Nubundi vieną rytą ir nebesupranti - iki šiol mielas, švelnus bei linksmas tavo mažylis staiga tapo viskuo nepatenkintu, pykstančiu ir nuolat prieštaraujančiu pikčiurna? Ir tai tęsiasi dienas, savaites, mėnesius… atrodo, kad niekas neveikia, o ką bedarytum - situacijos tik aštrėja. Oi, kaip man tai pažįma! Ir pačiai tame išbūti sunku, ir vaikui kažkaip padėti norisi - tik vis iki galo neaišku, o kaip? Kaip ir visad, atsisukau į jau patikrintas teorijas bei tyrimus: ką gi jie sako apie šį laikotarpį? Ir kaip tai gali (su)veikti praktikoje?

Pokyčiai raidoje

Maria Montessori ne veltui pirmąją raidos pakopą (0-6 m.) suskirstė į dar du smulkesnius etapus, pirmiausia dėl to, kad per šiuos metus vyksta itin reikšmingi raidos pokyčiai ir lyginant 0-3 bei 3-6 metų vaikus, kardinaliai skiriasi daug bazinių dalykų.

Kūdikystė/todlerystė (0-3 metai)

• Šioje fazėje vaikai aplinką tyrinėja bei pažįsta per pojūčius, mokosi pirmiausia per jutiminę patirtį ir neverbalinį bendravimą.
• Jie lavina pagrindinius motorinius įgūdžius ir kalbą.
• Dar vienas išskirtinumas, būdingas šiam laikotarpiui - ką M. Montessori apibūdino kaip „absorbuojantį protą”, kai vaikas nesąmoningai priima informaciją iš aplinkos jos nefiltruodamas bei neskirstydamas į tinkama/netinkama.

Ankstyvoji vaikystė (3-6 metai)

• Šiuo laikotarpiu vaikai pradeda tobulinti kūdikystėje įgytus įgūdžius.
• Jie tampa savarankiškesni bei pradeda dalyvauti sudėtingesnėse mokymosi ir socialinės sąveikos formose.
• Vaikų pažintiniai, emociniai ir socialiniai gebėjimai plečiasi, todėl jie gali mokytis ir žaisti labiau struktūruotai.
• Šiuo laikotarpiu taip pat pradeda vystytis vaikų valia, jie pradeda sąmoningai rinktis ir užsiimti tikslingesne veikla, taip pat geriau atsiminti ankstesnius įvykius, susitarimus bei pažadus.
• Esminis šio laikotarpio akcentas - emocijoms, jausmams ir savarankiškumui.

Treti bei ketvirti gyvenimo metai - savojo “aš” įtvirtinimui

Šįkart plačiau apie antrąjį, dažnai vadinamą threenager (yra kam prasideda anksčiau su terrible twos) etapą. Vystymosi požiūriu tai yra spartaus emocinio augimo ir pokyčių laikotarpis. Vaikai pereina nuo nesąmoningo aplinkos įsisavinimo prie sąmoningesnės sąveikos su pasauliu. Jie pradeda tikrinti ribas bei susitarimus, tėvų reakcijas, komunikuojamus dalykus ir pačią meilę. Tuo pačiu, mėgina vis labiau įtvirtinti savo nepriklausomybę, reikšti savo nuomonę, įnešti indėlį į šeimą. Vaikas bando viską daryti patys, stengiasi rinktis kiekvienoje situacijoje ir išreikšti tą savo valią. O tai tikrai ne visada būna laiku ar patogu aplinkiniams suaugusiems.

Emociškai vaikai vis geriau suvokia save kaip atskiras asmenybes. Jie patiria vis stipresnius ir įvairesnius jausmus, nors ne visada supranta ką ir kodėl jaučia. Taip pat, dar gali neturėti priemonių jiems išreikšti priimtinai ar suvaldyti. Tai gali lemti emocinį nepastovumą ir dažną nuotaikų kaitą arba tiesiog - tantrumus. Šio amžiaus vaikai taip pat pradeda ugdytis empatiją ir kitų žmonių emocijų supratimą, o tai dar labiau padidina jų emocinius rebusus.

