Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.275 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tėvų (globėjų) kaltės prezumpcija, pagal kurią tėvai (globėjai) visais atvejais yra laikomi atsakingais už savo nepilnamečių vaikų iki 14 metų sukeltą žalą.
Tėvų kaltė už jų nepilnamečių vaikų neteisėtus veiksmus yra siejama su tėvų netinkama ir (ar) nepakankama vaiko priežiūra, neatsakingu požiūriu į vaiko auklėjimą, tėvų valdžios nepanaudojimu ar neefektyviu jos panaudojimu, kuris būtent ir sudarė sąlygas neteisėtam, žalą sukėlusiam vaiko elgesiui. Tačiau tėvų kaltė dėl jų vaiko sukeltos žalos yra tik preziumuojama, tai reiškia, kad ji gali būti ir paneigta.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas ar tėvai yra atsakingi už jų mažamečio sūnaus sukeltą žalą mergaitei, kuomet berniukas pieštuku netyčia užgavo mergaitės akį ir mergaitei prireikė net kelių operacijų normaliam regėjimo atstatymui. Šioje byloje kasacinis teismas pateikė išaiškinimą, kad tėvų atsakomybės ribos už jų nepilnamečių vaikų sukeltą žalą negali būti nustatytos pernelyg aukštos.
Minėtoje situacijoje teismas nustatė, kad vaikai užsiėmė jų amžiui įprasta veikla - piešimu, vaikai visą laiką draugiškai vienas su kitu žaidė ir bendravo, berniuko tėvai žalos kilimo situacijoje buvo atidūs, rūpestingi ir dėmesingi, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, tad jie net negalėjo numatyti, kad jų sūnus pieštuku gali durti mergaitei į akį.
Taigi, tėvų atsakomybė už jų nepilnamečių iki 14 metų vaikų sukeltą žalą negali būti suabsoliutinama, kadangi ji, priklausomai nuo faktinės situacijos, gali būti ir paneigta, jeigu yra įrodoma, kad tėvai tinkamai įgyvendino savo pareigas vaikams.
Vertinant, ar tėvai tinkamai įgyvendino jiems tenkančias pareigas faktinėje situacijoje, yra nustatomas situacijos, kurioje buvo padaryta žala, pavojingumas, vertinama, dėl kokių priežasčių tas pavojingumas kilo, kokią įtaką tam padarė ar galėjo padaryti tretieji asmenys. Be to, skirtingai yra vertintinos situacijos, kai vaikams yra sudarytos galimybės žaisti pavojingais daiktais (virvėmis, strėlėmis, aštriais, pjaunančiais daiktais ir pan.), ir tais atvejais, kai vaikai žaidžia jų amžių ir išsivystymo lygį atitinkančiais žaislais ar naudojasi kitomis priemonėmis.
Taigi, tėvai (globėjai) gali būti atleisti nuo atsakomybės jiems taikymo už jų nepilnamečių vaikų padarytą žalą, jeigu jie gali įrodyti, kad konkrečioje situacijoje nėra jų kaltės dėl jų vaikų sukeltos žalos.
Vaiko priežiūra ir atsakomybė
Nors įstatyme yra įtvirtintas bendrasis principas, kad tėvai (globėjai) yra atsakingi už jų nepilnamečių iki 14 metų vaikų sukeltą žalą, tačiau įstatymas įtvirtina taisyklę, kad už nepilnamečio vaiko iki 14 metų padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje vaikas tuo metu yra (CK 6.275 straipsnio 2 dalis).
Tai reiškia, kad jeigu nepilnametis iki 14 metų vaikas yra prižiūrimas darželyje, mokykloje ar bet kurioje kitoje įstaigoje ir jis sukelia žalą, pavyzdžiui, sužaloja kitą asmenį arba sugadina kokį nors turtą, už padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo.
Kai kuriais atvejais, ugdymo įstaigos, prieš veždamos nepilnamečius vaikus į ekskursijas ar į kitas vietas, esančias už ugdymo įstaigos ribų, reikalauja, kad tėvai (globėjai) pasirašytų sutikimus, jog jie prisiima atsakomybę už savo nepilnamečius vaikus, jeigu jie kelionės metu sukeltų kokią nors žalą. Tačiau toks ugdymo įstaigos atsakomybės atsisakymas yra niekinis ir negaliojantis, kadangi jis prieštarauja įstatymui.
Minėta, kad įstatymas imperatyviai nustato, kad už nepilnamečio vaiko sukeltą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje vaikas tuo metu yra. Tad jeigu nepilnametis vaikas tuo metu yra prižiūrimas ugdymo įstaigos darbuotojos, pavyzdžiui, mokytojos ar auklėtojos, šis asmuo tuo metu ir yra atsakingas už nepilnamečio vaiko priežiūrą.
Taigi, negali susiklostyti situacija, kad tėvams (globėjams) parašius sutikimą, kad jie prisiima atsakomybę už savo nepilnametį vaiką ekskursijos metu, vaikas yra paliekamas be priežiūros teisine prasme.
Nuo kada vaikas gali būti paliktas vienas namuose?
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimos skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė teigė, jog būtent LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nurodomos gairės - mažametis vaikas negali būti paliekamas vienas, be priežiūros. Jį prižiūrėti privalo vyresnis nei 14 metų asmuo.
