Kiekvienas vaikas bent kartą gyvenime yra pasisavinęs ne savo daiktą. Tai gali būti keli litai iš mamos piniginės, saldainių sauja svečiuose ar žaisliukas, įgrūstas į kišenę parduotuvėje. Nors tai gali atrodyti smulkmena, psichologai teigia, kad didelė dalis vaikų vagiliauja. Svarbu suprasti šio elgesio priežastis ir mokėti tinkamai reaguoti.
Vagiliavimo priežastys gali būti labai įvairios. Viena dažniausių - impulsyvumas. Mažyliams sunku kontroliuoti savo norus, o pagundai atsispirti yra sudėtinga. Jei vaikas mato norimą daiktą ir žino, kad už vagystę gali būti nubaustas, tai gali jį sulaikyti. Sąmoningai elgtis ir suprasti socialines normas vaikai pradeda formuotis apie 6-7 gyvenimo metus, tačiau ne visiems tai pavyksta lengvai.
Kitos svarbios priežastys yra sudėtingi santykiai su tėvais. Vagiliavimas gali būti būdas atkreipti į save dėmesį, ypač jei vaikas jaučiasi vienišas, apleistas ar nemylimas. Juk pinigai mažyliui dar nelabai reikalingi - jis nesąmoningai siekia pritraukti mamos dėmesį. Tokiais atvejais iš mamytės rankinuko dingsta pinigai arba kokie nors daiktai, tačiau taip, kad nuostolį būtų galima pastebėti.
Taip pat vagiliavimas gali kilti dėl siekio įsitvirtinti, įveikti nevisavertiškumo kompleksą, įtikinti save ir kitus gudrumu ir drąsa. Vaikai gali vagiliauti, norėdami pritapti prie kompanijos ar pavydėdami kitiems.
Labai svarbu impulsyvaus vagiliavimo neatskirti nuo kleptomanijos. Amerikoje atliktų tyrimų duomenimis, tik 5% suaugusių vagišių yra kleptomanai. Vaikų kleptomanijos atvejų tėra pavieniai.
Vaikai iki keturių metų dar nesuvokia aiškios ribos tarp to, kas jiems priklauso ir kas yra ne jų. Jie dar neišmokę valdyti savo impulsyvaus noro: pasiima patikusį žaislą ar kitokį daiktą nesusimąstydamas, kieno tai yra. Vaikas įsitikinęs, kad daiktas priklauso jam, jei gali ištiesti ranką ir jį pasiimti. Jaučiamas tik palengvėjimas dėl patenkinto noro, bet ne kaltė. Vagiliavimo priežastis tokiame amžiuje - stiprus noras turėti patikusį daiktą.
Nuo 5 iki 7 metų vaikai įgauna supratimą, kad negalima savintis daikto, kuris jiems nepriklauso. Jei šeimoje yra problemų, vaikas gali vogti sąmoningai, „protingai“, saugodamasis, kad neįkliūtų. Tokio amžiaus ir vyresnių vaikų vagiliavimo priežastis gali būti rimtas psichologinis nepasitenkinimas.
Priežasčių gali būti daugybė: temperamento ypatumai, rimti psichiniai nuokrypiai, psichinė trauma (tėvų skyrybos, persikraustymas). Impulsyvaus vaiko būtina griežtai kontroliuoti ir mokyti atsakomybės - jis niekada net ir impulsyviai nenusižengs, jeigu žinos, kad jo tikrai laukia bausmė.
Tėvų vaidmuo ir prevencija
Lengviausias ir paprasčiausias būdas užkirsti kelią galimai vagystei - neprovokuoti jos. Žinoma, dingti gali ne tik tavo alga. Kai kuriose pasiturinčiai gyvenančiose šeimose vaikams leidžiama imti viską, ko tik jie užsimano, tačiau jie neturi savo asmeninių daiktų, todėl už sugadintus ir neatsako. Toks vaikas gali ką nors išnešti iš namų nė nenutuokdamas, kad tai laikoma vagyste. Patinka tau tai ar ne, tačiau jis turi turėti ir savo neliečiamo „asmeninio turto“.
