Autizmas - tai raidos sutrikimas, kuris paveikia žmogaus bendravimo, socialinės sąveikos ir elgesio įgūdžius. Vaikams su autizmu socializacija gali būti sudėtinga, tačiau tinkama parama ir supratimas gali padėti jiems sėkmingai integruotis į visuomenę. Šiame straipsnyje aptarsime autistiškų vaikų socializacijos ypatumus, pateiksime patarimų tėvams ir pedagogams, bei panagrinėsime įtraukiojo ugdymo perspektyvas.
Autizmo Spektro Sutrikimas: Supratimo Svarba
Balandis - autizmo supratimo didinimo ir priėmimo mėnuo. Visų pirma, svarbu suvokti, kad autistiški žmonės yra žmonės. Jie tiesiog skirtingi, elgiasi kitaip, reaguoja netipiškai. Supratimas apie šių jautrumų kilmę, netipinę raidą ir mąstysenos ypatumus yra labai svarbus. Autizmo diagnozė nustatoma remiantis tam tikrų savybių rinkiniu, o ne atliekant biologinius tyrimus. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl autizmo spektro sutrikimą sunku atpažinti iki pat tol, kol vaikas sulaukia 18-24 mėn. ir vėliau.
Autizmas yra kompleksinis raidos sutrikimas, paveikiantis vaiko bendravimo, socialinės sąveikos ir elgesio sritis. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip padėti autizmu sergantiems vaikams socializuotis, aptariant iššūkius, strategijas, išteklius ir svarbų supratimo vaidmenį. Tikslas - suteikti tėvams, globėjams ir specialistams žinių bei įrankių, reikalingų padėti šiems vaikams klestėti ir išnaudoti visas savo galimybes.
Autizmo spektro sutrikimai yra viena plačiausiai tyrinėjamų vaikų psichiatrijos sričių, tačiau Lietuvoje su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais dirbantiems specialistams bei jų šeimoms labai trūksta bendrosios informacijos apie šių sutrikimų ypatumus, kuri galėtų padėti tiksliau parinkti ir taikyti reikiamą gydymo metodiką.
Autizmas pasireiškia būdingais kokybiniais socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimais. Tokie vaikai savo išvaizda nesiskiria nuo sveikų, tačiau dėl komunikacijos ir elgesio skirtumų autizmo sutrikimą turinčių vaikų aplinkiniai dažnai nesupranta, nes jie atrodo užsidarę, nesuprantami, grubūs, nebendraujantys arba keistai bendraujantys. Tačiau tokie vaikai nėra nejautrūs arba atsiriboję.
Ankstyvieji Autizmo Požymiai
Visi vaikai augdami įgyja įgūdžių, išmoksta tam tikrų elgesio standartų, o kiekvieno vaiko tempas skiriasi. Pirmieji ankstyvieji autizmo požymiai gali būti pastebimi 6-12 mėn., vėliau - vaikams iki 24 mėn. ir 36 mėn. Mažai tikėtina, kad kūdikiui pasireikš visi šie požymiai. Tačiau jei kūdikiui ar vaikui būdingi kai kurie iš išvardytų požymių ir savybių arba raidos ypatumai skiriasi nuo kitų analogiško amžiaus kūdikių ir vaikų, svarbu pasikonsultuoti su vaiko raidos srityje dirbančiais specialistais.
Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 - 2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontroliniu sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus.
Autizmo diagnozei nustatyti būtinas išsamus ir kompleksinis vaiko būklės įvertinimas. Autizmas diagnozuojamas stebint ir analizuojant vaiko elgesį, bendravimą, surinkus išsamią anamnezę. Tyrimo metu vaiką būtina stebėti ne tik naujoje, bet ir jam įprastoje namų, mokyklos klasės ar darželio grupės aplinkoje. Renkant anamnezę, dėmesys kreipiamas į perinatalinio periodo ir vėlesnės vaiko raidos ypatumus, persirgtas ligas, šeimos gyvenimo psichosocialines aplinkybes, tėvams kylančius sunkumus auginant vaiką. Išanalizavus visus gautus ir turimus duomenis, diagnozė nustatoma pagal TLK-10 diagnostikos kriterijus. Jei vaikas surenka reikiamą kriterijų skaičių, jam diagnozuojamas vaikystės autizmas (F84.0), arba Aspergerio sindromas (F84.5).
