Vaikas - tai unikali būtybė, turinti labai lakią vaizduotę. Įvairios knygos gali sužadinti vaikiškąją vaizduotę ir daug ko išmokyti. Viena žymiausių vaikų rašytojų pasaulyje Astrida Ana Marija Lindgren yra pasakiusi: „Niekas taip nesužadina vaiko vaizduotės kaip knyga“. Šie žodžiai įrodo, kad knygos padeda sužadinti vaiko vaizduotę.
Šis kalbėjimas puikiai tinka, norint išanalizuoti vaikiškąją vaizduotę ir išsiaiškinti, kokios knygos ir kaip gali sužadinti vaikiškąją vaizduotę. Būtent šis darbo pavyzdys yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį darbą teigiamai.
Kas yra Astrida Lindgren?
Astrida Lindgren yra įžymiausia, mylimiausia ir garsiausia Švedijos rašytoja. Jau daugelį metų Švedijoje viešųjų bibliotekų populiarumo suvestinėse ji užima pirmąją vietą, gerokai aplenkdama kitus rašytojus - tiek vaikų, tiek suaugusiųjų.
Vis dėlto A. Lindgren šlovė nėra tokia visuotinė kaip gali atrodyti. Iš tikrųjų, ne sykį bendraudama su užsienio vaikų literatūros specialistais, suvokiau, jog manieji Vakarų kolegos turi miglotą supratimą apie A. Lindgren. Norėdami likti mandagūs, jie prisimins keletą pavadinimų, bet tuo pat metu pasidomės, ar A. Lindgren yra kažkas tokio kaip Enid Blyton, - rašytoja, pamėgta vaikų, bet atmesta kritikų, - ir tai, be abejo, labai iškalbinga.
Švedijoje apie A. Lindgren buvo parašyta daktaro disertacija, išleista keletas tomų rimtų straipsnių rinkinių. Gausu publikacijų tarptautiniuose leidiniuose. Tačiau vien tai, jog A. Lindgren išversta ir išleista daugybėje šalių (pavyzdžiui, JAV parduota daugiau kaip 4 mln. Pepės Ilgakojinės egzempliorių), savaime dar neįrodo jos populiarumo. Išspausdinta knyga nebūtinai yra skaitoma ir mėgstama.
Astridos Lindgren populiarumo paslaptis Rusijoje
Yra viena šalis, kurioje A. Lindgren besąlygiškai pripažįstama, - tai Rusija. Pirmiausia į rusų kalbą buvo išverstas Karlsonas, kuris gyvena ant stogo - 1957-aisiais, t. y. vos dveji metai po originalo pasirodymo, o tai labai netipiška, nes pavyzdžiui, Mikė Pūkuotukas ten buvo išverstas 1960, Merė Popins ir Piteris Penas 1968, o Edita Nesbit - tik 1990 metais. Karlsonas - tas savimyla, smaližius, juokingas storuliukas su propeleriu nugaroje - pergalingai perskriejo visą Tarybų Sąjungą. Nėra nė vieno vaiko ir netgi suaugusiojo, kuris nežinotų Karlsono. Atsirado žaislų, lipdukų, pašto ženklų, puodelių, kilimėlių, užuolaidų, šokolado dėžučių ir kitokių komercinių dalykų, vaizduojančių Karlsoną, - taip, kaip Vakaruose vaizduojami V. Disnėjaus veikėjai.
Maskvos teatruose kas sekmadienį pakaitomis būdavo rodoma tai Karlsonas, tai Pepė Ilgakojinė, ir daugiau kaip dvidešimt penkerius metus salės lūžo nuo žiūrovų. Kokia yra A. Lindgren populiarumo Rusijoje paslaptis? Kokius skaitytojo vaiko poreikius tenkino jos veikėjai?
Semiotikoje kultūrų sąveika yra suprantama kaip nuolatinis kitos, užsienio, kultūros ženklų aiškinimasis. Tame procese, kurį valdo „savos“ kultūros kodai, kai kurie ženklai ir reiškiniai yra atpažįstami ir priimami, o kiti tuo metu ignoruojami ir atmetami, nes suvokiami kaip tolimi, svetimi, „neišverčiami“.
