Įženkite į vaizduotės pasaulį, kuriame pasakos ir istorijos virsta gyvomis, spalvingomis iliustracijomis. Ši vaikų literatūros iliustracijų kolekcija atveria duris į amžinas pasakas, kurias subtilūs potėpiai ir sodrios spalvos paverčia įkvepiančiomis meno istorijomis. Kiekvienas darbas atspindi stebuklo ir žaismingumo dvasią.
Manau, nesuklysiu vaikų knygų iliustracijas pavadindama laidininkėmis tarp teksto ir mažojo skaitytojo sąmonės bei širdies. Kaip tik todėl joms tenka ypatinga misija - ne tik meninė, bet ir didaktinė. Juk iliustracija pajėgi savotiškai koreguoti tekstą, jį praplėsti, suteikti jam tokių reikšmės niuansų, kurie neišplėtoti arba kurių ten suvis nėra.
Vaikiškų iliustracijų vaidmuo ir reikšmė
Vaikiškų iliustracijų svarba vaikų literatūroje yra neįkainojama. Jos ne tik vizualiai praturtina tekstą, bet ir padeda vaikams geriau suprasti siužetą, personažus bei emocijas. Iliustracijos gali būti tiltas tarp vaiko vaizduotės ir pasakojimo, suteikdamos istorijai gyvybės ir spalvos.
Vaikystės etapas - tai lyg tabula rasa. Manau, tai knygos kūrėjo ir leidėjo bei laikmečio atsakomybė, kokį antspaudą savo sprendimais jie paliks mažylio vaikystėje. Anot Sigutės Chlebinskaitės, vienos žymiausių Lietuvos knygų iliustruotojų, būtent suaugusieji parenka knygą pagal tai, kokią žinią - turinio ir estetikos - nori perduoti mažiesiems. Jie formuoja vaiko estetinį raštingumą, moko suprasti knygoje publikuotą mintį, ją skaito, supažindina su personažais pirmiausia intymioje namų erdvėje, taip pratindami prie svarbaus ritualo - būti su knyga, užmigti su knyga, pabusti su knyga. Išmoko knygą tausoti, „pagydyti“, branginti.
Daugelis iš vaikystės atsimename šiurpą ar nuostabą kėlusias iliustracijas, kurias jau užaugę vertiname kaip neblėstančius meno kūrinius, primenančius mums mūsų pačių vaikystės reakcijas. Vaikystės patirtys su knyga tampa blyksniu, primenančiu anuometinio žvilgsnio akimirką.
Dabar gyvename vaizdų kultūroje, tad neišvengiamai svarbu lavinti gebėjimą interpretuoti vaizdus. Knygų iliustratorė mano, kad visiškai apsaugoti vaikų nuo kičo neįmanoma - tai mūsų kultūros dalis. Tačiau svarbu, kad knygos turinys lavintų vaizduotę, kūrybiškumą, o ne pateiktų tik vienos krypties atsakymus, didaktinius pamokymus ir pernelyg pozityvias, dekoratyvias iliustracijas.
Vaikiški piešiniai, kurių stilistika čia pasiremta, - ne vien vizualiosios vaiko raiškos grožybė, bet ir emocinės dispozicijos išraiška. Yra žinoma, kad ryški, aiški, ištisinė vaiko nubrėžta linija rodo emocinę jos autoriaus pusiausvyrą. O popieriaus lapo suvaldymas vaizdu - vienas iš tikriausių vaiko savikliovos, pasitikėjimo savimi ir pasauliu požymių.
Iliustracijų įvairovė ir stiliai
Vaikų knygų iliustracijos pasižymi didžiule stilistine įvairove, atspindinčia skirtingų dailininkų individualumą ir kūrybines paieškas. Kiekvienas autorius stengiasi atrasti savo unikalų braižą, kuris padėtų perteikti istorijos nuotaiką ir prasmę.
Rasos Jančiauskaitės iliustracijos knygai „Maži eilėraščiai mažiems“ yra ypatingos. Ne tik todėl, kad jos ekspresyvios ir savitos jau vien tuo, jog jų neįmanoma įsprausti į bendras (pavyzdžiui, retrospektyvines) iliustracijų tendencijas. Pati dailininkė, apibūdindama iliustracijas, kurioms jaučia trauką, yra sakiusi, kad dažniausiai ją sudomina tos, kurių piešinyje laužomos taisyklės ir atsiranda nerealistinių proporcijų. Tokias, tiesą sakant, iliustruodama „Mažus eilėraščius mažiems“, ji ir sukūrė.
