Daugiau nei dešimtmetį Ariogalos gimnazijoje veikia Tolerancijos ugdymo centras (TUC), kurio veikla apima tiriamąją, įamžinimo bei įvairias akcijas, diskusijas, seminarus, konferencijas ir paskaitas. Šiame centre ypatinga vieta skiriama Janinos Tarapaitės-Šliburienės istorijai, kurią ji sutiko pasidalinti, atskleidžiant savo gyvenimo patirtį.
Janinos Tarapaitės-Šliburienės istorija atskleidžia ne tik jos asmeninę dramą, bet ir didvyrišką pasiaukojimą gelbstint žmones. Karui prasidėjus, Anelė Tarapienė su vaikais - Stasiu, Elena ir Janina - gyveno Berštų kaime Raseinių rajone. Jos vyras Kazimieras, dirbęs sargu Uturių spirito varykloje, žuvo per Raseinių bombardavimą apiplėšimo metu. A. Tarapienė liko našlė su keturiais vaikais.
Šaltą 1941-1942 metų žiemos naktį pas Tarapus pasibeldė Raseinių gyventojas Šmerlis Milneris, ieškodamas prieglobsčio. Vėliau prisijungė jo brolis Samsonas su sūnumis Aharonu ir Berlu bei žmonos broliu Feivelu Kaganu. Netrukus prieglobsčio paprašė ir devyniolikmetis Nachumas Zolinas iš Raseinių fotografų giminės. Šie žmonės prieš tai slėpėsi pas kitus rajono gyventojus.
A. Tarapienė, rizikuodama savo ir vaikų gyvybėmis, 1943 metais nuvyko į Kauno getą, kad perduotų laišką su nurodymais, kaip surasti jos sodybą, jos globotinių giminėms ir draugams. Ji kalbėjosi su grįžtančiais iš priverstinių darbų žydais, o daržinėje po asla vyrai įrengė gerai užmaskuotą slėptuvę.
Didelė rizika buvo ir dėl netoliese įsikūrusių vokiečių tankistų bei dažnai sodyboje lankydavosi vokiečių kareivių. A. Tarapienė, gerai mokėdama vokiečių kalbą, dažnai sugebėdavo išvengti kratų. Paskutinės savaitės prieš išvadavimą pareikalavo itin didelės ištvermės tiek iš besislapstančių žydų, tiek iš Tarapų šeimos. Jiems buvo įsakyta evakuotis, o žydai liko uždaryti slėptuvėje, bijodami išeiti į lauką. A. Tarapienė sugebėdavo įtikinti komendantą, kad jai reikia pasikasti bulvių ar pasiimti daiktus, taip kartu su dukra Janina ar sūnumi Stasiu atvykdavo pas besislapstančius, atveždavo maisto, įleisdavo oro ir vėl užmaskuodavo slėptuvę.
1983 metais Anelė Tarapienė, jos sūnus Stasys ir dukros Elena bei Janina buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. 1998 m. Anelė Tarapienė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Tolerancijos ugdymo centras Ariogalos gimnazijoje džiaugiasi galėdamas savo TUC pavadinti Janinos Tarapaitės-Šliburienės vardu. Balandžio 25 d. J. Šliburienė, gimnazijos direktorius Arvydas Stankus, viešnia iš Izraelio Noa Sigal ir Tarptautinės komisijos švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė iškilmingai perkirpo centro duris juosiančią juostelę.
Jocheved (g. 1924 m. vasario 10 d. Kaune), būsimų mokytojų šeimos dukra, mokėsi žydų gimnazijoje lietuvių kalba Maironio gatvėje. Gyveno Laisvės alėjoje. 1940 m., Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, gimnazija buvo sujungta su Jėzuitų gimnazija ir pavadinta IX-ta vidurine mokykla, kur Jocheved pateko į 10b klasę.
Vokiečiams okupavus Kauną, 1941 m. birželio 23 d. Jocheved su mama ir seserimi nutarė bėgti į Rusiją. Tačiau trečią kelionės dieną jas pasivijo Vermachto daliniai. Mama susižalojo kojas ir negalėjo paeiti. Pasiprašiusios prieglobsčio pas ūkininką, jos buvo širdingai priimtos, pavalgdintos, apnakvydintos, o mamos kojos buvo gydomos. Grįžusios į Kauną, jos rado senelių namus, tačiau žydams nieko negrąžino ir visus žydus atleido iš darbo.