Autizmo Ypatumai ir Iššūkiai
Autizmu sergančio vaiko tėvams ar globėjams svarbu suprasti, su kokiomis unikaliomis savybėmis ir iššūkiais jie gali susidurti. Kiekvienas autizmu sergantis vaikas yra skirtingas, tačiau yra tam tikrų bendrų bruožų, kurie gali padėti atpažinti ir geriau padėti jūsų vaikui.
Bendravimo Sunkumai
Autizmu sergantiems vaikams dažnai kyla bendravimo sunkumų. Jiems gali būti sunku kalbėti šnekamąja kalba, jų žodynas ribotas arba jie vartoja pasikartojančias frazes. Kai kurie autizmu sergantys vaikai gali visai nekalbėti ir naudotis alternatyviomis bendravimo formomis, tokiomis kaip gestų kalba ar paveikslėliais pagrįstos bendravimo sistemos. Daugeliui autizmu sergančių vaikų kyla sunkumų dėl verbalinio ir neverbalinio bendravimo įgūdžių. Jiems gali būti sunku išreikšti savo poreikius, emocijas ar mintis, o tai gali sukelti nusivylimą ir pykčio priepuolius.
Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai: kūdikis nustoja guguoti, vaikas - kalbėti, neimituoja garsų, gestų ar išraiškų (kartais garsus kartoja nebendraudamas). Intonacijos, artikuliacijos, tempo, tembro savitumai, echolalijos, stereotipiškumas, pasikartojimai, šabloniškumas. Šiems vaikams sunku palaikyti pradėtą pokalbį ir bendravimą.
Veiksmingas bendravimas: Viena iš pagrindinių autizmu sergančių vaikų problemų yra bendravimas. Labai svarbu rasti būdų, kaip pagerinti jų bendravimo įgūdžius. Naudokite vaizdines priemones, pavyzdžiui, paveikslėlius ir simbolius, kad padėtumėte suprasti ir išreikšti mintis.
Socialinės Sąveikos Iššūkiai
Vaikams, sergantiems autizmu, socialinė sąveika taip pat gali kelti sunkumų. Jiems gali būti sunku suprasti socialinius ženklus, įsitraukti į abipusius pokalbius arba užmegzti ir palaikyti draugystę. Tai nereiškia, kad jie nenori bendrauti, bet jiems gali būti sunku suprasti nerašytas socialinio bendravimo taisykles. Autizmu sergantiems vaikams dažnai kyla socialinės sąveikos sunkumų. Jiems gali būti sunku suprasti ir interpretuoti socialinius ženklus, pavyzdžiui, kūno kalbą ir veido išraišką.
Socialinės sąveikos sutrikimas: Akių kontakto stoka; Noro bendrauti ir kurti santykius stoka; Nemokėjimas sukurti abipusių santykių; Socialinių taisyklių nesupratimas; Intuityvus bendravimo nepajutimas; Kito žmogaus elgesio intencijų nesupratimas.
Vaikų socializacija……………………….. Autistinių asmenų socialinės sąveikos ypatumai…………. Autizmas yra raidos sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą.
Socializacijos (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu), - procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms.
Kai nėra socialinės sąveikos ar socialinės adaptacijos, vaikas, pasižymintis autizmo sindromu, pasitraukia iš aplinkos į savo uždarą pasaulį. Pirmiausia sutrinka santykiai tarp vaiko ir jo šeimos. Jis vengia bet kokios veiklos su kitais asmenimis, žaidžia dažniausiai atsiskyręs nuo vaikų ar suaugusiųjų. Autistai nesuvokia santykių tarp žmonių ir santykių tarp savęs ir aplinkos.
Socialinės sąveikos ir adaptacijos problemų atsiranda ir dėl to, kad vaikai nemoka ir negali prognozuoti kito žmogaus veiksmų, nesuvokia ir savo būsenos, todėl nevartoja žodžių, susakančių kito žmogaus būseną. Dėl to, kad nesugeba prisitaikyti prie aplinkos, jos nesupranta, vaikai tampa agresyvūs, neretai ir saviagresyvūs.
