Tradicinė „Lietaus vaikų“ stovykla prie jūros, šiemet jau vienuoliktąjį kartą subūrė 108 autistiškus vaikus ir jų šeimas. Pasak Linos Sasnauskienės, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkės, ši stovykla yra tarsi laukiamiausia metų šventė daugeliui autistiškus vaikus auginančių šeimų. Kiekvienais metais daugėja norinčių dalyvauti mūsų vasaros stovykloje, kurioje svarbiausia - bendruomenės vienybė, tarpusavio pagalba ir supratimas. Čia kartu kuriame saugią erdvę, kurioje tiek tėvai, tiek vaikai gali jaustis suprasti ir priimti. Ir tai nėra tik žodžiai, su šiuo jausmu išvyksta visi, kurie nors kartą apsilankė mūsų stovykloje.
Šiais metais, kaip ir visada, „Lietaus vaikų“ stovykla vyko rugpjūčio mėnesį tradicinėje vietoje Šventojoje. Džiaugiamės ir dėkojame, kad šiais metais mūsų stovykloje dalyvavo ir Katažina Zvonkuvienė su savo vaikais. Pasak Katažinos, prisijungimui prie bendruomenės ir stovyklos tiesiog atėjo laikas: „Aš stebėjau, mačiau, kad vyksta tokia stovykla, tačiau galvoju, kad viduje nebuvau dar tam pasiruošusi. Įsivaizdavau, kad po stovyklos grįšiu pavargusi, psichologiškai išsekusi, o gavosi priešingai - grįžau lyg po atostogų pailsėjusi, pasikrovusi pozityvo, nusiraminusi, todėl, kad būtent ten jaučiausi saugi ir suprasta. Teoriškai tarsi žinai, kad visi bus tokie patys tėvai, vaikai su skirtingais ypatumais. Tačiau tas buvimas jų tarpe atrakina kažką viduje, pasijauti tokioje teigiamoje bangoje, kad, jeigu nutinka nerimo priepuolis visada turi į ką atsiremti, su tėvais pasidalinti, su specialistais pasitarti. Labai patiko visur tvyranti laisvė, kad jeigu nori, gali dalyvauti užsiėmimuose, jeigu ne, eini būni prie jūros, bendrauji ar pan. Nėra jokio priverstinumo.“
Šį kartą stovykloje daugiau nei pusė dalyvių buvo naujos šeimos. To siekėme tikslingai, nors iš dalies nuvildami nuolatinius stovyklos dalyvius. Vis tik svarbu užleisti vietą ir suteikti galimybę stovykloje sudalyvauti naujoms šeimoms. Dar prieš prasidedant stovyklai, visuomet sukuriu uždarą grupę socialiniame tinkle, kur dalinamės informacija apie stovyklą. Pasak S. Lopetaitės, į didžiąją dalį praktinių klausimų galima atsakyti, tačiau tam, kad išmoktum plaukti, reikia įlipti į vandenį: „Taip ir su dalyvavimu stovykloje. Reikia būti šioje vietoje ir matau, kaip antrą ar trečią parą tėvų poreikis nuraminti save per žinojimą rimsta. O dienotvarkės, veiklų, susitarimų pokyčiai stovyklos metu vyksta nuolat, nes jie neišvengiami dėl oro sąlygų ar žmogiškųjų dalykų, tačiau ir jie priimami paprasčiau ir lengviau.“
Dar vienas įdomus pastebėjimas, kad į stovyklą atvyksta vis daugiau žmonių, kurie veda įvairias veiklas ir niekaip nėra susiję su autizmo tema. Pabuvę pas mus, jie klausia: ar gali kitais metais sugrįžti su savo šeima. Taip, su šeima, kurioje auga tik neurotipiniai vaikai. Jie sako, kad stovykloje labai geras jausmas, atmosfera ir nori, kad jo šeima tai patirtų. Tai rodo, kad nuostatos keičiasi, o tai ir yra vienas iš mūsų pagrindinių tikslų: suteikti žmonėms, kurie nesusidūrė su autizmu iš arti, turėti galimybę pabūti šalia ir pasižiūrėti, kaipgi čia iš tikrųjų yra. Ir panašu, kad būti labai gera, nes norima pasikviesti ir šeimą, kad ji tai patirtų“, - džiaugiasi S. Lopetaitė.
Kai tėvai išgirsta vaiko diagnozę, o šeimoje auga ir neurotipinis vaikas/ai labai svarbu, kad jie nesijaustų mažiau svarbūs. Dažnai natūraliai susiklosto, kad dėmesys kreipiamas į tai, kaip suteikti kuo didesnę pagalbą autistiškam asmeniui šeimoje. Mūsų organizuojama stovykla tam tikra prasme yra ir pagalba autistiško vaiko broliams ir sesėms, nes jie čia atranda savo bendravimo ratą. Kai kurie užaugo kartu ir kuria savo tradicijas, pavyzdžiui, kiekvieną kartą eina pajūriu link Latvijos“, - pažymi S. Lopetaitė.
