Vaiko auklėjimą XVI a. viduryje - XVII a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) itin stipriai lėmė šeimos socialinė padėtis.
Vienaip vaikas buvo auklėjamas valstiečio ar miestiečio šeimoje, o kitaip - bajorijos elito šeimose.
Vos ūgtelėję ir jau galėję padėti namų ruošoje vaikai iš karto būdavo įtraukiami į suaugusiųjų pasaulį.
Jų vaikystė truko tol, kol vaikas buvo visiškai priklausomas nuo kitų pagalbos ir priežiūros.
Vos vienas kitas valstiečio vaikas parapijinėje mokykloje gaudavo gramatikos žinių ir tikėjimo pradmenis.
Skirtingai nei Danijoje, kur nuo XVII a. 2-ojo dešimtmečio pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo idėja, LDK valstiečių (ir daugumos miestiečių) vaikai dažniausiai likdavo beraščiai.
Tėvai nenorėjo jų leisti mokytis, be to, nebuvo pakankamai pradinių mokyklų ir trūko lėšų jas išlaikyti.
LDK neegzistavo vieningas švietimo modelis, o ugdymo procesas vyko individualiai.
Vaikų auklėjimo ir lavinimo laikas šeimose įvairavo.
Didikai sekė europiečių elito vaikų auklėjimo tendencijomis.
Berniuko ir mergaitės gimimu diduomenės šeimos džiaugdavosi.
Paveldėtojo, giminės tęsėjo atėjimas į pasaulį buvo svarbus įvykis.
1520 metais sūnaus sulaukęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis rašė žmonai: „Dviguba ir neišmatuojama laimė pasiekė mus su Jūsų Malonybės laišku, perduodanti žinią apie laimingai pasibaigusį gimdymą ir tai, jog su Dievo pagalba turime mieliausią sūnų, amžiną mūsų abipusės meilės laidą. Mylimiausiam mūsų sūnui įsakykite krikštijant duoti Žygimanto vardą, kurį dabar dviese nešiosime.“
Kita vertus, į pasaulį viena po kitos ateinančios dukros galėjo reikšti giminės gesimą, nes su ištekančia dukra į kitą giminę „nutekėdavo“ ir turto dalis.
Tačiau dukros gimimas taip pat buvo šventė.
1667 metais gimus paskutinei Biržų šakos Radvilaitei - Liudvikai Karolinai, jos tėvas LDK arklidininkas Boguslavas Radvila Karaliaučiuje įvykį pažymėjo patrankų salvėmis.
Auklėjimo klausimus sprendę teologai, teisininkai ir pedagogai sutarė, jog didžiausia pareiga, rengiant vaikus gyvenimui, tenka šeimai, ypač motinoms, ir tik po to - mokyklai.
XVI amžiaus viduryje Mikalojus Rejus pageidavo, kad „motinos […] pačios savo vaikus maitintų ir auklėtų“.
Anot 1640 m. nuostatų, vaikas iki 7 metų amžiaus turėjo būti paliktas motinos globoje, o ši nuostata buvo įteisinta 1588 m. III Lietuvos Statute.
Tokios praktikos laikytasi ir gyvenime.
1581 metais išdaviko Grigaliaus Astiko sūnus Jonas, nenorėdamas prarasti valdų, teisme aiškino, jog „ankstyvojoje vaikystėje jį ir jo motiną tėvas nuo savęs atskyrė, jis lavinosi atskirai“.
Teisėjai, atsižvelgę į šį paaiškinimą, priėmė palankų Jonui sprendimą.
Didikės dvare mažamečius prižiūrėjo mama, auklės ir dvariškės.
XVI amžiaus viduryje Mikalojus Radvila Rudasis patikėjo savo sūnaus auklėjimą Anai Chomeckai, kuriai 1548 m. didikas padovanojo Astravo dvarą.
Nuo XVII a. pradžios LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus.
Su mažamečiais kai kurie tėvai bendraudavo daug.
XVII a. pradžioje Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos dukros kartu su tėvais pusryčiaudavo, tačiau jos būdavo prižiūrimos, kad „neišsiteptų, kaip paršiukai“.