Vaiko teisių įstatyme yra nugulusi nuostata, kad vaikas iki šešerių metų arba vaikas su specialiaisiais poreikiais neturėtų likti vienas be 14 metų vaiko priežiūros. Tai reiškia, kad 14 metų brolis, sesuo, pusbrolis, pusseserė ar kažkas kitas gali pasirūpinti vaiku. Taigi, iki šešerių metų vaikas neturėtų likti namuose vienas.
„Įstatymuose taip pat numatytos tokio klausimo orientacinės gairės, kurios nusako, jog tėvų pareiga pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų ar vaikas su negalia, atsižvelgus į jo specialiuosius poreikius ir brandą, be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros. Tačiau svarbu pažymėti, jog vaiko palikimu be priežiūros nelaikomas trumpalaikis (iki 15 min. trukmės) vaiko iki 6 metų palikimas saugioje aplinkoje su 7-13 metų amžiaus žmonėmis, kurie pagal savo brandą yra pajėgūs pasirūpinti jaunesniu“, - komentavo U. Klingerė.
Svarbu paminėti, kad trumpalaikis išėjimas iš namų išnešti šiukšles, apsipirkti parduotuvėje ar nubėgti iki vaistinės, saugiai paliekant vaiką, nėra laikomas vaiko palikimu.
Saugios aplinkos užtikrinimas
„Yra buvę tokių situacijų, kai penkiametį palieka, šis verda maistą ir jis išbėga iš puodo, - pasakoja laidos viešnia. - Vaikas pagal savo amžiaus raidą gali pasirūpinti tokiais dalykais, kokiais geba rūpintis. Su orų atšilimu yra susiję atvejai, kai vaikai iškrenta per langus ar balkoną. Tad saugi aplinka, kad ir išėjus labai trumpam, yra labai svarbi: uždaryti langai, peiliai ir kiti aštrūs dalykai ne po ranka, jokių verdančių puodų.
Vaikas, kaip minėta, kitu mažu vaiku gali pasirūpinti tada, kai jam mažiausiai 14 metų. „Visuomet reikia vertinti vaiko raidą, jo gebėjimą visų pirma pasirūpinti savimi, kitu, pasiruošti maistą, orientuotis erdvėje. Vaikas turi gebėti nusiraminti, mokėti nuraminti kitą. Jei paliksite 14-15 metų vaiką su dvejų metų vaiku, būtina įsitikinti, ar jis gebės juo pasirūpinti, paduoti maisto, pakeisti sauskelnes. Kiekvienas tėvas ir mama geriausiai jaučia, kada vyresnis vaikas yra pasiruošęs likti su mažesniuoju.
Individualus vertinimas ir pasirengimas
Vis dėlto pabrėžiama, jog šis klausimas - be galo individualus, tad tėvai privalo įvertinti kiekvieną atvejį atskirai. Pavyzdžiui, įstatymai nenurodo, iki kurios valandos vakaro vaikai turėtų sugrįžti į namus, nors anksčiau buvo bandoma įteisinti, kad vaikai privalėtų namo sugrįžti iki 22 valandos.
„Tėvai geriausiai pažįsta savo vaikus, todėl spręsdami klausimą, ar vaikas gali likti vienas namuose dienos ar nakties metu, ar iki kurios valandos vakare turėtų sugrįžti į namus, pirmiausia, turėtų įvertinti vaiko amžių ir brandą bei žinoti individualias jo galimybes klausyti suaugusiųjų nurodymų jiems nebūnant šalia bei gebėjimus pasirūpinti savimi: pavyzdžiui, vienas pradinių klasių moksleivis jau moka ir gali pasirūpinti savimi, saugiai grįžti namo, pasišildyti maistą ir panašiai, o kitam - reikia daugiau suaugusiųjų pagalbos, nes pasirūpinti savimi gali būti per sudėtinga“, - pataria U. Klingerė.
Laiko intervalo įvertinimas
Vaiko teisių gynėjai taip pat siūlo nepamiršti įvertinti, kiek gi laiko namuose bus paliekamas vaikas, net jeigu jį ir prižiūrės vyresnis žmogus. „Kiekvienas tėtis ar mama, prieš palikdamas vaiką namuose vieną, turėtų apsvarstyti ne tik jo asmeninius gebėjimus, bet ir įvertinti laiko intervalą, kiek vaikui būti vienam namuose yra saugu“, - pataria U. Klingerė.
Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos Informacinio komiteto pirmininkė Lina Alksnienė teigia, jog įstatymas šios aplinkybės nenurodo - vis dėlto, vaiko teisių gynėjai laikosi bendros praktikos, jog nepilnamečių vienų palikti nereikėtų ilgiau nei savaitgaliui.
„Žiūrint formaliai, vaikai, šiuo konkrečiu atveju sulaukę atitinkamai 9 ir 15 metų, gali būti vieni namuose, tačiau Lietuvoje galiojantys teisės aktai nenumato, kiek laiko tokio amžiaus vaikai gali būti be suaugusiųjų priežiūros. Vaiko teisių apsaugos specialistai laikosi pozicijos, kad nepilnamečiai neturėtų likti vieni be priežiūros savaitgalį ar ilgiau, bet šios rekomendacijos nesilaikymas savaime nebūtų traktuojamas kaip įstatymų pažeidimas.
