Ypač sunku šeimoms, kurios savo vaikus į darželį išleidžia pirmą kartą. Nerimas, stresas, bemiegės naktys - taip galima apibūdinti tokių šeimų kasdienybę. Kaip elgtis, kad vos kelių metukų vaikas priprastų prie darželio ir kad toji vieta keltų tik teigiamas emocijas? Ką daryti, jeigu vaikas be paliovos verkia, įsikabina mamai į kaklą ir nenori būti paliktas svetimoje aplinkoje? Kaip išgyventi permainingus rugsėjo vėjus tėvams ir vaikams, pataria psichologė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Jūratė Baltuškienė.
Teisingas atsisveikinimas
Pagrindinė taisyklė, susijusi su vaiko palikimu darželyje, yra atsisveikinimas su juo. Pasak psichologės, tai padaryti būtina visais atvejais. Jei tėvai neatsisveikina, vaikas suvokia, jog tėvai kažkur dingo. Jis nėra pajėgus suprasti, kad mama tikrai kada nors ateis. Jei tėvai pasišalina neatsisveikinę, normalu, kad ir kiti kartai bus neramūs. Atsisveikinimas, pasak pašnekovės, neturėtų būti emocingas ir ilgesingas. Tai reikėtų padaryti trumpai ir aiškiai. Vaikui būtina pakartoti, kad mama arba tėtis tikrai sugrįš jo pasiimti. Psichologė įsitikinusi, kad auklėtoja visada ras būdų, kaip nuraminti ir nukreipti vaiko dėmesį. Tik svarbiausia, pasak jos, paaiškinti, kad tam tikru laiku (po pietų miego arba vakarienės) tėveliai ateis.
Su tėčiu atsisveikinti lengviau
Jei pirmasis kartas darželyje vaikui ir mamai siejasi su ašaromis, o mama taip pat nesugeba suvaldyti emocijų ir nėra pajėgi palikti vieną vaiką, estafetę turėtų perimti tėtis. „Daugumoje šeimų normalu, kad su tėčiu vaikams atsisveikinti yra lengviau. Juk su juo atsiskyrimas įvyksta gerokai anksčiau, jam išėjus į darbą. Tiesa, net jeigu ir tėtis nuspręstų vesti vaiką į darželį, netikėtumo faktoriaus neturėtų būti. Jau iš vakaro vaikas turi žinoti, kad jo laukia darželis. Reikia paaiškinti, kad ten bus daug žaislų, naujų vaikų, lauks šaunus pasivaikščiojimas lauke. Vaikai eina į darželį tam, kad išmoktų bendrauti ir žaisti. Į šiuos pokyčius šeimai reikia žiūrėti kuo ramiau. Mama apie savo nerimą turėtų pasikalbėti su drauge arba savo mama. Apie sentimentus vaikai neturėtų žinoti. Jei mama matys, kad auklėtoja yra patikima, o vaikas pats suvoks, kad jam darželyje bus gera ir smagu, viskas vyks gerokai paprasčiau. Tik jokiu būdu negalima vaiko palikti vieno nieko nepaaiškinus, nepasakius, kad mama tuoj sugrįš - vieniems priimtinas apsikabinimas, kitiems - žaislas iš namų, primenantis mamą ar tėtį. Šiais laikais auklėtojos itin lanksčiai žiūri į tėvų buvimą grupėje kartu su vaikais, todėl apžiūrėti kartu žaislus ir susipažinti su aplinka gali ir vienas iš tėvų“, - tvirtino psichologė.
