Asta Žukaitė-Nalivaikienė, gerai žinoma sporto žurnalistė ir TV laidų vedėja, atvirai pasidalijo savo patirtimi apie ilgus metus trukusią kovą už motinystę, džiaugsmu susilaukus dukters Lukos ir naujais karjeros etapais. Nors ji nėra linkusi atvirauti apie asmeninį gyvenimą, laidoje „Pasikalbėkim“ Asta buvo kaip niekada atvira, atskleisdama daug negirdėtų detalių.
Ilgai laukta motinystė: svajonė, trukusi 12 metų
Tapti mama Asta svajojo net 12 metų ir, kaip pasakojo, padarė viską, kas tik įmanoma, kad šis troškimas išsipildytų. Susilaukti vaikelio ji bandė visais įmanomais būdais - hormonų terapija, skatinimu specialiais vaistais, taip pat pagalbinio apvaisinimo būdu. Kiekviena nesėkmė bandant tapti tėvais, pasak Astos, jai bei vyrui, sporto žinių vedėjui ir žurnalistui Sauliui Nalivaikai, buvo labai skausminga. Vienu sunkiausių ir skausmingiausių išgyvenimų porai tapo pirmojo vaikelio praradimas, kurį patyrė dar prieš pagalbinio apvaisinimo procedūras.
Nors Asta save apibūdina kaip karjeristę, šiuo metu jos svarbiausias prioritetas yra dukrytė Luka, kuriai netrukus sukaks dveji. „Dabar mano meilė vyrui ir gyvenimui dar didesnė, o pastarasis pusmetis mane išskraidino labai labai toli“, - prisipažins Asta vos prasidėjus pokalbiui. Myluodama vos pusės metų dukrytę Luką, pastaraisiais metais Asta daug laiko praleidžia Druskininkuose ir prisipažįsta šiandien esanti tokia laiminga, kad apie ką nors daugiau svajoti nė nedrįsta.
Visgi kelias į tėvystę Astai ir Sauliui nebuvo lengvas. Ji atvirai papasakojo, kad ilgus metus tapti mama bandė įvairiais būdais, net buvo susitaikiusi su mintimi, kad vaikų nebeturės. Tačiau stebuklas įvyko ir Astai pavyko pastoti natūraliai. „Manau, kad nebuvimas mama ir nežinojimas, ar ja būsiu, mane labiau keitė nei pati motinystė. Aišku, pati motinystė taip pat keičia, bet tai buvo iššūkis - rasti laimę ir vidinę ramybę, gyventi pilnavertį gyvenimą, net jei nežinai, ar tapsi mama. Šis laikotarpis mane išmokė džiaugtis kiekviena diena, mažais dalykais, suprasti, kad gyvenimas vertingas toks, koks jis yra. Tai buvo labai paveiku. Esu tikra, kad man pavyko atrasti tą pilną laimę ir gyventi diena iš dienos jausdama pilnatvę. Aišku, būdavo ir sunkesnių dienų, bet tai normalu - kiekvienam žmogui gyvenime pasitaiko iššūkių. Svarbiausia yra atrasti savo laimę ir sugebėti ja džiaugtis, nepaisant gyvenimo etapų ar iššūkių“, - atviravo ji.
Buvimas mama atneša naujų vertybių, naujų perspektyvų ir daug svarbių dalykų į mūsų gyvenimą. Bet noriu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog tik vaikas gali padaryti žmogų laimingu ar parodyti, kas gyvenime svarbiausia. Gyvenimas suteikia daug galimybių rasti laimę įvairiais būdais. Moterys, kurios neturi vaikų arba nenori jų turėti, taip pat gali patirti pilnatvę ir atrasti savo kelią. Nėra vienintelio būdo būti laimingu - kiekvienas žmogus randa tai savo gyvenimo etape.
Dukros gimimas ir tėvystės džiaugsmai
2024 metų vasario 22 dieną Astai ir Sauliui gimė dukra, kuriai pora suteikė dukros vardą Luka. „Sunku apibūdinti žodžiais, nes tikrai nukelia į kažkokį kitą pasaulį nauja gyvybė ir pasijauti taip, kaip iki šiol nesi pasijautęs. Tai, kažkas niekada nepatirto, ir ta laimė visiškai begalinė. Ir labai toks pasididžiavimo jausmas ir dukra, ir savim, ir savo vyru. Toks jausmas, kad vyksta viskas labai labai laiku ir jaučiu savyje, kad nėra geresnio momento tapti mama nei dabar. Visiška vidinė ramybė, na aišku ir susijaudinus dar labai, nes dar tikrai reikia laiko, kad viskas susigulėtų“, - tuomet kalbėjo sporto žinių vedėja.