Tėvai ir kiti vaikų atstovai pagal įstatymą, nusprendę nepilnamečius palikti vienus savaitgaliui, turėtų įsitikinti, kad per tą laiką neįvyks jokių vaiko teisių pažeidimų. Jeigu vis tik taip nutiktų ir paaiškėtų, jog tai įvyko dėl vaikų nepriežiūros ar palikimo nesaugioje, keliančioje grėsmę jų sveikatai ar gyvybei aplinkoje, tėvams ir kitiems vaikų atstovams pagal įstatymą galėtų būti taikoma atsakomybė“, - komentavo L. Alksnienė.
Be to, vaiko teisių gynėjai priduria, jog aiškiai išsakydami kada grįš, tėvai kuria pasitikėjimo jausmą. Minėto pobūdžio situacijose ypatingai svarbios prevencijos priemonės, galinčios apsaugoti vaiką nuo nelaimingų atsitikimų tiek namuose, tiek viešumoje, kai tėvų nėra šalia, yra vaikų mokymas, nuoširdūs pokalbiai šeimoje ir tarpusavio ryšio kūrimas, kuriame vyrauja abipusis atvirumas ir pasitikėjimas. Jei tėvai nuo mažens kalbės su vaiku apie saugų elgesį, primins jam, kad būtų atsargūs, parodys galinčius grėsti pavojus, paaiškins apie galimas neapdairaus ir neatsakingo elgesio pasekmes - vaikas supras ir išmoks, kaip elgtis atsakingai ir išlikti saugiam“, - komentavo vaiko teisių gynėja.
Vaikų lydėjimas į mokymo įstaigas ir atsakomybė už nepriežiūrą
Tokia pati mažamečių vaikų priežiūros tvarka galioja ir tuomet, kai mažamečiams vaikams reikia vykti į darželį, ar mokymo įstaigą - juos privalo lydėti vyresnis asmuo. „Vaikai iki 6 metų į mokymo įstaigas ir/ar darželius turi būti lydimi vyresnių asmenų, tačiau vaikams, sulaukusiems 6 metų ir daugiau, nėra jokių apribojimų vieniems vykti į minėtas įstaigas. Vis dėlto, tokiu atveju nereikėtų aklai vadovautis vien tik amžiaus kriterijumi.
Leidžiant vaikui vienam vykti į mokymo įstaigą ir/ar darželį, būtina ne tik nepamiršti įvertinti eismo sąlygas, atstumą nuo namų iki minėtos įstaigos, bet taip pat vaikas turėtų būti tam tinkamai parengtas: pažinoti eismo ženklus, kelio ženklinimą, šviesoforo signalus, mokėti kitas dalyvavimo eisme taisykles. Be to, vaikas turėtų gebėti atpažinti pavojų, įskaitant bendravimo su nepažįstamais asmenimis rizikas, o, esant reikalui, turėti galimybę ir mokėti susisiekti su tėvais, kitais vaiko atstovais pagal įstatymą ar išsikviesti pagalbą“, - teigė advokatė L. Alksnienė.
Panaši tvarka galioja ir vaiką pasiimant iš darželio, ar kitos mokymo įstaigos - mažamečiai vaikai patys palikti darželių teritorijos negali. „Šiuo atveju galioja tos pačios taisyklės kaip ir paliekant vaiką iki 6 metų amžiaus namuose, todėl priklausomai nuo savo amžiaus ir kitų sąlygų nepilnametis asmuo galėtų paimti mažametį iš darželio“, - pastebi L. Alksnienė.
Darželio taisyklės
Visgi, advokatė atkreipia dėmesį, jog darželiai gali numatyti ir kitokias taisykles - darželis mažametį vaiką gali leisti pasitikti tik pilnamečiam asmeniui. Tad tėvai turėtų atkreipti dėmesį į šias taisykles. „Šiuo atveju yra svarbūs du dalykai, kurių privalu paisyti. Visų pirma, tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą visuomet privalo situaciją įvertinti individualiai, t.y. kokia yra nepilnamečio asmens branda, gebėjimai prižiūrėti mažametį, orientuotis aplinkoje, kokios yra eismo intensyvumo sąlygos ir kt.
Antra, vien tėvų ar kito vaiko atstovo pagal įstatymą sprendimo leisti nepilnamečiui pasiimti mažametį iš darželio nepakaks, nes ne mažiau svarbu yra ir tai, kokios taisyklės taikomos mažamečio lankomame darželyje. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintame Pavyzdiniame auklėtojo pareigybės aprašyme numatyta rekomendacija vaikus į grupę priimti ir išleisti į namus tik su tėvais (globėjais), kitais suaugusiais asmenimis, turinčiais raštišką tėvų (globėjų) leidimą/prašymą. Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi savo vidines taisykles, kuriose į minėtą rekomendaciją gali būti atsižvelgta ir tada tokiu atveju pati įstaiga gali neleisti nepilnamečiui asmeniui pasiimti mažamečio vaiko“, - pridūrė advokatė.