Daugelį tėvelių tai gąsdina, nes jiems atrodo, kad taip prarandama kontrolė (pavyzdžiui, nebegalima atimti dviratuko, jeigu vaikutis parsineša namo dvejetą ar trejetą). Efektyvi vagysčių profilaktikos priemonė yra kišenpinigiai. Už juos vaikutis jaučiasi labai atsakingas: net septynmetis leidžia pinigėlius labai apgalvotai, o sulaukęs devynerių ima taupyti stambesniems pirkiniams (tai reiškia, kad impulsyvumas įveiktas).
Bet kokio amžiaus vaikui reikia suprantamai paaiškinti sąvokas „tavo“ ir „mano, svetima, jo arba jos“. Svarbu, kad vaikas suvoktų, kad vogti yra negerai. Nereikia kaltinti vaiko tiesiogiai, griežtai gėdinti, nes tai gali duoti priešingą efektą. Klausimai, ar jis ką pavogė ir kodėl tai padarė, gali priversti vaiką teisintis norint išsaugoti orumą. Pakanka tiesiai pranešti jam, kad žinote apie įvykusią vagystę.
Pavogtas daiktas būtinai turi būti grąžintas savininkui ir jo atsiprašoma. Tai gali padaryti pats vaikas, raginamas tėvų, arba jei mažesnis, kartu su gimdytoju. Naudinga duoti suprasti vaikui, kaip jus liūdina jo poelgis ir kaip jaučiasi apvogtas žmogus. Galima neigiamai apibūdinti vaiko poelgį, bet ne patį vaiką. Nepatartina lyginti jo su kitais vaikais ar šeimos nariais, su savimi vaikystėje. Nereikia reikalauti priesaikų, kad tai buvo paskutinį kartą bei aptarinėti vaiko poelgį girdint pašaliniams.
Jeigu vaikas vagiliauja pastoviai, tapkite jam atidesni. Nuoširdžiai domėkitės, apie ką svajoja jūsų atžala, ko bijo, ko tikisi iš jūsų, dėl ko pyksta, nerimauja, su kuo draugauja. Nuoširdūs pokalbiai, pasakojimai apie savo vaikystės įvykius, bendra veikla, pasivaikščiojimai su vaiku padeda geriau jį suprasti, užmegzti artimesnį ryšį. Svarbu, kad vaikas jaustųsi reikalingas ir saugus šeimoje.
Vaikas privalo turėti asmeninį kampelį. Geriau, jei tai atskiras kambarys, o jeigu nėra tokios galimybės, tai bent spinta ir stalas, kur jis laikytų savo žaislus, knygas, ir niekas neturi teisės naudotis jo daiktais be leidimo.
Tėvams pravartu kritiškai pažvelgti į tarpusavio santykius ir į savo pačių elgesį, šeimos taisykles. Jeigu vaikas pastoviai mato tėvų konfliktus, alkoholizmą, nepagarbą, toleranciją kitų (taip ir savo pačių) vagiliavimui, sunku tikėtis, kad jis keis savo elgesį. Turi būti kuo greičiau pašalintos priežastys, skatinančios vaiką vagiliauti. Sudėtingais atvejais yra būtina kreiptis į vaikų psichologą.
Jeigu nepaisant aiškinimų ir nuobaudų vaikas dažnai vagia iš mokyklos, parduotuvių, iš tėvų ar kitų žmonių. Taip pat, jei jis vagiliavimu siekia autoriteto bendraamžių rate. Reikia turėti omenyje, kad tėvų reakcija į atžalos vagiliavimą gali būti tiek pozityvi, tiek negatyvi. Būna situacijų, kai pavogus pirmą sykį, vaiką skausmingai ir žeminančiai nubaudė tėvai, o vyresniame amžiuje vagiliavimas ne tik nesiliovė, bet ir išėjo už šeimos ribų.
Nereikia vadinti vaiko vagimi, gėdinti, kabinti jam būsimo nusikaltėlio etiketės. Neigiamas pavyzdys - tėvų „dviguba moralė“, kai jie deklaruoja vagystės blogybę, o patys paima tai, kas „blogai padėta“. Kartais tėvai iš principo neduoda vaikiui kišenpinigių, nors ir turi galimybę.
