Audizmas yra sąvoka, paremta žmogaus gebėjimu girdėti arba elgesys, kai pabrėžiama girdėjimo svarba, o gyvenimas negirdint vertinamas kaip beprasmiškas ir apgailėtinas. Audizmas yra įsitikinimas, kad girdintis yra geresnis už kurčią ir visi negirdintys vertinami neigiamai. H. Audizmas yra ableizmo forma. Terminas ableizmas buvo sukurtas Amerikoje 1981 m. Šis terminas reiškia neįgaliųjų diskriminaciją. Ableizmas reiškia neįgaliųjų nuvertinimą, engimą, diskriminaciją. Taigi, audizmas reiškia negirdinčių žmonių nuvertinimą, engimą, diskriminaciją. Žmonės, kurie laikosi audizmo įsitikinimų, vadinami audistais. Audistai gali būti ir girdintieji, ir kurtieji. Jeigu asmuo galvoja, kad girdintis yra pranašesnis už kurčią - jis yra audistas. Jeigu kurčiasis galvoja, kad girdintis yra už jį geresnis, nes girdi - jis taip pat yra audistas. Dažnai tokie kurtieji nekalba gestų kalba, nelaiko savęs kurčiųjų bendruomenės dalimis, tapatinasi su girdinčiųjų bendruomene. Vis daugiau žmonių supranta, kad kurtieji yra lygūs girdintiesiems: visuomenė nuolat šviečiama, tai apibrėžiama įstatymams, gestų kalbos pripažinimu ir įsitvirtinimu visuomenėje, tačiau H. Lane teigia, kad audizmas egzistuoja daug amžių.
Audizmas gali būti kilęs iš fonocentrizmo. Fonocentrizmas yra įsitikinimas, kad žodinė kalba ir garsai yra savaime pranašesni už rašytinę kalbą. Fonocentrizmas lėmė oralizmą. Kalbinis audizmas pasireiškia tuo, kad draudžiama vartoti gestų kalbą. Gestų kalba dažniausiai draudžiama mokyklose ar kitose organizacijose, kuriose yra kurčiųjų. Nesąmoningas audizmas pirmenybę teikia tam, kas normalu kurčiųjų bendruomenei. Ši audizmo rūšis riboja kurčiųjų kultūrą ir pasididžiavimą tuo, kad esi kurčiasis. Šiuo atveju formuojama tokia aplinka, kad kurtieji turi prisitaikyti prie girdintiesiems komfortabilios aplinkos. Tai daro didelę įtaką gestų kalbos vartojimui mokyklose. Vietoje gestų kalbos vartojama žodinė kalba, nes ji priimtinesnė girdintiesiems. Audizmo atvejų gali pasitaikyti ir grupėje kurčiųjų asmenų. Susiformuoja grupės kurčiųjų, kurie nevartoja gestų kalbos ir netapatina savęs su kurčiųjų kultūra. Jie laiko save pranašesniais ar pan. Aktyvus audizmas, kai žmogus sąmoningai propaguoja audizmo normas. Pasyvus audistas pritaria audizmo idėjoms. Toks žmogus nieko nežino apie kurčiųjų bendruomenę. Pasyvus audistas negalvoja apie tai, kad jo veiksmai ar žodžiai daro įtaką kurtiesiems, girdintiesiems, ar gestų kalbai. Tai apima netinkamą, negatyvų elgesį arba sumažintus lūkesčius, susijusius su kurčiuoju. Kurčiųjų vaikų girdintys tėvai reikalauja pritaikyti jų vaiką girdinčiųjų kultūrai ir neigia jų priklausymą kurčiųjų kultūrai.
Terminas audizmas vartojamas retai, nes šis terminas taikomas daugumai - girdintiesiems. Galbūt jūs niekada nematėte kurčiojo, nežinote, kaip su juo elgtis, nieko nežinote apie kurčiųjų kultūrą ir bendruomenę. Tai - nesvarbu.