Tai stovyklą, į kurią visada norisi sugrįžti. „Jau paskutinėmis stovyklomis dienomis, jos dalyviai pradeda kalbėti, kaip laukia kitų metų ir kada vėl visi susitiks. O mums kiekvieną kartą neramu: ar tikrai pavyks suorganizuoti stovyklą, ar užteks lėšų, resursų, pajėgumų, o kiek norinčių galėsime priimti, o kam teks pasakyti: „Deja, stovykla jau suformuota.“ Vertiname, kad nuostabios komandos dėka, rėmėjų parama, įvairių organizacijų ir asmenų prisidėjimu pavyksta jau vienuolika metų Lietaus vaikų šeimoms sukurti laukiamiausią metų šventę - stovyklą, trunkančią visą savaitę. Šiais metais dalį stovyklos vietų finansavo Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie SADM, o dalį mūsų partneriai, verslo įmonės, neabejingi žmonės, kurie skyrė paramą lėšomis ir edukacijomis“, - dėkoja L. Sasnauskienė.
Stovyklos „Lietaus vaikai“ - svarba ir reikšmė
L. Sasnauskienė atkreipia dėmesį, kad norint patekti į stovyklą yra tam tikri atrankos kriterijai: „Kad ir kaip norėtume priimti visus norinčius, deja tokio pajėgumo neturime. Taip pat dažnai sulaukiame jau ir po stovyklos klausimų, kaip galima į ją patekti. Svarbu žinoti, kad dažniausiai birželio mėn. pradžioje skelbiame registraciją į stovyklą. Gavę anketas, skaičiuojame balus.“
Dešimtąjį kartą organizuojama „Lietaus vaikų“ stovykla šiais metais subūrė 80 autistiškų vaikų ir jų šeimų. Lina Sasnauskienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė, sako, kad per dešimt metų užaugusi bendruomenė suvienijo ne tik šeimas, auginančias autistiškus vaikus, tačiau pritraukė įvairių sričių specialistus ir savanorius. Jie visi siekia ne tik stovyklos metu padėti šeimoms, auginantiems autistiškus vaikus, tačiau ir už stovyklos ribų skleidžia žinutę, keisdami požiūrį į žmones su negalia.
Lukas dalijasi, kad į savanorystę jį atvedė rūpinimasis artimu žmogumi: „Esu jauniausias šeimoje, augau su dviem seserimis ir broliu. Tėvas mus, vaikus, paliko anksčiau, o kai man buvo trylika metų į užsienį emigravo mama. Tuo metu likau gyventi su prosenele ir močiute, kurioms padėdavau, promočiutę lydėdavau nueiti iki parduotuvės, nuvažiuoti į kapus ar turgų. Savanoriauti pradėjau kai priklausiau Panevėžio ateitininkams - padėdavau tiems, kam reikėjo pagalbos. O dirbdamas animatoriumi, kartą vedžiau renginį, kuris buvo skirtas autistiškiems vaikams. Ir, mėgstu sakyti, kad jie mane įtraukė kaip viesulas. Nors mano artimoje aplinkoje, išskyrus vieną klasės draugą, autistiškų asmenų nėra, aš norėjau pažinti juos kuo geriau.“
Lukas prisimena, kad po pirmosios patirties su autistiškais vaikais renginyje, kreipėsi į Lietuvos autizmo asociaciją, norėdamas skirti savo savanorystės laiką autistiškiems vaikams. „Dabar, žiūrėdamas atgal, prisimenu, kad tikrai bijojau. Bijojau pačios stovyklos, bijojau, kad nesusitvarkysiu su vaikais, kad nerasiu bendros kalbos, kad gal netgi pakenksiu. Tačiau, kad ir banaliai skambėtų, bet baimės išsisklaidė pirmąją stovyklos dieną. Supratau, kad tiesiog reikia būti atviram, nuoširdžiam ir atrasti kelią į vaiko pasaulį, po truputį to galima išmokti. Viena pagrindinių savanorių užduočių stovykloje - tai praleisti laiką su vaiku, kad tėvai galėtų šiek tiek atsikvėpti. „Manau, kad labai svarbu, jog mūsų, savanorių, dėka tėvai gali atsipalaiduoti, gauti truputį daugiau laisvės. Kai tėvai praleidžia visus metus su vaiku, kuris turi, pavyzdžiui, sunkų autizmą, yra tikrai sudėtinga.“