Jei gimdytojas ar senelis yra ar buvo linkęs į vagiliavimą, rekomenduojama kiek atidžiau prižiūrėti vaiką. Yra platus vagiliavimų spektras: nuo tipinės situacijos, kai vaikas vagia labai retai, smulkmenas arba vagiliavimas buvo tik vienetinis atvejis, iki kraštutinės, kai vagiliaujama nuolat, daug ir bet kokioje situacijoje. Pirmuoju atveju yra didelė tikimybė, kad problema bus „išaugta“, jei tėvų reakcija į poelgį yra tinkama ir jei pašalintos vagiliavimo priežastys.
Iki 4-6 metų amžiaus, kuomet įsisąmoninami bei įtvirtinami moraliniai įpročiai, labai nerimauti nereikėtų, bet visada reikia vaikui paaiškinti, kad taip daryti nevalia ir kodėl. Visada grąžinti paimtą daiktą šeimininkui ir skatinti atsiprašyti.
Kai vagiliavimas dažnai kartojasi vyresniam nei maždaug 4-6 metų vaikui, gali kilti įtarimas dėl kleptomanijos. Kleptomanija (iš graikų kalbos „klepto“ reiškia vagiu ir „mania“ - beprotybė, aistra) yra psichinis nukrypimas, kai kyla staigus nevalingas potraukis vogti daiktus. Pasaulyje šį sutrikimą turi tik apie 0,05 proc. žmonių, o vaikystėje jis beveik nepasitaiko.
Jei vaikas vagiliauja dažnai, tai perauga į įprotį, o 13-15 metų paaugliams tampa charakterio bruožu, asmenybės dalimi, kurią pakeisti yra itin sunku.
Ką daryti, kai vaikai vagia – Mike'as Riera
Neskubėkite išsigąsti - niekas nesako, kad neturi būti jokių ribų. Vaikui ribos yra būtinos, o štai nuolat kartojamas „negalima“ (tik todėl, kad mums taip patogiau, nes nuolat esame pavargę, susierzinę ar užimti) - ne. Juk būtent tokie draudimai galiausiai tampa kompleksų, baimių, kaltės jausmo ir kitų problemų, kurios lydės vaiką visą gyvenimą, priežastimi. Draudimai turi būti teisingi!
Žinoma, sumaitinti košę trunka daug greičiau, nei sulaukti, kol vaikas pavalgys pats - o ir skalbti ar tvarkytis po to tenka mažiau... Tačiau taip iš atžalos atimama galimybė tapti savarankiška asmenybe - juk neįgudusiomis rankutėmis šaukštą iš dubenėlio nepametus turinio į burną pernešti nėra taip jau paprasta. Užduotis atsakinga, o pats procesas reikalauja susitelkimo.
Neatimkite iš atžalos galimybės jums padėti - taip ji jaučiasi suaugusi ir reikalinga. Nieko baisaus, jeigu po vaiko „pagalbos“ teks ilgiau plauti virtuvę - tai greitai praeis, ir namuose turėsite nepakeičiamą pagalbininką. Aprūpinkite atžalą priemonėmis ir leiskite augti, tobulėti. Vaikas nori jums padėti nešti rankinę? Duokite maišelį su bandelėmis. Atžala pirmą kartą plauna indus? Duokite tokius, kurie nedūžta arba kuriuos sudaužyti negaila.
Saviraiškos galimybė yra labai svarbi. Piešimas dažais lavina smulkiąją motoriką, fantaziją, mažina stresą, ramina nervų sistemą, padeda pajusti savo vertę ir turi daugybę kitų privalumų. Nupirkite vaikui netoksiškų dažų, apvilkite senus marškinėlius, kuriuos nebūtų gaila sutepti, arba paieškokite prijuostės, patieskite ant stalo (ar grindų) klijuotę ir leiskite mažyliui pasireikšti.
Mažyliams būdinga nusitraukti nuo savęs nereikalingus drabužius, bėgioti basomis ar net išsirengus nuogai. Toks noras yra visiškai natūralus. Neskubėkite pykti ir versti apsirengti (žinoma, jeigu basomis bėgiojama ne pliku betonu). Kitaip tariant - šokinėti ir bėgioti, šūkauti, linksmintis ir pan. - tiesiog būti vaiku. Suprantama, kad poliklinikoje ar svečiuose reikia laikytis taisyklių ir toks elgesys jau nebebus priimtinas, tačiau namuose vaikas tegul bus savimi.