Lina Dūdaitė, iliustruodama Marcinkevičiaus „Sivužą“, pasirinko rizikingą ir drąsų kelią. Jos beveik pastelinis paveikslų koloritas, netikėtos žiemos peizažo interpretacijos, nuotaikingi veikėjų judesiai ir išraiškos, formuojančios subtilų lyriškumą, knygoje tampa itin šviesia prielaida, padedančia suvokti teksto vertybes.
Dalia Karpavičiūtė sukūrė Pūkį, kuris valdo visus kitus vaizdinius iliustracijos elementus spalvotuose Vytauto V. Landsbergio pasakų „Pūkis ir traktorius“ ir „Pūkis karalius“ atvartuose. Vilijos Kvieskaitės sukurti personažai, savo gyvenimą pradėję Beno Bėranto Riešutorto puslapiuose, regis, po metų linksmai persikėlė į naująją autoriaus knygą „Baubaimė“, iliustruotą tos pačios dailininkės. Jie ryškiai matomi, pasižymi žaismingu plokščios formos dekoratyvumu, traukia savo menine įtaiga, formuojama dinamikos, tarytum atsitiktinės veikėjų santykius išreiškiančios kompozicijos priemonėmis, miela gyvūnėlių išraiška ir figūrų dydžių kontrastais.
Kiek švelnesne ir ramesne stilistika pačius mažiausiuosius pamalonino ir Ieva Juknytė, iliustravusi Violetos Palčinskaitės „Visi ką nors turi“. Eilėraščio veikėjai, kaip ir Kvieskaitės personažai, čia apsigyvenę pirmajame paveikslų plane, todėl jų santykis su skaitytoju aktyvus ir nuoširdus.
Monikos Vaicenavičienės parašyta ir iliustruota knyga „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ pelnė IBBY gražiausios metų knygos premiją. Ji įvertinta už teksto ir vaizdo vienovę, vadinamą ne kontrapunktu, o sinergija, tuo pabrėžiant didžiulį teksto ir vaizdo sąveikos poveikį. Jono Basanavičiaus biografija knygoje papasakota glaustai ir paprastai, bet iliustracijos leidžia akims pasiganyti po tas smulkmenas, kurios suteikia pasakojimui vitališkumo ir autentikos. Pavyzdžiui, anuometinių laikraščių antraštės, iškabos, pastatų detalės.
Pažinti istoriją paaugliams padeda ir Birutės Bikelytės piešiniai Linos Mickutės „Iliustruotoje Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorijoje“. Kartu su nuotraukomis jie sudaro vaizdų koliažą, turintį komikso bruožų. Tai ne vien Vydūno gyvenimo ir aplinkos elementai, bet ir pasaulio įvykių vaizdai, padedantys suvokti ir istorinio meto ypatumus, ir Vydūno veiklos svarbą.
Marius Zavadskis, iliustruodamas Dalios Dilytės „Senovės graikų pasakas“, gerokai nutolo nuo istorinio antikos konteksto ir iliustracijų graikiškumo siekė ne pažodiniu graikų pasakų perteikimu, o savita antikinių vazų tapybos interpretacija. Ochros raudoniu šviečiantys Zavadskio personažai, nelyginant raudonfigūrės graikų keramikos veikėjai, pasižymi sugrakštintomis, pailgintomis proporcijomis ir rakursų laisvumu.
Tokia pat laisva istorinės stilistikos interpretacija ženklina ir Mariaus Jonučio iliustruotas lietuvių liaudies stebuklines pasakas „Karalaitė ant stiklo kalno“. Liaudies meistrams Lietuvoje medis buvo pati prieinamiausia medžiaga. Todėl neatsitiktinai pasakų dvasia visuose dailininko iliustracijų elementuose reiškiama būtent medžio tekstūros išryškinimu - jos nenugali net spalva. Mat iš tikrųjų iliustracijoms panaudotos polichrominės Jonučio skulptūros: jas nufotografavus trimatiškumas ir medžiagiškumas niekur nedingo, o tik dar labiau išryškėjo.
Lino Spurgos monochrominės iliustracijos Monikos Marijos pasakų knygai „Patisonas Dublis ir cukinija Sprakselina iškeliauja“ nuotaikų įtaigą dailininkas išgavo ne tekstūros tikrumu ar gamtos formų realizmu, o kaligrafijos, kurioje jis specializuojasi, priemonėmis.
