Babij Jaras - tai ne tik masinių žudynių vieta, bet ir vienas ryškiausių žydų genocido simbolių pasaulinėje Holokausto atminties kultūroje. Ši vieta Ukrainoje, netoli Kijevo, tapo skaudžiu liudijimu nacių brutalumui Antrojo pasaulinio karo metais.
Istorinis kontekstas ir žudynės
1941 m. rugsėjo 19 d. vokiečių armijai užėmus Kijevą, į miestą atvyko SS operatyvinės grupės (Einsatzgruppen) dalinys, kurio pagrindinė užduotis buvo naikinti žydus ir sovietinius politinius veikėjus. Po kelių dienų mieste įvykęs sprogimas vokiečių štabe tapo pretekstu masinėms žudynėms. Dėl sprogimo buvo apkaltinti žydai, ir 1941 m. rugsėjo 28 d. mieste pasirodė įsakymai visiems žydams susirinkti kitos dienos rytą prie žydų kapinių, esančių Babij Jaro dauboje.
Nors žydams buvo liepta pasiimti dokumentus, pinigus, brangius daiktus ir šiltus drabužius, tikėtina, kad jie tikėjo, jog bus išvežami į darbo stovyklas. Šį gandą galėjo paskleisti patys esesininkai, pasinaudodami netoliese esančiu geležinkelių mazgu.
Tuo metu Kijeve buvo likę apie 60 000 žydų, daugiausia senelių, moterų, vaikų ir sergančiųjų. Rugsėjo 29-30 dienomis Sonderkommando 4a būrys, talkinamas vietos policijos ir kitų kolaborantų, žydus grupėmis varydavo į daubą, liepdavo nusirengti ir gultis ant jau sušaudytų žmonių kūnų. Žydai buvo sušaudomi dauboje ir iškart užverčiami žemėmis, kai kuriems iš jų dar tebesant gyviems. Per šias dvi dienas buvo nužudyta 33 771 žydų tautybės Kijevo gyventojas. Tai buvo didžiausios masinės žudynės, kurias įvykdė Einsatzgruppen operatyvinės grupės.
Per sekančius dvejus metus Babij Jaro dauboje buvo šaudomi karo belaisviai, komunistai, ukrainiečių pasipriešinimo dalyviai ir romai. Manoma, kad bendras nužudytų žmonių skaičius Babij Jare siekia apie 100 000, tačiau tikslus skaičius greičiausiai niekada nebus nustatytas.
Atminimo įamžinimas ir sovietinės represijos
Po karo sovietų valdžia ignoravo Babij Jaro įvykius, stengdamasi nuslėpti žudynių pobūdį ir teigdama, kad buvo žudomi tik „SSRS piliečiai“. Šis bandymas marginalizuoti žydų genocido atmintį simbolizuoja tai, kad sovietų valdžia šeštajame 20 a. dešimtmetyje netgi ketino Babij Jaro griovą užtvindyti.
1961 m. kilo protestai prieš planus vietovėje statyti sporto stadioną. Jaunas poetas Jevgenijus Jevtušenka parašė garsųjį eilėraštį „Babij Jaras“, kurio pirma eilutė skambėjo: „Joks monumentas nestovi Babij Jare“. Šiam eilėraščiui 1962 m. dalį savo „Tryliktosios simfonijos“ skyrė kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.
Tik 1966 m. vietovėje buvo pastatytas pirmasis atminimo ženklas - obeliskas, kurio įrašas skelbė, kad „čia bus pastatytas paminklas tarybiniams žmonėms - fašizmo piktadarybių aukoms“. Vėliau, 1974 m., buvo pastatyta 15 metrų skulptūrinė atminimo grupė, tačiau ji buvo nutolusi nuo tikrosios žudynių vietos ir neužsimindavo apie žydų žudynes.
Šiuolaikinė atmintis ir memorialas
Po 1990-ųjų, Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe, atminties kultūroje įvyko esminių posūkių. Babij Jaro tragedija tapo svarbiu Ukrainos istorijos ir atminties simboliu.
Šiuo metu Ukrainoje vyksta aktyvios diskusijos ir darbai, susiję su Babij Jaro memorialinio centro statyba. Nors projektas susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip finansavimas ir politinės įtakos klausimai, siekiama sukurti visapusišką memorialą, kuris atspindėtų visus Babij Jaro tragedijos aspektus.
Babyn Yar memory today: puzzles and troubles. PoSoCoMeS roundtable, 30 September 2020
Režisierius Sergejus Loznica savo filmuose, tokiuose kaip „Babij Jaras. Kontekstas“ (2021 m.), tyrinėja Holokausto Ukrainoje temą, siekdamas giliau suprasti šios tragedijos priežastis ir pasekmes.
Anatolijaus Kuznecovo knyga „Babyn Jaras: dokumentika romano formoje“ yra vienas svarbiausių liudijimų apie šias žudynes. Ji pasakoja ne tik apie pačias žudynes, bet ir apie paprastų žmonių gyvenimą karo metais, jų bandymus išgyventi ir išsaugoti žmogiškumą.
Babij Jaro istorija primena mums apie Holokausto siaubą ir būtinybę saugoti atmintį, kad panašios tragedijos niekada nepasikartotų.
