Tėvų abejingumas | Tėvai neskiria pakankamai dėmesio vaiko poreikiams. |
| Finansinis spaudimas | Auga išlaidos, vienam iš tėvų tenka mažiau dirbti. |
| Karjeros baimės | Tėvai bijo, kad aktyvus dalyvavimas auginant vaikus pakenks karjerai. |
| Tėvų santykių pokyčiai | Vaiko gimimas gali pakeisti poros dinamiką, sukelti konfliktus. |
| Sunku atrasti bendrumų | Tėvai ir vaikai gali turėti skirtingus pomėgius ir interesus. |
