Pravėrus Valdorfo darželio grupės duris, visų pirma į akis krenta tai, kad grupėje nėra ryškių „vaikiškų“ spalvų chaoso, nėra elektroninių žaislų, viskas pagaminta iš natūralių, liesti malonių medžiagų. Paklaustos kodėl, grupės auklėtojos pirmiausiai kalbėtų ne apie ekologiją, o apie vaikų pojūčių tausojimą. Pojūčiams Valdorfo pedagogikoje yra skiriamas ypatingas dėmesys.

Valdorfo pedagogika yra vientisa vaikų ugdymo sistema, taikoma ikimokyklinėse institucijose (nuo 3, kai kur - nuo 1,5 metų iki 7 metų) ir bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1 iki 12 klasės. Vienas iš pagrindinių ugdymo principų - pasitikėjimas prigimtiniu vaiko gebėjimu ir siekiu pažinti, suvokti pasaulį. Vaikai ugdomi atsižvelgiant į individualią jų raidą, asmenines savybes, siekiama kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas augti ir ugdytis pagal jo galimybes ir ritmą.

Rudolfas Šteineris (1861-1925) buvo austrų filosofas, pedagogas ir socialinis reformatorius, žinomas dėl Valdorfo pedagogikos sukūrimo. Jo idėjos apie žmogaus vystymąsi ir ugdymą buvo pagrįstos holistiniu požiūriu, kurio esmė - siekti harmoningos fizinės, emocinės, intelektualinės ir dvasinės vaiko raidos. Valdorfo pedagogika yra holistinė pedagogika. Ji siekia mokinį auklėti, ugdyti kūno, sielos ir dvasios stiprybę bei gebėjimus. Ji neapsiriboja vien dalykų mokymu kaip kitos mokyklos. Pagal ją žinios mokiniui turi būti perteikiamos ne dalimis, atskirais gabalais, lyg koks pamažu užtaisomas lopinys, bet visos visų dalykų žinios privalo būti teikiamos tik darnoje su mokinio gyvenimu, jo esamu brandos tarpsniu.

Valdorfo pedagogikos elementus taikančioje grupėje ugdomoji aplinka (vidaus ir lauko) kuriama iš natūralių medžiagų. Grupėje gausu natūralių ugdymo priemonių (akmenėlių, medžio pagaliukų, kankorėžių, kriauklių ir t.t.), netradicinių, nestandartinių žaislų (siūtų lėlių, medinių žaislų ir t.t.), kurie skatina vaikų vaizduotę, žadina vaikų kūrybines galias.

Dvylikos pojūčių teorija Valdorfo pedagogikoje

R. Štaineris teigė, kad pojūčiai yra mūsų pasaulio pažinimo įrankis. Taigi pasak šios teorijos pasaulį pažįstame per dvylika skirtingų pojūčių: lytėjimo, gyvasties, judėjimo, pusiausvyros, regos, skonio, uoslės, šilumos, klausos, žodžio, minties ir “aš”. Šie pojūčiai yra suskirstyti į tris grupes.

Žemesnieji, kūno pojūčiai (lytėjimo, gyvasties, judėjimo, pusiausvyros)

Pirmoji grupė - lytėjimo, gyvasties, judėjimo ir pusiausvyros - tai žemesnieji, kūno pojūčiai. Jie padeda mums jaustis savo kūno šeimininkais. Kūno pojūčiai labiausiai vystosi pirmame žmogaus gyvenimo septynmetyje, todėl Valdorfo darželiuose jiems yra skiriamas itin didelis dėmesys. Išlavėję kūno pojūčiai leidžia žmogui jaustis savo kūne tarsi namuose, suprasti, kaip jaučiasi pats, bei orientuotis aplinkoje. Išlavėję kūno pojūčiai yra ir tvirtas pagrindas lavinti kitus pojūčius, kurie Valdorfo darželiuose kaip tik yra tausojami, nes jų išsiskleidimo laikas dar prieš akis. Taigi per pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus vaikas tarsi turi susipažinti su savo kūnu, įvaldyti jį. Jo sąmoningumas, mąstymas ir jausmai dar snūduriuoja. Pasaulyje jam reikia nuolat judėti, nuolat kažką veikti, nuolat naudoti savo kūną.

