Ežerai yra laikini gamtos dariniai, kurių gyvenimo trukmė matuojama šimtais, tūkstančiais ar net dešimtimis tūkstančių metų. Lietuvos ežerai, susidarę po paskutinio ledynmečio, yra palyginti jauni - jiems ne daugiau kaip dvylika-trylika tūkstančių metų. Ežero gyvavimo trukmę lemia jo dydis, gylis ir klimatinės sąlygos, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais didelę įtaką bendrai kaitai daro žmogaus veikla.

Pastaraisiais dešimtmečiais ne tik ežerai, bet ir daugelis kitų vandens telkinių - tvenkiniai, marios, upeliai, kanalai bei didžiosios upės - sparčiai užauga vandens augalais. Tai susiję su kraštovaizdžio bei hidrografinio tinklo pokyčiais, erozinių procesų suaktyvėjimu, klimato svyravimu bei kitais veiksniais. Ežerai vandens augalais užauga nuo pakraščių ežero vidurio link. Maži gyliai ir stovintis vanduo yra palankūs veiksniai vandens augalijai augti ežero pakraščiuose, kur susiformuoja įvairios konfigūracijos, ploto ir sudėties jų plotai.

Augalijos rūšinė įvairovė ir netolygus išsidėstymas priklauso nuo ežero dugno nelygumų, krantų linijos vingiuotumo, ežerų hidrodinaminio režimo bei daugelio kitų aplinkybių. Mažiausiai apauga gilesnių, didesnio nuolydžio ir žemesnės temperatūros ežerų pakraščiai, o plačiausiai augalai išplinta tose vietose, kur yra priekrantės seklumos.

Vandenyje augantys augalai labai skiriasi dydžiu, vidine ir išorine sandara, dauginimosi būdais. Vandens augalų gyvenimo būdas įvairus: vieni plūduriuoja vandens masėje, kiti auga įsitvirtinę rizoidais (į šaknis panašūs stiebo dariniai) arba šaknimis į dugną, treti plūduriuoja vandens paviršiuje, šaknimis nesiekdami dugno. Visas vandens augalų prisitaikymas per tam tikrą laiką absorbuoja vandens paviršių ir ežeras pradeda užakti.

Vandens augalų prisitaikymai ir ypatumai

Vandens augalai - augalai, prisitaikę gyventi vandenyje. Paprastai vandenyje augantys aukštesnieji augalai (makrofitai) vadinami vandens augalais. Pagal savo augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į hidrofitus (augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies) ir hidatofitus (apsemtas visas augalas ar didesnioji jo dalis).

Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus. Rudenį šie žiediniai pumpurai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs žiedinis pumpuras iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas.

Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kryžminiu būdu apsidulkinusių augalų stiebai dar neišsiskleidusių žiedų fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai.

Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis (ląstelinio kvėpavimo būdas, kuriam nereikia deguonies).

Vandens augalai nuo sausumos augalų skiriasi šiomis savybėmis:

• Turi ploną išorinį sluoksnį, nes nereikia saugoti vandens nuo išgarinimo.
• Žiotelės visą laiką atvertos, nes nereikia reguliuoti vandens apytakos.
• Žiotelės gali būti abiejose lapo pusėse.
• Lanksti sandara, vandens slėgis išlaiko augalo formą.
• Lapai plūduriuoja vandens paviršiuje.
• Mažos šaknys, nes joms nereikia siurbti vandens, jis patenka tiesiai į lapus.

Dauguma vandens augalų puikiai dauginasi vegetatyviškai, todėl gali greitai užželti vandens telkinį.