Akivaizdu, jog A. Lindgren knygos Rusijos skaitytojų buvo atpažintos ir priimtos kaip „savos“, suprantamos ir pageidautinos, - bent jau labiau negu Vakaruose. Taigi A. Lindgren knygose aptiktų kultūros kodų interpretacija Rusijoje sukūrė palankias sąlygas toms knygoms pripažinti.
Pepė Ilgakojinė ir Karlsonas - maištininkai prieš autoritetus
Totalitarinėje visuomenėje suabejoti valdžia tolygu ją griauti. A. Lindgren knygose svarbiausias protesto prieš autoritetus simbolis, žinoma, yra Pepė Ilgakojinė. Didelis A. Lindgren knygų poveikio ir pačios autorės populiarumo Rytų šalyse šaltinis yra tai, jog ji atvirai stoja vaiko pusėn - kitaip sakant, silpnojo, bejėgio ir engiamojo pusėn. Vienišo Mažylio Karlsone.
Be to, A. Lindgren leidžia savo veikėjams mesti iššūkį normų ir konvencijų, pilkos kasdienybės, autoritetų, nusistovėjusių santykių ir tvarkos diktatui. Kalis Bliumkvistas pasipriešina suaugusiųjų pasauliui savo sumanumu ir drąsa, Bosė Olsonas (vėliau - princas Mijo) - kūrybiška vaizduote, Karlsonas - blogu elgesiu. Karlsonas, ypač pamėgtas Rusijoje, kartu su Pepe Ilgakojinė yra geriausi A. Lindgren veikėjai, aiškiai peržengę visuomeninę hierarchiją disidentai, triukšmadariai. Pepę daro laisvą jos nepaprasta jėga, Karlsoną - propeleris. Abi ypatybės priklauso fantazijos, pasakos pasauliui, kuris Rusijoje vaikams daugelį metų nebuvo lengvai prieinamas.
Rusijos kontekste skaityti Pepę Ilgakojinę ar Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, reiškė skaityti įslaptintą pamfletą, nukreiptą prieš priespaudą - visuomenės, mokyklos, autoritariškų tėvų priespaudą. Laimė, tarybiniai kontrolieriai niekada nepastebėjo tų poleminių knygų prasmių, - greičiausiai dėl to, jog manyta, kad vaikų knygos negali kelti grėsmės režimui.
Pepė Ilgakojinė - maištininkė, normų laužytoja, „chaoso veiksnys“, kaip ją įvardijo švedų mokslininkė V. Edström, - buvo kritiškai vertinama angliškai kalbančiose šalyse. Ji traktuota kaip blogas pavyzdys jauniesiems skaitytojams, kaip visiškai negerbianti suaugusiųjų. Ji vadinta kapitaliste - dėl neišsenkamų aukso atsargų. Ji vadinta rasiste - dėl nuotykių laukinių saloje ir tariamai niekinamo požiūrio į jos gyventojus. Be to, tvirtinta, kad Pepės požiūris į gerai išauklėtą žaidimų draugę Aniką esą išduodąs jos antifeministines nuostatas.
Nereikia nė sakyti, jog visi šie kritikai visiškai nesugebėjo pasakojimuose apie Pepę įžvelgti ironijos. Bet pirmiausiai jie neįžvelgė prieš valdžią, konvencionalumą, prieš totalitarizmą nukreipto patoso. Net nuostabu, jog A. Lindgren, gimusi ir augusi demokratiškoje Vakarų aplinkoje, taip giliai ir subtiliai jautė priespaudos esmę. Tam tikra prasme ji užėmė rašytojo Orvelo vietą vaikų literatūroje, nes taip pat giliai perprato despotizmo mechanizmą. Tačiau vien dėl to, jog A. Lindgren rašo vaikams, ji negali būti tokia pesimistiška kaip Orvelas, ji leidžia vaikui įveikti despotizmą.