Kauno karo komendanto Bobelio įsakymu visi žydai privalėjo persikelti į organizuojamą Vilijampolės getą. Jocheved šeima - tėvai Menucha ir Mauša Čartokai, sesuo Ajelet, seneliai Moisiejus ir Chana Ceiteliai bei ji pati - gavo vieną 16 kv.m kambarį Varnių gatvėje.
Rugpjūčio 15 d. prie geto vartų buvo pastatyta ginkluota sargyba, kurią sudarė baltaraiščiai ir gestapo sargybiniai. Trečią dieną po geto vartų uždarymo prasidėjo organizuotas žydų teroras: į IV fortą išvežti ir sušaudyti 534 inteligentai vyrai. Sekančią dieną prasidėjo organizuotas žydų apiplėšimas.
Jocheved prisimena kapitono Alfred Tornbaum įžūlumą, kai jis su pistoletu rankoje liepė nešti visus jų žieminius drabužius ir tėvo kostiumus į sunkvežimį. Kai ji bandė ištraukti tėvo algą, Tornbaumas pagrasino jai pistoletu ir liepė pinigus padėti atgal. Jis pasiūlė jai dirbti pas jį, bet ji atsakė, kad greičiau mirs badu, bet pas jį nedirbs.
Visi darbingi žydai kas rytą, išskyrus sekmadienį, privalėjo rinktis aikštėje prie pagrindinių geto vartų, kur jie buvo skirstomi darbams. Darbams į aerodromą juos varydavo kolonomis iki Aleksoto tilto. Perėjus susprogdintą tiltą per Nemuną, kurį jungė medinis lieptas, jie vėl buvo rikiuojami į kolonas. Grįžtant iš aerodromo, Jocheved sugebėdavo pasprukti - nusigobusi skarelę su prisiūta geltona šešiakampe žvaigžde, ji likdavo be atpažinimo ženklų, kartu su vietos gyventojais eidavo šaligatviu iki Perkūno namų ir pasislėpdavo Jėzuitų gimnazijos kieme.
1940-1941 m. IX-toje vidurinėje mokykloje Jocheved draugavo su Jonu Adomavičiumi. Po jo mirties ji palaikė ryšius su jo žmona Liudmila, ją rėmė materialiai ir įdarbino savo darbovietėje.
Sykį gatvėje Jocheved sutiko Jėzuitų gimnazijos mokinį Feliksą Molskį, kuris pakvietė ją pas save. Jis gyveno su tėvais ir seserimi Genė. Felikso tėvas dirbo virėju „Metropolio“ restorane. Molskių šeima Jocheved labai užjautė, o jos mama kiekvieną kartą ją išlydėdama verkdavo.
Daug pagalbos Jocheved sulaukė iš Onos Mažeikienės, kuri nuomojo butą tame pačiame name, kuriame Jocheved gyveno prieš vokiečiams ateinant. Vieną kartą, nespėjusi įsimaišyti į grįžtančią iš aerodromo žydų koloną prie Aleksoto tilto, Jocheved ieškojo nakvynės. Užėjusi į savo buvusių namų kiemą, ji sutiko Eleną Bagdonavičienę, kuri patarė užeiti į pirmą butą pas ponia Mažeikienę. Jocheved papasakojo, kad atvažiavo iš kaimo darbo ieškotis, bet atvyko per vėlai. Ponia Ona Mažeikienė ją įleido ir apnakvydino. Ryte ji sočiai pavalgdino Jocheved ir išleisdama pasakė: „Jeigu kada neturėsi kur dėtis, vaikeli, ateik“. Jocheved pas ją yra nakvojusi apie keturis kartus.
Holokausto atminimo dienos minėjimas: Panerių memoriale surengta simbolinė aukų pagerbimo ceremonija
1942 m. pavasarį Jocheved paprašė į Kauną važiavusį Jurgį Inčiūrą (jos būsimą vyrą) perduoti poniai Mažeikienei linkėjimus ir pasakyti, kad ji gyva ir sveika. Ji labai nudžiugo ir pasiūlė Jurgį supažindinti su vyru iš geto - jos anglų kalbos mokytoju Šulgaseriu. Po kelių dienų Šulgaseris pas ponia Mažeikienę paliko siuntinėlį su apatiniais baltiniais ir sijonu. J. Inčiūra per Ona Mažeikienę dar sykį susitiko su Šulgaseriu 1944 m. pavasarį ir norėjo visą Jocheved šeimą paslėpti Kiauneliškyje. Tačiau gete buvo likęs tik tėvas, mama su seserimi buvo išvežtos į Klogos koncentracijos stovyklą Estijoje ir ten uždarytos, o seneliai buvo nužudyti Kauno IX forte. Tėvas, pasak Šulgaserio, atsisakė pas juos slėptis ir žuvo 1944 m. liepos mėn.