Iššūkiai dažnai kyla dar ir dėl to, kad pačiame vaike persipina naujas bandymas efektyviai išreikšti savo poreikius ir jausmus bei atsiradęs ryškus jo nepriklausomybės troškimas su vis dar egzistuojančiu suaugusiojo, kaip atsakingo ir vedančio asmens bei paramos poreikiu. Būna kam sugrįžta atsiskyrimo nerimas. Kaip dažnai galime atsidurti akimirkoje, kai verkdamas vaikas nori būti laikomas ant rankų, bet tuo pačiu kartoja, kad išeitum ir paliktum jį vieną. Pažįstama? Ar mes galime padėti?

Nors su Ema dar esame šiame periode, viltingai norisi sakyti, kad jau persiritome į antrą jo pusę, nes tikrai jaučiasi palengvėjimas ir situacijų švelnėjimas bei retėjimas. Ir jei iš pradžių atrodė, kad neveikia niekas, su laiku, pradėjo ryškėti pasiteisinantys dalykėliai, kurie leido tiek man ramiau tame išbūti, tiek Emai jaustis geriau, lengviau susigaudyti tame, kas vyksta bei efektyviai praktikuotis savarankiškumą.

Aptaki teorija jums greičiausiai siūlys “nustatyti nuoseklias bei pozityvias ribas, siūlyti vaikui pasirinkimus, skatinančius savarankiškumą, ir validuoti jo jausmus, tuo pat metu nukreipiant jį į teigiamą emocijų ir elgesio valdymą”. Skamba labai paprastai, kol nereikia taikyti praktiškai 🙂 viskas čia teisinga ir prasminga, bet gal kiek per abstraktu, tad pasidalinsiu kas mums per laiką veikė praktiškai. PER LAIKĄ - raktinė frazė, pabrėžianti, kad, deja, bet greito rezultato ir magiško įrankio situacijos išspręsti čia ir dabar nėra - šis vaiko virsmas yra procesas, kuriame tikrai teks užsibūti. Bet čia kaip ir su visais sodinukais - sėji, laistai ir prižiūri ne vieną mėnesį, kol sulauki vaisių.

Amžiaus krizės ir kaip jas atpažinti

„Trečių metų krizė nebūtinai prasideda, kai mažyliui sukanka dveji. Ji gali prasidėti ir antrųjų pabaigoje ar net gerokai virš trejų. Tiesiog dažniausiai ji pasireiškia trečiaisiais gyvenimo metais, kai vaikas pradeda save suvokti kaip individą. Vis tik prie vaiko didelio noro visą daryti pačiam ir būti savarankiškam gali atsirasti ir nemalonių elgesio elementų - nuotaikų kaitos, isterijos, padidėjęs jautrumas: „Supykęs vaikas gali net pasakyti skaudžius žodžius, kad nemyli mamos ar jos nemėgsta. Supykęs mažylis tiesiog nemoka išreikšti savo emocijų, apibūdinti, kaip jaučiasi, todėl taip gali leptelėti. Jau daug metų su vaikais dirbanti psichologė teigia, kad kaip ir visuose vaiko raidos etapuose taip ir šiame - svarbiausia bendravimas ir ramybė. Žinoma, tikėtis, jog su vaiku „skandalo“ metu pavyks konstruktyviai pasikalbėti - nereikia. Pradžioje derėtų vaikutį nuraminti, apkabinti, pabučiuoti, o tik nurimus kalbėtis. „Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai visuomet turi šokti pagal vaiko dūdelę ir vos tik jam pravirkus paisyti jo norų ar įgeidžių. Egzistuoja pozityvi disciplina, kurios pagalba vaikas žino ribas ir žino pasekmės, jei jas peržengs“, - sako vaikų psichologė I. Pozityvios disciplinos esmė - vaikas turi žinoti, jog egzistuoja pasekmės, jei elgsis netinkamai. „Išminčiukų“ vadovė teigia, kad labai svarbu, jog tėvai parinktų adekvačias pasekmės. Nereiktų sakyti, jei nevalgysi - daugiau niekada negausi saldainių. Vaikas žino, kad tai nerealu. Vis tiek kažkada gaus ir todėl jis gali nereaguoti. Prasidėjus pirmosioms mažylio dramoms, kartais tėvams neužtenka kantrybės - ir jie vis dar tai sprendžia pliaukštelėjimais per sėdynę. Vaikų psichologė kategoriška - smurtas yra nepateisinamas jokiais būdais. „Visų pirma, smurtas gimdo smurtą. Smurtą - tiek psichologinį, tiek fizinį - matantis ar patiriantis vaikas kopijuos smurtaujančių veiksmus ir pats pradės smurtauti. O jei nepradės - patiriamas emocijas pradės sublimuoti. Be to, specialistė pataria nepraktikuoti ir palikimo vieno kambaryje. Ir jokiu būdu tamsoje: „Mažam vaikui tai gali atrodyti kaip tragedija, po tokio incidento jis gali pradėti bijoti tamsos ar apskritai bijoti, jog kažkur mama ar tėtė išeis, jį paliks, jis bus niekam nereikalingas. Suaugusiam 5-10 minučių nėra tokia ilga laiko trukmė.