Pepė Ilgakojinė laužo nusistovėjusias normas. Ji yra patriarchaliniame pasaulyje, nepriklausoma asmenybė vidutinybių pasaulyje, maištaujanti prieš tokį pasaulį, kur vaikus mato, bet jų neišgirsta, ji - mažasis Robinas Hudas, švaistantis auksines monetas vargšams ir engiamiesiems. Be to, ji labai kūrybinga kalbininkė, iš pirmo žvilgsnio, regis, laužanti kalbos ir logikos normas, bet iš tikrųjų ignoruojanti sustabarėjusį mąstymą ir požiūrį į tam tikrus dalykus. Kaip ir Piteris Penas, Pepė nenori užaugti. Bet, kitaip nei jis, Pepė nenori užaugti dėl to, jog nenori tapti „didžiai šaunia Dama“. Nenori tapti tokia, kokios iš jos tikimasi: tvarkinga, paklusni ir nuobodi. Ji nenori socializuotis. Ji tokia, kokie svajoja būti visi vaikai - stipri, nepriklausoma ir laisva nuo suaugusiųjų pasaulio.
Astridos Lindgren kūrybos reikšmė ir poveikis
Vakarų šalyse antitotalitarinės A. Lindgren idėjos niekada nedarė tokio stipraus įspūdžio kaip Rusijoje. Danijos kritikus A. Lindgren labiausiai erzino dėl to, kad bandė bėgti nuo tikrovės. Jai priekaištauta, kam apgaudinėjanti vaikus ir peršanti jiems svajones, užuot kėlusi rimtas, tikroviškas problemas ir siūliusi, kaip jas spręsti. Tegul kolegos iš Danijos ir toliau laikosi įsikibę realizmo. Aš labiau norėčiau aptarti A. Lindgren meninę vertę.
Jos idiliškos knygos tokios kaip Padaužų kaimo vaikai arba Rasmusas klajūnas, Rytų Europoje buvo sveikintina priešsvara socialistiniam realizmui, tam melagingam, dirbtiniam stiliui, kuris buvo privalomas tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūrai. Vakarų šalyse jau prieš A. Lindgren ar tuo pat metu buvo parašyta knygų, kurios atliko tą pačią funkciją: Alisa Stebuklų šalyje, Ozo šalies burtininkas.
Rusijoje pasakos ir kitokia fantastinė literatūra ilgą laiką buvo uždraustos. Todėl tikriausiai tik dėl neabejotinos A. Lindgren knygos užpildė tuštumą, spragą.
Knygoje Mijo, mano Mijo našlaitis vaizduotėje palieka savo bespalvę kasdienybę ir išgyvena nuotykių palaimą Tolių šalyje. Ar tai bėgimas nuo tikrovės? Ne, vaizduotė suteikia berniukui jėgų įveikti sielvartą, vienatvę ir baimę. Svajonės stiprina jo dvasią, jis vyriškėja. Tačiau griaunamoji mintis veikia skaitytojo pasąmonę kaip laisvės ir kovos dvasia, kaip kvietimas fantazuoti, žaidžiant užkariauti pasaulį.
Iškalbinga, kad vokiečių mokslininkas Klausas Dodereris Brolius Liūtaširdžius laiko pesimistine knyga. Kodėl K. Dodereris šioje knygoje neįžvelgia paguodos idėjų? K. Dodereris A. Lindgren knygą vertina labai siaurame Vakarų Europos kontekste, nusivylimu paženklinto 8-ojo dešimtmečio, kuris atėjo po radikalios septintojo dešimtmečio pabaigos, kontekste. Rusijos ir kitų Rytų Europos šalių skaitytojas šioje knygoje įžvelgia daug platesnį kovos su priespauda vaizdą, kovos, kuri po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje galėjo vykti tik svajonėse ir vaizduotėje. Pavaizdavusi berniuką, fantazijos dėka įveikusį baimę ir skausmą, A. Lindgren Rytų Europos skaitytojui pateikė vilčių ir davė vyriškumo pamoką.
Paprastai aš nemėgstu vaikų knygų laikyti tiesioginiu socialinių procesų atšvaitu. Man labai nepatinka atvirai politinė Brolių Liūtaširdžių interpretacija - kaip Vietnamo karo atvaizdavimas, susiaurinti šį daugiaprasmį kūrinį iki tokio primityvaus siužeto - reikštų suabejoti A. Lindgren talentu. Vis dėlto negaliu susilaikyti nepapasakojusi, jog 1981 m. parašytoje knygoje Ronja plėšiko duktė, be kitų teksto lygmenų, įžvelgiu ateities viziją, o plėšikų pilį skiriančius Pragaro nasrus suvokiu kaip ryškų Berlyno sienos, geležinės uždangos tarp Rytų ir Vakarų, simbolį.
