Augalų dauginimasis yra sudėtingas procesas, apimantis kelis etapus, tarp kurių svarbiausi yra apdulkinimas ir apvaisinimas. Supratimas apie apdulkinimo ir apvaisinimo skirtumus yra svarbus norint geriau suprasti augalų dauginimosi ciklą ir jų vaidmenį ekosistemoje.
Žiedo sandara ir funkcijos
Žiedas yra gaubtasėklių lytinio dauginimosi organas, vystosi iš žiedinio pumpuro. Jame susidaro sporos, lytinio dauginimosi ląstelės (gametos), formuojasi sėklos ir vaisiai. Tipiškas žiedas yra sudarytas iš žiedkočio, žiedsosčio, taurėlapių, vainiklapių, kuokelių ir piestelės. Taurėlapiai - žalios spalvos, lapelių pavidalo dalys, apsaugo pumpure esantį žiedą. Vainiklapiai - dideli ir spalvingi dariniai, viliojantys vabzdžius. Žiedai, apdulkinami vėjo, vainiklapių neturi. Kuokeliai - tai vyriškoji žiedo dalis, joje vystosi žiedadulkės. Sudaryti iš dulkinių ir kotelių. Piestelė - moteriškoji žiedo dalis, esanti jo centre, kurioje vystosi sėklapradžiai.
Piestelę sudaro 3 dalys: purka (viršutinė dalis), liemenėlis (vidurinė dalis) ir mezginė (apatinė, paplatėjusi dalis). Ne visi žiedai turi vainiklapius, taurėlapius, kuokelius ir piesteles. Daugumos augalų žiedai turi ir kuokelius, ir piesteles. Tokie vadinami dvilyčiais. Kai kurių augalų žiedai turi tik piesteles (piesteliniai žiedai) arba tik kuokelius (kuokeliniai žiedai). Piesteliniai ir kuokeliniai žiedai, augantys ant vieno augalo, vadinami vienanamiais (agurkai, kukurūzai), o ant skirtingų augalų augantieji - dvinamiais (kanapės, gluosnio).
Kad susidarytų sėklos, augalas pirmiausia turi užauginti žiedus. Žiede subręsta lytinės ląstelės. Vyriškosios lytinės ląstelės bręsta žiedadulkėse. Žiedadulkės susidaro kuokelių dulkinėse. Joms subrendus, dulkinės atsidaro ir pabyra milijonai žiedadulkių. Žiedadulkės turi patekti ant piestelės - moteriškosios žiedo dalies. Žiedadulkių pernešimas nuo kuokelių ant piestelės vadinamas apdulkinimu.
Filogenetiškai pirminių augalų, t.y. magnolijų, vėdryniečių, žiedo dalys išsidėstę spirališkai arba acikliškai, o vėlesnių augalų - ratiškai arba cikliškai. Tolesnėje evoliucijoje susidarė keturačiai žiedai, kur kuokeliai išsidėsto pirmame rate (bulvinių šeima). Daugeliui augalų žiedų dalys filogenezės eigoje suaugo, žiedo dalių skaičius sumažėjo. Pirminių gaubtasėklių (pvz., vėdryniečių) žiedai yra daugianariai, o labiau išsivysčiusių augalų (pvz., raktažolinių) būtų 5-nariai, kryžmažiedžių - 4-nariai, lelijinių - 3-nariai.
Žiedui būdingas simetriškumas. Gvazdikinių žiedai yra taisyklingi (aktinomorfiniai). Jei žiedo dalys yra įvairiaformės ir išsidėstę tik vienoje simetrijos plokštumoje, tokie žiedai vadinami netaisyklingais (zigomorfiniais) - notrelinių. Asimetriškais žiedais vadinami tokie žiedai, per kuriuos negalima išvesti nei vienos simetrijos plokštumos (valerijono).
Žiedai gali būti vienalyčiai arba dvilyčiai, o augalai - vienanamiai (tokie augalai, kai piesteliniai ir kuokeliniai žiedai yra ant to paties augalo) ir dvianamiai (kai atskirai). Yra augalų, turinčių pilnavidurius žiedus (kai padidėjęs vainiklapių skaičius).