Agresyvumą dažniausiai lemia: komunikaciniai sutrikimai; nenoras keisti aplinką; nutraukiami stereotipiški veiksmai ar judesiai, t.y. neleidžiama daryti to, ką jie nuolat atlikinėja; vaikui keliami nerealūs reikalavimai; per aktyvi ar per menka stimuliacija; nerimas; nepatenkinami poreikiai. Kartais agresyvumu vaikai parodo, kad siekia kontakto. Dėl vienokio ar kitokio agresyvumo dar labiau nukenčia socialinis prisitaikymas.
Iškyla įvairių socialinių problemų: meilės ir prisirišimo stoka, neturi draugų, atsiskiria nuo aplinkinių, juos ignoruoja, neatsakinėja į klausimus (nors juos ir supranta), nesiglaudžia prie motinos ar tėvo, netiesia rankučių suaugusiems, vengia akių kontakto ir tiesaus žvilgsnio su suaugusiais, kūdikiškai nekrykštauja ir nesidžiaugia bendravimu, nesišypso, veidas neišraiškingas, primena susirūpinusio žmogaus veidą, kartais „išdidaus princo“.
Sensorinis Jautrumas
Daugelis vaikų, sergančių autizmu, turi sensorinį jautrumą. Jie gali būti jautrūs arba nejautrūs tam tikriems dirgikliams, pavyzdžiui, garsams, šviesoms, tekstūroms ar skoniams. Šis jautrumas gali turėti įtakos jų kasdienei patirčiai ir sukelti jutimų perkrovą arba vengimą. Sensorinis jautrumas - dar vienas dažnas iššūkis, su kuriuo susiduria autizmu sergantys vaikai.
Sensoriniai sutrikimai - viena iš autizmo diagnostikos požymių.
Sensorinių Poreikių Tenkinimas: Daugelis autizmu sergančių vaikų turi sensorinį jautrumą, kuris gali turėti įtakos jų kasdieniam funkcionavimui. Atkreipkite dėmesį į jų sensorinius poreikius ir sukurkite jiems palankią aplinką.
Pasikartojantis Elgesys ir Rutina
Autizmu sergantys vaikai dažnai elgiasi pasikartojančiai arba griežtai laikosi rutinos. Jie gali būti labai susidomėję tam tikromis temomis ar objektais ir rasti paguodą pasikartojančiuose veiksmuose, tokiuose kaip supimas ar pliaukštelėjimas rankomis. Toks elgesys gali padėti jiems susidoroti su sensorine perkrova arba suteikti nuspėjamumo ir kontrolės jausmą. Autizmu sergantys vaikai dažnai elgiasi ribotai ir pasikartojančiai. Toks elgesys gali būti įvairus - nuo pasikartojančių kūno judesių, pavyzdžiui, rankų pliaukštelėjimo ar supimo, iki įkyrių pomėgių ar ritualų.
Pasikartojantis elgesys ir specifiniai pomėgiai: Autizmu sergantys vaikai dažnai elgiasi pasikartojančiai arba griežtai laikosi rutinos. Jie gali būti labai susidomėję tam tikromis temomis ar objektais ir rasti paguodą pasikartojančiuose veiksmuose, tokiuose kaip supimas ar pliaukštelėjimas rankomis. Toks elgesys gali padėti jiems susidoroti su sensorine perkrova arba suteikti nuspėjamumo ir kontrolės jausmą.
Ribotas interesų ratas; Reikalavimas laikytis rutinos; Susidomėjimas keistais dalykais, veiklomis ir pan.; Stereotipijos; Sensoriniai sutrikimai.
Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdienės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Ypač ankstyvojoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų. Vaiki gali reikalauti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali būti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais ir kt. Dažnai pastebimas specifinis susidomėjimas nefunkciniais daiktų elementais - kvapas ar pojūtis palietus. Gali būti priešinimasis nustatytos tvarkos ar asmeninės aplinkos pokyčiams, pvz.: baldų perstatymui namuose.
Greta minėtų požymių, autistiški vaikai dažnai turi kitų nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikimas.
Daugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia.
Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus.
