Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį, jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Jam tenka susidurti su sudėtingu ir nepažįstamu pasauliu. Nuo pat pirmųjų dienų, vaikas siekia aktyviai palaikyti ryšį su motina, prisirišdamas prie jos (šypsosi, verkia, pradėjęs vaikščioti, pats reguliuoja artumą). Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį ir jie užtikrina prisitaikymą prie aplinkos, padeda įveikti stresą, užmegzti ryšius su aplinkiniais. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus, pasitikėjimas aplinka (pasauliu). Manoma, kad saugūs ir ramūs santykiai su globėju, lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Tėvų kontrolė ir vaidmuo auginant brandžią asmenybę yra itin svarbūs. Viena iš esminių veiksnių, darančių įtaką vaikų raidai, yra šeimos aplinka. Būtent ten mokomasi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir geriau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra elgesio modeliai. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų, tokiomis sąlygomis augantys vaikai vėlesniame gyvenimo etape gali turėti problemų įsisavinant atitinkamus socialinius vaidmenis.
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, iš kokios kilmės šeimų jie kilę, kaip patys susitvarkė su patirtais sunkumais ir konfliktais, kokios jų asmenybės savybės gali turėti įtakos auklėjimo įgūdžiams bei elgesio su vaiku būdais. Santuokinių santykių tarp tėvų tvirtumas taip pat turi įtakos atmosferai namuose. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą. Svarbu valdyti stresą šeimoje. Jei tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus arba jei vaikas naudojamas kaip paramos šaltinis, namuose gali susiformuoti nesveikos koalicijos.
Taip pat svarbu, kad vaiko vystymuisi įtakos turi ne tik tėvų savybės, šeimyninė situacija, bet ir paties vaiko savybės, kaip tėvai elgiasi su juo bei vaiko raidos amžius, tai yra sunkumai, su kuriais jis susiduria. Taip pat vaiko lytis bei temperamentas, gali turėti reikšmės tėvų-vaikų santykiams. Taigi tėvų ir vaikų santykiams, svarbus tampa tarpusavio suderinamumas.
Vaikams, kurie yra jautresni, labiau pažeidžiami, gali prireikti daugiau dėmesio ir artumo. Jei vienas ar abu tėvai sukurs saugią aplinką, ji geriau atitiks vaiko poreikius. Pagrindiniai vaiko poreikiai pagal Jeffrey E. Young:
- Saugumas: Tai svarbiausias vaiko poreikis, kuris atsiranda iškart po gimimo. Saugiuose namuose tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Čia labai svarbi stabili aplinka. Jei kuris nors iš tėvų fiziškai pasitraukia - atsigula į ligoninę, įvyksta skyrybos ar mirtis - tai palieka pėdsaką vaiko psichikoje. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas, manipuliacijos, nebūtinai susiję su vaiku, taip pat neprisideda prie saugumo. Norint apsaugoti vaiką, nepakanka fizinio buvimo kartu. Daugelis iš mūsų užaugo pasaulyje, kuriame buvo abu tėvai, tačiau namuose nebuvo saugumo jausmo. Todėl, kad bent vienas iš tėvų buvo nepasiekiamas fiziškai ar emociškai arba buvo emociškai nestabilus. Vaikai turi jausti, kad ir kas nutiktų jų gyvenime, jie visada turi į ką kreiptis.
- Brandus vadovavimas: Tai antrasis poreikis, kurio nėra Abraomo Maslow poreikių hierarchijoje. Tikriausiai todėl, kad suaugę žmonės nustato savo ribas ir privalo laikytis tam tikros aplinkos įstatymų bei taisyklių. Vaikui reikia brandaus vadovavimo - nei visiška laisvė, nei per griežtos taisyklės nėra palankios sąlygos tinkamam vaiko vystymuisi. Maži vaikai visada išbando ribas: jie gali pabandyti trenkti tėčiui, ar mamai, kad pamatytų, kas atsitiks. Įniršę, išdykę ir kaprizingi vaikai, kurie voliojasi ant grindų ir šaukia, kaip labai nekenčia mamos, kuri nenori pirkti jiems žaislo. Vaikas toks negimė, jis toks tapo. Tai perdėto atlaidumo ir aiškių ribų nebuvimo pasekmė. Mes mokomės modeliuodami. Suaugę, kurie nevaldo savęs, nevaldys ir vaikų. Tėvų savitvardos dėka, vaikai išmoksta kontroliuoti save. Vaikai augantys šeimose, kur yra nustatytos aiškios, nuoseklios ir tinkamos ribos, išmoksta ribas susieti su savimi. Paprastai asmenys, kurie buvo auginami be apribojimų, neišmoksta dalintis, galvoti apie kitus. Tėvai neišmokina, kad norint ką nors gauti, reikia duoti.
