Paauglystė - tai sudėtingas ir itin svarbus vaiko raidos etapas, apimantis pereinamuosius metus iš vaikystės į jaunystę. Šis laikotarpis, formaliai apibrėžiamas nuo 12 iki 18-21 metų, psichologiniu požiūriu skirstomas į ankstyvąją (10-14 m.), vidurinę (15-19 m.) ir vėlyvąją (20-24 m.) paauglystę. Vaikai ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jiems įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpio perėjimui ir įžengimui į jaunystę.
Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu. Lytinių hormonų antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 10-11-uosius, o baigiasi apie 14-16-uosius, berniukams - apie 11-12-uosius, o baigiasi - apie 15-17-uosius metus. Visi kiti brendimo požymiai galutinai išryškėja apie 17-20 m. merginoms ir apie 19-21 m. vaikinams. Nors šios ribos yra orientacinės, jas gali paveikti gyvenamoji aplinka, išgyvenimai ir individuali fiziologija.
Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską. Šio amžiaus vaikai gali svarstyti naujas idėjas, kurti savo vertybes ir pasirinkti gyvenimo kryptį. Pagrindinė vaiko užduotis šiame amžiaus tarpsnyje - atrasti unikalų identitetą. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuoliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save: tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų.
Paauglystės ypatumai ir iššūkiai
Paauglystė - tai pokyčių metas, apimantis fiziologinius, psichologinius ir socialinius aspektus. Kūne vyksta daugybė pakitimų, kurie gali sukelti ne visada malonių pojūčių - gali pablogėti savijauta, kristi imunitetas, sutrikti hormonų pusiausvyra. Smegenyse taip pat vyksta rimti pokyčiai - formuojasi naujos jungtys, aktyvuojasi arba nyksta kitos. Paprastai tariant, paauglystėje su smegenimis įvyksta savotiškas perkrovimas - tarsi koks „Lego“ statinys būtų išardomas, bet dar nesurinktas iš naujo. Nors 6 metų vaiko smegenys tampa beveik tokio dydžio kaip suaugusiojo, jos dar nėra visiškai susiformavusios ir neveikia kaip suaugusiojo smegenys. Pagrindinis pokytis, kuris vyksta paauglio smegenyse, yra tai, kad kai kurios nervinės jungtys sustiprėja, o kitos susilpnėja. Tai reiškia, kad paauglio smegenų sritis, atsakinga už informacijos apdorojimą, tampa veiksmingesnė. Tačiau smegenų dalis, kuri reguliuoja sprendimų priėmimą (priekinė kaktinės skilties žievė) vystosi vėliau. Ši smegenų dalis atsakinga už jūsų vaiko gebėjimą planuoti ir galvoti apie savo veiksmų ar impulsų pasekmes bei spręsti problemas. Kadangi ši smegenų dalis pasikeičia vėliausiai, paauglių elgesys dažnai atrodo impulsyvus ir nekontroliuojamas.
Paauglystė kiekvienam vaikui yra emociškai sunkus laikotarpis. Tuo metu keičiasi kūnas, mąstymas, bandoma suvokti, kas aš esu bei kuo skiriuosi nuo kitų. Kylančius emocinius sunkumus būtina spręsti kuo greičiau, nes į juos nereaguojant gali vystytis dar sudėtingesni ir gyvenimo gerovę trikdantys reiškiniai, tokie kaip, depresija, panikos atakos, nemiga, sutrikusi sveikata.
Bandant suvokti paauglių raidos ypatumus svarbiausia yra suprasti jų mąstymą. Šiuo atveju paauglystėje vykstantis formalusis operacinis mąstymas laikomas nauja kognityvinės raidos stadija. Formaliajam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti nepriklausomai nuo faktų. Dėl to paaugliai gali laisvai diskutuoti, geriau argumentuoti savo idėjas, vartoti metaforas, palyginimus. Paauglystėje daugiausiai dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Jų sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo kas yra, leidžia jiems būti idealistais. Piaget nuomone paauglio reikalavimas, kad realybė paklustu jo idealizmui, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia paaugliui rigidiškai tvirtinant, kad pasaulis taps geresne vieta gyventi tik įgyvendinus jo idealistinę pasaulio sampratą. Paauglys tiki, kad yra labai ypatingas, nepanašus į jokį kitą kokį kada nors gyvenusį asmenį. Tačiau jie negali atskirti, kas jų išgyvenimuose, mintyse yra išties unikalu, nauja visai žmonijai, o kas yra nauja tik jiems patiems. Dėl tokios savivokos paaugliui atrodo, kad jo emocijos ir jausmai kitokie, intensyvesni ir skausmingesni nei kitų.
Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta šiame etape, yra tas pats, kas vyksta ir kūdikystėje - vaikas eksperimentuoja. Kūdikiai eksperimentuoja su skoniais ir lytėjimu, o paaugliai eksperimentuoja su savo identitetu. Kartais paaugliai gali imti eksperimentuoti su žalingais dalykais, pavyzdžiui, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis arba seksu ir santykiais.
Paauglystė tapatinama su iššūkių laikotarpiu, kurį turi įveikti ir vaikai, ir tėvai. Tėvų ir paauglių santykiai tampa tarsi amerikietiški kalneliai - vieną dieną jie patys geriausi draugai, kitą - vienas kitą ignoruoja, o trečią - pykstasi, negalėdami surasti kompromisų. Reikia pripažinti, sunku išlaikyti ryšį su tuo, su kuriu kuriamas santykis yra paremtas įtampa, baime, nepasitikėjimu ar pagarbos trūkumu. Todėl tėvams svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti į kiekvieną problemą, konfliktinę situaciją žiūrėti iš kelių perspektyvų.
Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus ir pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas. Kai jaunuoliai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus. Jaunuoliai, kurie suvokia savo tėvus kaip kontroliuojančius ar besikišančius į visus jų reikalus, yra linkę vengti savo tėvų, taip pat yra labiau linkę į depresiją ir nerimą.
Šis laikotarpis - tai paskutinis etapas, suteikiantis tėvams galimybę padėti vaikams išbandyti savo sprendimų priėmimo įgūdžius saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
Kaip atpažinti, kad prasidėjo paauglystės etapas?
Kokie gi požymiai gali padėti nustatyti, jog prasidėjo naujas etapas?
- Vaikas nustojo reaguoti į prašymus, tapo slėpingesnis, demonstruoja agresiją.
- Prasideda problemos mokykloje: vaikas atsisako mokytis, neatlieka namų darbų, dažnai ginčijasi su tėvais, greitai praranda susidomėjimą pradėtu darbu.
- Nenori tvarkyti kambario, daro netvarką, atsisako ką nors daryti namuose.
- Reikalauja asmeninės erdvės, ignoruoja šeimos vertybes ir daugiau laiko praleidžia su draugais, o ne su šeima.
- Jis gėdijasi savo tėvų, nepakenčia jam rodomo švelnumo apraiškų.
- Vėlai eina miegoti, pirmenybę teikia bendravimui socialiniuose tinkluose.
- Lygiuojasi į įvairiausius jaunimo stabus ar vyresnius draugus, stengiasi atrodyti vyresnis.
- Reikalauja daugiau laisvės, tampa savikritiškas, labai neorganizuotas.
- Dažniau apninka prasta nuotaika, susierzina dėl smulkmenų, piktai reaguoja į tėvų juokelius.
- Daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai.
Pasak psichologės Vaidos Galkontaitės, manyta, kad paauglių emociniai ir elgesio sunkumai būna ryškiausi 15-16 metų amžiaus, tačiau dirbdama su jaunimu ji pastebi, kad elgesio sunkumai pasireiškia anksčiau - jau 12-13 metų vaikams. Galima numanyti, kad tam įtakos turi ankstesnis vaikų brendimas.
Tyrimai rodo, kad paauglių patiriami emociniai ir elgesio sunkumai per pastaruosius 10 metų padidėjo. Tam įtakos gali turėti tai, jog vaikai sulaukia mažiau dėmesio iš savo šeimos ir artimųjų.
Kaip padėti paaugliui?
Paauglystė yra labai rimtas jūsų vaiko gyvenimo etapas. Parodykite savo vaikui pagarbą. Stenkitės ne taip agresyviai reaguoti į paauglio išpuolius. Palaikykite jį ir priimkite jį tokį, koks jis yra. Svarbiausia, kad jūsų vaikas jaustų palaikymą, supratimą ir meilę! Atminkite, kad šiuo laikotarpiu jūsų sūnus tampa jaunuoliu, o dukra - mergina.
Paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės. Visgi, reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai. Tėvų nustatomos aiškios elgesio ribos ir taisyklės yra svarbus apsauginis veiksnys, saugantis vaikus nuo rizikingo elgesio eksperimentavimo psichoaktyviosiomis medžiagomis ar įsitraukimo į nelegalią, nusikalstamą veiką.