Autizmas: supratimas ir atpažinimas
Žodis autizmas kilęs iš graikų kalbos „autos“ - pats, „izmas“ - orientacija. Autizmo bruožų turintys žmonės „kitaip“ suvokia aplinką. Jie dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems tampa sunku pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Autizmo priežastys iki pat šių dienų yra ne iki galo žinomos. Autizmo sutrikimo formavimuisi neabejotinai turi įtakos daugelis faktorių: genų ir biologinės aplinkos įtaka prieš, per ir po gimimo gali neigiamai daryti įtaką smegenų vystymuisi ir sukelti autizmo sutrikimus. Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui.
Autizmo paliesti vaikai tokie skirtingi, kad net po kelias dešimtis metų su jais dirbantys specialistai teigia, jog atrasti du vienodus autistiškus vaikus praktiškai neįmanoma. Natūralu, kad ir autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bruožai skiriasi: vieni gali kalbėti ir mėgdžioti suaugusius, kiti to niekada nedaro, vieni bando komunikuoti, kiti visiškai užsidarę savame pasaulyje. Tačiau per ilgus metus tyrinėjimų specialistai vis dėlto išskyrė keletą dalykų, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį tėvai, o pastebėję nerimą keliančių požymių - pasikonsultuoti su specialistais. Mokslininkai ir gydytojai praktikai sukūrė vadinamųjų „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams.
Vaiko tėvai ar globėjai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos signalus, rodančius galimus vaiko raidos sutrikimus:
- vaikas nereaguoja (arba labai retai reaguoja) į savo vardą;
- vaiko kalbos įgūdžiai vystosi lėtai;
- vaikas neklauso nurodymų;
- kartais atrodo, kad vaikas yra kurčias ar neprigirdi;
- vaikas nerodo į daiktus, nemojuoja rankute atsisveikindamas (nedaro „ate-ate”);
- vaikas neseka tėvų žvilgsnio (nežiūri į daiktus, į kuriuos žiūri tėvai);
- vaikas dažnai kartoja keistus, neįprastus judesius (linguoja, sukasi, vėduoja ranka, keistai įtempia rankas ar liemenį, mėgsta „žvairuoti”);
- vaikas yra pernelyg aktyvus, nebendraujantis ar užsispyręs (priešinasi ką nors keisti, išmokti);
- vaikas nemėgsta prisilietimų, jautriai reaguoja į garsus, šviesą ar tam tikrus daiktus;
- kartais atrodo, kad vaikas nejaučia skausmo;
- vaikui išsivysto staigūs įniršio ir agresijos priepuoliai;
- vaikas nemoka žaisti su žaisliukais, naudoja juos ne pagal paskirtį;
- vaikas negali paaiškinti, ko jis nori;
- vaikas neatsako šypsena į šypseną;
- vaikas nežiūri į akis, labiau domisi daiktais nei žmonėmis;
- vaikas nuolat kartoja tuos pačius veiksmus;
- vaikas atrodo labiau mėgsta žaisti/būti vienas;
- vaikas ima daiktus tik sau;
- pagal savo amžių vaikas atrodo labai nepriklausomas (neprisirišęs);
- vaikas tarsi gyvena savo pasaulyje;
- vaikas keistai prisirišęs prie kai kurių žaislų, daiktų ar taisyklių (pvz., visada rankoje laiko virvutę, prieš užsimaudamas apatines kelnaites privalo užsimauti kojines ir kita);
- vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vieną liniją, dėstydamas juos tam tikra nekintama tvarka.
„Raudonos vėliavėlės“ ankstyvame amžiuje:
- 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos;
- 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška;
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba;
- 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.);
- 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio;
- 24 mėn. ir vyresnio amžiaus savarankiškai neištaria 1-2 žodžių frazės (savarankiška kalba nelaikomas išgirstos frazės atkartojimas, pamėgdžiojimas, pokalbį turi inicijuoti pats vaikas);
- praranda bet kokius turėtus kalbos ar socialinius įgūdžius, bendravimą bet kokiame amžiuje (regresija).
Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri akivaizdžiai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse: socialinės sąveikos sutrikimas, komunikacijos sutrikimas ir ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas.
Socialinės sąveikos sutrikimas: Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais, arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų - kūno kalbos, veido išraiškos, - kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti.