Dažniausiai sutinkami vandens augalai Lietuvoje

Lietuvoje dažniau sutinkami šie vandens augalai:

Hidrofitai:

• Ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris): status stiebas iki 2,5 m aukščio, beveik belapis. Šakniastiebiai vešlūs, šliaužiojantys.
• Paprastoji nendrė (Phragmites australis): 100-400 cm aukščio augalas, auga krantuose, pelkėse, pakelių grioviuose.
• Siauralapis švendras (Typha angustifolia): 1 - 3 m aukščio augalas, lapų plotis 3 - 10 mm. Auga paežerėse, supelkėjusiose, dažnai užliejamose vietose.
• Balinis ajeras (Acorus calamus): 60-100 cm aukščio augalas, su storais, šliaužiančiais, rausvai žaliais šakniastiebiais. Dauginasi išimtinai vegetatyviniu būdu.
• Balinis asiūklis (Equisetum fluviatile): auga upių, ežerų, balų, griovių pakraščiuose, vandenyje. Augalas iki 150 cm aukščio.
• Pelkinis duonis (Eleocharis palustris): status stiebas iki 1 m aukščio. Auga upių, ežerų, pelkių pakrančių sąžalynuose.
• Strėlialapė papliauška (Sagittaria sagittifolia): daugiametis, trumpą šakniastiebį išauginantis, 20-100 cm aukščio augalas. Lapai skroteliniai, trejopos formos: apatiniai - pasinėrę vandenyje, kiti - plūduriuojantieji, treti - oriniai.
• Vandeninė monažolė (Glyceria maxima): 90-100 cm aukščio žolinis augalas. Auga upių, ežerų pakrantėse, lankose.
• Nendrinis dryžutis (Phalaris arundinacea): iki 2,2 m aukščio užaugantis žolinis augalas. Sudaro didelius ir vešlius sąžalynus upių ir ežerų pakrantėse.
• Dalis viksvų.

Hidatofitai:

• Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba): auga stovinčio ar lėtai tekančio vandens telkiniuose iki 4 m gylyje. Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
• Mažažiedė vandens lelija (Nymphaea candida): panaši į paprastąją vandens leliją, bet turi mažiau purkos spindulių. Apyretė, saugotina.
• Paprastoji lūgnė (Nuphar lutea): storas, mėsingas, ilgas šakniastiebis, dideli lapai, geltoni žiedai. Labai dažna.
• Plūduriuojančioji plūdė (Potamogeton natans): šaknys kuokštinės, stiebas 60-150 cm ilgio. Lapai povandeniniai ir plūduriuojantys.
• Blizgančioji plūdė (Potamogeton lucens): auga visas paniręs po vandeniu, 1-4 m gylyje.
• Permautalapė plūdė (Potamogeton perfoliatus).
• Standžialapis vėdrynas (Ranunculus).
• Paprastoji uodeguonė (Hippuris vulgaris): daugiametis su šliaužiančiu, dumble įsišaknijančiu šakniastiebiu augalas.
• Kanadinė elodėja (Elodea canadensis): daugiametis vandens augalas, turintis ilgą stiebą ir menturinius lapus. Paskelbta invazine rūšimi.
• Paprastoji nertis (Ceratophyllum demersum): 40-200 cm ilgio augalas, viršutinėje stiebo dalyje gausiai šakotas.
• Paprastasis skendenis (Utricularia vulgaris): šaknų neturi, stiebas plaukiojantis, lankstus. Ant lapkočių yra specialūs maišeliai, į kuriuos patenka smulkūs vandens gyvūnai.
• Trilypė plūdena (Lemna trisulca): 6-10 mm dydžio augalas.
• Mažoji plūdena (Lemna minor): auga senvagėse, kūdrose, užutekiuose.
• Alijošinis aštrys (Stratiotes aloides): stiebas trumpas (1 cm ilgio), storas. Lapai išsidėstę kompaktiškoje skrotelėje, kardo pavidalo.
• Plūduriantysis vandenplūkis (Hydrocharis morsus-ranae): žydi birželio - rugpjūčio mėn.
• Melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani).