ASTRIDA LINDGREN
Astrida Lindgren - ne tik rašytoja, bet ir visuomenės veikėja
Rašytoja Astrida Lindgren ne tik sukūrė vaikystę pakeitusius, unikalius ir žaismingus personažus, bet ir pati nugyveno ne mažiau spalvingą gyvenimą. Nuostabi vaikystė, sunkus paauglystės tarpsnis ir nesibaigiantis maištas - ne viską griaunantis, tačiau kviečiantis į pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
- Astrida buvo pirmoji moteris savo miestelyje, nusirėžusi ilgus plaukus. Šiandien tai neatrodo labai didelė provokacija, tačiau anuomet paskatino be galo daug apkalbų. Kaip pasakoja pati rašytoja, miestelyje tai buvo tokia naujovė, kad žmonės sustodavo ir prašydavo jos pakelti skrybėlę, kad galėtų geriau apžiūrėti šukuoseną.
- Nors rašytojos vaikystės galėtų pavydėti kiekvienas vaikas - ji kasdien nevaržomai žaidė ir svajojo su savo broliu bei seserimis, paauglystė Astridai buvo kur kas sunkesnė. Kaip sako autorė, vieną dieną ji tiesiog suvokė, kad nebegali daugiau žaisti ir nuo tada tapo maištinga mergina. Būdama aštuoniolikos, rašytoja pastojo, šokiruodama konservatyvią gimtojo miestelio bendruomenę. Astrida ilgai slėpė savo nėštumą, bet, galop, buvo priversta išvykti į Stokholmą. Rašytoja pagimdė sūnų Larsą, tačiau paliko jį augti globėjų šeimoje.
- Rašytojos vaikai ne kartą patvirtino, kad Astrida nebuvo tipinė motina. Kitaip nei daugelis to meto mamų, Astrida nebijojo pati elgtis kaip vaikas - kartu su sūnumi ir dukra laipiojo po medžius ir įsitraukdavo į įvairiausius žaidimus. Astrida nebuvo viena tų motinų, kurios sėdi ant suoliuko ir žiūri į savo žaidžiančias atžalas.
- „Pepės Ilgakojinės“ idėja iš tiesų priklauso visai ne Astridai, bet jos dukrai Karin. Vieną dieną sunkiai susirgusi ir lovoje priversta gulėti mergaitė paprašė mamos papasakoti istoriją apie išgalvotą veikėją. Rašytoja, nieko nelaukusi, tai ir padarė. O paskui, praėjus nemažai laiko, šį istorijų rinkinį surašė savo dukrai kaip dovaną.
- Dažnai knygų personažų idėjos ir istorijos gimdavo visai netikėtai arba pasitelkus vaikystės prisiminimus. Pavyzdžiui, neklaužada Emilis iš Lionebergos buvo autorės išsigelbėjimas, prižiūrint savo trejų metų anūką. Jam pratrūkus nenumaldomai verkti ir rėkti, Astrida lyg niekur nieko paklausė, ar jis nenorėtų išgirsti istorijos apie Emilį.
- Astrida buvo ne tik viena žymiausių Švedijos rašytojų, bet ir įtakinga visuomenės veikėja. Rašytoja aktyviai kovojo prieš bet kokį smurtą prieš vaikus, pasisakė už ekologinių problemų sprendimą, o vienas gyvūnų apsaugos įstatymų netgi buvo pavadintas Astridos vardu.
- Astrida pasižymėjo ne tik rašytojos talentu, bet ir aštriu liežuviu. „Sunkus lyg alaus butelis. Labai didžiuojuosi“, - šiais žodžiais Astrida atsiėmė Švedijos akademijos apdovanojimą. Kita žymi istorija įvyko su Boris Pankinu, sovietų ambasadoriumi Stokholme. Kadangi Karlsonas buvo itin populiarus jo šalyje, jis prasitarė autorei, kad dvi knygos, kurias turi kiekviena rusų šeima - tai biblija ir „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“.