Beata Veselienė, viena iš stovyklos organizatorių, „Vilniaus lietaus vaikų“ vadovė, dalijasi, kad kiekvienoje stovykloje kažko naujo išmoksta iš tokių atsidavusių savanorių. Šiemet ji sako gavusi tris pamokas: „Jeigu stovyklos metu, o ir šiaip visą laiką gyvenime, padedi kitiems, darai bent šiek tiek daugiau negu esi susitaręs, žengi papildomą žingsnį, tai aplink tave viskas keičiasi, tiesiog vyksta stebuklai. Taip pat stovykloje galima pamatyti ir pajausti, kad meilė vaikams nėra darbas, tai dovana - matyti, kaip nuoširdžiai savanoriai skiria dėmesį šiems vaikams, atiduoda savo širdį yra gerumo pavyzdys.“
„Mano nuomone, Lietuvoje vis dar kreivai žiūrima į tuos asmenis, kurie neatitinka įprastų elgesio normų. Tačiau tie, kurie komentuoja, kai eini su autistišku vaiku mieste, kuris elgiasi kažkaip kitaip, o gal nepavyksta jo nuraminti, nes ištiko sensorinė perkrova, pasako įžeidžiančias replikas, net būna atvejų, kad pradeda aiškinti, šaukti, ką reikia daryti, akivaizdu, kad jie nežino, kas yra autizmas ir niekada su tuo nesusidūrę.“
Bendruomenės augimas ir pokyčiai
„Ši stovykla jubiliejinė ir žymi mūsų asociacijos veiklos dešimtmetį. Organizacijai užsiauginti visuomenės pasitikėjimo raumenis ir pripažinimą nebuvo labai lengva, prireikė ne vienerių metų, kol pavyko įgyvendinti įstatuose įrašytą tikslą: tapti svarbiausia Lietuvoje autistiškų vaikų tėvams atstovaujančia organizacija. Tačiau vertiname, kad per 10 organizacijos gyvavimo metų šį tikslą jau pasiekėme ir mums jau nebereikia aiškinti, kas yra „Lietaus vaikai“, todėl mūsų naujasis tikslas dabar, kad autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės gyventų įtraukiai ir oriai, tam labai svarbu, kad didėtų visuomenės sąmoningumas“, - pasakoja L. Sasnauskienė.
Pasak asociacijos vadovės, stovykla autistiškiems vaikams ir jų šeimoms labai svarbus įvykis bendruomenėje. „Jaučiu ir matau, kaip stovykla nuo pirmųjų metų iki dabar išaugo į stiprų, vienijantį, sutelkiantį, vieną svarbiausių mūsų bendruomenei kiekvienos vasaros įvykių. Čia tikrai vyksta stebuklai - mamos atranda bendrystę, tėčiai, sėdėdami prie laužo, išdrįsta tarpusavyje pasidalinti, kaip jie jaučiasi dėl vaiko diagnozės, savanoriai ne tik padeda kitiems, bet išvyksta emociškai praturtėję, sustiprėję ir geriau pažinę patys save. Esame dėkingi visiems, kurie padėjo šiais metais mūsų bendruomenei susitikti.“
Lukas ypatingas - jis gimė su širdelės formos apgamu ant delniuko. Tokią širdelę mama Aliona Mikolajūnienė atvaizduoja kortelėje, kuri informuoja aplinkinius, kad sūnui diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas ir hiperaktyvumas: „Jis mokosi tinkamai elgtis ir gyventi tarp žmonių. Jam dažnai neramu, todėl gali elgtis keistai ir atrodyti kitaip. Dėkojame už suprantingumą.“ Nors Alionai vaiko diagnozės priėmimui reikėjo laiko, tačiau ji niekada nenuleido rankų ir ieškojo būdų, kaip padėti gyventi savo sūnui. Aliona pasakoja, kad Lukas gimė neišnešiotas - 34 nėštumo savaitę. Ankstyvą gimimą išprovokavo gana sudėtinga nėštumo komplikacija ir moteris pamena medikų pasisakymus, jog jiems dar labai pasisekė, kad išgyveno abu: ir gimdyvė, ir naujagimis.Nors gimti berniukas paskubėjo, bet augant vaiko raida gerokai vėlavo: jis vėliau nei bendraamžiai pradėjo sėdėti, vaikščioti, o medikai vėluojančią raidą aiškindavo ankstyvu gimimu. Vis tik Alionai gana anksti kilo įtarimai, kad trečiasis jos vaikas yra kiek kitoks nei vyresnėliai: Lukas niekaip nenorėjo atsisveikinti su čiulptuku ir buteliuku, sauskelnių jam reikėjo vos ne iki penkerių metų, nenorėjo dėmesio, prisilietimų, neprašydavo maisto, jautriai reaguodavo į kokį stipresnį garsą, ryškią šviesą ir pan.