Skatinimas - dėmesiu ir meile
J. Baltuškienė įsitikinusi, kad papirkinėti vaiko dovanomis nevertėtų. Tai labai pavojinga, mat vaikas gali darželyje būti ne todėl, kad jam ten patinka, o todėl, kad svajos apie tam tikrą pažadėtą apdovanojimą. Jei vaikas išbus darželyje visą dieną, jis turėtų gauti akivaizdžiai daugiau tėvų dėmesio. Kartais net nereikia niekur eiti, pakanka kuo daugiau laiko praleisti namuose, atidedant visus buities darbus į šalį. Vis dėlto, ką daryti, jei vaikas nesugeba adaptuotis ir jau antrą dieną pareiškia, kad į darželį tikrai neis? Ar reikėtų prievartos būdu jį vesti? „Reikia stebėti vaiką. Vienam vaikui atrodo, kad po pirmos dienos jis niekada neis į darželį, o kitas tai suvokia po mėnesio ar kelių. Verta kalbėtis su auklėtoja, spręsti situaciją. Gana dažnai būna taip, kad, tik išėjus tėvams, auklėtojos sudomina vaikus taip, kad jie pamiršta skaudų išsiskyrimą. Tiesa, jei vaikas visą dieną verkia, nevalgo, nereikėtų jo leisti į darželį.
Vaiko paruošimas darželiui: auklėtojo ir tėvų vaidmuo
Auklėtoja Zita Žalaitė pabrėžia, kad nėra konkretaus amžiaus, kada jau laikas pradėti vaiką vesti į darželį. Kiekvienam vaikui - kitas amžius, net mėnesių skirtumas gali kažką keisti, ir kiekviena šeima pati turi jausti, kada vaikui laikas. Ir ne pedagogas, ne psichologas jums tai gali pasakyti. Kai kuriems mažiems vaikams yra daug lengviau pradėti eiti į darželį, nei paaugusiems. Jie dar nesupranta, nesusiformavęs jų aplinkos pojūtis: namai, laukas, kita erdvė… Jie dar nežino, kad tik namie geriausia. Kas dedasi mažo žmogučio galvoje - negaliu pasakyti. Bet net visai mažą vaiką atvedus į darželį, nereiktų išgyventi, kad vaikas čia jausis nuskriaustas, patirs mažiau mamos šilumos. Taip. Nuteikinėti reikia. Aišku, atsižvelgiant į vaiko amžių: metinukui neišaiškinsi, kodėl reikia eiti į darželį pas kitus, jis nesupras. Dviejų metų vaikas jau aiškiau suvokia pasaulį. Ir keletą kartų pakartojant, vaikui bus lengviau apsiprasti su ta mintimi. Aišku, nereikėtų gyvenimo darželyje piešti vien rožinėmis spalvomis, sukuriant pasaką, jog ten - vos ne stebuklų pilis ir visų norų pildymas.
Vienas penkiametis berniukas, pirmą kartą tokio amžiaus atvestas į darželį, buvo visiškai nepratęs elgtis kolektyve, jis puldinėjo į vieną pusę, į kitą, ėjo visur ir nesuprato, kad darželyje elgiamasi ir veikiama kartu su visais vaikais, kad auklėtoja negali tik paskui jį vieną bėgioti, kitus vaikus palikusi elgtis kas sau. Jau nekalbėsiu apie tokius dalykus, kaip higieninių įgūdžių formavimas, mokymas naudotis valgymo įrankiais… Tarkim, jei vaikas bent minimaliai moka apsirengti, atpažinti savo rūbą, įkišti bent vieną koją į kelnes, ir tai jau gerai. Vaikui pataisyti, padėti mes galime. Tačiau kai jis visai nieko nemoka, jam bus labai sunku.
