Klausimas, ar galima vaikams taikyti fizines bausmes, tarp jų ir diržą, yra vienas aktualiausių ir daugiausiai diskusijų keliančių tėvų auklėjimo temų. Nors visuomenėje vis labiau populiarėja pacifistinis auklėjimo stilius, vis dar yra nuomonių, kad tam tikrais atvejais fizinė bausmė, kaip diržo panaudojimas, gali būti veiksminga priemonė.
Fizinių bausmių istorija ir požiūrių kaita
Įprotis mušti vaikus diržu, ranka, lazda, rykšte ar kitais daiktais - sena mada visame pasaulyje. Šimtus metų gaji nuomonė, kad mušant vaiką diržu galima jį išauginti doru žmogumi. Tačiau tyrimai ir psichologų įžvalgos rodo, kad fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Gerai elgtis galima išmokyti tik žodžiais, įtikinėjimais ir gerais pavyzdžiais. Svarbiausia - ramiai bet griežtai nustatyti tinkamo elgesio ribas ir jų niekada neperžengti. Taip drausmė pamažu tampa savidrausme. Nepamirškite, kad fizinės bausmės gali vaiką suluošinti ir fiziškai.
Visuotinai pripažįstama, kad smurtas prieš vaikus yra nepriimtinas. Vis dėlto, diskusijos dėl fizinių bausmių ribų išlieka. Kai kurie tėvai mano, kad nedidelis „pliaukštelėjimas“ diržu vaikui tikrai galima, žinoma, tai neturėtų peržengti tam tikrų ribų ir vaikas neturėtų jausti baimės, kad padaręs kiekvieną mažą nusižengimą gaus mušti. Kiti teigia, kad bet koks rankos pakėlimas ar sudavimas jau yra smurtas.
Visų pirma, prisiminkime, kad dauguma vaikų labai bijo gydytojų ir klausinėja: ar skaudės? Tačiau paaiškėjo, kad vaikai jautresni skausmui nei suaugę. Ir tai paaiškėjo ne iš vaikų pasakojimų, o iš tyrimų. Daugelyje šeimų ilgą laiką viešpatavo ir viešpatauja „auklėjamosios operacijos“ - diržas, rimbas ir ranka. Žinoma, Lietuvoje visa tai iki šiol vertinama atlaidžiai. Paklausinėkite mūsų menininkų, rašytojų, Seimo narių- ar jiems kliūdavo vaikystėje? Didesnė dalis pasakys - o kaipgi? Na, nesistemingai, bet pasitaikydavo. Už ką? Na, sakys, už įžūlų neklausymą, už vienkartinį vėlyvą grįžimą namo, už atsitiktinį melavimą, už netyčinį apsivogimą, už kažko tokio brangaus vienkartinį sudaužymą... Ir, sakys, nieko čia baisaus. Nuo to laiko, sakys - žinojau, ko negalima daryti- skausmas išmokė. Ką tuo metu šis žmogus jautė skausmo šaltiniui- mokytojui? Ar jam pavyko atskirti vieną nuo kito - gerą tėvą ir jo blogą mušančią ranką? O gal šis psichologinis triukas vėliau padarė taip, kad gerbiamieji menininkai taip pat nuo gyvenimo atsiskiria - “užpildami” save alkoholiu, o valstybės vadovai atskiria geruosius saviškius nuo blogų opozicionierių - kas žino?
Kita dalis žmonių - mes rečiau aptiksime juos vadovaujančiose pozicijose - prisipažins, kad buvo mušami sistemingai ir ne visuomet teisingai. Tokiems žmonėms mušimas buvo tiesiog kontakto su tėvais rūšis, ritualas, įrodantis tėvų statusą, savotiškas ir reguliarus tėvų viešpataujančios padėties atstatymas. Neretai jie tėvams sakydavo ir iki šiol sako “jūs”. Ne, atviro pykčio tėvams jie nejaučia. Na, gal kažkiek yra nelankstūs. Ką mes rasime šiuose žmonėse, jei šnekėsimės su jais ilgiau ir atviriau? Kartais - nieko. O kartais - didelį nerimastingumą, susijusį su savo paties impulsų baime. Juk tokiam vaikui ilgą laiką tekdavo slopinti ne tik skausmo išraišką, bet ir jį lydinčią neapykantą “auklėjančiam“ asmeniui. O išstumta iš sąmonės neapykanta virsta nerimu bei nesąmoningu siekiu kontroliuoti žmones. Savo vaikus tokie žmonės irgi linkę mušti. Tiesiog instinktyviai, nesusimąstydami.