Išlikusi diduomenės korespondencija rodo tėvų meilę vaikams.
Jie vadinti mažybiniais vardais (Anuška, Kristupėlis, Zoska, Jonušėlis ar Halčuchna).
Rūpintasi jų sveikata, apranga, maistu.
Moralistai, pavyzdžiui, Augustinas Lavskis (1614 m.), smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams, ją prilygindami „grynai ligai ir alinančiai karštinei“.
Iš tėvų buvo laukiamas aktyvus dalyvavimas formuojant vaiko charakterį ir griežta ranka.
Pedagogai akcentavo moralinį vaiko ugdymą.
Vaikai buvo mokomi tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo.
Jiems rodyti tinkamų asmenų pavyzdžiai, nes, anot 1558 m. pasirodžiusio pirmo Lenkijoje pedagoginio traktato autoriaus Erazmo Gličnerio, „vaikas yra lyg beždžionė: ką pamato, tą kartoja“.
Bausta už melavimą, užsispyrimą, piktumą.
Nesitenkinta vien moralais, pagrindinė auklėjimo priemonė - rykštė.
Jų neišvengė ir mergaitės, pavyzdžiui, Liudvika Karolina Radvilaitė.
1651 m. ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi.
Radviloms dirbęs profesionalus pedagogas Adomas Rasijus 1619 m. pateikė savo rekomendacijas.
A. A. Olizarovijus manė, jog mergaitėms reikalingos elementarios skaitymo, rašymo, muzikos žinios.
Pasak jo, geriausia joms užsiimti rankdarbiais.
Didikų (kartais ir bajorų) mergaitės auklėtos namuose.
Ugdymo lygis nebuvo prastas.
Apie 80-90 proc. jų buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, turėjo ekonominių žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius, ypač apie savo teises.
Jos klausėsi muzikos, mokėsi šokti, jodinėjo.
Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį vesdavo žaislai ir žaidimai.
Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis.
Kai kurių lėlių rankos ir kojos judėjo.
Lėlės puoštos brangiomis sukniomis.
Sūnų lavinimui diduomenė kėlė aukštesnius reikalavimus.
Iš pradžių jie lavinti namuose.
Į dvaro mokyklą buvo priimami ir didikui ištikimų bajorų vaikai.
Sūnums didikai tėvai kartais nustatydavo griežtą dienotvarkę: pratybos prasidėdavo 5.30 ryte ir trukdavo iki 21 valandos.
Vaikai ilsėdavosi tik vieną dieną per savaitę.
Daug dėmesio skirta kalbų mokymui, tarnais samdyti užsieniečiai.
Nuo 4-erių metų vaikai mokyti rašyti, kiek vėliau - oratorystės, kalbėjimo meno.
Nemažai laiko jie skirdavo fiziniams pratimams, jodinėjimui.
1617 metais Kristupo II Radvilos sūnus Jonušas žirgą gavo būdamas 5-erių metų.
Berniukų žaidimuose galima įžvelgti riteriškos kultūros poveikį: arkliukai, kario ginkluotė, riterių dvikovos.
14-16 metų sulaukę jaunuoliai buvo siunčiami tęsti studijų Vakarų Europoje (dažniausiai Italijoje ir Vokietijoje).
Ne tokie turtingi bajorai vaikus iš pradžių leido į parapijines mokyklas, vėliau - į aukštesnio, gimnazijos tipo mokyklas, pavyzdžiui, Vilniuje ar Kėdainiuose.
Rimta atsvara bajorijai vietoje užsienio universitetų tapo 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija.
Trečdalį čia XVI a. pabaigoje - XVII a. viduryje studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai, likę buvo rusėnai, atvykėliai iš Livonijos, Prūsijos ir Lenkijos.
Šiandieninėje visuomenėje vaikų auklėjimo samprata smarkiai pakito.
Kyla klausimas, kokiais auginimo, auklėjimo ir ugdymo pavyzdžiais galima remtis ir kurie lietuviams yra priimtini, o kurie - ne.
Išauklėti sąmoningas ir protingas asmenybes tikrai nėra taip paprasta.