Auklėtoja pabrėžia, kad vaikui labai svarbu mokėti paprašyti pagalbos. „Visada sakau vaikams: negali - sakyk, paprašyk. Mes, suaugusieji, tam ir esame kad tau padėtume, bet tavo minčių skaityti aš nemoku. Jei kažko nori, tu turi pasakyti. Mes bendraujame kalba. Aišku, aš galiu pabandyti spėlioti, tačiau bus greičiau, jei tu pats pasakysi… Ne aš turiu eiti pas tave ir viską siūlyti - gal tave aprengti, gal tau arbatos atnešti, gal tu gerti nori… Aš galiu pasiūlyti, bet vaikas turi suprasti, kad kai jam kažko reikia - tai jis turi išdrįsti paprašyti pagalbos. Neišmokę vaiko elementarių įgūdžių, tėvai nepagalvoja, kad taip vaikui tik apsunkina gyvenimą darželyje. Ne vaikas kaltas, kad kažko neišmoko. Tėvai neleido jam augti, būti savarankišku, pasirūpinti savimi. Pernelyg didelė įvairių įgūdžių formavimo našta užkeliama ant darželio pečių - ai, ateis vaikas ir čia išmoks. Bet nepagalvojama, kad darželyje vaikui bus sunkiau šių dalykų išmokti, ir auklėtojos nebus laimingos…
Svarbiausi vaiko poreikiai
Iš psichologijos pusės žiūrint, yra vadinamieji pirminiai ir antriniai poreikiai. Apie jų buvimą ar nebuvimą sprendžiame iš elgesio. Pirminiai poreikiai - valgymas, miegas - jų tenkinimas sudaro pagrindą ir sąlygas kitiems poreikiams formuotis, siekti jų tenkinimo. Smulkesni poreikiai (fiziologiniai, savisaugos) skatina vaiką siekti būti laimingu, patenkintu, nepatirti fizinio skausmo, skriaudos. Aukštesnieji (psichologiniai) poreikiai atsiranda ir vystosi vaikui augant, įgyjant naujos patirties. Tai ir bendravimo poreikis - siekimas būti mylimam šeimoje, darželio grupėje - dažniausiai jis išauga į pagarbą, pripažinimą. Vaikui reikalingi saugūs namai, saugi aplinka, aiškumas veiklose, režimas. Ir jei šeimoje ir darželyje „aš pats“ poreikis ne slopinamas, o toleruojamas, skatinamas, jis labai greitai išauga į poreikį būti nepriklausomam, savarankiškam, pasitikinčiam savimi ir artimaisiais aplinkiniais. Taigi, poreikių ugdymu turėtų domėtis ir šeima, ir ugdymo įstaiga, nes savaime vaikas nesuvokia, kad pats gali kažką pasiimti iš gyvenimo. Tai yra, gauti ne tik tai, kas jam paduodama ant lėkštutės, bet ir pats pasiimti. Ir kai vaikas kažką padarys pats, tai visai kitaip jam atsilieps, kitaip jame nusės.
Tėvams gal ir gali atrodyti, kad ką jau tokio vaikai veikia darželyje? Piešia, valgo, miega. Bet kiekvienos veiklos vaikas taip pat turi pats panorėti. Dabar net tėvams sakau - neskubinkite vaiko, nenuspręskite visko už jį patį. Ateis laikas ir vaikas pats pasakys, kad jam darželyje reikia flomasterių ar pieštukų. Paklausti galima ir gal net būtina - ar tu viską darželyje turi, ar tau nieko netrūksta? Vaikas turi žinoti, ko jam reikia, kad galėtų patenkinti savo poreikius. Pats. O ne nuolat primenant. Nors paklausti reikia - tu tik pasakyk ir aš tau padėsiu, o ne pulti ieškoti už vaiką. Atrodo, smulkmena. Bet tai skatina vaiką kalbėti ir tenkinti savo poreikius.