- Rūpestis, empatija ir priežiūra: Paprastai asmenys, kurie buvo auginami be apribojimų, neišmoksta dalintis, galvoti apie kitus. Tėvai neišmokina, kad norint ką nors gauti, reikia duoti. Maslow piramidėje šis poreikis atitinka poreikį priklausyti. Jeffrey Young suskirsto šį poreikį į tris sritis: rūpestį, empatiją ir priežiūrą. Vaiko gyvenime užtenka vieno žmogaus, kad suteiktų tikrą meilę, švelnumą, susidomėjimą, supratimą ir savo laiką. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mama dažniausiai yra vaiko pasaulio centru. Mama gali nedirbti ir praleisti visas dienas su kūdikiu, bet likti emociškai nepasiekiama ir šalta, užsiėmusi savo reikalais ar nuobodžiu gyvenimu. Empatija - turime omenyje, jog artimoje aplinkoje yra žmogus, kuris supranta jūsų pasaulį, priima jūsų jausmus. Galite savęs paklausti: Ar tėvai jus suprato? Ar jie buvo jautrūs jūsų jausmams? Ar galėjote jais pasitikėti, kai turėjote problemų? Ar, jiems buvo įdomu, ką jus norėjote pasakyti? Ar jie aptarinėjo su jumis savo jausmus, jei paklaustumėte? Be tėvų, vaikui svarbūs ir socialiniai ryšiai - su bendraamžiais ir visu išoriniu pasauliu. Jeigu vaikas ir/ar jo šeima kažkaip skiriasi nuo aplinkos - dėl išvaizdos, rasės, seksualinės orientacijos, išskirtinių gabumų, religijos, socialinės padėties, išsilavinimo lygio, materialinių išteklių, dažno persikraustymo, alkoholizmo - gali būti sunkiau įgyti socialinių įgūdžių ir užmegzti sėkmingus santykius su kitais.
- Autonomija ir nepriklausomybė: Maslow piramidėje šio poreikio nerasime. Tikriausiai todėl, kad suaugę žmonės pagal apibrėžimą yra autonomiški - jie sugeba savimi pasirūpinti. Pernelyg saugantys tėvai laiko savo vaikus priklausomais. Jie pastiprina priklausomybės elgesį ir nepalaiko tuos, kurie yra nepriklausomi. Slopina savo vaikus, nesuteikdami jiems laisvės ir nepalaikydami noro būti savarankišku. Nepakankamai rūpestingi tėvai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Jų vaikai nuo pat mažens patys tvarkosi pasaulyje ir atlieka tėvų funkcijas bei pareigas. Balansas yra tada, kai vaikui suteikiama laisvė tyrinėti pasaulį ir tėvai užtikrina, kad tėvas/mama bus šalia, kai to reikės. Vaikui turi būti leista nekritikuojant, pačiam priimti nedidelius sprendimus bei pasirinkti. Dialogas su vaiku yra būtinas. Turime sužinoti jo nuomonę ar pageidavimus ir susitarti, ką darome.