Apyžiedį sudaro 2 dalys: taurėlapiai (calix) ir vainiklapiai arba vainikėlis (corolla). Taurėlapiai evoliucijos eigoje išsivystė susitelkus ir morfologiškai pakitus viršutiniams lapams. Svarbi jų funkcija - žiedo apsauga jam formuojantis. Žiedui skleidžiantis taurėlapiai gali nukristi arba užlinkti. Taurėlapiai dažniausiai būna žali, bet pasitaiko ir spalvotų. Tokius turi dumplaikiai, kurpelis, pentinius ir kt. augalai. Taurėlapiai gali būti laisvi ar suaugę, kartais jie gali virsti plaukeliais (pvz., pas pienes, usnis) ir padėti vaisiams išsiplatinti. Gali būti žvyneliai ar šereliai.
Vainikėlis sudaro vidinę apyžiedžio dalį ir apsprendžia žiedo išvaizdą. Vainiklapių skaičius, spalva, forma būna labai įvairi. Gali būti laisvi ar suaugę. Vainikėlis padeda žiedo apsidulkinimui. Jis apsaugo žiedą ne tik butonizacijos, bet ir žydėjimo metu. Dėka savo ryškios spalvos, vainiklapiai gali atspindėti dalį saulės spindulių spektro ir taip apsaugo žiedą nuo perkaitimo, o orui atšalus - nuo sušalimo, taip pat nuo šaltos rasos.
Jei žiedas turi tik taurelę ar tik vainikėlį, jis vadinamas paprastu. Taisyklingi žiedai vadinami aktinomorfiniais, o zigomorfiniais - netaisyklingi žiedai.
Dalies augalų (pvz., astrinių šeimos) žiedai yra lytiškai nevienodi. Tai visi kuokeliai drauge. ‘’Vyro namas’’ - graik. androceum. Moteriškais vadinami žiedai, kurie kuokelių neturi, o neturintys piestelių vadinami vyriškais. Kuokeliai yra mikrosporofilai. Žiede gali būti tik 1 ar net keli šimtai kuokelių. Jei kuokelių yra daug, toks kuokelynas vadinamas polimeriniu. Kuokeliai tokiuose žieduose išsidėsto spirališkai, grupėmis arba 4 ratais. Tačiau daugumai žiedų būdingi 3, 4, 5, 6 arba net 10 kuokelių. Toks kuokelynas vadinamas digomeriniu ir kuokeliai jame būna išsidėstę 1-2 ratais. Evoliucijos eigoje kuokelynas vystėsi nuo polimerinio iki digomerinio. Kotelio ilgis gali būti labai įvairus.
Dulkinę sudaro 2 pusdulkinės. Kiekvienoje pusdulkinėje yra po 2 dulkializdžius arba mikrosporanges. Dulkializdžiuose randasi motininės mikrosporų ląstelės - mikrosporos - žiedadulkės. Mikrosporos susidaro iš mikrosporofitų mejozės būdu, o patys mikrosporofitai iš archesporio ląstelių. Subrendus dulkinei, ji atsidaro plyšelių, skylučių arba kitokiu pavidalu. Jai atsidarius žiedadulkės yra išbarstomos. Kuokeliai be dulkinių arba nesudarantys žiedadulkių vadinami staminodijais. Kai kada kuokeliai gali virsti nekterinėmis, t.y. sekrecinėmis augalo dalimis, išskiriančiomis nektarą. Nekterinėmis gali virsti ir vainiklapiai. Kuokelių dulkinėse vyksta mikrosporogenezės ir mikrogametogenezės procesai. Jų rezultate susiformuoja žiedadulkės. Mikrosporogenezės metu susidaro mikrosporos. Šis procesas vyksta mikrosporangėse, t.y. dulkializdžiuose. Juos gaubia plaušingas audinys. Dulkializdžio vidus išklotas audiniu, kuris vadinamas tapetumu. Jis maitina besivystančias mikrosporas. Po kelių mitotinių archesporių ląstelių pasidalijimų susidaro sporogeninis audinys su motininėmis mikrosporų ląstelėmis, t.y. mikrosporocitai, turintys diploidinį chromosomų skaičių.