Atsakomybė už nepriežiūrą
Kaip minėjome, namuose paliktų vaikų priežiūrą reglamentuoja LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Tad nesilaikant numatytos tvarkos, tėvai gali sulaukti vaiko teisių gynėjų dėmesio. „Svarbu priminti, jog gavus informaciją dėl galimo vaiko teisių pažeidimo, vaiko teisių gynėjai visuomet individualiai vertina kiekvieną situaciją, pabendrauja su visais šeimos nariais, išklauso vaiko nuomonę ir aiškinasi kitas svarbias aplinkybes. Tad jeigu vaiko teisių gynėjams būtų pranešta dėl namuose vieno palikto vaiko, į tokią situaciją taip pat būtų sureaguota - pirmiausia būtų siekiama pasikalbėti, išklausyti, išsiaiškinti detales, ir jeigu reikalinga - pasirūpinti vaiko saugumu“, - paaiškino U. Klingerė.
Vis dėlto, rimtesnės sankcijos, pavyzdžiui, vaiko perkėlimas iš tėvų namų, taikomos gana retai. „Svarbu suprasti, kad vaiko perkėlimas į saugią aplinką vyksta tik kraštutiniais atvejais, tad vienkartinis vaiko palikimas namuose, jeigu įvertinus aplinkybes paaiškėtų, jog vaikui buvo sudarytos saugios sąlygos, juo buvo pasirūpinta ir tai nesukėlė realios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, nebūtų priežastis jo perkėlimui į saugią aplinką. Išskirtiniais ir gana retais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikams stinga realios tėvų priežiūros, šeima vengia priimti pagalbą ir tam tikros situacijos įvyksta ar pasikartoja kaip tyčinės, vaiko teisių gynėjai turi galimybę taikyti tėvams atsakomybę pagal LR administracinių nusižengimų kodeksą“, - teigė vaiko teisių gynėja.
Rekomendacijos tėvams paliekant vaiką namuose
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos taip pat nurodė, į ką tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, paliekant vaiką namuose. Pirmiausia, reikėtų pagalvoti apie ryšio priemones, bei ką daryti, jeigu susiskambinti telefonu nepavyktų. „Situacijose, kai vaikas lieka namuose vienas, visuomet gelbsti technologijos - tėvai gali bendrauti su vaiku mobiliuoju ryšiu ar įvairiomis programėlėmis, kurios leidžia palaikyti vaizdo ryšį, žinoti, kaip jam sekasi būti namuose. Derėtų iš anksto aptarti ir situaciją, kaip vaikas turėtų elgtis, jeigu vienas iš tėvų neatsiliepia telefonu bei susitarti, po kiek laiko ir kiek kartų jis gali bandyti skambinti vėl“, - pataria U. Klingerė.
Be to, namuose neverta palikti lengvai pasiekiamų aštrių daiktų. „Net ir trumpam palikdami vaikus, suaugusieji turėtų įsitikinti, kad nepalieka mažamečiui pasiekiamoje vietoje aštrių ir smulkių daiktų, verdančių ar karštų puodų, atvirų laiptų, balkono durų ir panašiai“, - pastebėjo U. Klingerė.
Pasiruošimas prieš paliekant vaiką vieną
Prieš vaikui liekant vienam namuose reikėtų pasiruošti. Anaiptol ne kiekvienas 6-erių ar net keleriais metais vyresnis vaikas gali būti paliktas vienas namuose. Kokia bus vieno namuose likusio vaiko emocinė būklė? Ar jis didžiuosis savimi? Išmokykite vaiką priimti sprendimus. Pavyzdžiui, ką reikia daryti trūkus vamzdžiui? Kam reikia skambinti, jeigu apsipylei karšta arbata? Išaiškinkite, kada skambinti namiškiams ir gelbėjimo tarnyboms. Reikiamus telefono numerius surašykite ant lapelio, jį priklijuokite prie šaldytuvo ar kitoje matomoje vietoje.
Išmokykite įvertinti, kas stovi už durų. Reikėtų atsiminti, kad nevalia iškart atverti durų ir pirmiausia būtina pažiūrėti pro akutę bei sužinoti, kas stovi už jų. Susitarkite dėl elgesio taisyklių. Pavyzdžiui, pasikalbėkite apie skirtingų prietaisų naudojimą, televizoriaus žiūrėjimą, žaidimą kompiuteriu. Susitarkite, ar, kol jūsų nėra, vaikui reikia būti tik namuose, ar galima išeiti į lauką, parduotuvę. Pasirūpinkite namų saugumu. Pasirūpinkite veikla ir užduotimis. Pasirūpinkite, kad vienas namuose likęs vaikas būtų užsiėmęs. Susitarkite dėl grįžimo laiko. Įspėkite patikimus kaimynus. Vaiką supažindinkite su šiais kaimynais.
Pasak advokatės, yra vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriame įtvirtintos amžiaus ribos, nuo kada vaikas gali būti paliktas vienas namuose. „Taip pat numatytos ribos, su kokiu asmeniu vaiką galima palikti, jeigu kalbant konkrečiai, tai įstatymas numato, kad vaiko iki 6 m. negalima palikti be objektyvios būtinybės ir be vyresnių kaip 14 m. amžiaus asmenų priežiūros. Palikimu be priežiūros nebus laikomas trumpalaikis (iki 15 min. trukmės) palikimas su 7-13 m. amžiaus asmenimis, tačiau tik tais, kurie pajėgus pasirūpinti tuo mažamečiu ir tai turi būti daroma tik saugioje aplinkoje“, - kalba L. Alksnienė.