Yra du svarbūs instinktai - turėti ir būti. Jie prigimtiniai. Instinktas „turėti“ (maisto, žaislų, dėmesio, meilės, pinigų, šilumos, darbo…), jo prisisotinimas, turėtų išaugti į kitą, aukštesnį lygmenį - buvimą savimi (geriau pažinti save, ieškoti gyvenimo, veikimo). Ypač svarbus tampa „veikimas“ - tik dėl tikslingo veikimo vaikas (o ir suaugęs žmogus) ieško informacijos tam veikimui pagilinti, praturtinti. Taip auga žmogus. Ir jei tas turėti neperaugs į gyventi, būti, išaugs nelaimingas žmogus. Visas jo gyvenimas ir susidarys iš „noriu turėti žaislą“, vėliau - „noriu turėti automobilį“, „noriu turėti namą“, bet ar tikrai jam to reikia? Turėti turėtų išauginti kitą poreikį - būti, gyventi su tuo daiktu, veikti į save, turtinti, kažką tikslingai su juo veikti, ne šiaip sau tik laikyti dėl grožio.
Vaiko adaptacija darželyje ir ramus miegas: specialisčių patarimai I JEIGU ŽINOČIAU #7
Auklėtojo vaidmuo ir profesiniai iššūkiai
Viena auklėtoja yra sakiusi, kad šiais laikais dirbti auklėtoja yra labai sudėtinga ne dėl skirtingų vaikų, kurie atsineša skirtingus bendravimo modelius iš šeimų (taip buvo visais laikais), kiek dėl pačių tėvų, kurie į auklėtojas žiūri per padidinamąjį stiklą. O kartais elgiasi ir nepagarbiai, nuvertina auklėtojos darbą, pasiėmę vaiką iš darželio dar atskaito moralą. Tai kokia situacija iš tiesų? Gal auklėtojoms, kurios nesusitvarko su vaikais, tiesiog trūksta kompetencijų?
Priešmokyklinio ugdymo mokytoja Jovita Morkūnienė išskiria tris svarbius aspektus:
- Vaikų auklėjimas šeimose: bene vienas iš svarbiausių tėvų tikslų - išmokyti vaikus tinkamo elgesio, nustatytų visuomenės pagrindinių taisyklių. Tik gimęs vaikas nežino, kas yra gerai, kas blogai, koks jo elgesys bus priimtinas pasaulyje, o koks ne. Nagrinėjant vaiko raidos psichologiją, žinome, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas yra egocentriškas. Tai reiškia, kai vaikas ko nors nori (valgyti, miegoti ir pan.) jis reikalauja ir jam visai neįdomu, ar šalia esančiam žmogui galvą skauda ar jis pavargęs. Ir jei tėvai neįves taisyklių, ribų, tuomet vaiko raida šiame etape sustos ir jis liks sutrikusio elgesio. Vaikui, nežinančiam taisyklių ir ribų, sunku pritapti, susirasti draugų, mokytis. Šeimoje nustatytos ribos vaiko ateičiai sukuria saugumą. Reikia suvokti, kad neapsaugosime vaikų nuo neigiamo aplinkos poveikio, nes visur ir visada atsiras netinkamai besielgiančių. Svarbu, kad vaikas suprastų, kas yra tinkamas elgesys, o kas ne. Svarbu, kad vaikas suprastų netinkamo elgesio pasekmes. Ir jei vaikas žino, kad grupės draugas netinkamai elgiasi, nesilaiko grupės taisyklių, negirdi pedagogo, o grįžęs namo pasakoja apie tai tėvams, - tokio vaiko tėvai turi būti ramūs ir džiaugtis, kad jų vaikas yra tinkamai auklėjamas namuose bei ugdymo įstaigoje.