Kadangi vaiko sutrikimai paprastai nepasireiškia staiga ir vieną dieną, neretai tėvams patiems sunku pamatyti ir pripažinti, kur vaiko elgesys dar atitinka vaiko unikalumo, „sunkaus charakterio“ ar „kaprizų“ kategoriją, ir kur prasideda riba, už kurios būtina specialistų konsultacijos ir pagalba.
Kurčiųjų bendruomenė ir integracija
Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre pastebima, kad čia netrūksta optimizmo. Centro vestibiulį puošia lentyna su šimtais paauksuotų taurių, parsivežtų iš sporto rungtynių ar olimpiadų. Tai patvirtina posakį, kad jei Dievas atima tam tikrą pojūtį, tai už jį kompensuoja kitais - stipresniais ir labiau išsivysčiusiais.
Susipažinus su trimis skirtingo amžiaus kurčiaisiais - Kazimieru Bražinsku, Rasa Buikauskaite ir jos mama Ramune Buikauskiene - galima pastebėti, kad jie yra ne tik išoriškai gražūs žmonės, bet ir labai šilti, malonūs ir noriai bendraujantys. Jie su malonumu papasakojo apie savo dieną, darbus, laisvalaikį bei apie tai, kaip pavyksta prisitaikyti girdinčiųjų pasaulyje. Įdomu tai, jog jei daugelis iš mūsų - individualistai, norintys parodyti patys save, tai kurčiųjų bendruomenė, laikanti save kultūrine mažuma, yra itin glaudžiai susijusi. Per metodinių priemonių rengimo specialistę ir gestų kalbos vertėją Ievą Lemešiūtę, kuri kurtiesiems vertė klausimus į gestų kalbą ir atvirkščiai, jie pareiškė norą kalbėti visi kartu, o ne po vieną.
Kazimieras Bražinskas - 32-ejų metų vyras, gimęs kurčias. Jo šeima taip pat kurčiųjų. Jis jau nuo darželio lankymo gerai jautėsi tarp žmonių, nes auklėtojos mokėjo gestų kalbą. Vėliau pradėjo lankyti neprigirdinčiųjų mokyklą, kur įgijo daug draugų. Kazimieras sako, kad jaučia tik vibracijas. Jis yra video montuotojas, gauna video medžiagas, kurias karpo, montuoja, ieško naujų gestų, kuriuos vėliau deda į internetinį gestų kalbos žodyną.
Kadangi kurčiųjų bendruomenė labai maža, tai pamačius kurčiąjį gatvėje visada galima prieiti jį ir užkalbinti. Štai Kazimiero žmona iš Kauno - ji taip pat kurčioji, tačiau ilgą laiką nebuvo jos matęs. Jų susitikimas įvyko dėka bendrų kurčių draugų. Su žmona jie turi du vaikus, kurie lanko kurčiųjų darželį.
Iš šono gali atrodyti, kad kurčiųjų kasdienybė - sudėtinga. Juk jie negirdi signalizuojančių automobilių, net parduotuvėje negali girdėti sumos, kurią turi sumokėti už pirkinius. Tačiau yra įvairių būdų kaip suprasti vieniems kitus. Pavyzdžiui turguje, norint sužinoti, kiek kainuoja tam tikra prekė, galima parodyti pirštais standartinį pinigų ženklą. Visada yra galimybė paprašyti skaičius įrašyti į skaičiavimo mašinėlę arba parašyti norimą klausimą mobiliuoju telefonu arba ant popieriaus.
Rasa Buikauskaitė - neprigirdinti, o jos mama Ramunė - visiškai kurčia. Rasa turi neprigirdintį brolį, todėl visi šeimoje bendrauja gestų kalba. Ji lankė girdinčiųjų darželį ir mokyklą, šiuo metu studijuoja VGTU universitete tarp visiškai girdinčiųjų. Kartais ją glumina girdinčiųjų požiūris į kurčiuosius. Pavyzdžiui, ji yra girdinčiųjų draugų prašiusi daugiau gestikuliuoti, kad būtų paprasčiau susišnekėti, tačiau daugelis tiesiog bijo atrodyti juokingai. Rasa pridūrė niekada nepajutusi kitokio dėstytojų požiūrio į ją, tačiau prisiminė draugės patirtį universitete, kai dėstytojas nenorėjo leisti studentės atsivesti gestų kalbos vertėjo į paskaitą.