Lytėjimo pojūtis

Lytėjimo pojūtis visų pirma susijęs su ribomis. Tam, kad pasijaustų saugus, vaikas turi išgyventi ribas ne tik per lytėjimą, bet ir aplinkoje. Ribos vaikui yra būtinos. Tačiau labai svarbu ir tai, kad ribos būtų pagrįstos ir aiškios. Jei vaikas žaloja save, skriaudžia aplinkinius ar kenkia aplinkai, jam turi būti pasakomas tvirtas ir nedviprasmiškas „ne“. Vaikai bando ribas, ir tai yra normalu, tačiau ribos jam padeda orientuotis pasaulyje, mokytis, kas yra priimtina ir ne, sveika ir ne, gera ir ne.

Natūralios medžiagos - medis, molis, vaškas, šilkas, vilna ir pan. - mus veikia visiškai kitaip, nei plastmasė ar ta pati vilna, bet labai stipriai perdirbta. Natūralios medžiagos mus tarsi “įsileidžia”, o sintetines liesti dažnai net nemalonu. Mes už tai, kad vaikai būtų rengiami natūraliais drabužėliais, nes drabužis liečiasi prie jo kūno visą laiką.

Lytėjimo pojūtį gerai veikia, jei kūdikis, o vėliau ir vaikas yra nešiojamas, liečiamas, glostomas, bet kartu jis turi laiko pažaisti ar pabūti vienas, niekieno neliečiamas. Prisilietimai ir buvimas su savimi turi harmoningai keisti vienas kitą. Tiek per didelė globa, tiek ir per ilga vienatvė vaikui nėra gerai. Šį pojūtį taip pat žaloja mechaniški, savanaudiški prisilietimai, kai vaiką lytime todėl, kad tai malonu mums, o ne reikalinga vaikui arba tai darome atsainiai, mechaniškai, tarsi čiupinėdami daiktą. Žinoma, čia reikia paminėti ir apie labiausiai žalojantį suaugusiojo veiksmą - seksualinį priekabiavimą.

Gyvasties pojūtis

Gyvasties pojūtis mus informuoja apie mūsų kūno būseną. Šio pojūčio dėka mes galime jausti pilnatvę savame kūne. Jei lytėjimo pojūčio dėka mes susiduriame su pasauliu ir suprantame, kad susitikome kažką, kas nesame mes, tai per gyvasties pojūtį galime išgyventi būtį, kuri užpildo mūsų ribas iš vidaus. Iš tiesų nesuklystume, jei šį pojūtį pavadintume laimės pojūčiu.

Sveikas dienos ritmas. Taigi Valdorfo darželyje daug dėmesio yra skiriama dienos ritmui, kuris susideda iš įkvėpimo ir iškvėpimo. Įkvėpimas - tai veikla, kuri reikalauja iš vaiko susikaupimo, jo metu vaikas gauna įspūdžių. O iškvėpimas - tai veikla, kurios metu galima atsipalaiduoti ir harmoningai įsisavinti gautus įspūdžius. Įkvėpimas ir iškvėpimas yra vienodai svarbūs ir turi keisti vienas kitą taip, kad vaiko gyvenimas būtų organiškas, kad jis nepervargtų, kad būtų tausojama jo sveikata.

Nuovargis. Vaikui yra sveika pavargti. Deja, šiais laikais patirti fizinį nuovargį vaikai turi labai mažai galimybių. Jie dažniau pavargsta nuo įspūdžių gausos. Tuo tarpu į darželį ar mokyklą vaikai yra vežami automobiliu, į butą trečiame aukšte kyla liftu, jų daiktus dažniausiai neša tėvai ar seneliai. Kiekvienas suaugęs žmogus gali pasakyti koks malonus pojūtis kūną užplūsta po sunkaus žygio, smagaus bulviakasio ar geros treniruotės. Juk nieko nėra malonesnio kūnui už poilsį po gero nuovargio.

Nuoseklumas, pradžia ir pabaiga. Kadangi gyvasties pojūčio dėka galime pajusti save kaip vieningą visumą, teigiamai šį pojūtį veikia visi darbai ir veiksmai, kurie yra nuoseklūs, turi priežastį ir pasekmę, pradžią ir pabaigą. Kiekvieną darbą taip pat galime išgyventi kaip procesą: įtraukime vaikus į pasiruošimą darbui, nesaugokime nuo susitvarkymo.