Socializacijos Iššūkiai ir Galimybės
Viena didžiausių baimių, atsirandančių, atėjus į klasę autistiškam vaikui, tai protrūkiai bei neprognozuojamas elgesys. Visi bijo, kad nežinos, kaip reaguoti, ką reikės daryti. Nėra kažkokio recepto, tinkančio visiems, bet yra būdų sukurti tokią aplinką, kurioje tokios problemos atsiradimo tikimybė sumažėtų iki minimumo. "Neprognozuojamas elgesys" neateina iš niekur.
Autizmo lemiami bendravimo sutrikimai labai riboja šių vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes.
Norite pabandyti suprasti, kaip vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, jaučiasi mums visiškai įprastose socialinėse situacijose? Pabandykite įsivaizduoti save staiga atsidūrusį nepažįstamoje šalyje naktį, triukšmingame, pilname besikeičiančių šviesų ir skubančių žmonių mieste. Ypač, jei supranti tik kelis pavienius, tarpusavyje nesusijusius žodžius, tačiau negebi išreikšti, kad tau reikia pagalbos.
Neretai aplinkinių priėmimas bei supratimas autizmo spektro sutrikimus turintiems vaikams ypač svarbus. Vaikai, turintys stiprių raidos sutrikimų, be išorinės pagalbos visuomenėje adaptuojasi sunkiai. „ASS turintys vaikai dėl socialinių įgūdžių trūkumo, padidėjusio neproduktyvaus aktyvumo, impulsyvumo, mokymosi sunkumų, motyvacijos stokos ir kt. kliūčių neretai patiria neigiamą aplinkinių vertinimą bei izoliaciją“.
Deja, kartu su vaikais, neretai izoliaciją jaučia ir tėvai.
Patarimai Tėvams
Šių ypatybių supratimas gali labai pagerinti jūsų gebėjimą palaikyti ir užmegzti ryšį su autizmu sergančiu vaiku. Taikydami tinkamas intervencines priemones, terapiją ir išteklius, galite padėti jam klestėti ir išnaudoti visas savo galimybes. Norint suteikti autizmu sergantiems vaikams reikiamą paramą ir išteklius, kad jie galėtų klestėti, labai svarbu suprasti šias problemas. Teikiant paramą vaikams, sergantiems autizmu, svarbu turėti veiksmingų strategijų ir išteklių. Jums, kaip tėvams ar globėjams, tenka labai svarbus vaidmuo padedant vaikui orientuotis pasaulyje ir išnaudoti visas jo galimybes.
- Pažinkite savo vaiką: Stebėkite jo elgesį, reakcijas ir pomėgius. Tai padės jums suprasti, kas jam patinka, kas jį neramina ir kaip galite jam padėti.
- Sukurkite struktūruotą aplinką: Autistiški vaikai jaučiasi saugiau, kai žino, ko tikėtis. Sukurkite aiškią dienotvarkę, laikykitės rutinos ir naudokite vizualines priemones, kad padėtumėte vaikui orientuotis.
- Mokykite socialinių įgūdžių: Socialiniai įgūdžiai yra išmokstami. Naudokite žaidimus, vaidmenų žaidimus ir kitas veiklas, kad padėtumėte vaikui išmokti bendrauti su kitais.
- Bendraukite su specialistais: Konsultuokitės su logopedais, ergoterapeutais, psichologais ir kitais specialistais, kurie gali padėti jums ir jūsų vaikui.
- Būkite kantrūs ir supratingi: Socializacija yra ilgas ir sudėtingas procesas. Būkite kantrūs, palaikykite savo vaiką ir švęskite kiekvieną jo pasiekimą.
Struktūra ir Nuspėjamumas: Autizmu sergantiems vaikams puikiai tinka rutina ir nuspėjamumas. Nuoseklios dienotvarkės sudarymas gali padėti jiems jaustis saugiau ir geriau kontroliuoti situaciją. Naudokite vaizdines priemones, pavyzdžiui, tvarkaraščius, kalendorius ir laikmačius, kad padėtumėte vaikui suprasti, ko tikėtis per dieną. Kurdami struktūruotą aplinką, galime užtikrinti nuspėjamumą ir rutiną, kuri autizmu sergantiems vaikams labai patinka.