Tai akivaizdžiai reikalauja didžiulio ne tik tėvų, bet ir mokytojų atsidavimo.
Rytų Azijoje kilęs griežtas vaikų auklėjimas diktuoja taisykles, jog vaikai privalo paklusti tėvams.
Argumentuojama, jog toks būdas padeda išauklėti sąmoningas ir protingas asmenybes.
Pavyzdžiui, Kinijoje nuo pat mažų dienų vaikams nustatomos griežtos taisyklės, jie kryptingai orientuojami į sporto, meno ir kitas sritis.
Šioje šalyje, pagal tėvų auklėjimo principus, vaikai savo žiniomis privalo lenkti kitus bendraklasius, todėl atžalos dažnai jaučia spaudimą ir stresą.
Kiek kitokią situaciją galima pastebėti Europoje - čia vaikams yra suteikiama žymiai daugiau laisvės, didelis dėmesys skiriamas jų saviraiškai.
Pavyzdžiui, Švedijoje yra uždraustos net menkiausios fizinės bausmės vaikui.
Čia konfliktai sprendžiami kalbėjimu - pyktis išliejamas žodžiais.
Skaitmeninių kompetencijų ugdymo programos „Samsung mokykla ateičiai“ vadovė Baltijos šalyse Eglė Tamelytė įsitikinusi, kad lyginant ugdymo proceso organizavimą, Lietuvai yra ko pasimokyti iš lyderiaujančių užsienio valstybių.
Tačiau E. Tamelytė pabrėžia, kad nereikia skubėti aklai kopijuoti nusisekusių kitų valstybių švietimo sistemų.
Norint pasiekti gerų rezultatų, reikėtų įdiegti ne tik progresyvius mokymo metodus, bet ir keisti patį žmonių požiūrį į vaikų ugdymą - šviesti tėvus, investuoti į naujų pedagogų rengimą, nuosekliai kelti jų kvalifikaciją.
Dauguma yra girdėję, kad Suomija - tai valstybė-lyderė vaikų auklėjime.
Čia individualiai žiūrima į vaikų poreikius, o auklėjimu stengiamasi užtikrinti, kad kiekvieno vaikystė ir ateitis būtų kuo įmanoma kokybiškesnė.
Suomijoje valstybė deda dideles pastangas, kad suteiktų tėvams kuo daugiau informacijos apie tinkamą vaikų auginimą.
Gimus vaikui, valstybė rūpinasi ne tik jo sveikata, bet taip pat ir visos šeimos emocine būkle - rengiamos įvairios anketos, kurių išvadomis remiantis kuriamos strategijos šeimos gerovei.
Smurtas čia taip pat yra griežtai draudžiamas, itin daug dėmesio skiriama vaikų saviraiškos ugdymo raidai.
Beveik neabejojama, jog tai taip pat prisidėjo prie to, kad Jungtinių Tautų kasmet skelbiamo Pasaulio laimės indekso duomenimis, laimingiausiais pasaulyje pripažinti suomiai.
Išplėtota švietimo sistema bei įvykdytos reformos Suomijai atnešė daug pokyčių, kurie visiškai transformavo jų švietimo sistemą.
Mažai namų darbų, vos vienas egzaminas, neskatinama tarpusavio konkurencija, kuriama sveika ir harmoninga aplinka - tai tik keletas suomiškų mokyklų sistemos ypatybių.
Edukaciniai principai suomių mokymo sistemoje tobulinami, o sistemos efektyvumas didinamas taikant moderniausias technologijas.
„Suomijoje mokyklos turi išties gerą technologijų infrastruktūrą - jos yra atviros naudoti pačias įvairiausias programas bei įrenginius, siekiant užtikrinti sėkmingą vaikų mokymąsi.
Naudoti kompiuterius bei planšetes įvairių disciplinų pamokose ten įprasta.
Daugiau dėmesio technologijoms ir inovacijoms reikėtų skirti ir Lietuvos mokykloms - modernėjant visuomenei turėtų neatsilikti ir mokymo įstaigos“, - teigia „Samsung mokykla ateičiai“ vadovė.