Trečia dalis žmonių iš vis mušama beveik nebuvo. Tačiau nuolat jautė tėvų žodinę panieką, agresiją ar tiesiog girdėdavo nuolatinius rėkimus. Čia jau sunkiausia grupė - jų neapykanta, pagieža tėvui, jo nemėgimas - būna atviri. Ir menkas savęs vertinimas, pretenzija į aukštesnį įvertinimą, nesaugumas su vadovais bei kolegomis - visa tai verčia elgtis gynybiškai - pabrėžtinai saldžiai ir nuolankiai su tais, kurie viršesni, pagiežingai su tais, kurie silpnesni. Tokie vaikystėje skriaudžia mažesnius vaikus, išaugę sadistiškai elgiasi su pavaldiniais. Ir, žinoma, kontroliuojančiai ir menkinančiai su sutuoktiniais. Jiems dažniausiai reikia psichoterapijos - abiem pusėms. Tačiau būna visokių variantų. Jūs rasite mušeikų, kurie sakys: ”manęs vaikystėje pirštu nelietė”. Ir visiškai religingų taikdarių, kurie prisimins: ”mane vaikystėje reguliariai mušdavo”. Kodėl? Todėl, kad mušimas - tai tik elgesys. O vaikui svarbu ne tik elgesys, bet ir emocijos, lydinčios šį elgesį. Jei tos emocijos - “siaubas, baisu, nesuprantu” - tarkime, labai mažam vaikui- jis išgyvena nesaugumą, stresą, traumuojasi. Jį lydi potrauminis streso sindromas: košmariški sapnai, traumos atkartojimas vaizduotėje, nesuprantami nuotaikos svyravimai, emocinis “atbukimas” ir baimingumas.
Taip, mažas vaikas turi jausti, ko negalima. Tarkime, negalima nuo stalo žemyn šokti - bum - skaudės. Tačiau vaiko gyvenime ir taip pakanka visokių skausmingų eksperimentų. Tėvai ne tam skirti, kad irgi taptų skausmingu eksperimentu - jie skirti paramai ir mokymuisi. Jei vaiko emocijos - “nekenčiamas, įsižeidęs, pažemintas, sugėdintas, išduotas”- lopšeliniame ir darželiniame amžiuje ir dar išdavikiškas “o mama manęs tuomet neužstojo” - gaunama emocinė trauma ir formuojasi tam tikras charakteris. Chroniškai atstumtas žmogus pats vengia žmonių, nuolat pažemintas - mazochistiškai save neigdamas užkariauja kitų meilę, smarkiai išduotas - linkęs viską kontroliuoti. Jei tos emocijos - kaltė ir pagarba - “pats tai užtarnavau” - vystosi savotiškas kaltės išpirkimas, bausmė suvokiama kaip pelnytas atpildas, o tėvai - kaip Dievo vedama ranka. Šis variantas pasitaiko itin morališkai išsivysčiusiam paaugliui. Tačiau prisiminkime: moralė kaip asmeniškai įsisavinti principai būdingi tik labai mažam procentui vaikų, ir tik apie trečdaliui paauglių. Todėl kalbėti apie kokią nors “auklėjamąją ” mušimo reikšmę moralei mažesniems vaikams iš vis negalima.
Prisipažinkime: mušti vaikus ir teisinti tai auklėjimu - tai visuomet savo bejėgiškumo prisipažinimas. Tai lygiai tas pats, kaip vyrui prievartauti moterį, nes jis mano, kad ji sutiks su juo mylėtis savanoriškai. Išprievartauti, o po to pasakyti - “ji pati to norėjo, nieko, žinos kitą kartą, kaip man nepaklusti”. Gražu, ar ne? Jei mes šiandien pikti, pažeminti, atstumti ir pavargę - mes vis tiek turime atsakyti už tą netyčinę agresiją, kuri lenda iš mūsų per visus galus. Mūsų laukia savitaiga, psichoterapija, sportas ir pomėgiai. Ir mūsų - tokių įsižeidusių ir pasiruošusių racionaliai teisinti agresiją - nelaukia šiandien mūsų vaikai. Nurimkime, prablaivėkime, ateikime į protą ir tik tuomet rodykimės jiems. Nedidinkime pažemintų, įbaugintų ir gyventi nenorinčių lietuvių kiekio. Viskas yra gana paprasta. Mamos reikalingos saugumui. Tėveliai reikalingi nuotykiams. Tuomet pasaulis pasidaro gera vieta gyventi.
Skirtingi auklėjimo stiliai ir jų pasekmės
Amerikietė psichologė Diana Baumrind išskyrė kelis pagrindinius tėvų auklėjimo stilius:
- Autoritarinis stilius: Tėvai reikalauja besąlygiško paklusnumo, neaiškina priežasčių. Vaikams gali vystytis emocinės problemos, vidinis pyktis.