Vienas didžiausių iššūkių tėvų ir vaikų santykiuose - suaugusiųjų pagarbos stoka vaikams. Kalbėkitės. Kalbėtis su vaikais būtina! Svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis. Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems - kartu sportuojant, dar kitiems - drauge keliaujant, todėl svarbu atrasti kiekvienam priimtiniausią būdą. Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galima paaugliui pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau jo nespauskite. Tikėtina, ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai - blogai, teisingai - neteisingai. Kartais nutinka taip, kad susikalbėti taip ir nepavyksta, tada svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus. Jie padės įvertinti situaciją ir rasti reikalingus atsakymus. Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama visa šeima, nes bendra atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną.
Bendraudami su paaugliu nebijokime pripažinti savo klaidų: nei praeities, nei dabartinių. Tai gali jus suartinti, didinti pasitikėjimą, padėti kurti atvirus santykius. Žinojimas, kad ir tėvams nebuvo lengva, supratimas, kad ir jie išgyveno, panašiai jautėsi, vaikui suteikia vilties - atsiskleisti tampa saugu. Tiesa, pradžioje paauglys linkęs patikrinti atvirumo ribas - ar bus suprastas, ar nesusilauks kritikos, ar bus skirta pakankamai laiko įsigilinti ir suprasti jo situaciją, ar besąlygiškai priims ir palaikys.
Tėvams svarbu suprasti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti, kas gali nutikti, jei jos bus laužomos. Tarp paauglių tėvų stipriai paplitę du kraštutinumai - visiška paauglio gyvenimo kontrolė arba visiškas nesikišimas. Kitas kraštutinumas, jei tėvai absoliučiai nereaguoja į vaiko elgesį - mums tas pats, kas su tavimi darosi. Tokiu atveju, kai vaikas jaučiasi blogai ar papuola į pavojų, niekas šeimoje to nepastebi. Kitas beribės laisvės minusas - kai vaikas neturi kontakto ir konfliktų su tėvais, jam nėra aišku, kaip brėžti savo ribas. Paauglys neturi galimybės mokytis pykti, ginčytis, ginti savo nuomonę. O jis turi išmokti laikytis savo, kai nori ne to paties, ko kiti ir dėl to nežlugti.
Paaugliams dėmesio, kantrybės ir meilės reikia ne ką mažiau negu mažiems vaikams, tik tėvai tai turėtų rodyti subtiliau, išradingiau, su didesne kantrybe. Svarbu atminti, kad paauglystės tikslas ‒ palaipsniui vaikams atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiškiems. Paauglių emocinė branda vystosi taip pat palaipsniui, todėl jiems būtina turėti saugią aplinką, į kurią jie galėtų grįžti ir pasipildyti savo emocines atsargas.
Paaugliams labai reikalingos elgesio ribos ir taisyklės, nes jų stabdžių sistema dar nėra iki galo išsivysčiusi. Paaugliai turi per mažai gyvenimo patirties, jų savikontrolės, pasekmių numatymo mechanizmas dar nesusiformavęs. Kaip rodo neurobiologiniai tyrimai, smegenys bręsta palaipsniui, nuo užpakalinės link kaktinės srities, kur yra smegenų centrai, atsakingi už impulsų kontrolę, racionalumą ir ilgalaikių pasekmių numatymą. Norint išvengti galimų nekontroliuojamo elgesio pasekmių, paaugliams dėl netolygiai bręstančių smegenų ir intensyvaus emocinio fono yra būtina suaugusiųjų pagalba ir palydėjimas į suaugystę.
Bent vieno suaugusio žmogaus pavyzdys būtinas. Vaikui svarbu, kad suaugusieji, ypač artimiausi, padėtų save suvokti bei rodytų teisingą pavyzdį, kaip priimti savo emocijas. Tuo tarpu paauglio mąstymas keičiasi, jis gali pradėti suvokti abstrakčius dalykus, labiau pažįsta save, supranta priežasties ir pasekmės ryšį, tad turi daugiau galimybių atrasti tinkamų būdų priimti savo emocijas. Ji pabrėžė, jog paauglystėje labai svarbu, kad šalia būtų bent vienas suaugęs asmuo, kuris paaugliui galėtų būti pavyzdžiu ir parodytų įvairių būdų, kaip priimti emocijas bei tinkamai jas išreikšti.
Paauglių auklėjimas link pilnametystės (1 dalis) – dr. Kenas Wilgusas