Kazimieras, Rasa ir Ramunė pritaria, kad viskas yra dėl informacijos trūkumo ir nenoro domėtis. Girdintieji žmonės būna labiau „pasimetę“ už kurčiuosius, nes nežino kaip su jais reikėtų elgtis, jie tiesiog stresuoja. Dauguma universitete nustemba, kai pamato kurčiuosius studentus su vertėjais, klausia, kam jis reikalingas. Iš tiesų, visoje Lietuvoje - daugiau nei 6000 įvairaus amžiaus kurčiųjų ir apie 30000 neprigirdinčiųjų. Jiems, pasak I.Lemešiūtės, priklauso nemokami vertėjai, kurie juos gali lydėti į reikalingus vizitus. Tačiau jų yra labai mažai ir tai didžiulė problema.
Rasos mama Ramunė Buikauskienė - visiškai kurčia nuo pat gimimo. Ji gali palyginti kurčiųjų integraciją į visuomenę iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir dabar. Iki nepriklausomybės kurtieji buvo visiškai izoliuoti. Apie žodį „integracija“ negalėjo būti net kalbos. Jie gyveno visiškai atskirą gyvenimą nuo girdinčiųjų. Vaikai buvo ugdomi tik specializuotose ugdymo įstaigose, baigus mokyklą jie buvo įdarbinami kurčiųjų kombinate, jiems skiriami kambariai bendrabučiuose. Po Nepriklausomybės atgavimo kurčiųjų gyvenimas akivaizdžiai pasikeitė. Taip pat kito ir mokymo programa, dabartiniai kurtieji gali įgyti vidurinį išsilavinimą, vis daugiau kurčiųjų studijuoja universitetuose. Pagrindinės specialybės, į kurias krypsta daugelis kurčiųjų, yra socialinė pedagogika, pradinis ugdymas, įvairios meno kryptys Vilniaus dailės akademijoje.
Internete jau pasiekiamas internetinis lietuvių gestų kalbos žodynas, kurį sudaro daugiau nei 8000 gestų. Šis žodynas rengiamas nuo 2004 metų, bendradarbiaujant kurtiesiems ir girdintiesiems specialistams. Gestų kalba nuolat kinta. Gali būti taip, kad šiandien tam tikro gesto dar nėra, tačiau jau rytoj jis atsiras. Taip būna tada, kai bendrauja kurčiųjų grupė, tarp kurių atsiranda naujas gestas, kurį perima kitos grupelės. Tokiu būdu plinta nauji gestai ir jie pradedami plačiai vartoti. Gestų kalba skiriasi pagal regionus, amžiaus grupes. Yra ne tik lietuvių gestų kalba, bet ir tarptautinė gestų kalba, todėl bendrauti su kurčiaisiais užsienyje nėra jokių problemų.
Iš pokalbio su kurčiaisiais galima suprasti, kad žmonės, kurie turi negalią visam gyvenimui, sugeba taip optimistiškai siekti savo tikslų ir tobulėti. Juk dažnas iš jų galėtų užsidaryti savo namuose, prisimesti neįgaliu ir kiauras dienas spoksoti į vieną tašką ar kaltinti visus aplinkinius dėl negalios. Tačiau taip nėra - jie studijuoja, gauna diplomus, dalyvauja varžybose, buriasi į bendruomenes, kuria šeimas. Ir vis dėlto - kurtieji bei tie, kuriuos mes vis dar pavadiname „kitokiais“, yra puikus pavyzdys, kaip užsispyrimas gali vesti į priekį.