Individualios padėties įvertinimas
Teisininkė pastebi, kad griežtai žiūrint į įstatymą, vaiką galima laikyti savarankišku nuo 6 m. amžiaus, tačiau vien formalus amžiaus kriterijus tikrai neturėtų būti lemiamas, kai sprendžiamas palikimas be priežiūros. „Be abejo, tėvai ir kiti įstatyminiai vaiko atstovai visais atvejais privalo vertinti individualią padėtį, o tai reiškia, kad turi įvertinti vaiko tiek individualias savybes, tiek psichologinį pasiruošimą būti vienam. Žinoma, tai yra tėvų pareiga išmokyti vaiką, kaip elgtis namuose, gatvėje ar lauke. Jį reikia supažindinti su kelių eismo taisykles, kelio ženklinimu ir įvertinti visas aplinkybes, kad iš tikrųjų tas vaikas būtų paliktas saugioje aplinkoje“, - kalba advokatė.
Ji priduria, kad tėvai neturėtų vaiko „įmesti“ į situaciją, kuomet jis lieka vienas. Jie turėtų jį paruošti. „Pradžiai galima palikti 15 minučių, pasižiūrėti, kaip vaikui sekasi. Po to galbūt ilginti laiką, neprošal būtų ir pasikonsultuoti su psichologu, ką jie tokiais klausimais sako“, - komentuoja L. Alksnienė.
Advokatė pastebi, kad iš mokyklos septynmetį vaiką gali pasiimti ir vyresni broliai ar sesės, tam nėra taikomi amžiaus apribojimai, tačiau kalbant apie šešiamečius, situacija keičiasi. „Jeigu kalbėti apie šešiamečius arba vaikus iki 6 m., čia reikėtų žiūrėti į vidines kiekvienos įstaigos taisykles, kadangi visada būna patvirtintos vidinės taisyklės, kuriose ir yra numatyta tiek atvedimo, tiek pasiėmimo iš įstaigos tvarka. Tėvai turi vertinti, koks tas pasiėmimas bus, koks toje vietoje yra eismo intensyvumas, ar yra pavojaus šaltiniai ir t.t. Jeigu nuo tos ugdymo vietos yra 100 metrų iki namų, tai tame didelio pavojaus nebus, nebent reikia kirsti judrią gatvę, tačiau jeigu kalbame, kad septynmetį patikima parvesti aštuonmečiui ir važiuoti per pusę Vilniaus miesto, čia reikėtų kruopščiai išnagrinėti sąlygas“, - kalba ji.
Vaiko atsakomybė ir tėvų pareigos
Bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo tampa pilnamečiu, kai jam sukanka aštuoniolika metų. Visgi, amžius, nuo kurio asmenys atsako civiline, administracine ar baudžiamąja tvarka, skiriasi, ir tai nėra siejama vien tik su aštuoniolikos metų riba. Pavyzdžiui, civilinė atsakomybė nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už padarytą žalą gali būti taikoma bendrais pagrindais. Tik tais atvejais, kai toks asmuo neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai. Žinoma, jei teisme neįrodo, kad žala atsirado ne dėl vaiko kaltės. Tuo tarpu administracinė atsakomybė gali grėsti asmeniui, kuriam pažeidimo padarymo dieną suėjo ar jau buvo suėję šešiolika metų. Amžius, nuo kurio asmuo atsako dėl nusikalstamos veiklos, taip pat yra šešiolika metų, išskyrus konkrečias veikas, už kurių padarymą asmuo jau gali savarankiškai atsakyti nuo keturiolikos metų.
Jei kalbame išimtinai apie baudžiamąją atsakomybę, tai labai aktualus ir yra mano minėtas amžiaus kriterijus. Tai yra ta keturiolikos ar šešiolikos metų riba, nuo kurios tokia baudžiamoji atsakomybė tik ir galima. Jei asmuo veikos padarymo dieną nebuvo sulaukęs tokio įstatyme numatyto amžiaus, laikoma, kad jis negalėjo savarankiškai atsakyti už savo veiksmus ir jų teisingai suprasti.
Dar viena grupė veikų, dėl kurių nepilnamečiams asmenims baudžiamoji atsakomybė iš principo negalėtų kilti yra tos, kurių subjektas dėl tam tikrų priežasčių gali būti tik pilnametis. Pavyzdžiui, visi baudžiamieji nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai krašto apsaugos tarnybai, mobilizacijai, kai kurie nusikaltimai susiję su transporto eismu ir jo organizavimu, kai kurie nusikaltimai valstybės tarnybai, viešiesiems interesams. Taip pat nebūtų teisinga baudžiamąją atsakomybę taikyti nepilnamečiui, nors ir sulaukusiam atitinkamo amžiaus iki pilnametystės, tuo atveju, jeigu jis buvo kito asmens įtrauktas daryti tą nusikalstamą veiką.