Socialinių Įgūdžių Ugdymas: Vaikams, sergantiems autizmu, socialinė sąveika gali būti sudėtinga, tačiau ji labai svarbi jų bendram vystymuisi. Įtraukite vaiką į veiklą, skatinančią bendravimą su bendraamžiais, pavyzdžiui, į žaidimų vakarėlius, socialinių įgūdžių grupes arba struktūruotus žaidimus mokykloje. Kad autizmu sergantys vaikai galėtų sėkmingai orientuotis socialiniuose santykiuose, labai svarbu skatinti socialinių įgūdžių ugdymą.
Paramos Ieškojimas: Būdami tėvai, neprivalote keliauti vieni. Susisiekite su paramos grupėmis ir organizacijomis, kurios specializuojasi autizmo srityje. Jos gali suteikti vertingų patarimų, išteklių ir palaikymo tinklą. Ieškokite specialistų, pavyzdžiui, pediatrų, terapeutų ir švietimo specialistų, kurie turi patirties dirbant su autizmu sergančiais vaikais. Neįkainojamą pagalbą tėvams ir slaugytojams gali suteikti pagalbos šaltiniai, pavyzdžiui, terapijos paslaugos ir paramos grupės.
Atminkite, kad kiekvienas autizmu sergantis vaikas yra unikalus ir tai, kas tinka vienam, gali netikti kitam. Labai svarbu būti kantriems, prisitaikyti ir būti atviriems išbandyti įvairias strategijas ir priemones. Teikiant paramą autizmu sergantiems vaikams reikia taikyti įvairiapusį požiūrį, kuris atitiktų jų unikalius poreikius.
Tėvų patirtis ir įžvalgos: Tėvai, auginantys autistiškus vaikus, susiduria su įvairiais iššūkiais, tačiau jų patirtis ir įžvalgos yra neįkainojamos. Viena mama pasidalino savo patirtimi, kaip ji padėjo savo vaikui atlikti pratybas, kurias darželyje jis atsisakydavo daryti. Ji pastebėjo, kad darželio auklėtoja net nebandė su vaiku dirbti, o tiesiog laukė, kol jis pats panorės. Mama, būdama grupėje, pati paaiškino vaikui užduotis, ir jis per kelias minutes padarė kelis puslapius pratybų. Auklėtoja buvo nustebusi ir pasakė, kad dabar mato, kad vaikas gali. Tačiau, vietoje to, kad pradėtų su juo dirbti, ji ėmė pati daryti vaiko pratybas ir melavo, kad vaikas padaro. Ši situacija parodo, kaip svarbu, kad pedagogai būtų motyvuoti ir kompetentingi dirbti su autistiškais vaikais.
Patarimai Pedagogams
Švieskite save: Išmokite kuo daugiau apie autizmą. Dalyvaukite mokymuose, skaitykite literatūrą ir bendraukite su kitais specialistais.Bendradarbiaukite su tėvais: Tėvai yra geriausi savo vaiko ekspertai. Bendraukite su jais, išklausykite jų nuomonę ir kartu kurkite individualų ugdymo planą.Sukurkite įtraukią aplinką: Užtikrinkite, kad klasėje būtų jauku ir saugu visiems vaikams. Naudokite vizualines priemones, struktūruokite pamokas ir pritaikykite mokymo metodus prie individualių poreikių.Būkite kantrūs ir supratingi: Autistiški vaikai mokosi kitaip. Būkite kantrūs, skirkite jiems daugiau laiko ir dėmesio, ir švęskite kiekvieną jų pasiekimą.Kreipkitės pagalbos: Jei jaučiatės, kad jums trūksta žinių ar įgūdžių, kreipkitės pagalbos į specialistus.
Įtraukusis Ugdymas: Ar Bus Nuo To Geriau?
Šiuo metu vis aktyviau kalbama apie įtraukųjį ugdymą, kai nuo 2024-ųjų vaikai su specialiaisiais poreikiais turės mokytis bendrose klasėse, taip juos įtraukiant į visuomenę. Ir šituo dalyku ko gero patenkinti nebent švietimo ministerijos klerkai, išdidžiai pasidėję varnelę ties punktu „išspręsti neįgalių vaikų integraciją“.
Tačiau, įtraukusis ugdymas gali būti sėkmingas tik tada, kai yra užtikrinama tinkama parama ir ištekliai. Svarbu, kad mokytojai būtų apmokyti dirbti su autistiškais vaikais, kad klasėse būtų pakankamai padėjėjų ir specialistų, ir kad būtų pritaikytos mokymo programos.