- Pedagogo veiksena: yra sakoma - vienas laukia ne karys; taip ir pedagogas vienas neišugdys vaiko tinkamo elgesio. Kiekvienas pedagogas susiduria su ypatingesnio elgesio vaikais. Tačiau jei vaikui taisyklės, ribos bus nustatytos tik darželyje ir jų nebus laikomasi namuose, svečiuose, viešumoje, nesitikėkime, kad išugdysime tinkamą vaiko elgesį. Dažnai tėvai sako: „Žinokit, gali būti sudėtinga diena, nes savaitgalį vaikas buvo su seneliais ir dabar „neina“ su juo susitvarkyti net mums (tėvams). Nes pas senelius viskas galima, daro, ką nori“. Taigi, galime daryti prielaidą, kad vaikui ribos yra nustatytos tiek darželyje, tiek šeimoje, ir vaikas jas supranta bei jų laikosi. Bet akimirką žavingą parodyk vaikui, kad jų galima nesilaikyti, jis iškart taip ir padarys. Pedagogas turi ugdyti vaikuose suvokimą, kad visi esame skirtingi, skirtingai suprantame, skirtingai norime (vienas nori žaisti, antras piešti, trečias miegoti), bet kai esame bendruomenėje, turime laikytis tam tikrų bendrai sutartų taisyklių ir suprasti vieni kitus.
- Tėvų ir pedagogų bendradarbiavimas: labai svarbus yra tėvų ir pedagogų abipusis bendradarbiavimas, atgalinis ryšys. Asmeninė patirtis rodo, kad didžioji dauguma tėvų noriai girdi, išklauso pedagogo pastebėtus vaiko elgesio pakitimus ar esamas problemas. Sutikime, kad niekas vaiko geriau nepažįsta, kaip tėvai. Ir tik jie gali suteikti pedagogams informacijos, kuri padės kokybiškam vaiko ugdymui. Tuo pačiu pedagogas turi informuoti tėvus pastebėjęs vaiko elgesio pakitimus. Turėjau atvejį, kai grupės vaikas vartojo nepagarbius terminus kreipdamasis į grupės draugus, maivydavosi, nesilaikė grupės taisyklių. Pasikalbėjus su mama dėl netinkamo vaiko elgesio ilgai diskutavome, aiškinomės tokio elgesio priežastis ir kartu ieškojome sprendimo būdų, tinkančiu šiam atvejui. Taip pat žr Priėmėme vieningą sprendimo būdą ir po kelių savaičių bendro darbo, tėvų - namuose, pedagogų - darželyje, pasiekėme puikių rezultatų.
Darželis yra ugdymo įstaiga, o labai dažnai visa veikla jame susiveda tik į mokymą, kad žinių pridėtume. O kompetencijos - socialinė, meninė, sveikatos saugojimo, komunikavimo - jos truputėlį nuplaukia į šoną ir apsibrėžiama tik ties kažkokia konkrečia tema bei į žinių apie ją suteikimą, o tai neturėtų būti pirmoje vietoje. Žinios turėtų ateiti per kompetencijų ugdymą.
Vyrų vaidmuo ikimokykliniame ugdyme
Visuomenėje gajūs stereotipai, kad vyras prasčiau pasirūpins vaikais ar mažiau juos globos, o auklėtoja vaikų darželyje - būtinai moteris. „Netiesa, viskas priklauso ne nuo lyties, o nuo žmogaus. Visa kita - tik stereotipai. Gal būtent dėl jų vyrams ir trūksta drąsos dirbti darželyje, - sako Mindaugas. - Noriu paraginti: darbas su vaikais, darbas darželyje labai įdomus ir dinamiškas. Čia niekada nebūna nuobodu ar liūdna, čia kasdien šventė. Ir visai nesvarbu, kas yra šalia vaikų: vyras ar moteris. Jeigu jaučiate, kad galėsite būti puikiu auklėtoju, drąsiau.“
Paklausta, kuo skiriasi auklėtojas vyras nuo auklėtojos moters, N. Baršauskienė sako, kad vyrai drąsesni ir labiau linkę rizikuoti. „Mindaugo ryžtas darbe mums padeda išvengti standartų. Jis turi savo tvarką, kuri yra kitokia. Moterų pozicija labai globėjiška ir atsargi, o vyrų - pragmatiška ir dinamiška. To labai reikia vaikams“, - sako direktorė.