„Mano sūnus sunkiai pritapo darželyje, verkdavo kiekvieną dieną iki pat septynerių metų, kol atėjo metas į mokyklą. Auklėtojos berniuką vadindavo „rankinuku“, nes jis nežaisdavo su kitais vaikais kolektyvinių žaidimų, jam kur kas labiau patikdavo glaustis prie auklėtojų arba tiesiog būti vienam. Berniukas blogai jausdavosi nepažįstamoje vietoje, tarkime, gydytojos kabinete nevykdydavo jokių prašymų, susijusių su sveikatos patikrinimu. Nors dėl bronchinės astmos vizitai pas gydytojus buvo dažni, šeimos gydytojai įtarimų dėl to, kad Lukas jos kabinete elgiasi visgi labai neįprastai, nekildavo. „Jūsų vaikas labai išlepintas!“, - sakydavo mamai, o Aliona jautė, kad čia slypi kita priežastis.Kaip pasakoja moteris, kadangi Lukas neturi intelekto sutrikimo, elgesio problemos medikams gana ilgai nekėlė įtarimų, tad autizmo spektro sutrikimas nustatytas tik kai jam buvo beveik septyneri metai. Pasikeitė darželio psichologė, senoji išėjo iš darbo, o į jos vietą atėjusi specialistė jau po pirmųjų susitikimų su vaiku, pasikvietė Alioną ir rekomendavo važiuoti išsitirti į Vaiko raidos centrą. Alionai pačiai buvo labai sunku priimti šią žinią, tačiau Luko tėtis užsispyręs tvirtino, kad sūnui viskas gerai. Moteris pradėjo dar giliau domėtis autizmo spektro sutrikimu, atrado asociaciją „Lietaus vaikai“ ir sužinojo apie jų vasarą organizuojamas stovyklas. Pasakiusi vyrui tik pusę tiesos apie stovyklą, įkalbėjo jį visiems kartu nuvažiuoti pabūti savaitę prie jūros. Stovykloje Luko tėtis susipažino su kitais autistiškų vaikų tėveliais. Vakaronėse kartu kepdavo mėsą, bendraudavo. Jis galėjo stebėti kitus vaikus, tėvus ir labai greitai įsitikino, kad jo vaikas iš tikrųjų turi sutrikimų, bet jis ne vienas toks, ir gyvenimas nesustoja. Toji pirmoji stovykla iš esmės pakeitė Luko tėčio požiūrį ir jis jau galėdavo pasakyti aplinkiniams: „Mūsų vaikas kiek kitoks.“ O kitais metais atvykęs į stovyklą Luko tėtis jau pats „atrinkdavo šviežius tėvelius“, kviesdavo bendrauti ir prisijungti prie stovyklos veiklų.
Sandra Lopetaitė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ projektų koordinatorė, pasakoja, kad kartą stovykloje diskusijos apie iššūkius ir sunkumus metu, vienas autistiško vaiko tėtis, nors stovykloje jau yra dalyvavęs su šeima daug kartų, pirmą kartą taip atvirai ir drąsiai, stebint kitiems su ašaromis akyse išsakė: „Bet kodėl man? Aš šito nesirinkau, aš šitam nepasirašiau!“ „Tai buvo labai stipru ir šis drąsus vyras įgarsino tai, ką, tikėtina, jaučia nemažai mūsų bendruomenės tėvų, bet nedrįsta įvardinti - pyktį, vieną iš vaiko negalios priėmimo etapų, šalia neigimo, derybų, kaltės ir nerimo. Dažniausiai moterys labiau įsitraukia į siūlomas terapines veiklas, išsikalba jose, noriau išsako savo jausmus, vyrai tai daro rečiau. Vyrams labiau būdinga išveikti jausmus, todėl stovyklos organizavimo veiklose jie puikūs pagalbininkai kai reikia sumontuoti įrangą, pastatyti palapinę, iškepti mėsą ar pasirūpinti nuleista automobilio padanga“, - komentuoja S. Lopetaitė.
Aliona sako, kad šeima stengiasi kiekvieną vasarą nuvykti į „Lietaus vaikų“ organizuojamas stovyklas, nes tai ir atokvėpis, ir bendrystė su kitomis šeimomis: „Į vieną stovyklos pamainą atvažiuoja 30-40 šeimų ir panašus skaičius autistiškų vaikų, daugelis jų vieni kitus jau puikiai pažįsta. Jaučiamės tarsi didelė šeima, susitinkame džiaugsmingai šypsodamiesi, išsiskiriame braukdami ašaras“, - pasakoja pašnekovė.