Autizmo spektras ir socialinis modelis
Autizmas yra neurologinis sutrikimas. Autistiškų asmenų smegenys struktūriškai ir chemiškai skiriasi nuo šio sutrikimo neturinčių žmonių smegenų. Dėl to autistiški asmenys patiria pasaulį kitaip nei neurotipiniai ir turi įveikti įvairius iššūkius įprastoms smegenims pritaikytame pasaulyje. Tai gali pasireikšti neįprastu elgesiu, individualiais mokymosi poreikiais, kitokiomis emocinėmis reakcijomis ir bendravimu. Autizmas neišnyksta bėgant laikui, iš jo neišaugama. Su juo susiję sunkumai, taip pat ir pranašumai lydi visą gyvenimą. Oficialus diagnozės pavadinimas - autizmo spektro sutrikimas. Dauguma autistiškų asmenų tiek užsienyje, tiek Lietuvoje nori būti įvardijami kaip autistiški asmenys.
Kadangi autizmas diagnozuojamas stebint ir vertinant elgesį, aplinkiniams dažnai kyla noras tą elgesį „taisyti“. Autizmas yra neurologinis sutrikimas, dėl patiriamų sunkumų lemiantis kitokį elgesį. Dažnai sakoma, kad elgesys yra komunikacija. Pakitusi neurologija lemia intensyvesnius ar per mažai jaučiamus pojūčius, motorikos problemas (87 proc. autistiškų asmenų), sunkumus bendraujant, mokantis, įgyjant įgūdžių. Visa tai lemia kitokį, neretai ekspresyvų elgesį. Norint padėti autistiškam asmeniui, reikia ne koreguoti elgesį, o suprasti jo priežastis, patiriamus sunkumus. Daugiau nei 80 proc. autistiškų asmenų būdingi gretutiniai sutrikimai. Tai reiškia, kad šalia autizmo yra ir dar koks nors kitas ar kiti sutrikimai, kurie dažnai neigiamai veikia autistiško asmens savijautą ir (ar) sveikatą. Daugumai autistiškų asmenų būdingi sutrikimai, kurių pagrindas yra nerimas. Taip pat dažni miego, virškinimo sutrikimai, epilepsija. Neretai autizmą lydi raidos sutrikimai, tokie kaip kalbos, dėmesio ir hiperaktyvumo, motorikos ar motorikos planavimo sutrikimai.
Apie 30 proc. autistiškų asmenų turi intelekto sutrikimą, tačiau autistiški asmenys gali būti ir labai aukšto intelekto. Šiuo metu autizmas be kalbos ir intelekto sutrikimo (vidutinio ar aukštesnio nei vidutinis intelektas) diagnozuojamas kaip Aspergerio sindromas. Daugelis autizmą vertina per sąvokas „gilus ar sunkus autizmas“ arba „lengvas autizmas“, „apdovanotas“, „turintis ypatingų gebėjimų“ arba „turintis intelekto negalią“. Dažnai tie asmenys, kurie įvardijami kaip turintys gilų autizmą, turintys intelekto negalią, yra nuvertinami, o asmenys, kurie įvardijami kaip turintys lengvą autizmą, turintys ypatingų gebėjimų, negauna reikiamos pagalbos. Suaugę autistiški asmenys rekomenduoja vertinti pagal „reikia daugiau pagalbos“ arba „reikia mažiau pagalbos“.
Autizmo spektras yra sudėtingas, daugiasluoksnis. Kitokia neurologija lemia įvairias stiprybes ir sunkumus. Visi žmonės tam tikrose srityse gali daugiau ar patiria daugiau problemų nei kiti, tačiau autistiškų asmenų gyvenime tai daug labiau atsispindi. Mokslas ir medicina nuo pat autizmo diagnozavimo pradžios autistiškumą nagrinėjo iš išorės, tai yra stebint. Jei stebint asmenį kurie nors aspektai neatitinka daugumos savybių, tai įprasta vadinti sutrikimu. Taip atsirado pavadinimas „autizmo sutrikimas“. Kita vertus, dauguma autistiškų asmenų pripažįsta, kad autizmas yra neatsiejama jų asmenybės dalis, lemianti kitokį pasaulio patyrimą. Tai kitokia, neįprasta žmogiškumo patirtis.