Kalbant apie bausmes nepilnamečiams, tai jos, iš esmės, gali būti tokios pačios rūšies, kaip ir pilnamečiams asmenims. Nepilnamečiui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, gali būti skirtos tos pačios bausmės t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. Tačiau nepilnamečiui asmeniui negali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, be to, nepilnamečiams skiriamos bausmės, be jokios abejonės, turi ir savų ypatumų, kadangi tiek pati atsakomybė, tiek ir bausmė turi atitikti šių asmenų amžių, socialinę brandą. Dėl šios priežasties įstatyme numatytos ir skiriamos švelnesnės ar trumpesnės trukmės bausmės. Pavyzdžiui, nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 5 iki 45 parų arešto, kai pilnamečiui asmeniui maksimali arešto trukmė gali būti iki 90 parų. Svarbu paminėti, kad ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų, o jos minimumas tėra pusė minimalios bausmės. Be to, kita svarbi aplinkybė yra tai, kad nepilnamečiam asmeniui kartu su bausme gali būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės, t. y. įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas ir kitos. Bet kuriuo atveju šios priemonės skiriamos, norint padėti vaikui įveikti ydingą elgesį, išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratą.
Tėvams gali kilti teisinė atsakomybė už jų vaikų padarytus prasižengimus, nusikaltimus. Atsakomybės prasme čia ypač aktualūs yra keli atvejai. Pagal galiojančią bendrą taisyklę nepilnamečiai asmenys iki keturiolikos metų neturi deliktinio veiksnumo, todėl už jų padarytą žalą yra atsakingi tėvai arba globėjai, jei, kaip minėjau, yra įrodoma vaikų kaltė. Galima ir ugdymo įstaigos atsakomybė. Kalbant apie galimą ugdymo įstaigos atsakomybę, įstatyme įtvirtinta taisyklė, kad už nepilnamečio vaiko, iki keturiolikos metų, padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo. Tai reiškia, kad, jeigu nepilnametis yra prižiūrimas tarkime darželyje, mokykloje arba bet kurioje kitoje įstaigoje, ir jis pridaro žalos, žalą atlygina atsakingas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo.
Kitas atvejis - visiška arba dalinė nepilnamečio asmens atsakomybė. Aš jau minėjau atvejus, kai asmuo, jei yra vyresnis nei keturiolikos, o absoliučia dauguma atvejų vyresnis negu šešiolikos metų, tačiau dar nesulaukęs aštuoniolikos. Galima tiek jo paties visiška, tiek ribota atsakomybė, esant tam tikroms sąlygoms. Žinoma, jeigu toks nepilnametis jokių pajamų neturi, tada atsakomybės, žalos atlyginimo klausimas vėlgi gali tekti tėvams arba rūpintojams už netinkamą nepilnamečio elgesį.
Ir dar šiame kontekste, manau, svarbu pažymėti, kad administracinių nusižengimų kodekse yra numatyta ir atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba netinkamą panaudojimą, panaudojimą priešingai vaiko interesams, vaiko rūpintojo, tėvų, globėjų pareigų nevykdymą.
Konkreti situacija: dešimtmetis sukėlė gaisrą
Kaip minėjau, asmens subjektiškumas priklauso nuo jo amžiaus. Jūsų pateiktu atveju, kadangi asmuo yra dešimties metų, tai, be jokios abejonės, kalbėti apie jo atsakomybę turbūt negalėtume, ir visa atsakomybė tektų tėvams. Tokiu atveju, jei tikrai būtų įrodyta, kad gaisras, dėl kurio kilo vienokios ar kitokios žalingos pasekmės, įvyko dėl nepilnamečio veiksmų, būtų priimtas atitinkamas teismo sprendimas atlyginti konkrečią žalą. Toks teismo sprendimas būtų imperatyvus ir turėtų būti vykdomas, tokia žala turėtų būti atlyginta tėvų iki to laiko, kai asmuo sulauks pilnametystės arba įgis turto, pats pakankamai užsidirbs žalos atlyginimui.
Daugiausia, t. y. net 36 proc. bylų yra dėl nepilnamečių įvykdytų vagysčių. Antroje vietoje viešosios tvarkos pažeidimai, po to rikiuojasi fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas. Turim nemažai atvejų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, turto sunaikinimo ar sugadinimo.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis praėjusiais metais, t. y. 2022 metais, buvo nuteisti 486 nepilnamečiai. Palyginimui galiu pateikti ankstesnių metų skaičius, t. y. 2021 metais tokių asmenų buvo 435, 2020 metais - 464, o 2019 metais net 508. Taigi, paskutinių metų dinamika, kaip matote, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Visgi, šios kategorijos bylose aš nenorėčiau dėti tokio ryškaus akcento būtent dėl nepilnamečių, kurių atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis nukentėjusio asmens atsiprašė, atlygino arba pašalino žalą, pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ateityje ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai gan dažnas proceso sprendimas tokios rūšies bylose, apsiribojama vien auklėjamojo pobūdžio priemonių taikymu.
Specifika priklauso nuo vykdomo proceso ir būtent nepilnamečiai apklausiami dalyvaujant specialistui t. y. psichologui, kuris padeda įvertinti asmens raidą, jo psichologinę būklę. Klausimai apklausos metu užduodami tik per psichologą, o nepilnamečiai apklausiami pritaikytose patalpose t. y. vaiko apklausos kambariuose. Kaip taisyklė, dažniausiai procese nepilnamečiai apklausiami vieną kartą ir daugiau į teismo procesą nekviečiami. Taip, iš esmės, siekiama apsaugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo poveikio.