Suprantama, kad mažylis greičiausiai žais potvynį ir sušlaps nuo galvos iki kojų. Bet kiek džiaugsmo bus jo akyse! Kiek pozityvių emocijų jis patirs! Balos visiems be išimties vaikams - džiaugsmo šaltinis. Ir netgi kai kuriems suaugusiesiems! Nupirkite atžalai ryškius guminius batus ir leiskite bėgioti per balas.
Kiekvienam mažyliui būdingas smalsumas. Jiems būtina viską pačiupinėti, apžiūrėti, paragauti. Neskubėkite atiminėti lentynoje dulkančios statulėlės ar puodelio. Paaiškinkite, kad daiktas jums labai brangus ir žaidimams netinka, o štai palaikyti ir jį apžiūrėti - galima. Jeigu gi daiktas vis dėlto sudužo - nešaukite ir negąsdinkite vaiko.
Mama, žinoma, geriau žino, kokie marškinėliai geriau derės prie šortukų, arba kaip turi stovėti žaisliukai, kokia tvarka valgyti patiekalus ir dar daugelį kitų dalykų. Tačiau jūsų atžala jau visavertė asmenybė - ji turi savo troškimų, savo nuomonę. Atsižvelkite į tai. Vaikui „Todėl, kad aš taip pasakiau“ - ne argumentas. Viską, kas pavojinga ir brangu, slėpkite kur nors toliau, o plastikiniai indai, šaukštai, mentelės ir puodai tikrai nenukentės. Tegul vaikas žaidžia!
Mažyliai, ypač 3-4 metų amžiaus, bijo miegoti tamsoje. Tai normalu - psichologinį „atitrūkimą“ nuo mamos dažnai lydi naktiniai košmarai. Neperlenkite lazdos, pratindami vaiką miegoti atskirai ir tamsoje.
Nereikia versti vaiko suvalgyti visą košę arba sriubą, jeigu jis to nenori. Pietūs turi būti ne kankyne, o malonumu. Savo vaiką jūs pažįstate geriau nei bet kas kitas. Mokykitės atskirti „meninius pramanus“ (fantazijas) nuo akivaizdaus ir tikslingo melo. Pramanai - tai žaidimas ir asmeninė vaiko visata.
Reaguojama į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją apie atvejus, kai nepažįstami asmenys bando vaikus vilioti žaislais ir kitais pažadais, primenama tėvams, kaip svarbu nuolat kalbėtis su vaikais apie jų saugumą. Atviras pokalbis šeimoje, aiškios taisyklės ir nuoseklus tėvų palaikymas padeda vaikams drąsiau reaguoti į netikėtas situacijas bei išvengti galimų pavojų.
Svarbu nuolat priminti vaikui, kad ne visi suaugusieji nori jam gero, net jei šypsosi, atrodo malonūs ar siūlo gražius daiktus. Paaiškinkime, kad duoti jam dovaną ar pasiūlyti kelionę automobiliu gali tik tėvai arba kiti artimi žmonės (pvz. seneliai), jei tėvai tą žino ir leidžia. Jei nepažįstamas žmogus prašo pagalbos („padėk surasti šuniuką“, „parodyk kelią“), vaikas neturėtų sutikti - vaikas gali tokiam suaugusiajam atsakyti „turiu atsiklausti mamos/tėčio“.
Kai kurie vaikai drovisi prieštarauti suaugusiesiems, tačiau labai svarbu padrąsinti vaikus tą daryti neaiškioje ar pavojingoje situacijoje. Todėl labai svarbu iš anksto paaiškinti, kad pavojingoje situacijoje svarbu garsiai ir drąsiai pasakyti „ne“, pasitraukti, o prireikus - bėgti. Vaikui svarbu išmokti, kad jei kažkas bando jį paimti už rankos, traukti link automobilio ar kitaip verčia daryti tai, ko jis nenori, jis gali ar net privalo šaukti: „Padėkite! Aš jo nepažįstu!“ Tokie garsūs signalai atkreipia aplinkinių dėmesį ir padeda išvengti pavojaus.