- Savigarba ir pripažinimas: Pas Maslow - pagarbos ir pripažinimo poreikis. Didžiausias menas yra mylėti savo vaiką besąlygiškai. Mylėti už tai, kad vaikas yra. Vaikas neturi nieko daryti, kad būtų vertingas. Kai šeimoje yra kokios nors sąlygos kaip pavyzdžiui paklusnus elgesys, geri pažymiai mokykloje, aukšti pasiekimai kokioje nors srityje - vaikas tai pajunta ir išmoksta, kad kitų meilės ir pripažinimo reikia nusipelnyti. Kad vystytųsi sveika savigarba, vaikas negali būti nuolat kritikuojamas, gėdinamas, baudžiamas, lyginamas ir verčiamas atitikti aukštų reikalavimų. Ar vietoj to jautėtės gerbiamas, vertinamas ir giriamas? Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes (pvz., verkti, nepaisant to, kad esi berniukas), jautrumą, nejaukumą ir baimes, galima būti autentiškam ir priimamam. Toks vaikas suvokia savo stipriąsias puses, įgūdžius ir pasiekimus, taip pat silpnybes ir nesėkmes. Tik patenkinus minėtus pagrindinius poreikius, bus sukurta vieta vaiko saviraiškai, o suaugusiems - savirealizacijai.
Ar jūsų tėvai nuolat jus kontroliavo ir bandė valdyti jūsų laiką? Ar turėjote teisę nesutikti ar atsisakyti tenkinti tėvų prašymą? Ar turėjote vietos nuoboduliui ir nieko neveikimui? Ar galėjote išreikšti savo pyktį? Auklėjant vaiką vertinga įvardinti jo patiriamus jausmus. Netinkamas tėvų elgesys yra jausmų neįvertinimas ir nekreipiamas į juos dėmesio. Taip pat blogai neigti savo jausmus. Turite ramiai ir dėmesingai išklausyti vaiką. Kartu galvokite apie problemos sprendimą ir raskite abiem pusėms naudingą būdą. Galite užrašyti visas savo idėjas jų nevertinant. Iš jų išsirinkite geriausius sprendimus.
Labai svarbu žinoti apie neigiamą hiperglobos poveikį vaikui. Perdėtas rūpinimasis vaiku, daro neigiamą įtaką vaikui. Toks vaikas nesugeba savarankiškai veikti. Dėl to galite pabandyti naudoti efektyvesnius ugdymo metodus, tokius kaip, pavyzdžiui, racionali laisvė.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaiko raidai
Psichologai jau seniai domisi, kokį poveikį vaikų raidai daro tėvai. Tačiau surasti tikrąsias priežastis, konkrečių veiksmų pasekmes yra labai sunku. Kai kurie vaikai, gyvenę visiškai skirtingose aplinkose, suaugę turi panašių asmenybės bruožų. Kiti, priešingai, nors augo vienoje šeimoje, vertina stebėtinai skirtingus dalykus. Nepaisant šių iššūkių, vaikų psichologai atrado įtikinamų ryšių tarp auklėjimo stiliaus ir jų poveikio mažiesiems.
Dar 1960 m. JAV psichologė Diana Baumrind nustatė keturis pagrindinius vaikų auklėjimo tipus, kurie natūraliai atspindi žmogiškąsias vertybes. Tėvų elgesiui įtaką daro svarbiausi veiksniai: reikalavimai ir kontrolė, drausminimas, suaugusiųjų ir vaikų tarpusavio bendravimas, artumas ir švelnumas, jaučiamas atžalai.
Autoritarinis auklėjimas
Šeimoje esant autoritariniam auklėjimo stiliui, vaikai privalo laikytis griežtų taisyklių, kurias nustato valdingi tėvai. Tačiau gimdytojai nemoka ar nemato prasmės aiškinti vaikams tų taisyklių esmės. Nepaklusnių atžalų laukia bausmės. Tėvai kelia nepagrįstai didelius reikalavimus, bet nereaguoja į vaikų interesus, poreikius. Pagal D. Baumrind, tokie valdingi tėvai rūpinasi tik savo idėjomis, užimama socialine padėtimi, statusu šeimoje ir tikisi paklusnumo, nuolankumo be jokio paaiškinimo. Griežti tėvai nutolsta nuo vaikų, nemoka parodyti švelnumo, o geras atžalų elgesys suvokiamas kaip savaime suprantamas. Taip auklėjami vaikai auga paklusnūs, gerai mokosi, bet nesijaučia laimingi, bijo suklysti, linkę į depresiją. Jiems trūksta socialinės kompetencijos, savigarbos.