Saulius Nalivaika dalyvavo gimdyme ir pripažįsta, kad ši patirtis jam buvo išskirtinė. „Pirmas kūdikio verksmas yra muzika ausims. Tai įstrigo labiausiai. Pirmas verksmas, pirmas garsas, nes žinai, kad žmogutis pilve, bet kai jį pamatai, ta reakcija, tas garsas, ypatingas ir neužmirštamas prisiminimas. Tas pirmas kūdikiškas verksmas toks tolimas tolimas verkimas. Tai, kaip išgirsti pirmą kartą dainą, kuri įstringa visam gyvenimui. Kai vaikas ateina į pasaulį, tas verksmas būna duslus, ne garsus. Ši muzika ausims vis garsėjo, tačiau pora džiaugiasi, kad grįžus namo Luka pradėjo miegoti geriau.
„Svarbiausia, ką noriu pasakyti, kad labai didžiuojuosi savo žmona už tai, ką ji ištvėrė!“ - sakė Saulius. Jis taip pat pasidalino jautria žinute dukrai jos pirmąjį gimtadienį: „Luka #1. Privertei jausti tai, ko niekada nejaučiau. Bemiegės naktys pasėjo dėkingumą, kad išvis tokios yra. Jaučiuosi atgimęs, kai tiek naujo išmokai. Tavo apkabinimai spindinčiomis akimis magiški, o juokas užburiantis. 15:42 - su gimtimi, Brangiausioji.“
Karjeros pokyčiai ir nauji iššūkiai
Pozityvumu trykštanti Asta neslepia, kad išėjusi auginti dukrelės, pradėjo vis daugiau galvoti apie savo karjerą. „Dabar prasideda viso to suderinimo etapas, ir jis tikrai nebus paprastas. Jaučiasi, kad reikės nemažai pastangų, bet labai padeda tai, kad vyras labai stengiasi, nori įsitraukti. Kartu stebime, deriname grafikus, nes mūsų darbai yra panašūs - abu turime daug judėjimo, naktinių darbų, ankstyvų rytinių pamainų. Stengiamės laikytis vaiko režimo: kada jis keliasi, kada valgo, kada miega. Aplink tai planuojame savo laiką. Jeigu vienas negali, kitas pasikeičia - prižiūri vaiką“, - sakė A. Žukaitė-Nalivaikienė.
Asta Žukaitė-Nalivaikienė, nors ir darė pertrauką nuo darbo televizijoje, augindama dukrytę, vis tiek turėjo kelis projektus, susijusius su „Eurolyga“. Visą praėjusį sezoną ji dirbo „Eurolygos“ tinklalaidėje, kurioje dalyvavo devynios moterys iš skirtingų Europos šalių. Šį sezoną ji pasitinka su nuostata, kad daugiau dėmesio skirs savo vaikui, bet netikėtai sulaukė pasiūlymo prisijungti prie TV3. „Jau dvyliktą sezoną esu šioje srityje, o praėjęs sezonas buvo savotiška mano motinystės pertrauka. Vis dėlto turėjau kelis projektus, susijusius su „Eurolyga“. Visą praėjusį sezoną dirbau „Eurolygos“ tinklalaidėje, kurioje dalyvavo devynios moterys iš skirtingų Europos šalių. Mes kalbėjome apie „Eurolygą“, jos užkulisius, aktualijas. Šį sezoną pasitikau su tokia nuostata, kad daugiau dėmesio skirsiu savo vaikui, kad truputį pristabdysiu tempą. Ir tada visai netikėtai sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie TV3“, - pasakojo A. Žukaitė-Nalivaikienė.