- Nors su laiku rašytojos klausa ir regėjimas pradėjo ženkliai blogėti, kone iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų ji atsakinėjo į skaitytojų laiškus ir rūpinosi aplinkosaugos problemomis. Visgi, kaip pasakoja autorė, telefonu kalbėdama su savo seserimis, ji dažnai pokalbį pradėdavo žodžiais „Mirtis, mirtis, mirtis“ - tai buvo savotiškas priminimas, jog mirtis neišvengiama, ir tuo pačiu - būdas pasijuokti iš situacijos sentimentalumo. Astrida pasaulį paliko (ir kas žino, į kurį iš savo įsivaizduojamų pasaulių iškeliavo) 2002 metais. Ją palydėjo tūkstančiai žmonių, o laidotuvėse apsilankė ir karališkoji šeima.
- Astrida iš viso parašė 34 knygas, kurių didžioji dauguma sulaukė nepaprasto skaitytojų pripažinimo. Rašytojos kūriniai išversti net į 107 kalbas! Ji pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp kurių - ir žymusis Hanso Kristiano Anderseno medalis, dažnai vadinamas vaikų literatūros Nobelio premija. Beje, rašytojos garbei pavadintas asteroidas, o jos atvaizdas puošia 20 Švedijos kronų banknotą.
- Žinoma, teisingiausias atsakymas būtų - knygose! Tačiau yra ir dar kelios vietos, kurios saugo rašytojos atminimą. Pavyzdžiui, „Astridos Lindgren pasaulis“ Švedijoje, laikomas viena populiariausių šalies atrakcijų - jame galima susitikti su knygų personažais, pažiūrėti filmų, pasiklausyti muzikos.
Astrida Lindgren parašė daugybę knygų vaikams, tapo žinoma visame pasaulyje ir itin populiari savo šalyje. Ji tikrai nebuvo iš tų moterų, kurios sėdi po šluota ir pritariamai linksi galva. Priešingai, Astrid turėjo tvirtą nuomonę įvairiais globaliais ir nacionaliniais klausimais. Astrid visą savo gyvenimą nuolat priešinosi neteisybei ir priespaudai. Ji aršiai kovojo už vaikų teises, gyvūnų gerovę ir gamtos apsaugą, kritikavo mokesčių ir socialinės apsaugos sistemą.
1980-tais metais buvo daug diskutuojama apie branduolinę energetiką ir Švedija dėl šio klausimo rengė referendumą. Įsitraukusi į šį klausimą Astrid Lindgren skatino valstybę atsisakyti branduolinės energijos vartojimo, uždaryti elektrines ir uždrausti urano gavybą. Taip pat ji pasisakė už gamtos išteklių išsaugojimą.
Kita garsi rašytojos kampanija buvo kova už gyvūnų teises. Ji parašė daug straipsnių, kuriuose švietė žmones apie gyvūnų padėtį Švedijos fermose. Astrid Lindgren nuomonė tapo tokia svarbi, kad visuomenė reikalavo ją išreikšti pačiais įvairiausiais klausimais: nuo taikos pasaulyje iki dantų priežiūros.
Astridos Lindgren knygų reikšmė ir vertybės
Astrida Lindgren „Pepė Ilgakojinė“. Pepė - mergaitė, išsiskirianti ryškiais drabužiais, raudonais plaukais ir strazdanotu veidu. Ji pašėlusi, drąsi, visada elgiasi taip, kaip nori, ir gyvena viena. Ji mėgsta nuotykius, nieko nebijo ir yra pati stipriausia mergaitė žemėje. Knygoje, kuri išgarsino rašytoją, skaitykite apie Pepės bei jos kaimynų Tomio ir Anikės nuotykius, kurių čia tikrai daug. Draugai iškylaus, eis į cirką, žais policininkus, ruošis į svečius, tramdys ryklius ir kitaip pramogaus. Bus linksma!
Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“. Kaip jau minėjau, autorė knygą parašė tuo metu, kai šalyje buvo daug kalbama apie branduolinę energiją ir gamtinius išteklius. Istorijoje jaučiama ypatinga meilė gamtai. Knygoje susipažinsime su Ronja - plėšikų vado dukra, kuri savo dienas leidžia lakstydama po miškus. Vieną dieną į kitą kalno pusę atsikrausto dar viena plėšikų gauja, o Ronja susidraugauja su jų vado sūnumi Birku.