• 2 metų krizė: garsusis „NE!“. Tai pirmasis vaiko „aš“ pareiškimas. Vaikas atranda savo valią ir nori ją išbandyti - viskam sako „ne“, net jei prieš minutę pats to norėjo. Priešgyniavimas, pykčio priepuoliai, verksmas viešose vietose - visa tai dažni šio amžiaus palydovai. Dvejų metų vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenybę, tačiau dar neturi pakankamai žodžių, kad išreikštų, ką jaučia. Štai kodėl emocijos dažnai „sprogsta“ verksmu ar riksmais.
• 3-4 metų krizė: mažasis maištautojas. Vaikas vis labiau išbando ribas, kyla daugiau konfliktų, dažnas žodis - „aš pats!“. Gali pasireikšti vaikiška agresija, brolių ar sesių erzinimas, noras dominuoti. Šiame amžiuje vaikas siekia kontrolės, bando suvokti, kiek gali paveikti aplinką ir žmones aplink save. Jo socialiniai įgūdiai dar tik formuojasi, todėl konfliktai - normalu.
• 5-6 metų krizė: mažasis filosofas. Vaikas pradeda daug klausinėti („kodėl dangus mėlynas?“, „kas yra mirtis?“), tampa jautresnis kritikoms, ieško taisyklių ir teisingumo. Gali pasireikšti didesnis nerimas, noras būti pirmu ar geriausiu. Smegenų vystymasis leidžia vaikui suprasti sudėtingesnius dalykus, bet emocinė branda dar atsilieka. Tai lemia prieštaringą elgesį - vieną dieną jis nori būti savarankiškas, kitą - glaustytis kaip kūdikis.
• 7-8 metų krizė: mažasis intravertas. Vaikas gali tapti tylesnis, labiau susimąstęs. Atsiranda nenoras bendrauti su draugais, nusivylimas savimi, kartais net sakoma: „Nenoriu į mokyklą“, „Man nesiseka“. Tai gali būti laikinas užsisklendimas, atsirandantis dėl vidinio augimo. 7-8 metų vaikas pereina į naują mąstymo lygį - pradeda analizuoti, lyginti save su kitais, suprasti atsakomybę. Tai kelia stresą ir gali sumažinti pasitikėjimą savimi.
• Paauglystė (11/12 -18 metų): Sakoma: „Yra normalu, jei paauglystėje kas nors vyksta nenormaliai, ir yra nenormalu, jei viskas vyksta normaliai“. Paauglystė - padidinto emocionalumo periodas. Emocijos gali keistis labai greitai nuo begalinio liūdesio iki juoko pro ašaras be jokios tėvams aiškiai suvokiamos priežasties. Net 40 % paauglių išgyvena nereikalingumo jausmą. Todėl labai svarbu neatsitolinti nuo vaiko, nemanyti, kad jei jis nekalba ar užsidaro kambaryje, tai jam nereikia dėmesio, meilės ir švelnumo. Tą galima rodyti padarant jam arbatos ar pakviečiant kartu pažiūrėti filmą. Paaugliai labai jautriai reaguoja į savo išvaizdą. Veidrodis tampa geriausiu draugu ir didžiausiu priešu. Pagrindinis reikalavimas vaikui - paklusimas, suaugusiajam - iniciatyvumas ir savarankiškumas. Paauglystės metu vaikas atsiduria tarp šių prieštaraujančių vienas kitam reikalavimų lyg tarp dviejų ugnių: viena vertus, jis nebenori paklusti, nes turi savo nuomonę, tuo pačiu bendraamžių nuomonę laiko svarbesne nei tėvų, antra vertus, jis dar nemoka būti savarankišku ir neturi tam galimybių, o ir tėvai jam neleidžia pilnai tokiu būti. Todėl manoma, kad pats optimaliausias tarpusavio su vaiku santykių variantas yra tuomet, kai paauglys laisvai dalyvauja diskusijose, kurios jį liečia tiesiogiai, ir kai stengiamasi jo nuomonę suderinti su tėvų nuomone. Gaila vaikų, kurie auga autoritarinio režimo sąlygomis: „pasakiau - padaryk“, „patylėk, tavęs niekas neklausia“. Tokiu atveju tėvai trukdo vaiko brendimui, gilina jo krizę ir verčia jaustis nesuprastu, nesvarbiu ir nemylimu. Paauglys nori laisvės - reikia jos duoti, tačiau nubrėžti ribas. Nori į diskoteką? Gerai, tačiau turi grįžti iki 22 val.