Šiuo metu europietiškas ir ypač skandinaviškas vaikų auklėjimo stilius yra orientuotas į valstybę - ji veikia kaip teisėjas, kuris sprendžia, kas yra geras arba blogas tėvas.
Tokiu principu auklėjančiose vaikus valstybėse atsiranda vis daugiau dokumentų, reguliuojančių tėvų ar pedagogų elgesį su vaikais.
Esminis tokio modelio privalumas yra tas, kad vaikai, kurie šeimose patiria skriaudą, yra apsaugoti ir tinkamai prižiūrimi.
Pavyzdžiui, Nyderlanduose vadovaujamasi principu, kad vaikai turi augti laisvi.
Jiems šioje šalyje yra leidžiama praktiškai viskas.
Čia šeimose itin svarbus artimas tėvų ir vaikų ryšys, propaguojamas nuoširdžių santykių kūrimas.
Atžalos nuo ryto iki vakaro gali žaisti, lakstyti bei triukšmauti - jie dėl to nėra drausminami.
Mokymo procesas Nyderlanduose atspindi tokias pačias vertybes - švietimas turi būti malonus ir įtraukiantis, skatinant lygybę tarp vaikų, visi būtinus reikmenis pamokoms gauna mokykloje.
Bene stipriausiu tarpusavio santykių kūrimu ir liberaliu vaikų auklėjimu garsėja Italija.
Šioje valstybėje šeimos sąvoka yra suprantama kaip vienas svarbiausių dalykų kiekvieno italo gyvenime.
Su vaikų auklėjimu čia yra viskas lygiai taip pat: jiems yra viskas leidžiama, o auklėjimas neturi jokios sistemos.
Kita vertus, Italijoje vaikai laikomi svarbiausia visuomenės dalimi.
„Švietimo tendencijos pamažu keičiasi visame pasaulyje.
Pozityvioji viso to pusė, kad galima dalintis gerosiomis praktikomis ir vienoms valstybėms mokytis iš kitų.
Be to, daugelyje šalių pripažįstama, kad šiomis dienomis kelias į tvarią vaiko ateitį ir valstybės klestėjimą per inovacijų taikymą ir progresyvią švietimo sistemą kur kas tiesesnis“, - teigia E. Tamelytė.
Kita vertus, kai kuriose valstybėse gajus iš Rytų Azijos kilęs įsitikinimas, kad tik sunkus darbas ir mechaniškas mokymasis yra raktas į sėkmingą švietimą bei gerus rezultatus.
Akivaizdu, jog tokios valstybės, kaip Singapūras ar Japonija, rodo puikius pasiekimus matematikoje ir moksle ir pirmauja visame pasaulyje.
Čia įprasta galvoti, jog tik griežtu ir gana mechanišku mokymo modeliu bus pasiekti norimi tikslai.
Vis tik net ir Rytų Azijos valstybėse mūsų dienomis atsiranda pokyčių, ne visi ilgą laiką taikyti vaikų ugdymo metodai išlaiko savo populiarumą.
Pradinėse mokyklose Singapūre pažymius norima pakeisti diskusijomis, namų darbais bei specialiais testais.
Nuo 2019-ųjų metų egzaminai pirmokams bei antrokams bus visiškai panaikinti.
Kiekvieno dalyko pažymys bus apvalinamas iki artimiausio skaičiaus, be dešimtainių trupmenų - taip tikimasi sumažinti konkurenciją tarp moksleivių.
Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad vaikų auklėjimas gali svyruoti nuo itin griežto iki itin nuolaidaus.
Maištingasis rašytojas Elbertas Hubbardas aprašė istoriją apie tėvą, kuris itin žiauriai elgdavosi su savo vaikais, naudodamas fizines bausmes.
Šis atvejis iliustruoja, kaip smurtas gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Kita vertus, Biblijoje minimas karaliaus Dovydo sūnaus Absalomo pavyzdys, kai tėvų nuolaidumas ir per didelis lepimas lėmė sūnaus maištingą charakterį ir tragišką likimą.
Šie kraštutinumai parodo, kad auklėjime svarbu rasti pusiausvyrą.