Džiaugsmingi, saugumą užtikrinantys suaugę. Gerai gyvasties pojūčio vystymąsi teigiamai veikia šalia vaiko esantys suaugę žmonės, kurie tiesiog pasitiki gyvenimu, yra džiaugsmingi ir patenkinti, patys išgyvena pilnatvę. Juk mes matome, kaip vaikas, mėgdžiodamas mamą, verdančią sriubą, pats nori pjaustyti daržoves ir tarškinti puodais. Taip pat jis nesąmoningai mėgdžioja ir šalia esančio suaugusiojo nusiteikimą bei dvasios būseną. Labai gerai gyvasties pojūtį veikia ir pasakų sekimas. Gerai, kai vaikas gali mėgautis maistu, saugiai išgyventi skausmą (užsigavusį vaiką paguodžia, apsikabina, pasirūpina žaizdele ir, pasisodinusios ant kelių, leidžia paverkti, užuot saldainiu atitraukusios vaiko dėmesį).

Judėjimo pojūtis

Judėjimo pojūtis yra nuosavas judėjimo pojūtis. Tam, kad suvoktume, jog mašina važiuoja, turime pamatyti, palydėti ją akimis, bet jei iškeltume virš galvos ranką ir pamojuotume, mums visai nereikia matyti, mes ir taip jaučiame, kad mūsų ranka juda. Tai ir yra judėjimo pojūtis. Mes jaučiame, kad juda mūsų kojos, kai einame, kad kvėpuojant kilnojasi krūtinė, kad užsimerkiame. Tai, kad užsimerkiame, galime pajusti net visiškoje tamsoje, kai akys nieko nemato tiek atsimerkus, tiek užsimerkus. O pabandykite užsistatyti žadintuvą ir tris minutes visiškai nejudėti. Ar pavyko? Koks jausmas apima, kai pagaliau galite pajudėti? Laisvė! Žinoma, tai laisvė! Jei kurį laiką stebėsime mažą vaiką, pamatysime, kad jis juda visą laiką. Atsistoja, atsisėda, atsitūpia, eina, bėga, gulasi, vėl stojasi, šokinėja ir t.t. Ir tai yra teisinga. Mokslininkai jau seniai kalba apie kalbos ir mąstymo vystymosi priklausomybę nuo stambiosios ir smulkiosios motorikos. Kuo daugiau vaikas juda, tuo geriau jis kalba, kuo daugiau juda, tuo aiškesnis vėliau bus jo mąstymas. Taigi riboti judėjimo nereikėtų, geriau aplinką pritaikyti taip, kad vaikas galėtų joje nevaržomas judėti. Visgi taisyklės čia tikrai nekenkia. Negalima bėgioti namie, bet galima bėgioti lauke!

Iššūkiai. Laisvai judant vaikui reikia iššūkių. Tik pradėjęs vaikščioti jis begalę kartų krenta ir keliasi, užsigauna, verkia, bando iš naujo. Nieko tokio! Tik taip jis gali atrasti judėjimo laisvę, tik taip jis gali išmokti saugiai vaikščioti. Saugodami vaiką nuo kritimo, mes iš tiesų saugome jį nuo savo kūno pajautimo, apribojame jo galimybes mokytis judėti saugiai. Vaikams leidžiama lipti į medžius, jei tik kieme yra laipioti tinkamų medžių. Sąlyga vienintelė - jis turi ten užsikabaroti pats. Su vaikais smagu vaikščioti miške. Kiek čia galimybių įvairiam judėjimui - galima eiti nuvirtusio medžio kamienu, įlįsti į krūmus, užlipti į kalną ir nubėgti šlaitu, peršokti balą, perlipti rąstą, atsisėsti pailsėti.

“Aš pats!” Vaiko judėjimo pojūčiui kenkia pastovi pagalba judant. Auklėtojos nesupa vaikų todėl, kad jie vis bandydami ir bandydami patys atrastų reikalingą judesį ir patirtų supimosi džiaugsmą. Prašome tėvų atnešti batus su raišteliais, kad ūgtelėję vaikai bandytų juos užsirišti, ir jų pirštukai turėtų pakankamai darbo. Kad ir kaip norisi vaikui padėti įveikti kliūtis, duokite jam šiek tiek laiko pabandyti pačiam. Nepavyks - viskas gerai, šalia esantis suaugęs jam padės, o gal visgi pavyks?

Pusiausvyros pojūtis

Pusiausvyros pojūtis mums visų pirma padeda orientuotis pasaulyje, pastebėti santykius tarp daiktų, įvertinti proporcijas, susigaudyti erdvėje (viršus, apačia, kairė, dešinė). Gerai išlavėjęs vėliau jis taps vaiko įrankiu mokantis geometrijos.

