Vaiko globos institucija - tai įstaiga, kurioje auginami ir ugdomi našlaičiai, beglobiai vaikai. Vaiko globos tikslas - užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.
Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, priimta 1989 m., nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Vaiko globos sistemos raida Lietuvoje
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje. 19 a. pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 m. įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą. 1791 m. Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai, kuriuose vaikus prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 m. įsteigtas lopšelis pamestinukams, vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda, o 1864 m. - kūdikių auklėjimo namai. Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 m. įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams. 19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams. 1918-1940 m. vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų. 1922 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu, kurioje buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus.
Nuo 1928 m. pradėta vaikus patronuoti - už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 m. vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 m. veikė 48 vaikų globos institucijos, kuriose buvo 7000 vaikų. Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus. Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
Reforma ir deinstitucionalizacija
Nuo 2015 m. vykdoma visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas. Kartu siekiama apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei.
Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 m. yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso pakeitimai, pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais.
Vaiko interesų prioriteto principas
Priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia - geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje. Atsižvelgiama į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius.
Taip pat svarbus biologinės šeimos prioritetas - priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, turi būti atsižvelgiama į vaiko prigimtinę teisę augti biologinėje šeimoje ir išsaugoti giminystės ryšius, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Negali būti diskriminuojamas joks vaikas dėl savo arba savo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, sveikatos būklės, religijos, etninės priklausomybės ar kitų aplinkybių.
Vaiko gerovė po tėvų išsiskyrimo
Lietuvoje subyra 4 santuokos iš 10, o turintiems vaikų tenka spręsti, su kuo jie gyvens, kaip teks dalytis vaikų priežiūros išlaidas bei kaip išsaugoti sveiką ryšį su vaiku. Vaiko gerovei ir tarpusavio santykiams neigiamos įtakos gali turėti ne tik nesutarimai dėl vaiko gyvenamosios vietos ar finansinių klausimų.
Vis daugiau šiuolaikinių tėvų nori nustatyti bendravimo tvarką, kai vaikas praleidžia vienodai laiko su abiem tėvais. Tačiau, pasak specialistų, kintant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo modeliui, kyla klausimų ir dėl to, kaip dalytis vaiko išlaikymo išlaidas. Kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, jie abu tenkina daugumą kasdieninių vaiko poreikių, tačiau vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis - prisireikia ir papildomų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų, pavyzdžiui, gydymui, vaiko ugdymo apmokėjimui. Jas paprastai patiria vienas iš tėvų, kuriam tokiu atveju tenka didesnė išlaikymo našta. Tokiu atveju tėvai turėtų susitarti dėl tokių išlaidų pasidalijimo.
Kartais norėdami būti „tuo geresniu tėvu“ buvę sutuoktiniai ima varžytis dėl vaiko meilės. Dėmesio ir švelnumo tėvų išsiskyrimą patyrusiam vaikui niekada nebus per daug. Tačiau tai neturėtų virsti noru bet kokia kaina įsiteigti vaikui ir kone tiesiogine to žodžio prasme nupirkti jo meilę. Tokios varžybos ne į naudą nei patiems tėvams, nei vaikams.
Vis dėlto, gyvenant atskirai ir turint vaikų išlieka bendri tikslai - užtikrinti vaikų gerovę šiandieną ir ateityje. Nors gyvenant atskirai taupyti drauge yra sunku, reikia nepamiršti, kad užaugus atžaloms teks jas išleisti į aukštąsias mokyklas, gal netgi į kitą miestą ar šalį.