Į negalią galima žiūrėti pro medicininio ir socialinio modelio prizmes. Medicininis modelis pirmiausia ieško asmens trūkumų - ko jis negali. Pagal tai suteikiama diagnozė. Sutrikimai tampa dėmesio centru. Siekiama normalizuoti, tapti kaip visi. Socialinio požiūrio į negalią pradinis taškas yra pagarba - tu esi žmogus, tu vertas pagarbos, tavo orumas yra svarbu. Toliau ieškoma žmogaus stiprybių, siekiama suprasti jo poreikius. Šiame procese dalyvauja ir aplinkiniai, ir pats kitoniškas asmuo. Kuriant pagalbos planą žiūrima ne į „sutrikimų“ šalinimą, o į ilgalaikę perspektyvą. Pavyzdžiui, ar asmeniui, turinčiam motorikos sutrikimų, tikrai būtina mokėti užsirišti batus? Gal galima naudoti guminius raištelius, lipdukus, o dėmesį skirti svarbesniems įgūdžiams? Pagal socialinį modelį daug dėmesio skiriama žmonėms, kurie yra iššūkius patiriančio asmens aplinkoje. Tam, kad aplinka būtų įgalinanti, būtent šalia esantiems žmonėms teikiamos konsultacijos ir mokymai. Itin svarbią vietą užima santykiai - jie yra vertybė.
Suaugę autistiški asmenys teigia, kad nuolatinė paieška, ko tu negali, ir bandymas taisyti, tarsi būtum sugedęs, neigiamai veikia psichinę sveikatą. Deja, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vyrauja medicininis požiūris į negalią. Autizmas ne liga, jo nereikia gydyti. Autistiškų žmonių smegenys, dažnai ir kūnai yra kitokie. Anot jų, jiems reikalinga pagalba pažįstant savo kūno kitoniškumą ir panašumus su kitais žmonėmis. Daugeliui reikalinga specifinė, individualizuota pagalba atrandant iššūkių priežastis, ieškant sprendimų.
Autizmas arba autizmo spektro sutrikimas (ASS) - tai raidos sutrikimas, pasireiškiantis įvairiomis skirtingomis formomis. Dėl šios priežasties jis ir vadinamas spektru. ASS turinčio vaiko smegenys kitaip vystytis pradeda dar būnant mamos įsčiose, o gimusiam sutrikimo požymiai labai greitai išryškėja. Lietuvoje bent vienu autizmo spektro sutrikimu serga kas 70 vaikas. Daugelis vis dar mano, kad ASS yra liga. Tačiau mokslininkai patvirtino, jog taip nėra. Tai neurologinis sutrikimas ir deja, kol kas dar nežinomos jo atsiradimo priežastys. Dažniausiai autizmas pasireiškia tuo, kad vaikas negeba ar susiduria su problemomis reikšdamas savo ir suprasdamas kitų žmonių jausmus bei mintis. Kitaip tariant, autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai sunkiai interpretuoja gestus, veido mimikas ir net kalbą. Autistams sunku įsijausti į kito žmogaus būseną, ją perprasti, todėl jie dažnai apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto. Pirmuosius šio sutrikimo požymius galima pastebėti dar ankstyvoje vaikystėje, o vaikui augant, jie tampa vis ryškesni, sunkesni.
Pasak medikų, iki šiol vis dar nėra tiksliai žinomos autizmo priežastys. Vieni mokslininkai teigia, kad ligą lemia genai, kiti sako, jog priežastimi gali būti ir virusai. Šiuo metu priimta manyti, kad ASS diagnozė gali būti nustatyta 3 metų amžiaus vaikui. Medicininiai tyrimai rodo, kad kai kuriems autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams pasireiškia vystymosi regresija, t. y., grįžimas į ankstesnę būklę - kai viską atrodo gerai mokantis vaikas nustoja kalbėti, žaisti, bendrauti. Tokia regresija pasireiškia tarp 1 ir 2 metų amžiaus. Kodėl taip vyksta, vis dar nėra aišku.
