Antanas Tumėnas gimė 1880 m. gegužės 13 d. Rokiškio rajone, Kurkliečių kaime. Nuo 1887 m. gyveno Vilniuje, kur jį globojo giminaičiai, tikėjęsi, kad sūnus pasirinks dvasinę tarnystę. Tačiau jo kelias pasisuko kita linkme.
Baigęs II Vilniaus berniukų gimnaziją (1894-1900 m.), A. Tumėnas trumpai studijavo Maskvos universiteto Matematikos fakultete, vėliau - Varšuvos politechnikumo Statybos skyriuje. Galiausiai, 1903-1909 m., jis studijavo Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultete, įgydamas teisininko diplomą.
Nuo 1909 m. A. Tumėnas dirbo advokato Petro Leono padėjėju Kaune, o 1910 m. pavasarį buvo paskirtas prisiekusiuoju advokatu Zarasuose. Pirmojo pasaulinio karo metais jis tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti nariu ir išvyko į Rusiją, kur rūpinosi karo pabėgėlių reikalais ir tapo vienu iš Lietuvių krikščionių demokratų partijos (Rusijoje) steigėjų.
1918 m. A. Tumėnas grįžo į Lietuvą ir Zarasuose kartu su dr. Domininku Bukontu įsteigė progimnaziją, kurioje mokytojavo. Tais pačiais metais gruodžio mėnesį bolševikams užėmus Zarasus, jis buvo suimtas ir kalintas. Lietuvos Vyriausybės pastangomis išlaisvintas, 1919 m. liepos mėnesį paskirtas Kalėjimų departamento direktoriumi ir atvyko į Kauną.
Antanas Tumėnas buvo vienas iš aktyviausių Krikščionių demokratų bloko kalbėtojų Steigiamajame Seime. Jo parlamentinė veikla glaudžiai susijusi su laikinosios ir nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijų parengimu ir priėmimu. Jam vadovaujant buvo parengta pirmoji nuolatinė 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija. Jis pasisakė už Prezidento instituciją, tačiau manė, kad Prezidentą turėtų rinkti ne Seimo nariai, o visi Lietuvos Respublikos piliečiai. V. Vaitiekūnas pabrėžė, kad „Jokiu atveju nebus perdėta tariant velionį Tumėną atstovavus St. Seimo teisinę sąmonę ir buvus jo teisine siela“. Per 60 kartų dalyvavo diskusijose, tiek pat kartų teikė įstatymų pataisas, per 30 kartų trumpai bei replikavo, 22 kartus kalbėjo dėl posėdžių vedimo tvarkos ir 10 kartų dėl darbotvarkės. Nors nebuvo geras oratorius, kalbėjo lėtai ir monotoniškai, tačiau visuomet valstybiškai atsakingai ir pedantiškai tiksliai.
A. Tumėnas buvo Steigiamojo Seimo (1920-1922 m.) narys, Konstitucijos bei Teisių ir redakcijos komisijų pirmininkas. Vėliau, 1922-1923 m., jis buvo I Seimo narys, o 1923-1926 m. - II Seimo narys, kuriam laikotarpiui 1923 m. birželio 5 d. - 1923 m. birželio 30 d. ėjo ir Seimo Pirmininko pareigas. Nuo 1923 m. birželio 23 d. iki 1924 m. birželio 18 d. buvo IX Ministrų Kabineto teisingumo ministras. 1924 m. birželio 18 d. - 1925 m. vasario 4 d. vadovavo X Ministrų Kabinetui kaip Ministras Pirmininkas, taip pat ėjo teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministerijos valdytojo pareigas. Vėliau, 1925 m. vasario 4 d. - 1925 m. lapkričio 25 d., jis buvo XII Ministrų Kabineto teisingumo ministras.
1922-1935 m. A. Tumėnas dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, kur buvo Teisės fakulteto docentas ir vienas iš jo kūrėjų. Jis skaitė paskaitas apie Lietuvos valstybinės teisės istoriją ir Lietuvos konstitucinę teisę.
Po tautininkų perversmo A. Tumėnas aktyviai dalyvavo opozicinėje veikloje. 1927-1936 m. vadovavo Katalikų veikimo centrui, o 1928-1929 m. redagavo leidinį „Mūsų laikraštis“. 1935 m. rugsėjo 1 d. jis buvo atleistas iš Vytauto Didžiojo universiteto dėl nepaklusnumo Antano Smetonos režimui, nes nesusitaikė su demokratijos suvaržymu ir studentams nedėstė 1928 m. priimtos Konstitucijos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, A. Tumėnas liko šalyje. Buvo tardomas, bet neįkalintas. 1941 m. kovo 25 d. buvo atleistas iš advokato pareigų, tačiau tų pačių metų liepos 25 d. vėl paskirtas advokatu Kaune. Nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki 1943 m. ėjo ekstraordinarinio profesoriaus pareigas Vilniaus universitete, dėstė senąją romėnų teisę. 1943 m. dalyvavo Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete, atstovaudamas krikščionis demokratus ir rezistencinėje veikloje. 1944 m. gegužę buvo suimtas Gestapo, bet vėliau paleistas.
1944 m. liepos 9 d. A. Tumėnas pasitraukė į Austriją, kur aktyviai veikė Lietuvių sąjungoje, padedant karo pabėgėliams, ir buvo Vienos lietuvių parapijos narys. 1946 m. vasario 8 d. jis mirė Bachmanning‘o miestelyje, Austrijoje, ir buvo palaidotas vietos kapinėse.
Antanas Tumėnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu ir Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordino medaliu. Jo atminimui Kurkliečių kaime pastatytas paminklinis akmuo, Vilniuje ant Seimo rūmų atidengta atminimo lenta ir gatvė pavadinta jo vardu, o Austrijoje, Bachmanning‘e, atidengta atminimo lentelė.
Pagrindiniai Antano Tumėno biografijos faktai:
| Vardas ir pavardė | Antanas Tumėnas |
| Gimimo data ir vieta | 1880 m. gegužės 13 d., Kurkliečių kaimas, Rokiškio rajonas |
| Mirties data ir vieta | 1946 m. vasario 8 d., Bachmanning (prie Linzo), Austrija |
| Profesija | Teisininkas, politikas, dėstytojas |
| Išsilavinimas | Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetas |
| Pagrindinė veikla | Steigiamojo Seimo, I ir II Seimo narys, Seimo Pirmininkas, Teisingumo ministras, Ministras Pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas |
| Svarbiausias indėlis | Vienas iš 1922 m. Lietuvos Konstitucijos rengėjų |