Diena stovyklose prasideda nuo pusryčių, vėliau moterys gali eiti į mamoms skirtas mankštas, vaikams prasideda įvairiausi užsiėmimai. Tačiau bene labiausiai Aliona vertina akimirkas, kada jos sūnumi kelias valandas ar net visą pusdienį pasirūpindavo stovyklos savanoriai: „Įsivaizduojate, mes dviese su vyru galėdavome ramiai sau išeiti ir pabūti prie jūros.“ Autistiškų vaikų tėvai tokių progų savo kasdienybėje turi tikrai nedaug, nes jų vaikams reikalinga nuolatinė suaugusio žmogaus priežiūra, tad tėvai įprastai ja dalinasi: su vaiku būna arba vienas, arba kitas.
S. Lopetaitė komentuoja, kad labai dažnai nutinka, jog šeimose, kur auga vaikai, turintys negalią, sutrūkinėja buvę socialiniai ryšiai, šeima po truputį lieka labai siaurame pačių artimiausių giminaičių rate: „Stovyklos bendruomenės apsuptyje, kur jau po poros dienų ištirpsta nerimas dėl to, kad reikia saugoti ir saugotis nuo galimų nepatogių situacijų, kurias taip kūrybingai moka sukelti mūsų vaikai, kartais tėvams pavyksta bent trumpam prisiminti save poroje prieš tai, kai dar turėjo žymiai daugiau galimybių patirti paprasčiausias pramogas: poilsis paplūdimyje tik dviese, ilgi vakariniai pokalbiai su kitomis poromis, šokiai diskotekoje. Esu ne kartą girdėjusi po stovyklos: „Štai ir baigėsi savaitė gyvenimo be nerimo.“
Beveik ant jūros kranto esančioje sodyboje linksmai laiką leisti atvyko dvi dešimtys šeimų, auginančių autizmo sutrikimą turinčius vaikus. Organizatoriai pasirūpino ne tik autistiškų vaikų veiklomis, bet taip pat pasiūlė daug įdomaus jų broliukams ir seserims. Būrys savanorių suteikė atokvėpio valandėles vaikų tėvams. „Tęsdami tradiciją, atvykome ir mes, Kaniterapijos asociacijos atstovai, - įspūdžiais apie stovyklą dalijosi vaikų psichologė, kaniterapeutė Joana Grygutis. - Kia iškart pradėjo bendrauti su vaikais. Labai šiltai mus priėmė ne tik organizatoriai, bet ir ten atvykusios šeimos. Kai kuriuos sutikome ne pirmą kartą ir tikrai buvo smagu pamatyti po metų nesimatymo pertraukos pasikeitusius, ūgtelėjusius vaikus. Pirmąją dieną, tuoj po atidarymo ir vėliavos iškėlimo, Kia susitiko su „lietučių“ broliais ir sesėmis. Įvairaus amžiaus vaikai susirinko pievoje. Dar nedrąsūs, juk pirmoji diena, o gal šiek tiek pavargę po kelionės. Pradėjome nuo susipažinimo ir net nepajutome, kai mūsų būrys ėmė didėti ir didėti. Buvę stebėtojai įsitraukė į smagias veiklas. Susipažinę patraukėme prie jūros, o ištikimas draugų būrys - iš paskos. Net nepastebėjome, kai nusileido saulė. Kitą dieną, kaip ir buvo planuota, įvyko du užsiėmimai su skirtingo amžiaus autizmo sutrikimą turinčiais vaikais. Atlikę mankštą, kurią „vedė“ pati Kia, vaikai mokėsi arba prisiminė, kaip tinkamai pasisveikinti ir prieiti prie šuns. Visi galėjo prisidėti ir bent šiek tiek pasirūpinti šunimi.“
Joana Grygutis sakė, kad dar nebuvo tokio susitikimo ar užsiėmimo, nesvarbu, ar tai būtų garbingo amžiaus senjorai, ar visai maži vaikai, kad ji iš anksto nesugalvotų temos, neparuoštų priemonių ir „neparepetuotų“ su savo terapiniais šunimis triukų. Priminsime, kad Joana turi du terapinius šunis - labradorę Kia ir karaliaus kavalieriaus Karolio spanielį Lu. „Terapinis šuo pirmomis stovyklos dienomis buvo išties puikus organizatorių pasirinkimas. Ir vaikus, ir suaugusiuosius Kia papirko savo natūralumu, gebėjimu džiaugtis šia diena ir šia akimirka, - sakė Joana. - O kai užsiėmimo metu vaikus suskirstėm poromis ir kiekviena pora gavo dėlionę, kurią sudėję, galėjo atlikti komandą su šunimi, buvo akivaizdu, kaip vaikai stengiasi tarpusavyje bendrauti ir bendradarbiauti. Belaukdami pasaulio krepšinio čempionato draugiškų varžybų, vaikai treniravo rankų miklumą ir mėtė „tritaškius“ - šuniškus skanėstus Kiai. Užsiėmimo pabaigoje suvėrė karolius ir gabeno juos Kiai „ateities mašinomis“ (riedlentės ir virvės kombinacija - Red.). Kokia bus šių vaikų ateitis, priklausys nuo daugelio dalykų, tačiau Joana Grygutis sako, jog visuomenės požiūris po truputį keičiasi, o kartu su juo, tikėtina, keisis už šių vaikų ugdymą bei raidą atsakingų institucijų požiūris.