Kaip padėti vaikui įveikti krizę?

Nors su Ema dar esame šiame periode, viltingai norisi sakyti, kad jau persiritome į antrą jo pusę, nes tikrai jaučiasi palengvėjimas ir situacijų švelnėjimas bei retėjimas. Ir jei iš pradžių atrodė, kad neveikia niekas, su laiku, pradėjo ryškėti pasiteisinantys dalykėliai, kurie leido tiek man ramiau tame išbūti, tiek Emai jaustis geriau, lengviau susigaudyti tame, kas vyksta bei efektyviai praktikuotis savarankiškumą.

Aptaki teorija jums greičiausiai siūlys “nustatyti nuoseklias bei pozityvias ribas, siūlyti vaikui pasirinkimus, skatinančius savarankiškumą, ir validuoti jo jausmus, tuo pat metu nukreipiant jį į teigiamą emocijų ir elgesio valdymą”. Skamba labai paprastai, kol nereikia taikyti praktiškai 🙂 viskas čia teisinga ir prasminga, bet gal kiek per abstraktu, tad pasidalinsiu kas mums per laiką veikė praktiškai. PER LAIKĄ - raktinė frazė, pabrėžianti, kad, deja, bet greito rezultato ir magiško įrankio situacijos išspręsti čia ir dabar nėra - šis vaiko virsmas yra procesas, kuriame tikrai teks užsibūti. Bet čia kaip ir su visais sodinukais - sėji, laistai ir prižiūri ne vieną mėnesį, kol sulauki vaisių.

Trejų metų krizė ir kas praktiškai veikia mums:

• Pastovus ritmas - nuosekli rutina suteikia saugumo ir nuspėjamumo jausmą, o tai padeda vaikams suprasti, ko tikėtis toliau bei sumažina nerimą ir pasipriešinimą. Taip pat, jei kasdien filmukus žiūrite tik ryte, pavyzdžiui, mažyliui bandant šią ribą testuoti ir vis prašyti kitu dienos metu, gan lengvai ją išlaikysite, nes juk VISADA filmukus žiūrite tik ryte - susitarimas aiškus, nekintamas ir jau pažįstamas. Tai nereiškia, kad vaikas nebandys derėtis, neprašys kitų alternatyvų, nesusigalvos naujų dalykų ar neišsisukinės nuo mažiau mėgstamų dienos etapų (pvz. dantų valymas), tikrai bandys, tačiau pastovumas bus itin didelė pagalba jums, tą ribą laikant. Taip pat, žinojimas kas kada vyksta, leidžia vaikui lengviau įsitraukti į šeimos ritmą ir pačiam praktikuotis bei įvaldyti naujus įgūdžius, taip auginant savarankiškumą. O vieną dieną atsikelsit ir rasit vaiką jau išvalytais dantim ir patį besirengiantį savo kambaryje, nes tiesiog taip šeimoje darote kasdien…
• Paruošta aplinka - vėlgi, nieko ypatingai sudėtingo: vaiko poreikiams ir savarankiškumui reikalingi daiktai (indai, įrankiai, higienos reikmenys, drabužiai ir pan.) visad savo vietose, lengvai prieinami ir pasiekiami. Visko ne per daug, kad vaikui būtų lengva išsirinkti, o pasinaudojus - susitvarkyti. Iš anksto apgalvodami ir sudėdami drabužius, tinkamus sezonui ir, iškart užtikrinsime, kad norintis savarankiškumo vaikas apsirengs tinkamai pats (kad ir nederančiom spalvom). Tas pats galioja ir žaislams - ne per daug, visi turi savo vietas. Tokiu būdu, vaikas gali namuose savo poreikius patenkinti pats, o mūsų prašymai ką nors padaryti, susitvarkyti ar pažaisti savarankiškai tampa realistiškais ir įgyvendinamais.
• Daiktų padėjimo atgal į vietą svarbą galima pademonstruoti praktiškai, pavyzdžiui, Ema vis nerasdavo tai savo žirklių, tai klijų, tai dar ko nors… nerasdavo, nes ieškodavo ten, kur jų vieta (kur aš visada padedu kai tvarkausi), bet prieš tai būdavo jas kur nors užmetusi, o aš nesutvarkiusi 😀 iškylant šioms situacijoms, vis kalbėjome, kad va kaip nesmagu, kai daiktas ne savo vietoje. Tada po kiekvienos veiklos pradėjom kartu tvarkytis, man vis primenant, kaip nesmagu kai paskui neranda žirklių, o plastilinas būna sudžiūvęs. Taip, per natūralias pasekmes, Ema po truputį pradėjo prisiminti ir vis dažniau apsitvarkyti pati.
• Tikrai ne visada! Kai vaikas yra tantrume, pyksta, liūdi ar stipriai išjautinėja momentinę emociją, tikrai nėra prasmės kalbėti ir aiškinti dalykų. O ir mums juk reikia daug jėgų vien tame išbūti. Tad ir būname - šalia, nepaliekant vaiko vieno, patvirtinant, kad “aš matau, kad tau sunku, aš pabūsiu greta”. Galima pasiteirauti gal norisi apsikabinimo ar kokios kitokios pagalbos, bet tikrai nebus nieko stebėtino, jei vaikas atsisakys. Net jei vienos ar kitos emocijos išraiška tuo momentu yra netinkama, kuo mažiau žodžių ir įsikišimo, tuo geriau - tik tiek, kiek reikia. Palaikyti už rankų su “aš neleisiu tau manęs mušti” ar išnešti vaiką iš bendros erdvės ir “pabūsime čia tiek, kiek tau reikės”.
• O va jau nurimus galima kalbėtis. Kas čia buvo? O kodėl? Kas sukėlė vienas ar kitas emocijas, kaip jos jautėsi kūne, kur kaupėsi, ką norėjosi daryti? O kaip tinkamai galima tą emociją išleisti? Stebėdami savo vaiką tikriausiai gan lengvai galite įvardinti kur kaupiasi jo pyktis (jei mušasi ar mėto daiktus - rankose, jei spardosi ar trepsi - kojose ir pan.). Mūsų darbas padėti jiems patiems tai identifikuoti, pajausti ir atrasti veikiančius tinkamus metodus emocijoms bei jausmas reikšti.
• Ir čia tikrai toooooks ilgas procesas, reikalaujantis ne tik suvokimo, bet ir savikontrolės, gebėjimo pagauti savo impulsus, kas tikrai visiems suaugusiems pavyksta! Tad lūkesčiai vaikams tikrai neturėtų būti aukšti. Bet kalbam, skaitom, aptarinėjam, rodom pavyzdį, būnam šalia ir žingsnis po žingsnio kartu tobulėjam.
• Dar gal svarbu ir savo lūkesčius susivaldyti - savikontrolė nereiškia, kad vaikas nepyks, neverks ar nejaus nepasitenkinimo. Sekimas vaiku - kai galiausiai pripažinau sau, kad niekad neužbėgsiu įvykiams už akių, o verčiau visad vysiuosi savo vaiką ir jo raidą, man labai palengvėjo! Nes tai reiškia, kad aš neturiu turėti visų atsakymų, verčiau atvirom mintim stebėti Emą ir pastebėti ko jai šiuo metu reikia, kuo ji gyvena, ką tyrinėja bei tai atliepti. Ir tikrai, mūsų vaikai mums nuolat sufleruoja apie savo išgyvenimus bei poreikius, tereikia sustoti, nurimti ir pastebėti. Lyg tai būtų lengva 🙂 bet kaip ir viskas gyvenime - su praktika lengvėja!
• Ir taip po truputėlį, renkantis kuriuos mūšius kovoti, o kada tiesiog atsitraukti, daug kalbantis vėl ir vėl apie tą patį, per sukąstus dantis šimtas šeštą kartą rodant pavyzdį savo kailiu, įsiklausant į tą mažą žmogų, pastebėjau, kad progresas yra! Pasirodo, ji visą laiką mane girdėjo, klausėsi, dėjosi į galvą ir kaupėsi, bandė, fail’ino, vėl bandė, kol vieną dieną atėjo ir pasakė “mama, aš turiu mintį - gal mes nesipykime, o geriau kartu susitvarkykim ir bus visiems linksmiau”. Nemeluosiu, nubraukiau ašarą.