Augalų dauginimasis ir apvaisinimas

Kad užsimegztų vaisius ir susidarytų sėklos, augalas pirmiausia turi apsidulkinti, o tada apsivaisinti. Apvaisinimas - tai dviejų lytinių ląstelių - gametų - susiliejimas. Piestelės purka išskiria lipnų ir saldų skystį, todėl ant jos patekusios žiedadulkės sudygsta. Tuomet žiedadulkės vegetatyvinė ląstelė ištįsta ir virsta dulkiadaigiu, kuris per piestelės liemenėlį skverbiasi į mezginėje esantį sėklapradį. Iš žiedadulkės generatyvinės ląstelės susidarę 2 spermiai slenka dulkiadaigiu žemyn. Kai dulkiadaigis pasiekia sėklapradį, prasiskverbia pro mikropilę (siaurą kanalėlį, vedantį į gemalinį maišelį), jo viršūnėlė ištirpsta ir 2 spermiai patenka į gemalinį maišelį. Vienas spermis (n) apvaisina kiaušialąstę ir susidaro zigota (2n), antrasis spermis (n) susijungia su dviem poliniais branduoliais ir susidaro triploidinis endospermo branduolys (3n). Susiformavus zigotai žiedas nuvysta.

Iš sėklapradžio išsivysto sėkla, o mezginė virsta vaisiumi.

Sėkla - žiedinių augalų dauginimosi organas, kuris išsivysto iš sėklapradžio. Vaisius - tai subrendusi mezginė, kurioje būna sėklų. Jei piestelės mezginėje yra vienas sėklapradis, tuomet vaisiuje susidaro tik viena sėkla, o jei sėklapradžių daug - ir sėklų vaisiuje susidaro daug. Sėklą sudaro sėklos luobelė arba apyvaisis, sporofito gemalas ir maisto medžiagos.

Sėklos luobelė susidaro iš sėklapradžio dangalų. Iš mezginės sienelių ir pagalbinių žiedo dalių, kurios sustorėja, išsivysto vaisius. Jeigu žiede yra viena mezginė - paprastasis (kaulavaisis, uoga, ankštis), o jeigu kelios - sutelktinis (avietė, braškė) ar sudėtinis (ananasas).

Dauguma vandens augalų puikiai dauginasi vegetatyviškai, todėl gali greitai užželti vandens telkinį. Vandens augalai nuo sausumos augalų išsiskiria šiomis savybėmis: turi ploną išorinį sluoksnį, nes nereikia saugoti vandens nuo išgarinimo; žiotelės visą laiką atvertos, nes nereikia reguliuoti vandens apytakos; žiotelės gali būti abiejose lapo pusėse; lanksti sandara, vandens slėgis išlaiko augalo formą; lapai plūduriuoja vandens paviršiuje; mažos šaknys, nes joms nereikia siurbti vandens, jis patenka tiesiai į lapus.

Vandens augalai - augalai, prisitaikę gyventi vandenyje. Paprastai vandenyje augantys aukštesnieji augalai (makrofitai) vadinami vandens augalais. Pagal savo augimo teritoriją vandens augalai skirstomi į hidrofitus (augantys vandens telkinių pakrantėse ir apsemti tik iš dalies) ir hidatofitus (apsemtas visas augalas ar didesnioji jo dalis).

Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus - žieminius pumpurus. Rudenį šie žiediniai pumpurai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimsta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs žiedinis pumpuras iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas.

Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kryžminiu būdu apsidulkinusių augalų stiebai dar neišsiskleidusių žiedų fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai.

Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis (ląstelinio kvėpavimo būdas, kuriam nereikia deguonies).

tags: #augalo #apvaisinimas #su #vandeniu

• Nėštumo paslaptys: 10 svarbių faktų
• Pasiruošimas mokyklai
• Padidėjęs vaisiaus skilvelio ragų dydis
• Rankų koordinacijos ugdymas mažyliams
• Dokumentai nėštumo metu