Kiekviena motininė ląstelė du kartus dalijasi redukciniu arba mitotiniu būdu ir susidaro ląstelių ketvertukai, vadinami tetradomis, kurios lengvai suyra į atskiras mikrosporas. Susiformavusi mikrospora turi vieną branduolį, ją gaubia apvalkalėlis. Ši mikrospora yra žiedadulkės pradininkė. Mikrosporai virstant žiedadulke, įvyksta vėl mitotinis pasidalijimas ir po mikrosporos apvalkalu susidaro 2 ląstelės: didesnė - vegetatyvinė ir mažesnė - generatyvinė. Tai redukuoto vyriško gametofito liekanos. Patekusi ant purkos, žiedadulkė sudygsta. Gametogenezė - tai procesas, kurio metu žiedadulkė pasiruošia apvaisinimui. Generatyvinė ląstelė vieną kartą dalijasi ir susidaro 2 spermiai. Tai vyriškos haploidinės gametos, neturinčios žiūželių. Iš vegetatyvinės ląstelės išsivysto dulkiadaigis.
Subrendusią žiedadulkę dengia apvalkalas, vadinamas žiedadulkės plazma yra labai maistinga. Joje yra daug vitaminų, fitohormonų, fermentų, karotino, todėl žiedadulkės vartojamos kaip vaistai.
Tai moters namas. Moterišką žiedo dalį sudaro vaislapėliai, kurie laisvi arba suaugę, būna išsidėstę žiedo centre ir sudaro piestelę arba piesteles. Savo kilme vaislapėliai yra susiję su lapais, bet ne paprastais vegetatyviniais, o megasporofilais, todėl galima sakyti, kad tai yra megasporofilai. Piestele vadinama todėl, kad savo išvaizda primena piestelę.
Piestelę sudaro purka, liemenėlis ir mezginė. Purka pritaikyta žiedadulkei sulaikyti. Į jos paviršių išskiriamas lipnus skystis, kuris padeda sulaikyti žiedadulkę. Pats purkos paviršius padengtas plonu baltyminiu sluoksniu - pelikula, kuri sąveikoje su žiedadulkės baltymais skatina jos sudygimą. Purka iškelta ant liemenėlio. Liemenėlių skaičius ir ilgis gali būti įvairus. Iš puraus parenchiminio audinio purkos ir liemenėliai gali būti laisvi ar suaugę.
Apatinėje piestelės dalyje, mezginėje, yra sėklapradžiai, kurie esti išsidėstę tam tikruose lizduose - sėklalizdžiuose. Sėklalizdžius sudaro vaislapėliai. Jų skaičius atitinka sėklalizdžių skaičių. Mezginė tarsi drėgna kamera, apsauganti sėklapradžius nuo išdžiūvimo. Priklausomai nuo mezginės padėties, skiriamos 3 tipų mezginės: viršutinė, kuri yra aukščiau visų žiedo dalių prisegimo vietos. Viršutinė mezginė laikoma pirmine, o iš jos išsivystė vidurinė ir apatinė mezginės. Vidurinė bus, kai žiedo dalys yra prisegtos ties jos pusiauju. Apatinė - virš jos. Piestelė, sudaryta iš 1 vaislapėlio, vadinama paprasta, o iš 2 ir daugiau - sudėtine. Vaislapynas, sudarytas iš 1 paprastos piestelės, vadinamas monokarpiniu. Jei sudarytas iš daug laisvų piestelių - apokarpiniu. Cenokarpinių vaislapynų vidinė sandara priklauso nuo vaislapėlių suaugimo būdo. Kai vaislapėliai suaugdami viduje sudaro pertvarą - sinkarpinis (kriaušės žiedas). Kai vaislapėlių kraštai suaugdami įlinksta į vidų, bet nesiekia centro, vadinama parakarpiniu (kopūsto žiedas). Kai įlinkę į vidų kraštai išnyksta, bet centre lieka jų suaugimo vieta arba ašis, toks vaislapynas lizikarpinis (gvazdiko žiedas). Dar būna pseudomonokarpinių, kai vaislapėliai būna suaugę, bet suaugimo vietų nesimato.