Balansas ir nuspėjami suaugę. Čia tinka visi žaidimai, kurių metu reikia balansuoti: balansiniai dviratukai, paspirtukai (tik ne triračiai), vaikščiojimas buomu arba, ką vaikai labai mėgsta daryti, šaligatvio krašteliais, kojūkai (ne cirko, užtenka visai žemučių), supynės. Taip pat vaikui svarbu, kad jį supantys suaugusieji būtų nuspėjami, pusiausvyroje.

Vidurinieji, sielos pojūčiai (regos, uoslės, skonio, šilumos)

Antroji grupė - regos, uoslės, skonio, šilumos - vidurinieji arba sielos pojūčiai. Jie padalina mūsų pasaulį į simpatišką (kas man patinka) ir antipatišką (kas man nepatinka). Šiais laikais mažų vaikų sielos pojūčiai, kuriuos derėtų tausoti, yra stimuliuojami labai stipriai (dažnai vaikams duodame per daug cukraus, cheminiais prieskoniais gardinto maisto, leidžiame žiūrėti filmukus ir žaisti kompiuteriu, visi vaikams skirti žaislai ir daiktai yra ryškių, akį rėžiančių spalvų), tuo metu kūno pojūčiai kone „badauja“ - mes per mažai judame, beveik nepatiriame tikro fizinio nuovargio, vaikams perkame triračius paspirtukus, vaikštynes, mūsų oda liečiasi beveik vien tik prie sintetinių paviršių.

Aukštesnieji, dvasios pojūčiai (klausos, kalbos, minties ir “aš”)

Trečioji - klausos, kalbos, minties ir “aš” - aukštesnieji arba dvasios pojūčiai. Jų išsiskleidimo laikas dar prieš akis.

Valdorfo pedagogikos principai ikimokykliniame amžiuje

Valdorfo pedagogika ikimokykliniame amžiuje yra ypatinga dėl savo unikalios metodikos ir holistinio požiūrio į vaiko ugdymą. Valdorfo metodika, akcentuojanti vaizduotę, kūrybiškumą, socialinę ir emocinę raidą, yra ypač efektyvi ikimokykliniame amžiuje, kur formuojasi pagrindiniai vaiko įgūdžiai ir charakterio bruožai.

Pamėgdžiojimas

Antra svarbi ypatybė Valdorfo pedagogikoje - pamėgdžiojimas. Didžioji dalis to, ko vaikas išmoksta ikimokykliniame amžiuje, yra perteikiama suaugusiojo veiklos pavyzdžiu. Pedagogai padeda pažinti aplinkinį pasaulį, moralines vertybes per jutimus, patyrimą ir veiklą. Organizuojama pamėgdžiojimui tinkama veikla: maisto gaminimas, žaislų tvarkymas, gyvūnų globojimas, augalų priežiūra ir t.t. Vaikas domisi suaugusiojo veikla, klausinėja apie ją.

Ritmas ir rutina

Svarbiausias Valdorfo pedagogikos bruožas - ritmas. Dienos ritmas susideda iš įkvėpimo ir iškvėpimo. Įkvėpimas - tai veikla, kuri reikalauja iš vaiko susikaupimo, jo metu vaikas gauna įspūdžių. Antra svarbi ypatybė Valdorfo pedagogikoje - pamėgdžiojimas. Didžioji dalis to, ko vaikas išmoksta ikimokykliniame amžiuje, yra perteikiama suaugusiojo veiklos pavyzdžiu. Pedagogai padeda pažinti aplinkinį pasaulį, moralines vertybes per jutimus, patyrimą ir veiklą. Organizuojama pamėgdžiojimui tinkama veikla: maisto gaminimas, žaislų tvarkymas, gyvūnų globojimas, augalų priežiūra ir t.t. Vaikas domisi suaugusiojo veikla, klausinėja apie ją.

Ritmiškumas. Jis svarbus tiek gyvybiniams tiek pažintiniams procesams. Taisyklingos laikysenos ir judėjimo įgūdžiai. Kalbos įgūdžiai. Vaizduotė ir kūrybingumas. Šie gebėjimai ugdomi netradicinių, nestandartinių žaislų, žadinančių vaikų kūrybines galias pagalba. Tai: akmenėliai, lentos, medžio gabaliukai, skepetos ir panašiai. Motyvacija ir susikaupimas. Pačių vaikų sukurti žaidimai, žaislai skatina vaiką veikti, baigti pradėtą darbą. Vaikai skatinami susikoncentruoti per pasikartojantį dienos bei metų ritmą, metines šventes.