A. Landsbergienė sako, kad vyrai iš prigimties yra laisvesni. „Skandinavų atlikti tyrimai parodė, kad mergaites mes ugdome konservatyviau - joms draudžiama daugelis dalykų, kas leidžiama berniukams. Tai riboja mergaičių kūrybiškumą ir laisvę. Suaugusi tokia mergaitė yra rimta, atsakinga, gyvena pagal taisykles, - sako pašnekovė. - Berniukams buvo suteikta laisvė. Jie suauga ir lieka laisvesni. Vyrai auklėtojai nebijo dūkti su vaikais, voliotis žolėje, žaisti ir eksperimentuoti. Ta vidinė laisvė vaikams suteikia labai daug. Tik auklėtojos moterys jos turi išmokti, o vyrai tą laivę atsineša iš vaikystės. Mūsų darželiuose norime auginti laisvus vaikus: ir mergaites, ir berniukus.”
Kaip atpažinti gerą auklėtoją?
Mamos interneto forumuose dalijasi gandais, kuriame darželyje kokios dirba auklėtojos. Siaubingų dalykų pripasakoja… Kaip atpažinti gerą auklėtoją, iš kokių požymių - blogą? Tik iš vaiko savijautos įmanoma atpažinti, ar auklėtojos geros. Nes vaiko neapgausi, nepapirksi. Kartą dukros man yra prisipažinusios, jog kai buvo mažos ir ateidavo pas mane į darbą, pavydėdavo manęs darželio vaikams, sakė - rūpiniesi jais labiau nei savais. Gal ir taip...
Viena "geras" auklėtojas yra ta, kuriai rūpi svetimi vaikai. Turiu galvoje - nuoširdžiai rūpi, nes tikro rūpesčio nesuvaidinsi, gal kartą kitą, bet tikrai ne diena iš dienos... - kalbėjo darželinukų auklėtoja Daina Gudynienė, mažuosius prižiūrinti jau beveik tris dešimtis metų.
Kaip padėti vaikui tapti mėgstamu ir pripažintu?
Kad tapti vaikų mėgiamu ir pripažintu, yra reikalingi du dalykai: pasitikėjimas savimi ir geri bendravimo įgūdžiai. Todėl tėvams pirma rekomendacija būtų - išsiaiškinti, kuo kitiems vaikams „užkliūna“ jūsų mažasis? Galbūt jis dažnai serga, todėl jam niekaip nepavyksta susirasti grupėje draugų? Reikėtų pagalvoti, kaip jam su vaikais palaikyti ryšį ligos metu.
Vaiko išvaizda ir tvarkingumas
Gal jis labai išsiskiria savo išvaizda? Yra buvęs atvejis, kai iš vieno berniuko vaikai vis šaipydavosi ir vadindavo „kūtvela“. Kalbant su tėvais paaiškėjo, kad iš tiesų, jie rytais taip skuba, kad net neatkreipia dėmesio į vaiko šukuoseną. O vaiko plaukai vešlūs, stori, po nakties taip „sugula“, kad net ir suaugusiam juoką sukelia „šukuosena“, su kuria vaikas kasdien įžengia į grupę. Tas pats sakytina ir apie tvarkingumą - tai vienas svarbesnių dalykų. Vaikas turi būti švarus, nusiprausęs, nesmirdėti (rūkalais, keptu kugeliu ar pelėsiu). Apranga taip pat turėtų būti pagal vaiko amžių (pvz., ne per trumpos kelnės) ir tvarkinga (ne suplyšęs megztinis su ištrūkusiom sagom ir ne riebaluota maikutė, seniai nebuvusi skalbimo mašinoje).