Vladimiras Leleiva, sukūręs R. J. Nabaus knygos „Musė Luiza“ piešinius, regis, sustingo praeitame laike. Piešiniuose romantišką musės Luizos meilę jis atskleidė tokiais vaizdiniais, kuriuose subtilus ilgesio, vienatvės ir tikėjimo jausmas išsiliejo švelniais, kruopščiai išpieštais knygos personažų paveikslais, jautriais tamsos, šviesos ir šrifto, atliekančio grafikos funkcijas, komponavimo deriniais.
Šiuolaikinės tendencijos ir inovacijos
Aptarti pavyzdžiai leidžia teigti, kad meniškai raiškiausiose knygų iliustracijose vyrauja aiškiai matomas dailininkų siekis išvengti statikos. Juk iliustracijos, kaip ir pati knyga, yra reiškinys, atspindintis šiuolaikinį gyvenimo būdą - greitį, kaitą, vizualią įtaigą. Kaip tik todėl dailininkai linksta į asimetrines kompozicijas, neretai derina kelis įvairių dydžių šriftus, supindami juos su judriais, kartais fragmentiškais paveikslų komponentais, eksperimentuoja spalvomis, tekstūromis ir netikėtais jų sugretinimais.
Tokiais vaizdiniais išraiškos būdais pasižymi dauguma tiek mažiesiems, tiek ir paaugliams skirtų knygų iliustracijų.
Apžvelgus naujausias knygas, akivaizdus dažnai pasitaikantis nestandartinis knygų formatas, kuris drauge su menine iliustracijų kokybe byloja, kad vaikams kuriantys dailininkai orientuojasi ne vien į funkcinę, bet ir į estetinę knygos paskirtį, pajėgiai panaudodami poligrafijos galimybes tam, kad vaikų ir paauglių knyga neprarastų savo šviečiamosios, kultūrinės - taigi pozityviosios - misijos.
Viena iš įdomių tendencijų yra erdvinės knygos, kurias Lietuvoje kuria jauna menininkė E. Elena Selena. Jos erdvinė knyga vaikams „Jardin bleu“ (liet. k.„Mėlynasis sodas“) sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje bei Italijoje.
Šiandien vis daugiau girdime, esą šiuolaikinė karta mažai skaito, nebesidomi literatūra. Ar sutinki su tuo? Galbūt, jaunoji karta reikalauja naujo požiūrio į knygą, jos leidybą, teksto pristatymą? Tiesa yra tai, kad šiuolaikinė visuomenė darosi vis „vizualesnė“, vaizdas tampa greitesnis, paveikesnis už žodį, o informacijos kaita yra žaibiška, palyginus su tuo, kas vyko, tarkime, kad ir prieš penkiolika metų. Dėl to kartais vaikams kiek sunkiau susikoncentruoti skaitant. Vis dėlto manau, kad iliustracija tikrai gali padėti vaikui susidomėti, susitapatinti su tekstu, o geras tekstas savo ruožtu - praturtinti iliustraciją. Manau, kad reikia ieškoti kuo skambesnio jų dialogo bei naujų išraiškos būdų.
Knygų mugė, rodos, seniausiai pasibaigė, o knygos tapo nebe tokios ryškios kaip žiemą, nes aplink viskas kvepia ir žydi ryškiomis spalvomis. Pradėkime nuo komisijos nominuotų gražiausių knygų ir premijų, nors ši nuomonė yra sudėtinė ir kartais gali skirtis nuo asmeninių pasirinkimų.
Šie metai tikrai pažėrė debiutų. Vienas jų - jau gerai žinomos vaikų rašytojos Jurgos Vilės knyga „Šuo, kuris išeina naktį“. Knygos dailininkė - jauna Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros absolventė Valentina Černiauskaitė. Ši knyga - tai atskiras meno kūrinys, ją būtina turėti savo bibliotekoje kaip išskirtinį darbą. Nors pasakojimas atrodo paprastas (apie šunį vardu Mėnulis ir jo naktinį pasivaikščiojimą), tačiau vizualinis jos sprendimas sukuria įvykį. Pasirinkta vaizdavimo technika ir priemonės labai dera: dailininkė piešia grafitiniu pieštuku ir tik kai kur lieja akvarele. Visas pasakojimas atitinka filmo formatą, viskas dėliojama atskirais kadrais (kvadratėliais), tarsi dailininkė klijuotų pasakojimą, kuriame yra ir tylos, ir nuostabos, ir įtempto siužeto - meninis nuotykis garantuotas!