Ugdant vaikus - svarbus dienos, savaitės ir metų ritmas. Lėtai, neskubėdami vaikai mokosi, susipažįsta su taisyklėmis, laikosi bendrų susitarimų. Jie mokosi iš suaugusiųjų, iš jo pavyzdžio, juos pamėgdžiodami.

Meninė ir kūrybinė veikla

Valdorfo pedagogikoje daug dėmesio skiriama meninei vaikų veiklai, kūrybinės fantazijos ugdymui. Liedami akvarelę vaikai džiaugiasi pasklidusiomis spalvomis, stebi dviejų/trijų spalvų susiliejimus. Valdorfo pedagogikos elementus taikančioje grupėje lipdymui naudojamos natūralios medžiagos - vaškas, smėlis (žaidžiant lauke), sūri tešla. Prieš lipdant vašku, pirmiausia vašką reikia sušildyti, ištirpinti.

Meninis ugdymas. Menai užima ypatingą vietą Valdorfo pedagogikoje.

Žaidimai ir pasaulio tyrinėjimas

Laisvi žaidimai. Vaikai žaidžia pasitelkdami vaizduotę, kūrybiškumą kartu su grupės mokytojomis ar vieni su kitais, vieni. Pasaulio tyrinėjimas. Vaikai tyrinėja pasaulį per pojūčius, aktyviai patys veikdami. Jie atsakingai tyrinėja gamtą, stebi, atranda, išbando, patiria pažinimo ir atradimo džiaugsmą, kaupia patirtį, dalyvauja sprendžiant įvairias problemas, kelia hipotezes, susijusias su įvairiausiais gamtos reiškiniais.

Valdorfo pedagogika siekia kiekvienoje dienoje sieti mokslinius, meninius, estetinius, pagarbos ir nuostabos elementus. Šios grupės vaikų amžius - nuo 2 iki 6 metų. Tarsi didelėje šeimoje mažesni čia mokosi iš vyresnių, vyresnieji turi galimybę globoti mažesnius, o keturmečiai ir penkiamečiais paprastai įkvepia visus žaidimui. Siekiant praturtinti ugdymo procesą, naudojami Valdorfo pedagogikos elementai.

Socialinė ir emocinė raida

Socialinis bendravimas. Būdami skirtingo amžiaus grupėje vaikai išsiugdo gebėjimą derinti atskiro žmogaus ir socialinės bendruomenės interesus. Darželis - palanki socialinė terpė, kurioje vaikai išgyvena dienos, savaitės, mėnesio bei metų ritmus, susipažįsta su taisyklėmis, aiškiai suformuotomis kiekvienam vaikui ir visai grupei užduotimis.

Valdorfo pedagogika didelį dėmesį skiria socialinei ir emocinei vaikų raidai.

Sveikas dienos ritmas ir pagarba

Valdorfo grupės pasižymi tuo, kad jose yra ugdomi mišraus amžiaus vaikai. Vaikai jaučiasi kaip šeimoje, kur mažieji stebi ir mėgdžioja vyresniuosius, vyresnieji globoja, padeda mažiesiems. Kiekvienas vaikas jaučiasi saugus, mylimas, gerbiamas. Etinės - moralinės nuostatos. Vaikams kaip ir suaugusiems, reikia dvasinių vertybių, su kuriomis jie galėtų susitapatinti. Reikia aiškių taisyklių ir ritualų. Vaikai trokšta, kad šalia būtų suaugęs, pasišventęs tikslui žmogus. Nors jis nemoralizuoja, tačiau vaikas šalia jo auga morališkai tvirtas.

Valdorfo pedagogikos įgyvendinimas praktikoje

Pravėrus Valdorfo darželio grupės duris, visų pirma į akis krenta tai, kad grupėje nėra ryškių „vaikiškų“ spalvų chaoso, nėra elektroninių žaislų, viskas pagaminta iš natūralių, liesti malonių medžiagų. Paklaustos kodėl, grupės auklėtojos pirmiausiai kalbėtų ne apie ekologiją, o apie vaikų pojūčių tausojimą.