Su mažesniais vaikais galite panaudoti vaidmenų žaidimus. Galite suvaidinti situaciją, kai „nepažįstamasis“ siūlo saldainį ar žaislą, o vaikas turi sureaguoti ir parodyti, kad moka pasakyti „ne“ ir nueiti. Tokia praktika mažesniems vaikams įskiepija pasitikėjimo savo jėgomis. Su vyresniais vaikais ir paaugliais verta aptarti įvairias rizikingas situacijas, klausti paauglio, kaip jis reaguotų tokioje situacijoje ir kartu apsvarstyti, kaip dar būtų galime pasielgti, kad liktum saugus.
Labai svarbu, kad vaikas žinotų kelis aiškius ir saugius kelius, kuriais eina į mokyklą, būrelį ar pas draugą. Aptarkite, kurios gatvės yra judresnės, kur yra šviesoforai, pėsčiųjų perėjos, parduotuvės ar kitos vietos, kur prireikus galima kreiptis pagalbos. Sutarkite, kad vaikas niekada nekeis maršruto pats - jei kažkur nori užsukti, apie tai privalo informuoti tėvus. Patariama skatinti vaiką kuo dažniau vaikščioti su draugu ar keliems vaikams kartu - tai yra saugiau. Taip pat naudinga iš anksto numatyti, ką daryti, jei vaikas pavėluoja: pavyzdžiui, paskambinti tėvams, parašyti trumpą žinutę ar nueiti į sutartą saugią vietą.
Vaikas turi žinoti, kad pavojaus akivaizdoje jis gali ne tik bėgti, bet ir ieškoti suaugusiųjų pagalbos. Pasikalbėkite, kokie suaugusieji yra patikimi: pardavėja parduotuvėje, mokyklos darbuotojas, policininkas, autobuso vairuotojas, kitos šeimos su vaikais. Reikėtų pabrėžti, kad net jei vaikas abejoja, geriau kreiptis pagalbos ir suklysti, nei likti vienam pavojingoje situacijoje. Jei vaikas turi mobilų telefoną, parodykite, kaip greitai išsikviesti pagalbą - paskambinti tėvams ar bendruoju pagalbos numeriu 112. Aptarkite, kaip jis turėtų elgtis, jei telefonas išsikrautų: kur eiti ir kam pasakyti, kad jam reikia pagalbos.
Tėvų ir vaiko ryšys - didžiausia apsauga nuo pavojų. Labai svarbu, kad vaikas žinotų: jis visada gali papasakoti apie bet kokį nemalonų ar įtartiną įvykį. Jei vaikas prisipažįsta, kad priėmė saldainį ar trumpai bendravo su nepažįstamuoju, svarbiausia jį išklausyti ir padėkoti, kad pasidalino. Pirma reakcija neturėtų būti pyktis ar kaltinimas, nes tuomet vaikas kitą kartą gali nuslėpti situaciją. Vietoj to verta paaiškinti, kodėl taip elgtis nėra saugu, ir kartu ieškoti sprendimo, kaip elgtis kitą kartą. Kasdienis domėjimasis - „kaip praėjo diena?“, „ar kas nors tave šiandien nustebino/išgąsdino/nuliūdino?“ - padeda išlaikyti atvirą ryšį ir kuria saugumo jausmą.
Ne tik gatvėje, bet ir virtualioje erdvėje vaikai gali susidurti su nepažįstamaisiais, kurie bando įgauti pasitikėjimą, pasiūlyti dovanų ar pakviesti susitikti. Būtina aiškiai paaiškinti, kad internete negalima atskleisti asmeninės informacijos: namų adreso, mokyklos pavadinimo, telefono numerio, tėvų darbo vietos. Vaikas turi suprasti, kad net ir draugiškai atrodantis „žaidimo draugas“ socialiniuose tinkluose gali būti pavojingas. Reikėtų sutarti, kad apie kiekvieną pasiūlymą susitikti realybėje vaikas pasakys tėvams. Patariama kartu peržvelgti vaiko naudojamas programas, nustatyti didžiausio įmanomo privatumo funkcijas ir paaiškinti, kodėl svarbu informacija dalytis tik su tais žmonėmis, kuriuos jis pažįsta realiame gyvenime.