Turbūt stipriausios šiemet yra pažintinės ir istorinės knygos vaikams, irgi įnešusios naujų vardų į vaikų knygų pasaulį. Viena jų - tikros profesionalės ir savito stiliaus dailininkės Linos Itagaki knyga „Prieš srovę. Sabiha - žuvų draugė“. Tai pasakojimas apie albanų mokslininkę Kasimati, pasipriešinusią diktatoriaus režimui. Knyga išsiskiria raiškiu kinematografiniu pasakojimu. Dailininkė gerai išmano šį „ilgąjį“ pasakojimo žanrą, jį išbandė ne vienoje knygoje, o pirmasis ir tikrasis jos braižo įvertinimas atėjo pasirodžius knygai „Sibiro haiku“. Tačiau Lina ėmėsi ir šiokių tokių pasakojimo naujovių: ji siekė, kad istoriją tarsi pasakotų žuvys, knygos personažai yra savitai sužuvinti žmonės - žmonių kūnais ir žuviškomis galvomis, be nosių, didelėmis akimis ir mažomis burnomis. Pagrindinė knygos veikėja Sabiha irgi sužuvinta, o jos plaukų spalva - tarsi undinės. Lina turi ir savo išskirtinį kūrybos būdą: pirmiausia ji piešia pieštuku ant paprasto popieriaus, tada skenuoja ir jau spalvina kompiuteriu. Išskirtinė ir šios knygos spalva - tarsi vandenynų, nors pati autorė prisipažino, kad spalvinį koloritą jai padiktavo kelionė po Kroatiją žiemą: suledėję kriokliai ir nuostabios akvamarino spalvos vanduo turėjo įtakos knygos spalviniam pasirinkimui ir be galo tiko žuvų pasauliui.
2023 metais sužibėjo dar viena Linos Itagaki knyga - „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“. Knygoje pasakojama apie drąsią mergaitę, jos išgyvenimus ir ryžtą imtis mažų, bet labai svarbių darbų ir taip prisidėti prie pasipriešinimo Lietuvos okupacijai. Knyga tik įrodo, kokia Lina Itagaki yra stipri ilgose piešimo ir pasakojimo distancijose. Ji ne tik esmingai prisideda prie komikso kaip visaverčio dailės žanro įtvirtinimo, bet ir įgyja vis daugiau šio žanro gerbėjų ir skaitytojų. Ši knyga ne tik svarbi Lietuvai, ji jau įvertinta ir prestižinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje - pelnė specialų apdovanojimą komiksų kategorijoje.
Verta paminėti ir knygą vyresniems vaikų knygų skaitytojams - paaugliams. Istoriko Zigmo Vitkaus parengtoje knygoje „Akimirka apsispręsti: Lietuvos žydų gelbėtojų istorijos“ pasakojamos 24 tikros istorijos apie tuos Lietuvos gyventojus, kurie rizikuodami savo ir savo šeimos gyvybėmis gelbėjo žydus, yra žmogaus gerumo ir nesavanaudiškumo pavyzdžiai.
Norėtųsi išskirti dar vieną tendenciją, kuri Lietuvoje tampa nauja realybe: neretai ir vaikų knygos kuriamos suburiant tarptautinę komandą. Taip buvo su minėtąja Linos Itagaki knyga „Prieš srovę. Sabiha - žuvų draugė“, kai kartu dirbo žmonės iš Albanijos ir Lietuvos. Puikiais tarptautiniais projektais gali pasigirti kelios 2023 metų knygos. Tarp jų paminėtinos ir tos, kurios buvo parašytos profesionalių Lietuvos rašytojų, o iliustruotos ne Lietuvos dailininkų, tačiau sudaro puikią vaizdo ir teksto simbiozę. Tokia yra Renatos Šerelytės knyga „Skrybėlė pasipūtėlė“, kurią iliustravo Juliana Oakley, Agnės Žagrakalytės knyga „Kilnieji sukčiai: vieno drąsa lemia tūkstančių gyvybes“, kuriai iliustracijas kūrė japonų dailininkas Kohyo Ikeshita.
Knygos menas, net visas jos dizainas dažniausiai tapatinamas su iliustracijomis. Bet apžvelgus naujausias knygas akivaizdus dažnai pasitaikantis nestandartinis knygų formatas, kuris drauge su menine iliustracijų kokybe byloja, kad vaikams kuriantys dailininkai orientuojasi ne vien į funkcinę, bet ir į estetinę knygos paskirtį, pajėgiai panaudodami poligrafijos galimybes tam, kad vaikų ir paauglių knyga neprarastų savo šviečiamosios, kultūrinės - taigi pozityviosios - misijos.
Iliustracijų kūrimas ir vertinimas
Kiekvienąkart sėdant rašyti apie knygų vaikams metų derlių apima nerimas, ką paminėti, ko nepamiršti, kokias naujas knygų iliustravimo tendencijas pamatyti, pabrėžti, kokie nauji vardai tais metais papuošė vaikų knygų padangę naujomis spalvomis.