Astrid Lindgren „Rasmusas klajūnas“. Autorės knygose dažnai sutiksime skriaudžiamus vaikus, kuriems trūksta meilės. Rasmusas irgi toks. Tai berniukas, kuris auga vaikų namuose ir neturi jokių vilčių būti įvaikintas. Juk jis didelis ir negražus, o įtėviai mieliau renkasi mergaites. Vieną naktį Rasmusas pasprunka ir iškeliauja ieškoti šeimos, kuri norėtų jį priimti. Kelionėje jis susidraugauja su suaugusiu elgeta Oskaru ir jie abu leidžiasi į nuotykius. Du draugai keliauja per miestus ir kaimelius, patiria daug išbandymų, paskanauja laisvės skonio ir pradeda suprasti atsakomybės ir pareigos prasmę bei draugystės vertę. Ar suras Rasmusas naujus namus?
Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“. Aš dievinu detektyvus. Ir esu tikra, kad „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ buvo pirmas mano gyvenime perskaitytas detektyvas, pasėjęs šią meilės sėklą. Istorija pasakoja apie draugus Kalį, Evą Lotą ir Andersą, kurie priklauso Baltosios Rožės riteriams ir kovoja su kita vaikų grupele - Raudonosiomis Rožėmis. Tačiau mažą miestelį sudrumsčia tikri nusikaltimai, kuriuos šaunieji riteriai pasiryžę išsiaiškinti anksčiau nei policija. Beje, ši knyga 1976-tais metais buvo ekranizuota Lietuvoje.
Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“. Tai pirmoji mano perskaityta Astrid Lindgren knyga, po kurios įsimylėjau ir autorę, ir pasakų bei maginės fantastikos žanrą. Pagrindinės istorijos temos gana sudėtingos - mirtis ir netektis. O šalia ir išdavystė, ištikimybė, meilė, narsa, gerumas, nenoras skriausti ir naudoti smurtą, net jei priešas blogas. Pagrindiniai veikėjai - broliai Karlas ir Junatanas, kurie miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį Nangijalą. Nors atrodo, kad tai svajonių šalis, kurioje visi gražūs ir sveiki, tačiau pasirodo, kad net ir čia vyrauja baimė, priespauda ir teroras, su kuriais ir bandys kovoti broliai.
Autorė mirė sulaukusi garbingo 94 metų amžiaus, tačiau ji vis dar gyvena tarp mūsų. Ir gyvens. Mes skaitysime jos knygas ir žiūrėsime pagal jas pastatytus filmus. Daug autorės citatų jau tapo liaudies folkloru, o rašytojos vertybės vis dar formuoja mūsų ir mūsų vaikų supratimą apie tai, kas teisinga ar neteisinga, gera ar bloga. Daugelį dabar gyvenančių autorių, dramaturgų ir kino kūrėjų įkvėpė Astridos Lindgren kūryba. Po Astrid mirties apie ją buvo rašomos knygos, kuriami dokumentiniai filmai, rengiamos parodos. Švedijos vyriausybė 2002-tais metais įsteigė Astrid Lindgren vardo premiją, kuri skiriama už paramą vaikų bei jaunimo literatūrai, skaitymo populiarinimą.
Aš pati tikiu, kad Astrid Lindgren knygos populiarios išliks amžinai. Juk jose užfiksuotos vertybės yra nepavaldžios laikui.
Papasakojau tik keletą autorės gyvenimo akimirkų, tačiau jei norite ją pažinti artimiau ir sužinoti daugiau informacijos apie darbus, politines pažiūras, asmeninį gyvenimą bei palikimą, rekomenduoju aplankyti oficialią svetainę, kuria rėmiausi rengdama šį tekstą.