Įvairios stovyklų programos
I didžioji pamaina - birželio 20 d. 17 val. - 26 d. 12 val. Mergaičių stovykla. Tai mergaitiško švelnumo, moteriškumo, šokių, lengvumo, kūrybos, rankdarbių, moterų ratelių ir pašnekesių apie pačius slapčiausius dalykus stovykla mergaitėms. Ši stovykla yra apie seserystę, viena kitos palaikymą, apie skirtingas moteriškumo tradicijas kitose šalyse. Kokios mergaitės, moterys yra ir ką jos veikia, kaip puošiasi Amerikos indėnų gentyse, Indijoje, Havajuose? 2021 m. Mergaičių pamainos tema „Prancūzija“, o ši šalis tai grožis ir estetika, mada, menas ir puiki virtuvė. Todėl valgysime kruasanus, darysime puikias foto sesijas, gyvuosius paveikslus „table vivant“ kursime kvepalus ir mokysimės kalbėti, dainuoti prancūziškai. Kelionės į šią nuostabią šalį kapitonė, pamainos vedančioji - aktorė ir režisierė, teatro terapeutė Gintarė Čepukonytė.
II didžioji pamaina - liepos 4 d. 17 val. - 10 d. 20 val. Teatro pamaina. Į šią specializuotą TEATRO terapijos pamainą kviečiame visus kūrybiškus, talentingus, išskirtinius, keistuolius, nesuprastus, nepritampančius, uždarus vaikus - mes žinome daug stebuklingų būdų kaip naudojant Teatro terapijos žaidimus atverti net ir pačius sudėtingiausius vaikus, kad jie pasijustų saugūs, reikalingi, svarbūs, drąsūs, mylimi ir suprasti. Šioje pamainoje bus statomas įspūdingas muzikinis performansas “Laimės ąžuolai”, kuris vyks liepos 10 d. 21.00 val.
Mažoji VYŠNIŲ pamaina. Liepos 12 d. - 17 d. Tai pamaina, skirta 8 - 12 metų mergaitėms. Ji trumpesnė (6 dienų) ir mažesnė (max 20 dalyvių), nei kitos Gervinių stovyklų pamainos. Ši pamaina skirta mergaitėms, kurios dar žaidžia su lėlėmis ir vienaragiais, myli pūstus sijonus ir yra labai mergaitiškos, švelnios, gražios, kaip vyšnios ant torto.
III didžioji pamaina - liepos 18 d. 17 val. - 24 d. 12 val. Žiedų/Amatų pamaina. Tai auksarankiams ir amatus, rankdarbius mėgstantiems stovykla. Joje lipdom, veriam, neriam, kalam, statom, drebiam iš molio. 2021 metų Amatų pamainoje mokysimės lieti vazonus, paukštelius ir liniuotes iš plastiko kamštelių, siūsim angelus.
IV didžioji pamaina - rugpjūčio 1 d. 17 val. - 7 d. 12 val. Draugų pamaina. Pažengusiems. Tai pati keisčiausia, giliausia, įdomiausia mūsų stovyklos pamaina, kurioje programa vyksta pagal susirinkusių vaikų poreikius ir vedama demokratijos principais, t.y. vadovauja patys stovyklos dalyviai. Šioje pamainoje daug vaikų iš skirtingų šalių ir kalbame skirtingomis kalbomis. Tai pamaina - iššūkis tiek vadovams, tiek vaikams, nes joje vyksta labai stiprūs asmenybių augimo procesai, komandinis darbas.