- Autoritetingas (autoritetingas) stilius: Tėvai kelia reikalavimus, bet paaiškina jų svarbą, įsiklauso į vaiko nuomonę, diskutuoja. Tokie vaikai auga gerbiantys tėvus, savarankiški ir atsakingi.
- Liberalus stilius: Tėvai mažai kontroliuoja, leidžia vaikui pačiam reguliuoti savo elgesį. Išaugę vaikai gali turėti socialinės atsakomybės ir valios kryptingumo trūkumų.
Dažnai už kai kurių mušimų slepiasi tėvų autoritariškumas. Taisyklė čia tokia: „Tu turi man paklusti vien todėl, kad aš esu tėvas /mama“. Vaikui autoritariški tėvai nelinkę aiškinti, kodėl jis turi jų klausytis. Kartais į tokį autoritariškumą puola žiaurūs, emocionaliai atstumiantys tėvai, kurie sadistiškai kankina vaikus pagal principą: „Prisiminsi, kaip rodyti savo valią ir pamatysi, kas čia bosas“. Šiuo atveju vaikams dažnai vystosi emocinės problemos, o išaugę jie gali turėti daug vidinio pykčio žmonėms. Išskirtinis sadizmas (deginimas su nuorūkomis, pririšimai ir t.t. ) formuoja emocionaliai nepastovius ribinius charakterio bruožus. Tačiau tėvai ne taip dažnai būna sadistai, kartais šeimoje tiesiog viešpatauja griežtos drausmės kultas. Ilgamečiai tokių vaikų tyrimai parodė, kad didelės bėdos nėra, kai toks griežtumas labiau primena reiklumą, nors tėvai ir neskatina savo vaiko laisvės, nepriklausomybės ir neslepia savo pykčio bei nusivylimo, jei vaikas nepaklūsta. Autoritariški tėvai reikalauja, kad vaikas laikytųsi taisyklių. Žinoma, tokie vaikai auga kiek labiau priklausomi ir mažiau atsakingi.
Lyginant su vaikais, kurių tėvai buvo „autoritetingi“. Didelę reikšmę autoritetingi tėvai skiria vaiko emociniam augimui. Tai reiškia, kad jie, nors ir reikalauja, kad vaikas laikytųsi taisyklių, bet paaiškina, kodėl jų reikia laikytis. O taisykles šeimoje jie keičia, susitardami su vaikais. „Autoritetingas“ lyg ir skamba panašiai, kaip „autoritariškas“, tačiau reiškia kur kas sėkmingesnį auklėjimą - tokie tėvai iš tiesų augina vaikus, kurie gerbia savo tėvus, ir iš pagarbos jiems įsisavina jų pažiūras bei prisitaiko prie visuomenės. Jie sėkmingai rūpinasi kitais, tačiau moka likti individualybėmis. Panašiai jie elgiasi ir su savo vaikais. Mušimas čia nueina į antrą planą - buvo jis ar ne. O dažniau jo čia ir nebūna.
Dar vienas auklėjimo stilius - liberalus. Pagrindinis bruožas čia - tėvų įsitikinimas, kad vaikas pats turi gebėjimą reguliuoti save ir jo versti nereikia. T.y., tėvai nereikalauja, kad vaikai ką nors tvarkytų namuose ar kad laikytųsi kažkokių taisyklių. Užaugus tokiems vaikams - dažniausiai berniukams - trūksta socialinės atsakomybės ir valios kryptingumo, o mergaitėms - nepriklausomybės (sugebėjimo elgtis kaip individualybei) . Čia juos lenkia autoritetingų tėvų vaikai. Žinoma, šiam auklėjimo stiliui dažniausiai išvis nebūdingi mušimai, kadangi tėvai iš principo nieko iš vaikų nereikalauja.
Fizinių bausmių pasekmės
Fizinės bausmės, įskaitant mušti diržu, gali turėti neigiamų pasekmių vaikų psichikai ir elgesiui. Vaikas, kuris yra nuolat mušamas, gali patirti:
- Baimę ir nesaugumą: Nuolatinis smurtas sukelia vaikui nuolatinę baimę ir jausmą, kad jis nėra saugus.
- Žemą savivertę: Fizinės bausmės gali priversti vaiką jaustis menkaverčiu ir nevertu meilės.
- Agresiją ir pyktį: Vaikas, kuris yra skriaudžiamas, gali išmokti, kad jėga yra tinkamas sprendimas, ir pats tapti agresyvus.