Ona Mažeikienė buvo gražiai suaugusi moteris, gera siuvėja ir modistė. Jos vyras Vladas Mažeika buvo veterinaras, jų sūnui Vytukui buvo ketveri metai. Po karo Vladas Mažeika dirbo Kauno veterinarijos akademijoje. Nei Onos, nei Vlado Mažeikų nebėra gyvųjų tarpe.
Elijošaičių šeima ir Jonas Saunoris buvo apdovanoti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, Elijošaičiai, Adomaičiai ir Molskiai - Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Jocheved prisimena ir kitus, padėjusius jai Kaune: Joną Adomavičių, Feliksą Molskį ir visą Molskių šeimą, Mažeikių šeimą. Tokių žmonių dėka ji išliko gyva tą baisiausią karo pradžios pusmetį Kaune, kai žydai buvo suvaryti į getą, kai kiekvienas, padėjęs žydui, galėjo būti sušaudytas.
Raseiniuose antrojo pasaulinio karo metais nukentėjo labiausiai iš visų Lietuvos miestų. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo sugriauta arba sudeginta daug pastatų. Po kelių mėnesių buvo sunaikinti visi Raseinių žydai - pusė miesto gyventojų. Karo pabaigoje Raseiniai virto griuvėsiais.
1975 m. pabaigoje buvo įkurtas Raseinių kraštotyros muziejus, pradėta rinkti krašto istorija. Muziejininkų pastangomis Raseinių krašto istorijos muziejus siūlo lankytojams informatyvią ekspoziciją.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dalyvavo Maltos ordino surengtoje Žydų gelbėtojų fotografijų parodoje, kuri vainikavo bendrą bendruomenės ir maltiečių paramos Teisuoliams projektą. Prezidentės teigimu, Pasaulio teisuoliai, išgelbėję šimtus žydų, rizikavo viskuo, tačiau gelbėjo patį žmogiškumą.
Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipėsi į susirinkusius Paneriuose, sakydama, kad Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943 m. buvo nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai.
Ministras Linas Linkevičius kalbėjo apie tai, kad Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, eiti iš tamsos į šviesą.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais.“
Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas Samuelis Bakas Paneriuose norėjo pasakyti nužudytiems tėvams ir artimiesiems: „Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu.“
Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas klausia: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis.“
Iš Alytaus miško netoli esančioje pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius, buvo nužudyti litvakų seneliai, senelės, dėdės ir pusbroliai. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje.
Kasmet Lietuvos žydų bendruomenėje rengiama Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleivių Barmicvos, Batmicvos tradicinė šventė. Tėvai ir vaikai susirenka į reikšmingą žydų paauglių šventės ritualą: Barmicvą ir Batmicvą, švenčiama, kai berniukai sulaukia 13, o mergaitės - 12 metų.
2018 m. paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Kultūros paveldas vienija Europą bendra istorija ir vertybėmis. Kalvarija, tuometinė „Žydų Kalvarija“, savo reikšme nenusileido didiesiems Lietuvos miestams. Išlikęs Žydų sinagogų kompleksas - vienintelis Lietuvoje.
2020-uosius Seimas paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, minint didžiojo Lietuvos rabino Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ąsias gimimo metines.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, bendradarbiaudama su Raseinių rajono Ariogalos gimnazija, organizuoja išvažiuojamąjį pažintinį seminarą šalies Tolerancijos ugdymo centrų atstovams.
Istorinis Palangos žydų kvartalas buvęs rytinėje Vytauto gatvės dalyje, iki šiol slepia aibę paslapčių. Vos keli išlikę pastatai primena tarpukarį bei tuo metų gyvavusią Palangos žydų bendruomenę. Palangiškiai žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais, glaudžiai susijusiais su gintaro apdirbimu ir pardavimu.
1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žydų žudynės. Didžioji dalis Palangos žydų buvo nužudyta, likusieji perkelti į getus ar koncentracijos stovyklas.
2008 m. vasario 13 d. Lyduvėnų geležinkelio tiltas, didžiausias Lietuvoje, buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą.