Sėklapradžių prisegimo vieta sėklalizdėje vadinama sėklasosčiu arba placenta, o prisegimo būdas mezginėje - placentacija. 2) kai suaugę vaislapėlių kraštai siekia mezginės centrą, kuriame būna prisisegę sėklapradžiai. 3) kai sėklapradžiai būna prisisegę prie centre išlikusios ašies.
Megasporangės branduolyje vyksta sėklų susiformavimas. Čia iš archesporio išsivysto 1 motininė ląstelė, turinti diploidinį chromosomų skaičių. Po to iš jos mejozės būdu susidaro haploidinių megasporų tetrada. Megasporos išsidėsto vertikalia linija. Iš jų toliau funkcionuoja tik 1 apatinė, o kitos žūva.
Iš funkcionuojančios megasporos formuojasi moteriškas gametofitas, vadinamas gemaliniu maišeliu. Tai vyksta taip. Pirmą kartą pasidalijus megasporai susidaro 2 branduoliai, kurie nueina į priešingus polius, o tarp šių įsiterpia stambi vakuolė. Jie abu sinchroniškai dalijasi dar du kartus ir taip kiekviename gale susidaro po 4 branduolius, iš viso 8 branduoliai. Vėliau po 1 branduolį iš kiekvieno galo nueina į centrą, kur susilieja tarp savęs sudarydami diploidinį centrinį branduolį. Galuose likę 3 branduoliai, arčiau mikropilės, apsigaubia citoplazma. Iš vieno didesnio išsivysto kiaušialąstė, kiti du sudaro sinergides. Iš 3 kitų gale esančių branduolių - 3 antipodės. Taip iš megasporos išsivysto gemalinis maišelis su ♀ gameta, t.y. moteriškasis gametofitas.
Žiedai gali būti išsidėstę pavieniai arba sudaro žiedynus (daug žiedų). Dauguma augalų sudaro žiedynus, nes padeda apsivaisinti. Vabzdžiai žiedynus pastebi iš tolimo atstumo. Kiekvienas žiedynas turi pagrindinę ašį ir šonines ašis, kurios savo ruožtu gali būti išsišakoję - vadinami sudėtiniais, o kurių neišsišakoję - parcialiniais. Žiedynai gali būti susitelkę stiebų ar šakų viršūnėse, jie vadinami viršūniniais, arba lapų pažastyse ir vadinami šoniniais. Stiebo dalis, ant kurios yra išsidėstęs žiedynas, vadinama žiedynkočiu, o maži lapeliai, išsidėstę ant atskirų žiedų kotelių, vadinami pažiedlapiais.
1) tai žiedynai, kurių pirma išsiskleidžia apatiniai žiedai. Jie vadinami neribotais arba raceminiais. Monopodiniai žiedynai skirstomi į parastuosius ir sudėtinius. 2) tie, kurių pirma pražysta viršūniniai žiedai. Jie vadinami ribotais arba cimoidiniais, šie žiedynai šakojasi simpodiniu būdu. Monokarpiniai augalai.
Apdulkinimas: Žiedadulkių kelionė
Apdulkinimas yra procesas, kurio metu žiedadulkės pernešamos nuo vieno augalo žiedo vyrinių lytinių organų į kitą augalo žiedo moterinius lytinius organus, esančius straublyje. Tai gali vykti vėjo, vandens, gyvūnų arba dirbtinai, žmogaus rankomis. Apdulkinimas yra būtinas etapas augalų reprodukcijos cikle, kad būtų įmanoma tolesnė apvaisinimo stadija.
Atsidarius dulkinėms ir išbyrėjus žiedadulkėms, jos turi būti pernešamos ant piestelės purkos. Šis pernešimo procesas vadinamas apdulkinimu ir gali vykti įvairiais būdais. Pirmiausia toks procesas išsivystė pas plikasėklius. Gaubtasėklių gali vykti keliais būdais ir yra tobulesnis nei plikasėklių.
Pagrindiniai apdulkinimo būdai:
- Savidulka (autogamija) - toks apdulkinimo būdas, kai ant žiedo purkos patenka to paties žiedo žiedadulkės. Šiam būdui priskiriama ir gretimasis apdulkinimas (geitenogamija), kai nuo vieno žiedo žiedadulkės pernešamos ant kito to paties augalo.