Lindgren Astrid (Astrida Lindgren) 1907 11 14 Vimerbis (Smålando lenas) 2002 01 28 Stokholmas, švedų rašytoja. 1923 baigė bendrojo lavinimo mokyklą. 1924-26 dirbo laikraštyje Vimmerby Tidning (jame buvo paskelbti pirmieji A. Lindgren kūriniai). Autorę labiausiai išgarsino knyga Pepė Ilgakojinė (Pippi Långstrump 1945) ir jos tęsiniai Pepė Ilgakojinė iškeliauja į užsienį (Pippi Långstrump går ombord 1946) ir Pepė Ilgakojinė Pietų jūrose (Pippi Långstrump i Söderhavet 1948; lietuvių kalba visos trys 1990 72019). Šis kūrinys apie lakios vaizduotės mergaitę dėl komiškos hiperbolės ir sąlygiškumo priartėja prie literatūrinės pasakos žanro, nors daugiausiai vaizduojama tikroviška aplinka. Kitose apysakose pasakose vyrauja psichologinis dramatizmas, egzistenciniai klausimai, filosofinė problematika.
Mijo, mano Mijo (Mio min Mio 1954, lietuvių kalba 1994 42016) svarbiausias personažas našlaitis patenka į anapusinį pasaulį, kuriame gausu etnografinių detalių, Biblijos motyvų, čia jis sutinka savo tėvą, įveikia blogio riterį Kato. Broliai Liūtaširdžiai (Bröderna Lejonhjärta 1973, lietuvių kalba 1979 42007), parašyti vaikų literatūrai tuomet nebūdinga mirties tema, sukėlė visuomenės diskusijas. Tariamame pomirtiniame Nangijalos pasaulyje herojai kaunasi su amžinuoju blogiu, išsaugo ištikimybę, bręsta psichologiškai. Kūrinys poetiškas ir alegoriškas, būdinga nuotykių literatūros ir detektyvo bruožai.
Trilogijai Didysis seklys Bliumkvistas (Mästerdetektiven Blomkvist 1946, lietuvių kalba 1996), Pavojingas Kalio Bliumkvisto gyvenimas (Mästerdetektiven Blomkvist lever farligt 1951, lietuvių kalba 1997 32002; abi lietuvių kalba pavadinimu Kalio Bliumkvisto nuotykiai 1961 32017), Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas (Kalle Blomkvist och Rasmus 1953, lietuvių kalba 1997 32002; lietuvių kalba pavadinimu Baltosios Rožės riteris 1959) būdinga dinamiškas intriguojantis siužetas, nusikaltimo motyvas glaudžiai susietas su kasdieniais vaikų žaidimais, sukurti psichologiškai motyvuoti paveikslai, išryškinti draugiški tėvų ir vaikų santykiai. Vaiko troškimą turėti šeimą, namus rašytoja pabrėžė apysakoje Rasmusas klajūnas (Rasmus på luffen 1956, lietuvių kalba 1965 82017), kurioje taip pat yra detektyvo elementų.
Daugelis realistinių bruožų kūrinių (Mes, Padaužų kaimo vaikai / Alla vi barn i Bullerbyn 1947, Dar apie Padaužų kaimo vaikus / Mera om oss barn i Bullerbyn 1949, Padaužų kaime vienos linksmybės / Bara roligt i Bullerbyn 1952, visos trys lietuvių kalba pavadinimu Padaužų kaimo vaikai 1996 72015, Vaikai iš Pramuštgalvių gatvės / Barnen på Bråkmakargatan 1958, lietuvių kalba 2000 22006, Lota iš Pramuštgalvių gatvės / Lota på Bråkmakargatan 1961 lietuvių kalba 2000 52015, Madikė / Madicken 1960, Madikė ir Junibakeno Bubulis / Madicken och Junibackens Pims 1979, abi lietuvių kalba pavadinimu Mūsų visų Madikė 1997 82018, Emilis iš Lionebergos / Emil i Lönneberga 1963, Naujos Emilio iš Lionebergos išdaigos / Nya hyss av Emil i Lönneberga 1966, Emilis tebegyvena Lionebergoje / Än lever Emil i Lönneberga 1970, visos trys lietuvių kalba 1993 112018, Mes Varnų saloje / Vi på Saltkråkan 1964, lietuvių kalba 1987 132020) pagrįsti autentiškais vaikystės atsiminimais, juose vaizduojama harmoninga, saugi, kartais net idiliška vaikystė, kupina žaidimų, tariamų, komiškų tarpusavio konfliktų, meilės gamtai bei gyvūnijai, išskirtinės šeimyninės darnos, nors vaizduojamas ir socialinis gyvenimas.