Krizės kaip augimo taškas

Amžiaus krizė yra augimo taškas, tai momentas, kai vaikas turi didelį raidos šuolį. Jo psichika įgauna tam tikrų įgūdžių. Tuo pačiu pirmiausia atsiranda chaosas, nes vaikui reikia lavinti savo naujus įgūdžius, žinias apie pasaulį ir save pasaulyje (šis laikotarpis ir yra laikomas krize), įveikus ją prasideda gana ramus gyvenimas, kuris tęsiasi iki naujos krizės.

Krizės laikotarpiu vyksta kokybiniai vaiko pokyčiai. Mažylis jau nebebus toks, koks buvo anksčiau ir santykius su juo reikia kurti nauju būdu. Savotišką krizę išgyvena ir tėvai, nes prieš akis „naujas“ vaikas, prie kurio vėl reikia prisitaikyti (senieji auklėjimo metodai ir bendravimo technikos nustoja veikti).

Tam, kad chaosas greitai užleistų vietą ramiam laikotarpiui, krizė praeitų greičiau ir ne taip sunkiai:

• Prisiminkite teigiamą krizės pobūdį (Valio, mano vaikas auga, vystosi, keičiasi!).
• Būkite pasirengę naujiems santykiams ir bendravimo su vaiku būdams, atsižvelgdami į pasikeitusias jo žinias apie save ir pasaulį, prisitaikykite ir prie naujo jo vaidmens šiuose santykiuose.
• Reikėtų atsižvelgti į vystymosi pobūdį, vykstantį toje ar kitoje krizėje, nesipriešinti, gerbti vaiką ir suteikti erdvės jo raiškai.
• Atsiminkite, kad bet kokia krizė yra naujas vaiko atskyrimo nuo tėvų etapas (buvo pilve - gimė, visą laiką buvo laimingas glėbyje - išmoko savarankiškai ir nepriklausomai judėti, ir pan.). Tai naujas jo formavimosi etapas. Vaikui reikia daugiau laisvės, jis vis labiau suvokia save kaip atskirą asmenybę „aš“.

SVARBU! Krizės netrunka metų metus, paprastai tai kelių savaičių arba 2-3 mėnesių klausimas. Ikimokyklinio amžiaus vaiko psichika vystosi netolygiai. Šuoliais. Tarp šių šuolių būna momentų, kurie vadinami krize. Nors šis žodis mums kelia begalę neigiamų asociacijų ir skamba labai bauginamai, psichinio vystymosi krizė neturėtų būti suprantama kaip kažkas labai baisaus.

Vaikystės krizės yra ne „siaubas baubas“, o galimybės vaikui augti ir bręsti. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų iššūkių. Tačiau svarbiausia - suprasti, kad šie elgesio pokyčiai nėra blogas auklėjimas ar vaiko „užsispyrimas“, o natūralūs raidos etapai.

tags: #astuoniu #metu #vaiko #krize

• Šiuolaikinė ugdymo samprata darželyje
• POÄNG vaikiško fotelio užvalkalo savybės
• Kaip pradžiuginti naują mamą
• Apie Britton servetėles
• Darželio „Žemuogiu Pievele“ ugdymo kokybės apžvalga