Natūralios medžiagos ir aplinka

Valdorfo pedagogikos elementus taikančioje grupėje ugdomoji aplinka (vidaus ir lauko) kuriama iš natūralių medžiagų. Natūralios medžiagos - medis, molis, vaškas, šilkas, vilna ir pan. - mus veikia visiškai kitaip, nei plastmasė ar ta pati vilna, bet labai stipriai perdirbta. Natūralios medžiagos mus tarsi “įsileidžia”, o sintetines liesti dažnai net nemalonu. Mes už tai, kad vaikai būtų rengiami natūraliais drabužėliais, nes drabužis liečiasi prie jo kūno visą laiką.

Ugdymo priemonės „darbinei“ veiklai, amatams - audimo staklelės, staliavimo, maisto gamybai ir kt. Yra įrengta vieta daržininkystei, kt. Natūralios lauko priemonės laipiojimui (kalnelis, medis ir kt.

Kasdieninė rutina ir ritualai

„Kiškučių“ grupėje ugdymo procese taikomi Valforfo pedagogikos elementai, kurie siejami su nuodugniu, visumininiu žmogaus kūno, sielos, dvasios pažinimu - dvasiniu mokslu, vadinamu antroposofija. Šios pedagogikos išeities pozicija yra ta, jog žmogui būtina visa pilnatve išgyventi kiekvieną amžiaus tarpsnį su savo slėpiniais, dėsningumais ir pačiomis skirtingiausiomis užduotimis. Vaikystė irgi yra būtina žmogaus tarpsniui, atsižvelgiant į jos ypatumus, sąsajas su gamta. Valdorfo pedagogika siekia kiekvienoje dienoje sieti mokslinius, meninius, estetinius, pagarbos ir nuostabos elementus.

Vienas iš pagrindinių ugdymo principų - pasitikėjimas prigimtiniu vaiko gebėjimu ir siekiu pažinti, suvokti pasaulį. Vaikai ugdomi atsižvelgiant į individualią jų raidą, asmenines savybes, siekiama kiekvienam vaikui sudaryti sąlygas augti ir ugdytis pagal jo galimybes ir ritmą.

Valdorfo grupėse daug dėmesio skiriama meninei vaikų veiklai, kūrybinės fantazijos ugdymui. Palaikomas artimas ryšys su gamtos pasauliu. Natūralus gamtos ritmas atkartojamas kasdieninėje ugdomojoje veikloje - laikomasi savaitės, metų ritmo. Vaikai žino, ką veiks kiekvieną dieną: gamins maistą, lies akvarele, lipdys iš molio, vaško, stebės gamtą. Atsižvelgiant į metų laikų kaitą, pritaikoma ugdymo(si) aplinka, priemonės, švenčiamos tradicinės Valdorfo pedagogikos šventės (Advento, Žibintų, Vėjų, kt.).

Valdorfo pedagogika yra humanistinė pedagogika, gerbianti ir ginanti vaiką, mylinti jį tokį, koks jis yra. Šios pedagogikos tikslas - ugdyti harmoningą ir laisvą asmenybę, žmoniškąsias vertybes, padedančias vaikui atskleisti savąjį “Aš”, siekti gėrio ir grožio.

Pasakų sekimas ir bendravimas

Valdorfo pedagogikoje svarbus elementas yra - pasakos sekimas. Pasaka yra “pakviečiama” dainele, kurią dainuoja mokytoja drauge su vaikais. Vienas vaikas atidengia pasakos dėželę, kitas vaikas išima pasakos knygą. Mokytoja pasaką seka, o ne skaito, taip “užmezgamas” akių kontaktas tarp pedagogo ir vaikų, stebimos vaikų reakcijos. Ta pati pasaka sekama visą savaitę.

Kalbos ugdymas. Su vaikais mokytojos nuolatos kalbasi, bendrauja, tariasi ką vaikai norėtų sužinoti, pažinti, žaidžia daug pirštukinių žaidimų, dainuoja, pasakoja vaikams istorijas, seka pasakas, vaidina.

Maisto ritualas

Valdorfo grupės išskirtinumas - valgis tarsi ritualas. Prie ilgo bendro stalo sėda tarsi didelė šeima - ir vaikai, ir mokytojos. Uždegama žvakelė, valgoma jaukiai ir ramiai.

tags: #ar #verta #vaika #leisti #i #valdorfo

• Vaikų kirmėlinės infekcijos
• Formaliojo ugdymo reglamentavimas ikimokyklinėse įstaigose
• Pagalvės Nėščiosioms
• Vaikų spektaklis „Grybų karas“
• Testo tikslumas nėštumo metu