Autizmo spektras itin platus, o ir patys vaikai, susidūrę su šiuo sutrikimu, taip pat yra skirtingi. Juolab, kad ir ligos požymiai pakankamai įvairūs ir gali pasireikšti skirtingu stiprumu. Vieni vaikai autistai iš tiesų būna atsiriboję nuo aplinkos ir susitelkę tik į savo veiklą. Nagi kitiems rūpi bendrauti, tyrinėti supančią aplinką, ir net išryškėja ypatingi gebėjimai kokioje nors srityje. Šeimos, auginančios autizmo spektro sutrikimą turinčius vaikus, atėjusios į psichologo kabinetą dalijasi, kad jaučia aplinkos smerkimą, nes jų vaikas elgiasi ne taip, kaip daugeliui įprasta. Dažniausiai, ko nepažįstame ir nesuprantame, sunku priimti, nes žmogus linkęs naujus dalykus aiškinti pagal jau turimą pasaulio suvokimą. Pavyzdžiui, jeigu žmogus įsivaizduoja, kad viešoje vietoje stiprių emocijų pliūpsnį reiškia neišauklėtas vaikas, jis dažnai net nebando suprasti, kas įvyko, o matomą situaciją interpretuoja būtent taip, kaip jam įprasta - tėvai neišauklėjo. Tokiu būdu ir atsiranda nesupratimas, neretai virstantis smerkimu, kaip vaikas gali valgyti tik kažką specifiško, elgtis neįprastai arba kaip gali atsirasti stiprios emocijų iškrovos.
Pagal Lietuvoje naudojamą ligų klasifikatorių TLK-10, autizmas priskiriamas įvairiapusiams raidos sutrikimams. Jam būdinga:
- nenormalus ar sutrikęs vystymasis, pasireiškiantis iki trejų metų amžiaus.
- psichopatologija visose trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio bei pasikartojančio elgesio.
Socialinės sąveikos sutrikimas:
- Akių kontakto stoka
- Noro bendrauti ir kurti santykius stoka
- Nemokėjimas sukurti abipusių santykių
- Socialinių taisyklių nesupratimas
- Intuityvus bendravimo nepajutimas
- Kito žmogaus elgesio intencijų
Kalbinio ir nekalbinio bendravimo sutrikimas:
- Kalbos stoka
- Kūno kalbos, gestų stoka
- Sunkumai palaikant pokalbį
- Nesugebėjimas pasakoti
- Sunkumai pradedant pokalbį ir jį palaikant
- Echolalijos
- Sutrikęs socialinis žaidimas
Elgesio ypatumai, priklausantys nuo pomėgių, ribotumų, sensorinių sutrikimų:
- Ribotas interesų ratas
- Reikalavimas laikytis rutinos
- Susidomėjimas keistais dalykais, veiklomis ir pan.
- Stereotipijos
- Sensoriniai sutrikimai
Svarbu nepamiršti, kad autizmo spektro sutrikimų požymiai gali pasireikšti labai skirtingai. Vienam asmeniui vienas požymis gali pasireikšti labai specifiškai ir stipriai, kitam būti nepastebimas. Vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimus, gali būti labai skirtingi. Svarbiausioji dalis yra ta, kad už kiekvienos diagnozės, kokia ji bebūtų, yra žmogus, kuris nori būti suprastas ir priimtas.
Vaikai, turintys stiprių raidos sutrikimų, be išorinės pagalbos visuomenėje adaptuojasi sunkiai. „ASS turintys vaikai dėl socialinių įgūdžių trūkumo, padidėjusio neproduktyvaus aktyvumo, impulsyvumo, mokymosi sunkumų, motyvacijos stokos ir kt. kliūčių neretai patiria neigiamą aplinkinių vertinimą bei izoliaciją“. Deja, kartu su vaikais, neretai izoliaciją jaučia ir tėvai.
Autizmo diagnozė nustatoma remiantis tam tikrų savybių rinkiniu, o ne atliekant biologinius tyrimus. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl autizmo spektro sutrikimą sunku atpažinti iki pat tol, kol vaikas sulaukia 18-24 mėn. ir vėliau. Visi vaikai augdami įgyja įgūdžių, išmoksta tam tikrų elgesio standartų, o kiekvieno vaiko tempas skiriasi.
