Skyrybos - tai sudėtingas procesas, kuris tampa dar sudėtingesnis, kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Lietuvoje kasmet įvyksta apie 4 santuokos nutraukimus iš 10, todėl klausimai, susiję su vaikų gyvenamosios vietos nustatymu, išlaikymu ir bendravimu, yra itin aktualūs. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip sprendžiami vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimai po skyrybų, atsižvelgiant į Lietuvos teisės aktus ir teismų praktiką.
Vaikų dalybos procesas ir teismo vaidmuo
Jei šeima turi nepilnamečių vaikų, nutraukiant santuoką būtina išspręsti keletą esminių klausimų: vaiko gyvenamosios vietos nustatymą bei skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant klausimus. Teismai skiria ypatingą dėmesį vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, todėl skyrybos, auginant vaikus ir nesant sutarimo dėl globos, gali būti sudėtingas procesas.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, teismas visų pirma turi užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką, taip pat lygias tėvų teises dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant. Tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, jie atsako už vaikų auklėjimą ir priežiūrą bendrai ir vienodai, nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
Kai santuoka nutraukiama bendru sutuoktinių sutikimu teismo tvarka, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų pagal tėvų susitarimą. Atvejais, kai sutuoktiniai nesutaria ir kyla ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu. Svarbu pažymėti, kad tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, o ši pareiga neišnyksta net ir po skyrybų bylos.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.169 straipsnis numato, kad vaiko gyvenamoji vieta po skyrybų gali būti nustatoma tėvų susitarimu arba teismo sprendimu, jei tėvams nepavyksta susitarti taikiai. Teismas vertina daugybę aplinkybių, siekdamas nustatyti, kur vaikui bus saugiausia ir stabiliausia gyventi. Sprendimas visada priimamas atsižvelgiant į vaiko gerovę, o ne vien į tėvų norus.
Vertinami šie kriterijai:
- Vaiko emocinis ryšys su kiekvienu iš tėvų;
- Tėvų gebėjimas užtikrinti kasdienę priežiūrą - būstą, maitinimą, ugdymą;
- Vaiko amžius, sveikatos būklė ir psichologiniai poreikiai;
- Tėvų gyvenimo būdas, stabilumas, moralinės savybės;
- Vaiko nuomonė, jei jis pakankamai subrendęs ją išreikšti;
- Gali būti vertinamos ir kitos svarbios aplinkybės, priklausomai nuo individualios situacijos.
Tais atvejais, kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, kito, skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisė dalyvauti vaiką auklėjant ir ugdant įgyvendinama per nuolatinį ir tiesioginį bendravimą su vaiku. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant.
Teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios - pasikeitus aplinkybėms, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų.
Kokie aplinkybių pasikeitimai vertinami kaip esminiai?
- Tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialinės padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialinės padėties pagerėjimas;
- Vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą);
- Kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
Teismų praktikoje akcentuojama, kad aplinkybės, dėl kurių vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas būtų pateisinamas ir būtinas, yra susijusios su esamos aplinkos nesaugumu, neatitikimu sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Taip pat svarbu atsižvelgti į aplinkos stabilumą, vaiko adaptaciją, susiformavusius socialinius ryšius ir emocinį ryšį su vienu iš tėvų.
Vaiko nuomonės reikšmė
Lietuvos teisės aktai numato, kad į vaiko norą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų teismas atsižvelgia, tačiau tai teismo neįpareigoja priimant sprendimą dėl globos. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, kai jis prieštarauja vaiko interesams. Europos žmogaus teisių teismas savo sprendimuose nuosekliai laikosi pozicijos, kad geriausių vaiko interesų įvertinimas apima ir vaiko nuomonės apsvarstymą, o kuo vaikas brandesnis, tuo didesnis poreikis gerbti jo autonomiją.
Vaiko nuomonė yra tokiose bylose ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę. Tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vis dėlto, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant ekspertizę.
„50:50 procentų laiko“ modelis ir išlaikymo klausimai
Lietuvoje daugėja bylų, kuriose sprendžiamas klausimas dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelio, pagal kurį vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko, kitaip dar vadinamo „50:50 procentų laiko“ modeliu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant ginčą dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų, suvienodinimą.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai vaiko faktiškai praleidžiamas laikas su abiem tėvais yra vienodas, abu tėvai faktiškai tenkina daugumą vaiko poreikių, turėdami atitinkamų išlaidų. Šių išlaidų, susijusių su kasdieninių, einamųjų vaiko poreikių tenkinimu, priteisimas iš vieno iš tėvų reikštų jų teisių ir pareigų disbalansą. Kita vertus, vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik kasdieninėmis išlaidomis. Kai kurių iš šių poreikių tenkinimas reikalauja atitinkamų periodinių ar vienkartinių tėvų išlaidų (pavyzdžiui, vaiko ugdymo apmokėjimas). Be abejonės, tėvai gali susitarti dėl tokių išlaidų apmokėjimo, tačiau nesant tėvų susitarimo dėl tokių išlaidų pasiskirstymo, preziumuojama, kad jas patiria tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Tėvai turėtų dėti visas pastangas, siekdami susitarti dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir kt. Visgi, susitarti nepavykus, prieš reiškiant reikalavimą nustatyti „50:50 procentų laiko“ modelį, reikėtų įvertinti, kad toks bendravimo tvarkos modelis dažniausiai yra kur kas sudėtingesnis ir brangesnis, nei įprasta bendravimo su vaiku tvarka.
Vaikų išlaikymas ir jų gyvenamoji vieta skyrybų metu | Teisinėkonsultacija.lt
Taikus susitarimas - geriausias sprendimas vaikui
Idealiu atveju tėvai geba susitarti tarpusavyje, dažnai padedami mediatoriaus ar šeimos advokato. Tokiu atveju teismas tik patvirtina susitarimą, ir jis įgyja teisinę galią. Šis kelias ne tik taupo laiką ir pinigus, bet ir apsaugo vaiką nuo emocinės įtampos. Tėvų gebėjimas susitarti dėl su vaikais susijusių klausimų rodo jų brandą ir atsakomybę. Mažiau traumuoja vaikus, leidžia išsaugoti pagarbios tėvų santykius, sutaupo laiko ir pinigų, kurie būtų išleisti teisminiams ginčams.
Nors visuomenėje dažnai vartojamas terminas „skyrybos nesusituokus“, teisine prasme tai nėra santuokos nutraukimas, nes santuoka nebuvo sudaryta. Tačiau poros išsiskyrimas, kai yra bendrų nepilnamečių vaikų, neišvengiamai sukelia poreikį išspręsti labai panašius klausimus, kaip ir oficialių skyrybų atveju. Svarbiausi iš jų: vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo (alimentų) vaikui priteisimas ir mokėjimas, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarkos nustatymas.
Tėvai turėtų dėti visas pastangas, siekdami susitarti dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir kt. Visgi, susitarti nepavykus, prieš reiškiant reikalavimą nustatyti „50:50 procentų laiko“ modelį, reikėtų įvertinti, kad toks bendravimo tvarkos modelis dažniausiai yra kur kas sudėtingesnis ir brangesnis, nei įprasta bendravimo su vaiku tvarka.
Skyrybos - ne pabaiga, o nauja pradžia, ypač kai kalbame apie tėvystę. Kuo daugiau pagarbos ir bendradarbiavimo parodo tėvai, tuo mažiau skauda vaikui. Tėvystė nesibaigia pasirašius skyrybų dokumentus - ji tik įgauna kitą formą.