Antras video blogas. Vaiko ožiukai ir kaip su jais tvarkytis
Anksčiau vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori.
Spartiečiai palikdavo nepageidaujamus vaikus kalnuose mirti, o pagoniškoje Romoje gyvavo paprotys palikti negimusius kūdikius gatvėje.
Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė, o Pasaulio Išganytojas priminė, kad vaikai turi teises.
Bažnyčia remdavo įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir vaikų teises, laikydama, kad tėvų autoritetas vaikams kyla iš Dievo.
Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę.
Nė viena valdžia ar įstatymų leidėjas negali panaikinti tėvų autoriteto savo vaikams.
Tėvai privalo užtikrinti vaikų teises.
Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima.
Tapti gydytoju ar teisininku reikalauja daugelio metų studijų, tačiau dauguma jaunų žmonių skuba tuoktis ir kurti šeimą, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, bus jiems stebuklingai įkvėptas arba užteks vien paprasto instinkto.
Neišmanymas ir kvailumas yra didžiausia žmonijos blogybė.
Neatsakingas tėvų elgesys gali palikti nepataisomą žalą vaikams, kuri gali tęstis per kartų kartas.
Psichiatrai ir pataisos namų darbuotojai kasdien susiduria su neigiamų tėvų elgesio pasekmėmis.
Kai kurie tėvai atstumia vaikus, nes jie nėra tos lyties, kaip norėjo gimdytojai, arba dėl kitų, dažnai nepagrįstų priežasčių.
Toks atstūmimas, nors kartais maskuojamas kaip griežtas auklėjimas, iš tiesų gali būti neapykantos vaikui požymis.
Kita vertus, per didelis nuolaidžiavimas ir leidimas vaikams daryti viską, kas jiems patinka, taip pat gali sugriauti jų gyvenimą.
Šiuolaikiniai specialistai pabrėžia, kad fizinės bausmės yra nepriimtinos.
Jos kelia vaikui nesaugumo jausmą, nepasitikėjimą savimi ir aplinkiniais, gali sukelti elgesio ir emocinius sutrikimus.
Per didelis lepimas taip pat kenkia, nes vaikai nesimoko susitvarkyti su iššūkiais, nekontroliuoja savo elgesio ir emocijų.
Autoritarinis auklėjimo stilius, kai tėvai kategoriški ir viską sprendžia už vaiką, skatina jį manyti, kad jis nepajėgus ir neturi galios priimti sprendimų.
Lyginimas su kitais bendraamžiais, nors kartais ir skatina siekti geresnių rezultatų, gali sukelti savivertės problemas ir jausmą, kad vaikas nėra pakankamai geras.
Svarbiausia - išlaikyti pusiausvyrą ir nenukrypti į kraštutinumus, nes blogai yra tuomet, kai auklėjimas atsiduria aukščiau vaiko poreikių.
Tėvai, ruošdamiesi skirtis ar gyvendami atskirai, dažnai renkasi bendrą vaiko priežiūrą, nes tai naudingiau vaikui.
Svarbu, kad abu tėvai bendrautų, galėtų priimti bendrus sprendimus ir spręsti ginčus, o vaiko poreikiai būtų pagrindinis akcentas.
Skandinavų šalyse taikomas auklėjimo stilius, kai vaikams suteikiama daug laisvės, skatinama susigalvoti žaidimų, prisiimti atsakomybę, švelniai skiepijama disciplina.
Įprasta palikti kūdikius miegoti lauke, skatinti nuogumą, leisti vaikams žaisti lauke, net ir purvinus.
Neskubama leisti vaikų į mokyklą, o dėmesys labiau skiriamas socialinių įgūdžių ir kūrybiškumo ugdymui per žaidimus.
Fizinės bausmės yra įstatymiškai uždraustos.
Tėvai ir vaikai skatinami bendrauti kaip lygūs, kritikuojant draugiškai.
Svarbu prisiminti, kad pyktis auklėjant vaikus yra blogas pagalbininkas.
Vaiko auklėjimas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, meilės, supratimo ir nuoseklumo.
tags: #auklejimas #svetimo #vaiko