Ankstyvoji Reabilitacija
Yra ankstyvos reabilitacijos tarnybos, kuriose teikiama pagalba (medicininė, psichologinė, pedagoginė) su raidos sutrikimais gimusiems vaikams. Po to vaikai lanko bendrąsias arba specialiąsias ugdymo įstaigas. Ankstyvosios reabilitacijos skyriuje teikiama pagalba šeimoms, auginančioms sutrikusios raidos vaiką arba vaikus su rizikos faktoriais raidos sutrikimui atsirasti. Ankstyvosios reabilitacijos tikslas - vaiko ir šeimos medicininė, psichologinė ir socialinė reabilitacija, gerinant jų socialinę adaptaciją ir funkcionavimą.
Kompleksiškai tiriame vaikus (komandos principu). Per metus skyriuje gydome vidutiniškai 400 vaikų. Tai 0-7 metų vaikai, kuriems nustatome mišrius raidos sutrikimus, cerebrinį paralyžių, autizmą, protinį atsilikimą, kalbos ir kalbėjimo, elgesio ir emocijų sutrikimus bei kitus. Dauguma vaikų turi gretutinių psichosocialinių rizikos faktorių, klausos, regos, augimo ir maitinimo sutrikimų. Kiekvienam vaikui sudaromas individualus tyrimo ir reabilitacijos planas. Didelį dėmesį skiriame tėvų/globėjų mokymui. Suteikiame informaciją apie raidos sutrikimą, įstaigas, kur šeima gali gauti pagalbą, tolimesnį gydymą. Dirbame komandos principu. Specialistų komandą sudaro gydytojas, psichologas, logopedas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, specialusis pedagogas, socialinis darbuotojas, med. slaugytoja. Manome, kad labai svarbūs komandos dalyviai yra tėvai/globėjai. Stengiamės, kad jie taptų mūsų partneriais, aktyviai reikštų savo nuomonę, dalyvautų reabilitacijos procese. Šeimos psichosocialinė reabilitacija. Raidos tyrimo testai ir duomenų interpretacija. Vaiko - mamos santykių terapija, elgesio terapija, šeimos terapija. Psichosocialine pagalba šeimai.
Bendruomenės Svarba
„Tai vieta, kurioje susitinka autistiški bei kiti neuroskirtingi žmonės su neurotipiniais žmonėmis, kurie nori pažinti neuroįvairovę, mokytis, tapti geresniais tėvais/specialistais/pedagogais/giminaičiais ar tiesiog praplėsti akiratį.
Nemažai žmonių turi pavienių autizmo bruožų. Tokiems žmonėms būdingi tam tikri socialinės sąveikos ypatumai. Socialinio kontakto sunkumai jiems kyla ne dėl nenoro bendrauti. Problema kyla iš to, kad tokie asmenys nesupranta ir nesugeba naudoti taisyklių, kurios reguliuoja socialinį bendravimą. Nors Aspergerio sindromą turintys asmenys gali teisingai apibūdinti kitų žmonių ketinimus, emocijas, tačiau jie negali šios informacijos spontaniškai naudingai panaudoti, t.y. jie neturi jutimo, kaip prisiderinti prie kitų. Spontaniškos adaptacijos stoka yra susijusi su perdėtu pasitikėjimu formaliomis taisyklėmis. Šie asmenys taip pat patiria sunkumų su emocijų raiška, dažnai vidinis jausmas neatitinka išorinės jo išraiškos. Suirzimas, pyktis, atsiribojimas nuo kitų atsiranda iš niekur ir gali pasireikšti netikėtai. Daugelis Aspergerio sindromą tyrinėjančių mokslininkų jį vertina ne tik kaip būseną, sukeliančią tam tikrus apribojimus, bet ir suteikiančią galimybes, kurios kaip tik ir susijusios su jų mąstymo bei emociniais ypatumais. Neįprastas jų požiūris priklauso nuo tendencijos pasirinkti, nuo ko pradėti loginę grandinę. Prioritetus tokie asmenys teikia problemos išsprendimui, o ne kitų asmenų socialinių ar emocinių poreikių patenkinimui.