Vaiko savivertė ir bendravimo įgūdžiai
Antras dalykas - vaiko savivertė ir bendravimo įgūdžiai. Na, pastebėkite savo vaiką gimtadienių metu ar vaikų žaidimų aikštelėje. Kaip jis elgiasi? Ar eina su kitais vaikais į kontaktą? Gal čiuožiant čiuožykla, tyčia vaikams užstabdo eilę? O gal visai šalinasi vaikų? Arba kai ateina eilė jam čiuožti, bet pamato, kad ateina kitas vaikas, vietoj to, kad čiuožtų, kažkodėl pasitraukia ir užleidžia kitam eilę? Pastebėję tokias situacijas, pamokykite vaiką, patarkite kaip elgtis. Paskatinkite kalbėtis su vaikais, savo pavyzdžiu tai parodykite - užkalbinkite kitus vaikus patys. Lavinkite bendravimo įgūdžius. Dėl savivertės - jei manote, kad vaikas pernelyg pasyvus, nedrąsus, nekalbina pirmas kitų vaikų, galbūt jis per mažai savimi pasitiki? Tokiu atveju būtinai pastebėkite bent mažiausią jo progresą, pagirkite, pastebėkite jo pažangą ir pasakykite, kad labai tuo džiaugiatės.
Pagalba iš šalies
Rekomenduotina pasikalbėti su auklėtoja ir paprašyti jos pagalbos. Arba suorganizuokite grupės vaikams šventę ar iškylą, kurioje jūs būtumėte organizatoriai. Tada vaikas jaus šalia „savą“, jausis tvirčiau ir labiau pasitikės, bus drąsesnis.
Kaip elgtis, jei vaikas skriaudžiamas?
O ką daryti, jei visgi jūsų vaikas tvarkingas, švarus, mandagus, savim pasitikintis ir draugiškas mažylis ir, nepaisant to, grįžta namo praskelta lūpa, su mėlyne ar įbrėžimu? Tuomet verta pasikalbėti su auklėtoja ir paprašyti jos pagalbos. Arba suorganizuokite grupės vaikams šventę ar iškylą, kurioje jūs būtumėte organizatoriai. Tada vaikas jaus šalia „savą“, jausis tvirčiau ir labiau pasitikės, bus drąsesnis. Kai eisite kalbėtis su auklėtoja, stenkitės tai daryti be kaltinimo gaidelės balse ir be pretenzijų (visgi ne ji namuose išaugino tą mažą despotuką ir jau kas jau kas, bet ji mažiausiai norėjo, kad taip nutiktų). Vaikų agresija paprastai yra santykių namuose pasekmė (kai mušamas vaikas muša kitus žmones, kai žeminamas vaikas žemina kitus). Taigi, auklėtoja galėtų pasikalbėti ir su mažojo „negadėjo“ tėveliais. Pasiūlyti apsilankyti pas psichologą. O kompetetingas psichologas iškart supras, kur „šuo pakastas“ ir vietoj vaiko prakonsultuos tėvus... Jeigu gi pasirodytų, kad tėvai „alergiški“ psichologams, tuomet dar viena išeitis būtų auklėtojai pasikalbėti su darželio psichologu ir pasitarti, ką daryti, galbūt pakviesti specialistą vesti specialius užsimėmus, skatinačius vaikus draugiškai bendrauti.
Psichologė pabrėžė, kad svarbiausia nepamiršti, jog už vaikus yra atsakingi ir mokytojai, ir tėvai, o į pagalbą visada galima kviesti darželio švietimo pagalbos specialistus ar administraciją. „Tai tėvų teisė, darželio bendruomenė privalo užtikrinti vaikų saugumą ir į tokias situacijas reaguoti, - komentuodama situaciją sakė R. Gudelytė-Bagdonė. - Svarbu nepamiršti, kad tęstinio smurto atveju už problemos sprendimą atsakingi ne tik skriaudžiamo vaiko tėvai, bet ir smurtaujančio. Reikia kalbėtis, situaciją bandyti spręsti, o tėvams - suprasti vieni kitus, nes nebūtinai smurtaujančio vaiko tėvai yra piktybiški ar aplaidūs, vaiko smurtinio elgesio priežasčių gali būti daug.“