Kalbėdama apie baimes nerti į naują amplua, ji prisiminė vyro žodžius: „Mano vyras manęs klausė: „Ar tu nebijai prarasti tokią darbo vietą? Vis tiek televizijoje dirbai 12 metų, buvai labai mylima, viską puikiai darei, darbas buvo komfortiškas.“ Bet aš esu toks žmogus, kuris visada nori tobulėti, siekia naujų iššūkių“, - sakė moteris. Pasak Astos, ji nenorėjo įstrigti jau rutinišku tampančiame darbe - norėjosi naujos energijos. „Jau kurį laiką jutau, kad viskas po truputį tampa rutina - buvau visiškai įstrigusi komforto zonoje. Ir man tiesiog norėjosi naujų potyrių, naujos energijos. Nematau to kaip kažkokio didelio pokyčio, nes vis tiek dirbu tą patį darbą: tiesioginės transliacijos, krepšinis, bendravimas su sportininkais ir treneriais“, - teigė ji.
Pirmasis Astos debiutas naujame projekte įvyko spalio 3-ąją. „Kai turėjau savo pirmą tiesioginį eterį šiame projekte, iš karto pajutau, kad tai mano vieta. Aš jaučiausi nuostabiai. Toks jausmas, kad viskas savo vietoje, kad čia ir turiu būti“, - džiaugėsi Asta. Nepaisant to, kad šia galimybe ji labai džiaugiasi ir jaučiasi atradusi savo vietą, reikėjo perlipti per baimes. „Man reikėjo nusimesti tam tikras baimes - užduoti klausimą treneriui anglų kalba. Šį darbą pradėjau dar 2011 metais, bet iki šiol buvau įpratusi kalbėti lietuviškai. Nuo tų laikų manyje vis dar buvo likę tam tikrų kompleksų, nes tai tikrai nėra paprasta - situacijos būna emocingos, o kalbėti su krepšinio treneriais, ypač su kai kuriais, visada yra iššūkis“, - neslėpė laidos vedėja.
Tėvų palaikymas ir asmeninis augimas
Asta visada jautė stiprų tėvų palaikymą. Jos pačios mama jai yra įkvėpimas, įrodžiusi, kad moterys gali pasiekti visko, ko nori. „Mano pačios mama man yra įkvėpimas. Ji visada buvo mano pavyzdys. Mano mama - tikra lyderė. Ji gimė sovietmečiu, Sibire, aštuonių vaikų šeimoje, bet sugebėjo baigti geriausias mokyklas ir vėliau - universitetus. Iš mažo kaimelio, eidavo į mokyklą žiemą su basutėmis. Ji vis išsiskyrė savo darbštumu ir lyderyste. Aš visada mačiau, kaip mano mama dirba, kaip vadovauja, ir tai man įskiepijo tikėjimą, kad moterys gali daug ką pasiekti. Šis pavyzdys yra neatskiriama mano tapatybės dalis - tai, ką mačiau augdama, formavo mane ir mano požiūrį į gyvenimą“, - dalijosi pašnekovė.
Dar vienas svarbus jos gyvenimo žmogus yra tėtis. Su juo ji aptaria viską: nuo darbo, iki asmeninių problemų. „Galiu pasakyti, kad daug aistrų ir interesų, pavyzdžiui, susijusių su sportu, paveldėjau iš tėčio. Aš žymiai dažniau skambinu tėčiui nei mamai, nes noriu aptarti rungtynes ar įvairius įvykius. Šiuo atveju mama lieka šiek tiek nuošalyje, nes su tėčiu dažniausiai aptariu viską - nuo kasdienybės iki karjeros sprendimų. Taip gyvenime susiklostė, kad tėtis man yra labai svarbus. Su juo daugiausiai bendrauju, konsultuojuosi dėl įvairių dalykų, o jo patarimai man labai padeda. Žinoma, mamos pavyzdys taip pat buvo labai svarbus, bet tėtis šalia - jis taip pat labai svarbus mano gyvenime“, - su meile kalbėjo ji.
Prisimindama savo kelią iki dabar, Asta sakė, kad atsukusi laiką 10-15 metų atgal, ji palinkėtų sau vieno svarbaus dalyko. „Sakyčiau, kad viskas gyvenime turi savo kelią - viskas atvedė ten, kur esu dabar. Gal tik palinkėčiau sau daugiau pasitikėjimo savimi, daugiau drąsos eiti pirmyn ir tvirtumo. Nes iš tiesų viskas buvo teisingame kelyje, tik tuo metu man labiausiai trūko tikėjimo - tiek savimi, tiek tuo, kad viskas susidėlios taip, kaip turi būti“, - teigė A. Žukaitė-Nalivaikienė.