Pastaruoju metu viešumoje daug kalbama apie autizmą - neurologinį raidos sutrikimą, kuris daro įtaką kalbos, bendravimo, socialinių įgūdžių ir elgesio vystymuisi. Dažniausiai vaikui jis nustatomas 5-aisiais gyvenimo metais, tačiau kartais ir labai anksti, pavyzdžiui, sulaukus 15-18 mėnesių. Diagnozavus autizmą vaikas paprastai gauna daug tikslingos pagalbos iš specialistų - tai jam padeda lengviau atlikti kasdienes veiklas, lengviau įsilieti į ugdymo sistemą. Kaip ir su visais raidos sutrikimais - kuo anksčiau jie nustatomi, tuo pagalba yra efektyvesnė. Tačiau koks gyvenimas laukia tėvų, kurių vaikui nustatytas autizmas? Šia tema kalbama kiek mažiau, tačiau psichologė M. „Išgirdus diagnozę tėvų reakcija būna labai skirtinga ir priklauso nuo to, kokio sunkumo autizmo spektro sutrikimas nustatytas jų vaikui. Visgi dažniausiai tėvai, reaguodami į vaiko diagnozę, pereina per keturias fazes: neigimą, pyktį, liūdesį ir susitaikymą. Neigdami tėvai nepriima diagnozos, ieško pateisinimų, sako, kad gydytojai suklydo. Jie gali kreiptis į kitas gydymo įstaigas bandydami paneigti išgirstą diagnozę, vengia apie tai kalbėtis su artimaisiais, nepriima pagalbos. Taip pat gali jausti pyktį ant viso pasaulio, klausti, kodėl taip nutiko būtent man. Po pykčio paprastai pereinama į liūdesį, kuomet sunku į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos, atrodo, kad viskas slysta iš po kojų. Pasak psichologės, autizmo diagnozę turintys vaikai nuolat dirba su įvairiais specialistais, tad tėvams visų pirma darosi sunku suderinti dienotvarkę, spėti atlikti įvairius darbus namuose ir turėti sėkmingą karjerą. Taip pat, anot specialistės, gali prastėti tėvų emocinis ryšys su kitais vaikais namuose. „Kadangi tėvai tampa susikoncentravę į pagalbą autistiškam vaikui, kiti vaikai šeimoje gali jaustis ne tokie svarbūs, gaunantys mažiau tėvų dėmesio, kas gali peraugti ir į tam tikrus elgesio sunkumus“, - sako psichologė M. Tėvams susiduriant su sudėtinga situacija namuose, patiriant nesėkmes, neskiriant laiko savo poreikių patenkinimui, kyla noras atsiriboti nuo visuomenės, aplinkinių. Autistiškų vaikų tėvai užsidaro, užsisklendžia ir vieni išgyvena tokius psichologinius sunkumus kaip nepasitikėjimas savimi, savęs kaltinimas dėl per mažai įdėtų pastangų ar to, kad per vėlai pastebėjo, jog kažkas ne taip su jų vaiku. „Dažnai tenka susidurti su atvejais, kada pagalbos ieškoma tik vaikui, galvojama, kad svarbiausia vaikas, o ne aš. Tokie tėvai būna pervargę, irzlūs, palikę vaiką pas specialistą bando greitai nudirbti būtiniausius darbus, o paklausus, ar jie ieško pagalbos sakau, dažnai atsako, kad neturi tam laiko, jiems nereikia, svarbiausia yra vaikas. Tačiau, anot jos, yra ir tėvų, kurie patys linkę ieškoti išorinės pagalbos, dalyvauja susitikimuose su kitais autistiškų tėvų vaikais, dalinasi savo patirtimi, padeda vieni kitiems. Kai kurie tėvai taip pat nebijo įtraukti ir savo artimos socialinės aplinkos, kuri padeda ir palaiko sunkiais periodais. Pasak M. „Kaip svarbiausią pagalbą iš aplinkinių išskirčiau suprantingumą. Jis yra svarbus ne tik kalbant apie artimuosius, bet ir apie specialistus ar plačiąją visuomenę. Pvz., apsipirkinėjant parduotuvėje, kur daug ryškių šviesų, garsų, vaikui gali nutikti emocinė perkrova, kuri aplinkiniams gali pasirodyti kaip isterija. Vengdami tokių situacijų tėvai gali nebesivežti vaiko į parduotuvę ar kitas viešas vietas ir taip apriboti jį nuo socialinio gyvenimo. Be to, anot M. Linaburkytės, tėvams, kurie augina vaikus su autistinio spektro sutrikimais, gali labai padėti