Iš esmės, mano jau minėti atvejai. Toks asmuo procese apklausiamas įprastai vieną kartą atitinkamoje aplinkoje t. y. vaiko apklausos kambaryje, dalyvaujant psichologui, atsižvelgiant į jo socialinę brandą, vėliau asmuo į procesą nekviečiamas, atliekamas specialių apsaugos poreikių vertinimas.
Nelaikau jauno asmens padaryto nusižengimo, nusikaltimo stigma. Visų pirma baudžiamoji atsakomybė, taip pat ir kriminalinio bei administracinio pobūdžio atsakomybė yra orientuota atsižvelgiant į asmens, nepilnamečio socialinę brandą. Tad tokiu valstybės poveikiu siekiama pataisyti nepilnamečio elgesį ir nukreipti jį tinkama linkme. Norima, jog jis suprastų savo veiksmus, jų pasekmes, kylančią atsakomybę ir ateityje priimtų atitinkamus sprendimus t. y. savo elgesį koreguotų tinkama linkme ir tokio elgesio apraiškos ateityje būtų užkardytos.
Vaiko išlaikymas iki 24 metų
Vaiko išlaikymas yra viena iš pagrindinių tėvų pareigų. Dažnai kyla klausimų - iki kada mokama išlaikymo išmoka (alimentai), kokio ji dydžio, ar tas dydis gali keistis, kokiais atvejais ji gali būti pratęsta ir kokios yra išimtys, kaip galima išieškoti skolą ir pan. Taigi, teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė papasakojo visus pagrindinius aspektus, susijusius su vaiko išlaikymu.
Pagal Civilinį kodeksą abu tėvai privalo išlaikyti nepilnamečius vaikus iki 18 m. Jei vaikas mokosi dieninėse studijose, ši pareiga gali tęstis ir iki 24 m. Vaiko išlaikymo pareiga nustatyta LR Konstitucijos 38 str. ((Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus dorais žmonėmis, išlaikyti juos iki pilnametystės) ir LR Civiliniame kodekse 3.192 str. (tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus).
Ši pareiga nepriklauso nuo tėvų gyvenamosios vietos, tarpusavio santykių ar finansinės padėties - ji yra absoliuti.
Pagal teisės aktus, išlaikymas priteisiamas vaiko naudai, todėl nei vienas iš tėvų neturi teisės jo atsisakyti. Vadinasi tokios situacijos, kaip pvz.: “Tėvai susitaria, kad vienas nemokės alimentų, nes tiesiog jam neva nepriklauso”, traktuojamos kaip vaiko teisių pažeidimu. Teismas yra išaiškinęs, jog išlaikymas - vaiko teisė, todėl jokie susitarimai dėl jo atsisakymo - negalioja.
Kita labai dažnai pasitaikanti situacija: “Po skyrybų vaikas lieka su mama. Tėvas teigia, kad pinigų mokėti negali, nes turi naują šeimą, tačiau ir čia Teismo pozicija pakankamai aiški - nauji šeimos įsipareogojimai neatleidžia nuo pareigos išlaikyti pirmąjį vaiką, ar kaip kitaip pabloginti jo padėtį.
Ši pareiga išlieka iki vaiko pilnametystės, o jei vaikas mokosi dieninėse studijose ar baiginėja vidurinę mokyklą, iki 24 m. Tėvai dėl vaiko išlaikymo gali susitarti procesiniame dokumente ir išlaikymas bus teikiamas iki numatyto amžiaus ar nurodytos sąlygos, nepaisant to, jog vaikui sukako 18 m. Tačiau, jei tai nėra aptarta, tai nuo 18 m. asmuo pats turi kreiptis dėl išlaikymo priteisimo kol mokinsis ar studijuos.
Taigi, vaiko išlaikymas - tai ne geranoriška pagalba, o įstatymu nustatyta pareiga, kurią tėvai privalo vykdyti ir už kurios nevykdymą taikoma atsakomybė.
Išlaikymo formos ir būdai
Dažniausiai išlaikymas priteisiamas pinigine forma - kasmėnesinėmis periodiniai mokėjimais. Tačiau gali būti ir kitokiomis formomis, kaip pvz.: perleidžiant nekilnojamąjį turtą, mokėjimas vienkartine išmoka. Praktikoje dažnai pasitaiko, jog šios formos miksuojamos, t. y. mokami ne tik periodiniai mokėjimai, bet ir papildomai prisiimama pareiga apmokėti gyvenamosios vietos, mokymosi, drabužių ar gydymo išlaidas. Taigi, pačios šalys sprendžia, kuri forma ir būdas joms priimtiniausias ir labiausiai atitiks vaiko poreikius. Teismo pozicija šiuo klausimus, tokia, jog vaiko poreikius reikia tenkinti kasdiena, todėl pirmumas visada teikiamas periodinėms išmokoms.