V didžioji pamaina - rugpjūčio 15 - 21 d. Ąžuolų pamaina. Šioje pamainoje programa vyksta dviem linijom: lietuviškų šokių, dainų, tradicijų, amatų ir mokymosi statyti namus: medyje, drėbti iš molio ar kt. būdu, dirbti su medžiu. Šioje pamainoje pagrindiniu plaktuku mosuoja vadovas Taurintas Jakučionis. Stovyklos kaina 300 eurų. Kiekvienos dienos programa sudaryta pagal vaikų amžiaus ir lyties poreikius, pvz.: berniukams -judrūs žaidimai, kovos menai, techninės dirbtuvės, o mergaitėms - rankdarbiai. Tačiau, jeigu tarp berniukų yra mėgstančių rankdarbius, tai jie puikiai pasigamina sapnų gaudyklę ar lietaus lazdą, o mergaitės gali žaisti futbolą, tačiau paaugliams yra užsiėmimų ir užduočių, kurioms jie suskirstomi pagal lytį. Dalyviai nesinaudoja telefonais ir kitais prietaisais. Stovyklautojai maitinami vegetariškai arba veganiškai (jeigu yra poreikis). Vaikai gyvens nameliuose, atskirai berniukai ir mergaitės. Stovyklavietėje yra max 50 vietų gyventi nameliuose, t.y. keturiasdešimčiai vaikų ir dešimčiai vadovų.
Patirtis ir įžvalgos
Dr. Daiva Bartušienė, VDU Sociologijos katedros dėstytoja, antropologė, nagrinėjanti neuroįvairovę ir autizmo antropologiją, dalijasi savo patirtimi pernai metų vasaros stovykloje. „Ši vieta bendruomenės pažinimui ir supratimui yra unikali, nes nuo ryto iki vakaro esi tarp žmonių, juos matai visokius ir pati būni visokia. Žmonės žino, kad esu tyrėja, bet aš nevažiuoju į stovyklą tik su tikslu tyrinėti ar atlikti interviu. Žinoma, kaip antropologei, tai visada yra pažinimo dalis, bet man, kaip žmogui, daug svarbiau pabūti tokioje natūralioje aplinkoje su žmonėmis, juos pajausti ir pamatyti įvairovę įvairovėje“, - sako dr. D. Bartušienė.
Dr. D. Bartušienės nuomone, stovykla atradusi labai gerą balansą tarp to, kiek pareigų suteikiama savanoriams ir kiek sukuriama galimybių tėvams atsipalaiduoti. Visi jaučiasi bendruomenės dalimi, tačiau niekas nesijaučia perspaustas: „Ši stovykla - tai laisvės laikas visiems. Nesvarbu, koks tu keistas, koks tu kitoks, viskam yra atsakymas. Jeigu vienas vaikas dvi valandas supasi „gandro lizde“, o kitas per dailės terapiją išpiešia visą savo kūną niekam nekyla klausimų, niekas nekilnoja antakių ir kreivai nežiūri. Visi viską supranta. Tokia laisvė visiems gyvybiškai svarbi, nes suteikia galimybę būti tuo kuo esi.“
„Jei kyla klausimų, kaip turi atrodyti įtrauktis, tai ji turėtų būti tokia kaip stovykloje. Viskas vyksta labai lengvai, nes visi žino, ko atvažiuoja, ko laukti. Sudarytos visos sąlygos, kad stovykla būtų pagalba visiems - tiek tėvams, kurie dažnai be atokvėpio prižiūri savo vaikus, tiek broliams ir seserims, kurie dažnai lieka nuskriausti dėmesiu, auga žinodami, kad reikia nusileisti, kad yra dalykai, kur turi prisiderinti. O čia visi, būdami vienoje krūvoje, atranda savo bendruomenės dalį, turi su kuo pabendrauti ir iš tikrųjų gali gerai praleisti laiką“, - dalijasi Beata Veselienė, Vilniaus „Lietaus vaikai“ vadovė.
Stovyklos savanorio portretas
Stovykloje yra didelė savanorių dalis, kuri susijusi su šia sritimi, pavyzdžiui, studijuojantys raidos mokslus, socialinę pedagogiką, ergoterapiją ar dirbantys pedagoginį darbą. „Tačiau, man atrodo, kad ateina ir tokie, kurie galbūt turi neurodivergentiškų bruožų ar patys susidūrę su kažkokiais iššūkiais. Stovykla jiems patiems veikia kaip terapinė patirtis, jie padėdami kitiems, būdami tokioje aplinkoje patys atranda save ir jaučiasi gerai“, - mano antropologė.