Lietuvių kalba dar išleista pasakų knyga Nykštukas Nilsas (1969 22012), nuotykių knyga Meilės aukų gelbėtojai (1998), vaikystės prisiminimų ir esė knyga Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto (2002), rinkinys Papieviai (2000 22006), apysakos Kerstina ir aš (2008 32019), Lota moka važiuoti dviračiu (2012), Rasmusas, Pontusas ir Tukeris (2012 22020), apsakymų rinkinys Smarkuolė Kaisa (2012), apysaka Brita Mari išlieja širdį (2015), dienoraštis Karo dienoraščiai: 1939-1945 (2018). Pagal A. Lindgren kūrinius Lietuvoje pastatyta spektaklių, sukurtas filmas, radijo vaidinimas.
A. Lindgren kūryba padarė perversmą švedų vaikų literatūros ir pedagogikos istorijoje, ji išaukštino vaiko asmenybę, vaikystę apskritai, turėjo įtakos pasaulinės vaikų literatūros raidai. Iš viso parašė daugiau kaip 40 knygų, t. p. tekstų paveikslėlių knygoms, dauguma kūrinių ekranizuota, pagal juos statomi spektakliai. Nuo 1967 autorės gimimo dieną skiriama Astridos Lindgren premija vaikams ar jaunimui rašančiam švedų rašytojui (įsteigė leidykla Rabén & Sjögren, nuo 1998 priklauso leidyklai Norstedts).
Knyga, kurią vienareikšmiškai perskaityti turėjau. Gan greitai pavyko ją gauti bibliotekoje, tad ilgai nelaukus ėmiau skaityti. Kodėl taip troškau jos? Ogi dėl autorės vaidmens mano vaikystėje. Tikiu, jog būriai vaikų užaugo mylėdami jos knygas ir neeilinius, kartais juokingus, kartais jautrius pasakojimus. Tarp Astridos knygų eilučių gerumas, šiluma, meilė vaikams ir gyvenimui trykšte trykšta. Ir jei jau mažas vaikas, per daug apie tekstus, literatūrą ir gelmes nesuvokdamas tai supranta - autorė tikrai talentinga. O Lindgren talentu niekad neabejojau.
„Karo dienoraščiai 1939-1945“ tai tikrų tikriausias Astridos dienoraštis, rašytas karo metu. Tuomet ji nė negalvojo, jog taps rašytoja, ir šiuos tekstus rašė grynai sau. Jei tikitės kažkokių sukrečiančių detalių, karo baisybių, nuotykių, veiksmo - ne tokia čia knyga. Čia tikras šeimos moters, žmonos ir mamos dienoraštis apie tai, kas jai nerimą keldavo kasdien. Mažėjantys maisto produktų kiekiai, vyrų ėmimas kariuomenėn ir, žinoma, karo eiga. Dienoraštyje Astrida klijuodavo laikraščių iškarpas, Hitlerio ir Čerčilio kalbų ištraukas, komentuodavo vienokius ar kitokius politinius veiksmus. Ji su didžiule atida sekė karo eigą, tačiau fiksuodavo ją ne datomis ir statistika, o kasdieniniame gyvenime matoma siaubo įtaka. Tokias knygas labai sunku įvertinti žvaigždutėmis, o jei reikia, tik visas galiu duoti. Juk tai autentiška, tikra. Tokios rašytojos kaip Astrid Lindgren kiekvienas sakinys man brangus.
Kažkur skaičiau atsiliepimą, jog tie maisto aprašymai buvo neįdomūs, tekstai sausi. Maisto aprašymai ir neturi būti įdomūs. Kas žmogui karo įkarštyje svarbiausia? Išgyventi. Be ko žmogus niekaip neišliks? Be maisto. Natūralu, kad žmogus, žmona, motina dienoraštyje aprašo savo skaudulius ir nuogastavimus. Skaičiuoja davinius, produktus, likučius, sumažėjimus ar pagausėjimus - svarbiausia išmaitinti vaikus iš to, ko karo dėka tenka vis mažiau. Labai tikra ir labai svarbi knyga. Šioje knygoje tik patirtys, tik kasdienybė, kuri man asmeniškai dar įdomesnė nei „šaudau ir gaudau“. Norisi suvokti ir kitą pusę, kuri gal nebuvo tokia žiauri, bet buvo.