Autoritetingi tėvai
Autoritetingi tėvai, kaip ir autoritariniai, taip pat nustato vaikams taisykles ir gaires, bet skatina, kad atžalos jomis vadovautųsi. Šis auklėjimo stilius yra daug demokratiškesnis, pagrįstas šiltais vaikų ir tėvų santykiais. Autoritetingi tėvai atsižvelgia į vaiką, nori jį išklausyti, atsakyti į atžalai rūpimus klausimus. Jei vaikai nesugeba pateisinti lūkesčių, tėvai yra jautrūs ir atlaidūs, nepuola bausti.
Pasak D. Baumrind, šie tėvai stebi savo vaikus ir nurodo aiškius jų elgesio standartus. Jie ryžtingi, bet neįkyrūs, vaikų nevaržo, linkę į kompromisus. Jų drausminimo metodai yra pedagogiški, skatinantys pasitaisyti, elgtis tinkamai. Suaugusiųjų ir vaikų bendravimas pagrįstas ne drausminėmis nuobaudomis, o bendradarbiavimu. Tėvai suteikia laisvę vaikui pasirinkti, o priėmus sprendimą - pajusti atsakomybę. Jie siekia, kad atžalos būtų savarankiškos, socialiai aktyvios, pasižymėtų savitvarda, nebijotų priimti sprendimus.
Mokslininkai įsitikino, kad meile ir parama grįstas laisvas auklėjimas teigiamai veikia vaikų ateitį - suaugę jie jaučiasi laimingi bei lydimi sėkmės. Kobės universiteto mokslininkai apie santykius su tėvais vaikystėje bei auklėjimo metodus apklausė 5 tūkstančius moterų bei vyrų. Buvo išskirti šie auklėjimo metodai:
- Remiamasi meile ir palaikymu.
- Griežtas auklėjimas: Vaikas pats nieko nesprendžia, juo nepasitikima, nuomonės neklausiama, nustatytos griežtos taisyklės, dažnai baudžiama.
- Remiasi pasitikėjimu, nebaudžiama, tėvai ir vaikas pakankamai daug laiko būna kartu.
- Visiška laisvė: ir tėvai, ir vaikas gyvena skirtingus gyvenimus, labai mažai leidžia laiko kartu.
- Autoritarinis metodas: vaikas nelabai mylimas, dažnai baudžiamas, juo nepasitikima.
Paaiškėjo, kad auklėtiems pagal pirmąjį metodą žmonėms dabar geriau sekasi darbe, mokamas didesnis atlyginimas. Jie jaučiasi daug laimingesni už pagal kitus metodus išauklėtus bendraamžius.
Amerikos pediatrų akademijos specialistai po ilgo tyrimo nustatė, kad gerai vaiko psichikos raidai didžiulę įtaką turi tėvo vaidmuo. Jis itin svarbus skatinant atžalą ieškojimams bei rizikai. Mama visų tų funkcijų negali atlikti, nes ji vaikui suteikia saugumo ir nuspėjamumo jausmą. Pastebėta, kad abiejų tėvų reguliarus bendravimas su atžala šiai padeda suaugus išvengti elgesio problemų.
Vaiko auklėjimas - sudėtingas procesas, reikalaujantis iš tėvų kantrybės, laiko ir noro ieškoti geriausio sprendimo. Geram auklėjimui reikalingas tėvų įsitraukimas. Jų tarpusavio bendradarbiavimas gali tapti gero ugdymo ir paramos vaiko raidai pagrindu. Atminkite, kad vaikams reikia daug priežiūros ir paramos. Jūs turite pasirūpinti jų poreikiais ir palaikyti juos visais vystymosi etapais. Turite priimti vaiko jausmus, kad išugdytumėte juos sveikais ir laimingais suaugusiais.
Apibendrinant aukščiau pateiktus svarstymus, galima pastebėti, kad vaikų auginimas yra sudėtingas ir sudėtingas procesas, kurį sudaro daugybė veiksnių. Seminarų „Pažink savo vaiką” paketas skirtas padėti tėvams ir globėjams geriau suprasti savo vaiko unikalią asmenybę ir poreikius. Seminarų metu dalyviai sužinos praktinių strategijų ir įžvalgų, padėsiančių stiprinti santykius su vaiku ir veiksmingai palaikyti tarpusavio ryšį.