- Kryžminis (ksenogamija) apdulkinimas - kai žiedadulkės pernešamos ant kito augalo žiedo purkos. Kryžminiu būdu apsidulkina apie 90% visų augalų. Šis apdulkinimo būdas įgalina augalus pasikeisti genais ir padeda išlikti natūralios atrankos būdu. Augalai užaugina stipriausius palikuonis, užmezga geriausias sėklas. Dirbtinis apdulkinimas taip pat yra kryžminis. O savidulkos atveju, pasitaikančių daug rečiau, rūšys gali skilti į kelias grynas linijas. Augalai, apsidulkinantys savomis žiedadulkėmis, subrandina vaisius su sėklomis ir vadinami autofertiliais, o augalai, kurie apsidulkina kryžminiu būdu, vadinami kryžmadulkiais.
Kryžminis apdulkinimas skirstomas į 2 tipus: biotinį ir abiotinį. Abiotinis vyksta padedant negyviems gamtos faktoriams. Jiems priskiriami vėjas (toks apdulkinimas - anemofilija); vėjo pagalba dažniausiai apsidulkina medžiai, krūmai, varpiniai augalai. Žiedadulkes gali pernešti ir H2O - hidrofilija. Biotiniams apdulkinimo būdams priklauso apdulkinimas gyvūnų pagalba, vadinamas zeofilija. Labiausiai paplitusi zeofilijos rūšis - entomofilija (vabzdžių pagalba). Dažniausiai vabzdžiai nutūpia ant žiedo ir prilipę prie jų kojų žiedadulkės pernešamos ant kitų žiedų.
Augalui apsidulkinti padeda biomechaninės priemonės, pvz., judrūs kuokeliai. Nutūpus vabzdžiui ant žiedo, jie palinksta ir apiberia jį žiedadulkėmis (pvz., šalavijas). Augalai, apsidulkinantys entomofilijos būdu, paprastai perneša didelį kiekį žiedadulkių, tokie augalai subrandina daug sėklų. Augalus apdulkinti gali ir maži paukščiai - ornitofilija.
Augalai gali įvairiai prisitaikyti kryžminiam apdulkinimui. Pvz., vieno žiedo kuokeliai ir piestelės subręsta ne vienu laiku. Toks reiškinys, kai augalai dėl skirtingo įvairių žiedo dalių subrendimo laipsnio negali apsidulkinti savo žiedadulkėmis, vadinamas dichogamija. 1) kai aukščiau subręsta kuokeliai, susiformuoja žiedadulkės, tada ji vadinama 2) jei anksčiau susiformuoja piestelė, tai susiformuoja gemalinis maišelis ir būdas vadinamas proterogininė dichogamija. Kai kurie augalai negali apsidulkinti savo žiedadulkėmis, nes jų piestelių liemenėliai nevienodo aukščio ir kt.
Apvaisinimas: Naujos gyvybės pradžia
Apvaisinimas yra procesas, vykstantis po sėkmingo apdulkinimo, kuomet žiedadulkių branduoliai sudygsta ir per žiedadulkių vamzdelį nusileidžia iki kiaušialąstės. Apvaisinimo metu vyksta vyrinio ir moteriško genetinio medžiagos sujungimas, kuris veda prie naujos gyvybės - sėklos - susidarymo.
Kad įvyktų apvaisinimas, būtina, kad subręstų gyvybingos žiedadulkės, o sėklapradėje būtų susiformavęs gemalinis maišelis. Žiedadulkė, patekusi ant piestelės purkos, sugeria jos skystį ir sudygsta, t.y. išleidžia dulkiadaigį. Generatyvinė ląstelė greitai dalijasi sudarydama du spermius, kurie kartu su vegetatyvinės ląstelės branduoliu patenka į dulkiadaigį. Greitai dulkiadaigis per mikropilę įsiskverbia į sėklapradį. Dulkiadaigio viršūnėlė, pasiekusi gemalinį maišelį, įsikverbia per jį į sinergidę, plyšta ir jo turinys išsilieja į vidų. Taip abu spermai patenka į gemalinį maišelį. Ten vienas iš jų susilieja su kiaušialąste ir sudaro sėklos gemalo užuomazgą, t.y. diploidinę zigotą. Antrasis spermis susilieja su diploidiniu antriniu branduoliu, kuris yra gemalinio maišelio centre.