Vadovaujantis CK 3.200 str.: „Išlaikymas nepilnamečiams vaikams priteisiamas nuo ieškinio teismui pateikimo dienos. Jeigu ieškovas įrodo, kad tėvas ar motina išvengė pareigos išlaikyti vaiką, išlaikymas gali būti priteisiamas ir už praeitą laiką, bet ne daugiau kaip už trejus metus.“
Standartinė taisyklė: Teismas priteisia išlaikymą nuo ieškinio pateikimo dienos į priekį. Pvz., jei ieškinys paduotas 2025-09-10, tai išlaikymas mokamas nuo šios dienos.
Išimtis - už praeitą laiką: Jei įrodoma, kad tėvas/motina išvengė pareigos (nesirūpino, nebendravo, nedavė pinigų, atsisakė prisidėti), galima priteisti už praeitą laiką, bet ne daugiau kaip už 3 metus iki ieškinio padavimo. Atsiranda įrodinėjimo pareiga, t. y. reikia įrodymų (pvz., kad kitas tėvas faktiškai neprisidėjo, už nieką nemokėjo, nepadėjo ir pan.).
Pavyzdžiui.: Mama 2025-09-10 padavė ieškinį dėl išlaikymo. Tėvas faktiškai nesirūpino vaiku nuo 2022-01. Tokiu atveju, Teismas gali priteisti išlaikymą: nuo 2022-09-10 (t. y. už 3 metus atgal), jei bus įrodyta, kad tėvas tikrai nevykdė pareigos. Jeigu įrodymų nebūtų - tik nuo 2025-09-10 (ieškinio padavimo dienos).
Vaiko išlaikymo didinimas ir mažinimas
Vaiko išlaikymo dydis nėra nekintamas - jis gali būti padidintas arba sumažintas priklausomai nuo aplinkybių. Pagrindiniai kriterijai: vaiko poreikių pokytis ir tėvų finansinių galimybių pasikeitimas.
Yra du aspektai, kai vaiko išlaikymo dydis gali kisti, t. y. indeksavimas - tai pagal įstatymą privalomas veikiamas, kuris taikomas kas metai pagal paskelbtą indeksą, jo nei netaikyti, nei atsisakyti ar susitarti netaikyti - negalima. Kai vienas iš tėvų kreipiasi į teismą dėl išlaikymo padidinimo, motyvuojant pasikeitusiomis aplinkybėmis ar vaiko poreikiais. Pavyzdžiui.: Vaikas pradeda lankyti privačią sporto mokyklą, išlaidos išauga. Mama kreipiasi į teismą. Teismas gavęs įrodymus padidina išlaikymą nuo 250 iki 400 Eur.
Praktikoje dažnai kyla klausimas, o kokia ta minimali vaiko išlaikymo suma, į kurią būtų galima orientuotis. Tikslaus atsakymo nėra. Teismai šiai dienai yra išvystę praktiką, jog priteisiant vaiko išlaikymą reikia orientuotis į tą dienai galiojantį LR Minimalaus mėnesinio atlyginimo dydį (tai būtų apie 388 eur). Taip pat yra išaiškinta, jog priteisiant tik minimalų išlaikymą, jokiu papildomų įrodymų teikti ar rinkti “čekiukus ir sąskaitas” nebereikia, kadangi tai yra bazinis, minimalus dydis, kuris ir taip priklauso.
Kalbant apie vaiko išlaikymo mažinimą, ypač, kai tėvai motyvuoja mažomis pajamomis, esamais įsipareigojimais, atsiradusia nauja šeima, bedarbyste ar pan., galima sakyti, jog tai yra praktiškai neįmanomas dalykas, kadangi išlaikyti vaiką yra absoliuti tėvų pareiga. Teismas paaiškina: pirmiausia turi būti užtikrinti vaiko interesai, o tik paskui - skolininko patogumai. Tokio pobūdžio bylos teismas turi vadovautis geriausių vaiko interesų principais. Galimai vienintelė situacija, kada galima sumažinti išlaikymo dydį, t. y. tik tuo atveju, kai mokančio išlaikymą tėvo situacija yra tokia, kurios jis negali ir ateityje negalės pakeisti (dažnu atveju tai yra sveikata). Tačiau net ir esant neįgalumui, teismo pozicija yra pakankamai griežta: turi būti vertinamas ne tik pats neįgalumo faktas, bet ir kitos aplinkybės, t. y. turtas, sukauptos lėšos, galimybė persikvalifikuoti ir pan.
Išlaikymo įsiskolinimas
Jei tėvas (ar motina) nevykdo išlaikymo pareigos, susidaro įsiskolinimas. Tuo atveju, jei buvo teismo sprendimas, išduodamas vykdomasis raštas ir skola išieškoma per antstolį - gali būti areštuotos sąskaitos, turtas, nustatytos išskaitos iš atlyginimo ir pan. Jei yra sutuoktinis, kreipiamasi į teismą dėl išieškojimo galimybių iš sutuoktinio turto dalies.
Su vaiko išlaikymo įsiskolinimu, ypač kai asmuo dirba užsienyje - padeda Sodra. Kai asmuo piktybiškai nevykdo teismo sprendimo, jam gali grėsti ir baudžiamoji atsakomybė, t. y. LR BK 245 str. (dėl sprendimo nevykdymo) arba LR BK 164 (vengimas išlaikyti vaiką), kur asmeniui gręsia iki 2 m.