Aldonos Liobytės premijos laimėtoja šiemet balsavimo keliu buvo išrinkta Pavelo Kulikovo knyga „Pingvinas lituanicus, arba Lietuviško pingvino istorija“. Daugiausia simpatijų sulaukė šios knygos tekstas, nes jis labai patrauklus, atitinka adresatą (nuo vaiko iki senelio), yra žaismingas ir nestokoja humoro, jame gražiai skamba literatūrinės sąsajos tarp pingvinų - labai nelietuviškų paukščių - ir Lietuvos, kur jie dabar gyvena, „lietuviškumo“. Knygos autorius yra biologas, dirbantis Lietuvos jūrų muziejuje ir gerai tuos paukščius pažįstantis, tačiau rašytojo duoną išbandęs pirmą kartą ir atrodo, kad labai sėkmingai. Pingvinų istorijos įdomios ir svarbios, nes pasakojama apie Lietuvos jūrų muziejuje gyvenančius pingvinus, unikalius jų gyvenimo momentus - taip ir norisi kuo greičiau susitikti su jais gyvai. Knyga pažintinio pobūdžio, pingvinus piešė ir jų charakterį atskleidė dailininkė Viktorija Ežiukas.
Domicelės Tarabildienės premiją už gražiausią metų knygą šiemet pelnė Mariaus Marcinkevičiaus eilėraščių knyga „Ilgi eilėraščiai trumpiems“ su Ievos Gvazdaitytės iliustracijomis. Tai puikus jaunos dailininkės debiutas - ne tik knygą papildo minimalistinės iliustracijos, bet ir suteikia jai stilistinę raišką. Ši knyga yra tarsi paties autoriaus parafrazė anksčiau jo kurtai eilėraščių knygai „Maži eilėraščiai mažiems“, tačiau įgavusi visiškai kitą meninę raišką. Knygoje itin nedaug raiškos priemonių, ji atrodo labai lakoniška: juoda, balta ir geltona (tik viena spalva), kiekviena detalė, jos linijos linkis ar storis tiksliai apgalvoti. Knyga sukurta pagal vaiko raidos etapus: iliustracijos žaismingos, sukurtos talentingai, atliepia mažųjų pajautą.
Rasa Jančiauskaitė, kurios iliustracijos knygai „Maži eilėraščiai mažiems“ buvo atrinktos konkursinei pasaulio iliustruotojų parodai, kalba apie vaikiškų iliustracijų madas: „Pasauliniam kontekste krypčių ir stilių yra daugybė. Kultūriniai ypatumai taip pat daro įtaką iliustravimui. Tai, kas mums atrodo kaip išskirtinumas, pavyzdžiui Azijoje gali būti jau įsisenėjusi tendencija. Nemanau, kad svarbu sekti madas ar tuo labiau bandyti pakartoti kieno nors braižą. Tai visada jaučiasi ir darosi neįdomu žiūrėti. Svarbiau atrasti savo būdą, net jeigu kaskart teks eksperimentuoti iš naujo.“
Lina Itagaki, iliustravusi knygą vaikams ir komiksus, sako neturinti atsakymo, ką privalo žinoti dailininkas, prieš imdamasis iliustruoti knygą vaikams: „Nežinau, ar yra kažkokios taisyklės. Vaikams nereikia tiesiogiai aiškinti, ką reikia ir ko nereikia daryti, kažko mokyti. Galima kalbėti apie dalykus netiesiogiai, per aplinkui, mintį paslepiant po įdomia istorija - vaikai patys viską interpretuoja ir supranta.“ Lina įsitikinusi, kad vaikų knygose svarbu viskas - iliustracijos, knygos popierius, teksto įkomponavimas. Kad daugeliui net sąmoningai apie tai negalvojant yra daug maloniau liesti ne slidų popierių, o tokį, kurio tekstūra jaučiama pirštais verčiant puslapius, o į paveikslėlius daug maloniau žiūrėti, kai jie neblizga.
„Man atrodo, kad ryškios, rėkiančios, nesuderintos spalvos ir kampuotos, aštrios iliustacijų linijos vaikus turėtų veikti kaip kokakola su čipsais. Blaškyti, išderinti, neraminti. Aišku, prie visko, kas vartojama, priprantama, bet viskas palieka mumyse poveikį ir formuoja skonį“, - sako Lina Itagaki.
tags: #baimes #nerades #vaikas #iliustracija