ir psichologo pagalba, kuri būna labai įvairi. Vienu atveju ji gali apimti emocinę paramą, palaikymą, pagalbą priimant diagnozę, informacijos apie autizmą, rekomendacijų, kaip kurti vaikui padedančią aplinką, teikimą. Šeimos, auginančios autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, atėjusios į psichologo kabinetą dalijasi, kad jaučia aplinkos smerkimą, nes jų vaikas elgiasi ne taip, kaip daugeliui įprasta. Dažniausiai, ko nepažįstame ir nesuprantame, sunku priimti, nes žmogus linkęs naujus dalykus aiškinti pagal jau turimą pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, jeigu žmogus įsivaizduoja, kad viešoje vietoje stiprių emocijų pliūpsnį reiškia neišauklėtas vaikas, jis dažnai net nebando suprasti, kas įvyko, o matomą situaciją interpretuoja būtent taip, kaip jam įprasta - tėvai neišauklėjo. Tokiu būdu ir atsiranda nesupratimas, neretai virstantis smerkimu, kaip vaikas gali valgyti tik kažką specifiško, elgtis neįprastai arba kaip gali atsirasti stiprios emocijų iškrovos.
Kaip teigia A.Juodaitytė (2003), socializacijos esmė - vaiko vidinio elgesio reguliavimas, adekvatus tarpasmeninėms ar grupinėms situacijoms. Vaiko vidinio reguliavimo raidai yra būtinas jo bendravimas su kitais jam svarbiais žmonėmis. Empiriniai šeimos santykių tyrimai rodo, kad tėvų įtaka jų vaikams nėra tokia paprasta ir kad vaikai su emociniais arba elgesio sutrikimais gali turėti įtakos savo tėvams tiek pat, kiek pastarieji jiems. Apžvelgdami šeimos kaip institucijos įtaką galimiems individo elgesio pokyčiams funkcijų kiekį apribosime įvardydami tik kai kuriuos vaiko socialinio ugdymo aspektus.
Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai.
Svarbu nepamiršti, kad autizmo spektro sutrikimų požymiai gali pasireikšti labai skirtingai. Vienam asmeniui vienas požymis gali pasireikšti labai specifiškai ir stipriai, kitam būti nepastebimas. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimus, gali būti labai skirtingi. Svarbiausioji dalis yra ta, kad už kiekvienos diagnozės, kokia ji bebūtų, yra žmogus, kuris nori būti suprastas ir priimtas.
Autizmo supratimas: tėvų ir specialistų apmąstymai ir įžvalgos
Gydymo Būdai ir Intervencijos
Sudaroma individuali programa, kurioje dalyvauja reikiamų specialistų komanda: psichiatras, logopedas, socialinis darbuotojas, psichologas, ergoterapeutas, kt.. Būtinas komandos bendradarbiavimas su tėvais. Tikslas - padėti pritapti autistui, kitaip kokybiškai suvokiančiam pasaulį, mūsų visuomenėje, pagerinti jo gyvenimo kokybę. Esant AS specifinio gydymo nereikia - vaikas ugdomas, t.y. taikoma specialioji mokymo programa, lavinami gabumai, kuriuos …
Medikamentinis Gydymas
Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai. Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti.
Prieš pradedant medikamentinį gydymą reikia ištirti kraujo, kepenų funkciją, atlikti EKG. Vaistų skiriama atsargiai, nes vaikai jautrūs neuroleptikų sukeliamiems EPS (dažnos distonijos), o SSRI depresija sergantiems vaikams padidina suicido riziką (iš SSRI tinkamiausias yra fluoksetinas, TCA dažniausiai yra blogai toleruojami, vaikai ypač jautrūs kardiotoksiniam jų poveikiui). Vaistų dozės turi būti mažos, didinamos iš lėto. Medikamentinis gydymas dažnai būna simptominis (pvz., agresijos slopinimas autizmu sergantiems vaikams), nes etiotropinio gydymo nėra.
Psichologinės ir Pedagoginės Priemonės
Dauguma autorių ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia.
Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendrav...
tags: #autistu #vaiku #socializacija