- Traumas: Kai kuriais atvejais fizinės bausmės gali sukelti ilgalaikes traumas, kurios pasireiškia vėlesniame amžiuje.
Pavyzdžiui, vienos mamos pasakojimas: „Mane mušė 1 kartą. Mušė mama. Nepaklausiau, susitaikyti kambarį iš pradžių paprašė ramiai. O po to truputi pakėlė balsą, vis tiek neklausiau, o po to kaip užrėkė: oi kaip dabar kentėsiu. Liepė nusirengti nuoga ir gult ant sofos ant pilvo. Pasakė, jei bandysiu pabėgti, gausiu dvigubai. Gavau 80 kirčių per šikną, 80 kirčių per nuogus papus ir 110 kirčių per nuogą putytę.“ Tokie pasakojimai iliustruoja, kaip fizinės bausmės gali būti žiaurios ir traumuojančios.
Kitoje situacijoje, tėvas trenkė savo 4,5 metų dukrai per sprandą taip stipriai, kad ji parkrito ant kelių. Net ir be tokio ekstremalaus smurto, mušti vaiką reiškia jam sukelti baimę ir menkavertiškumo kompleksą bei įskiepyti mintį, kad galima mušti ir labiausiai mylimus žmones. Auginant vaikus, svarbu ieškoti alternatyvių auklėjimo metodų, kurie padėtų vaikui suprasti tinkamo elgesio ribas be fizinio skausmo ir pažeminimo.
Kai vaikas išveda iš kantrybės, svarbu nepamiršti, kad fizinės bausmės nėra vienintelis būdas. Galima pabandyti išeiti į kitą kambarį ir apsiraminti, o po to tyliu ramiu balsu pasikalbėti su vaiku. Jei vaikas nenori nusileisti, galima jį nubausti kitaip, pavyzdžiui, uždrausti žiūrėti filmukus ar apriboti žaidimus su draugais. Tačiau svarbu, kad nuobaudos būtų taikomos tuoj pat po prasižengimo, o ne po ilgo laiko.
| Fizinės bausmės tipas | Galimos pasekmės vaikui |
|---|---|
| Diržo naudojimas | Baimė, pažeminimas, fizinis skausmas, galimos traumos, agresija, menkavertiškumo kompleksas. |
| Pliaukštelėjimas per užpakalį | Laikinas diskomfortas, gali sukelti pasipriešinimą ar menkavertiškumą, jei kartojamas. |
| Rankos pakėlimas/sudavimas | Baimė, jausmas, kad nėra saugu, galimas agresijos modelio perėmimas. |
| Žeminimas, šaukimas | Pažeminimas, savivertės mažėjimas, pyktis, neapykanta. |
Galima auklėti rykštele, ar ne?“, - sunerimusi teiraujasi Patricija. Atsako Paramos vaikams centro psichologė Asta Eitminavičiūtė: Keliate tikrai aktualų klausimą - galima ar negalima vaiką auklėti rykštele. Pabandykime atskirti. Ar tai būtų sudavimas vaikui „per sėdynę“ diržu, ar rykštele, ar ranka, bet kuriuo atveju tai yra fizinis smurtas, kuris šių metų vasario mėnesį Seimo buvo uždraustas (priėmus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą).
Mes nežinome, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu mergaitei nebūtų kelis kartus pliaukštelėta. Mušimas neduoda ilgalaikių teigiamų rezultatų, vaikas tik išsigąsta, bet neišmoksta, kaip reikia elgtis. Galbūt mergaitė išmoko, kad tėčio reikia bijoti. Ar kad pliaukštelėti, mušti kitą galima. Bet ar to buvo norima išmokyti?
Suprantama, tėvai dažnai patys nežino, kaip pasielgti konkrečioje situacijoje, iš jų bejėgiškumo ir gali kilti impulsas suduoti savo vaikui bei tokiu būdu panaikinti netinkamą jo elgesį. Bet koks, net ir vienkartinis pliaukštelėjimas palieka nuosėdų. Tokie žmonės gali jaustis mažiau pasitikintys savimi ar kitais žmonėmis, išgyventi baimę, kaltę, pyktį ir pan. Galiausiai pabandykime suprasti, iš kur atsirado mergaitės „isterijos priepuoliai“. Nėra iki galo aišku, ką konkrečiai ji darė, bet tikriausiai dėl kažko buvo supykusi, kažko norėjo, bet negavo. Tokiu atveju labiau padėtų bandymas suprasti vaiką, įvardinti vaikui jo jausmus: „tu labai supykai, kad...“, pabūti kartu su juo, kol nurims, paaiškinti, koks elgesys galimas ir koks ne.