Todėl toks apsivaisinimas vadinamas dvigubu. Kitos gemalinio maišelio ląstelės (sinergidės ir antipodės) degeneruoja arba visai sunyksta. Todėl gaubtasėklių apsivaisinimas skiriasi nuo plikasėklių, kuriuose tik 1-as spermis susilieja, o kitas žūva. Plikasėklių endospermas vystosi nepriklausomai nuo apsivaisinimo, o gaubtasėklių - tik apsivaisinus. Taip gaunami energijos rezervai.
Apie 10% žiedinių augalų sėklas gali sudaryti ir be apsivaisinimo. Lytinis dauginimasis čia pakeičiamas nelytiniu.
Gaubtasėklių augalų apvaisinimas vadinamas dvigubu. Greitai dulkiadaigis per mikropilę įsiskverbia į sėklapradį, piestelės purkos sugeria jos skystį ir sudygsta, t.y. dulkiadaigį, ir jo turinys išsilieja į vidų, maišelį, užuomazgą t.y. diploidinė zigota. Vienas spermis susilieja su kiaušialąste, o kitas žūva. I-inis endospermo branduolys dalijasi, sudarydamas endospermą, antriniu branduoliu, kuris yra gemalinio maišelio centre. (antipodės) degeneruoja arba visai sunyksta. Iš zigotos vystosi gemalas. Sėklapradis virsta į sėklos luobelę, apsaugamčią gemalą. Endospermas - maitinamasis audinys, maitinantis gemalą, antriniu krakmolo, lipidų, baltymų ir kt. medž. maltymingas.
Sėklos formuojasi pseudolytinėmis priemonėmis, vadinamas apomikse. Apsivaisinimo, o gaubtasėklių - tik apsivaisinus rezervai. Apomiksės metu įvairios kilmės gemalai (poliembrionija), vadinamas apsivaisinimo, netinkamas. Apomiksė skirstoma į: Partenospermija (pvz. kiaušialąstės). Apogamija (ląstelės, toks procesas vadinamas apogamija). Aposporija (procesas vad. aposporija). Zigotos ir vad antriniu. Susidaro dalijantis ląstelei, skirtingai. Pvz. tada, kai gemaliniame maišelyje plazma sudaro pasieninį sluoksnį, branda viduje. Suspenzorių, medžiagų sujungdamas jį su endospermu, dalijasi, kol galiausiai susiformuoja gem...
Sėkla ir vaisius: Augalo palikimas
Iš sėklapradžio išsivysto sėkla, o mezginė virsta vaisiumi. Sėkla - žiedinių augalų dauginimosi organas, kuris išsivysto iš sėklapradžio. Vaisius yra subrendusi mezginė, kurioje būna sėklų. Jei piestelės mezginėje yra vienas sėklapradis, tuomet vaisiuje susidaro tik viena sėkla, o jei sėklapradžių daug - ir sėklų vaisiuje susidaro daug.
Sėklą sudaro sėklos luobelė arba apyvaisis, sporofito gemalas ir maisto medžiagos. Sėklos luobelė susidaro iš sėklapradžio dangalų. Iš mezginės sienelių ir pagalbinių žiedo dalių, kurios sustorėja, išsivysto vaisius. Jeigu žiede yra viena mezginė - paprastasis (kaulavaisis, uoga, ankštis), o jeigu kelios - sutelktinis (avietė, braškė) ar sudėtinis (ananasas).
Sėklų dygimas: Naujo gyvenimo pradžia
Sėkla - tai iš sėklapradžio susiformavęs organas, turintis sporofito gemalą ir atsarginių maisto medžiagų, reikalingų besivystančiam gemalui. Dygimas - tai laikotarpis, kai sėklos naudoja sukauptas maisto atsargas ir greitai formuojasi naujas augalas. Sėkloms dygti reikia daug energijos. Jos dygsta labai sparčiai, kad kiti daigai augdami neužstotų šviesos arba neužimtų jos erdvės.