Pasak dr. D. Bartušienės, būsimam savanoriui reikėtų įsivertinti savo tolerancijos ir pakantumo ribas: „Svarbu, kad žmogus atsakytų sau į klausimą, kiek jis gali priimti kitą, būti šalia kitokio žmogaus, išeiti su juo į viešas erdves, o, esant poreikiui, kaip už jį atstovės, kaip reaguos į replikas paplūdimyje ir pan. Visų kitų dalykų stovykla išmokys pati, svarbiausia atvykti su atvira širdimi, nebijoti ko nors nežinoti, gal kartais ir suklysti, nes neturi viskas šimtu procentu pavykti.“
„Labai džiaugiamės ir vertiname, kad atvažiuoja ir daugiau tokių savanorių kaip Daiva. Nė vienas mokytojas, atvykęs į stovyklą, neišvažiavo toks pats, jie visi išvažiavo pasikeitę. Dirbantys su autistišku vaiku, dažnai nemato visumos, o čia galimybė pamatyti ir patirti viską. Stovykla suteikia visapusišką naudą savanoriams: jeigu dirbs šioje srityje, mokės įvertinti daugiau aplinkybių, prasiplės požiūris, jeigu nedirbs - nežiūrės kreivai į kitokį elgesį“, - pasakoja B. Veselienė.
Patirtis stovykloje
Dr. D. Bartušienė dalijasi, kad į stovyklą atėjo kaip paprasta savanorė su vienintele nuostata, ko nors nesugadinti, nepadaryti žalos: „Atėjau atvira širdimi, neturėjau jokių lūkesčių, tik vieną - norėjau, kad globojamas vaikas būtų mergaitė. Statistiškai didžioji dalis autistiškų žmonių yra berniukai, su jais bendrauti yra tekę labai daug, todėl labai norėjau iš arti susipažinti su autistiška mergaite. Buvo nuostabu tai patirti.“
Kiekvieno savanorio diena skirtinga, nes vaikų poreikiai labai įvairūs. „Sanatorijos ritmas - taip norisi apibūdinti stovyklos dienas, viskuo pasirūpinta: ir idomiomis veiklomis, ir maitinimu, ir poilsiu. Man pavyko greitai atrasti ryšį su globojama mergaite ir galėjome būti dviese. Užsiimdavome įvairiomis veiklomis, o, kai matydavau, kad triukšmo, veiksmo per daug, laiką leisdavome atokiau. Taip pat labai patiko, kad kol mano globojama mergaitė miegodavo pietų miegelio, aš galėdavau savo laiką skirti kažkuriam kitam vaikui ar padėti, kur reikia pagalbos.“
Didžiausias apdovanojimas, kaip pasakoja dr. D. Bartušienė, tai buvo išvyka dviese su globojama mergaite į Šventąją nusipirkti ledų: „Tai, kad manimi pasitikėjo mergaitės mama, kad galėjau nusivežti mergaitę ledų, man buvo didelis įvertinimas. Apgalvojau kiekvieną žingsnį, nes triukšmas jai buvo didžiausias sensorinis iššūkis. Atvykome į prekybos centro aikštelę, iš abiejų pusių parkavimo vietos tuščios ir vos tik užgesinau variklį, iš abiejų pusių privažiavo du baikeriai su čioperiais! Garsas toks klaikus, kad net mašina dreba, o žinau, kad mergaitei reikia vengti staigaus, netikėto triukšmo, nes stipriai išsigąsta. Jau pradėjau dėlioti variantus, ką darysime, stengiausi nukreipti jos dėmesį, bet visa laimė, kad motociklus greitai išjungė. Ir į stovyklą sugrįžome kupinos geriausių įspūdžių.“
Stovykla "Aukštyn kojom" 2019
Apie Lietuvos autizmo asociaciją „Lietaus vaikai“
Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ - 2013 metais tėvų suburta ne pelno siekianti organizacija, siekianti, kad autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės gyventų įtraukiai ir oriai. Šiais metais dešimtąjį kartą organizuojame kasmetinę stovyklą prie jūros autistiškiems vaikams. Norime stovyklą padovanoti 100-ui vaikų. Savanoriai, prisijunkite prie šių metų „Lietaus vaikų“ vasaros stovyklos Šventojoje! Stovykloje laukiami ne tik dirbantys su autistiškais vaikais asmenys, tačiau norintys ir jaučiantys, kad gali padėti ir prisidėti. „Nė vienas žmogus, atvykęs į stovyklą, neišvažiavo toks pats - visi išvažiavo pasikeitę. Asmenys, kurie dirba ar ketina dirbti su autistiškais vaikais, dažnai nemato visumos, o čia yra galimybė pamatyti ir patirti viską. Stovykla suteikia visapusišką naudą savanoriams: jeigu dirbs šioje srityje, mokės įvertinti daugiau aplinkybių, prasiplės požiūris, jeigu nedirbs - tiesiog tolerantiškiau priims kitokį elgesį.“
tags: #autistisku #vaiku #stovykla