Dygstančiose sėklose vyksta labai intensyvus kvėpavimas, nes skaidomos atsarginės maisto medžiagos (dažniausiai krakmolas, baltymai, riebalai), sukauptos sėklaskiltėse (dviskilčių augalų) ar endosperme (vienaskilčių). Sėklos nedygsta tol, kol nepraeina jų ramybės laikotarpis. Joms dygti būdina drėgmė, optimali temperatūra, deguonis.
Trigeriniai augalai: Išskirtinis apdulkinimo būdas
Dauguma augalų turi tobulus žiedus, sudarytus iš moteriškos ir vyriškos dalių. Šios dalys išsidėsto šalia viena kitos, bet yra fiziškai atskirtos ir veikia atskirai. Priešingai nei dauguma dvilyčių žiedų, trigeriniai augalai Stylidium turi moterišką ir vyrišką žiedo dalis sujungtas kartu. Nepaisant to, gaminamos skirtingos moteriškos ir vyriškos ląstelės, kurioms susijungus, formuojasi sėklos.
Trigeriniai augalai turi trigerį, kurio botaninis pavadinimas yra kolona. Kolona susidaro susijungus kuokelių koteliams ir piestelės liemenėliui, ir atsiranda susiformavus žiedui. Kolona gali judėti seismonastijos principu, t.y. jos judesys nepriklauso nuo dirgiklio ir jo krypties. Nesvarbu, kas sujudina žiedą, ar vabzdys, nutūpęs atsigerti, ar vaikas, judinantis žiedą žolės šapeliu. Trigeris visada pajudės ta pačia kryptimi, apspręsta žiedo sandaros.
Trigeriniai augalai atlieka tą patį veiksmą. Gyvi organizmai naudoja junginį, vadinamą adenozin trifosfatu (ATP), kuris taip pat įeina ir į DNR, sudarančios mūsų chromosomas, sudėtį. Rankos raumenys, įtempiantys lanką, naudoja ATP energiją šiam veiksmui atlikti. Tuo pačiu būdu trigeriniai augalai naudoja ATP energiją, kad kolona trinkteltų vabzdžiui apdulkintojui.
Trigerinių augalų apdulkinimo tikslumas
Naudodamiesi savo kolonomis, trigeriniai augalai yra labai tikslūs. Jeigu pastebėjote, daugelio augalų žiedadulkės yra išbarstomos atsitiktinai ant įvairių apdulkintojų kūno dalių, ir atrodytų, kad apsidulkinimas yra labai padrikas procesas. Kai kurie augalai apibarsto vabzdžio galvą žiedadulkėmis, tikėdamiesi, kad bent viena jų pasieks kito tos pačios rūšies augalo žiedą.
Armbruster et al. įrodė, kad tas pats vabzdys gali apdulkinti daugiau nei vieną trigerinio augalo rūšį, ir tas pats vabzdys gali vienu metu sėkmingai pernešti kelių skirtingų rūšių žiedadulkes.
Kiti augalų reprodukcijos aspektai
Apomiksė ir Partenogenezė
Be apvaisinimo, kitaip dar vadinama partenogenezė, šis reiškinys gyvojoje gamtoje labai dažnai sutinkamas. Partenogenezė yra skirstoma į dirbtinę ir natūralią. Tai procesas, kai organizmai vystosi iš neapvaisintų kiaušialąsčių.
Natūrali partenogenezė būdinga vabzdžiams ir vėžiagyviams. Daugeliui rūšių būdinga ciklinė partenogenezė, o rudenį jau būdingas apvaisinimas. Dauginasi skruzdėlės, bitės, verpetės, driežams. Kiaušialąstės vystosi be apvaisinimo, kaip prisitaikymas kiekybiniam lyčių santykiui reguliuoti. Kiaušialąstės išsivysto patelės, o iš neapvaisintos - patinai.
Dirbtinė partenogenezė gali būti sužadinta moliuskams ir kitiems gyvūnams.
tags: #augalu #ziedu #apdulkinimo #ir #apvaisinimo #schema
