Paauglystė - laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio, pasižymintis išskirtinėmis patirtimis, naujais atradimais ir galimybėmis. Visgi, ne paslaptis, kad šis gyvenimo etapas jauniems žmonėms gali sukelti ir nemažai iššūkių. Kaip geriau suprasti, ką išgyvena paaugliai, ir kaip suaugusieji gali padėti įveikti kylančius sunkumus? Tėvystė vaikui pasiekus paauglystę: ko tikėtis ir kaip reaguoti? Brendimas yra eilė natūralių pokyčių, kuriuos išgyvena kiekvienas vaikas. Kai kurie paaugliai ir jų šeimos sunkiau priima ar net priešinasi šiems pokyčiams, o kiti išgyvena šį laikotarpį be didesnių rūpesčių. Paauglystėje vykstantis lytinis brendimas pasireiškia fiziniais, seksualiniais, socialiniais ir emociniais pokyčiais.
Paauglystės etapai ir jų ypatumai
Paauglystę galima skirstyti į tris etapus, kurių kiekvienas turi savitus bruožus:
- Ankstyvoji paauglystė (11-13 metų): Šiam tarpsniui būdingas sumažėjęs domėjimasis tėvų siūloma veikla ir atsirandantys elgesio sunkumai.
- Vidurinioji paauglystė (15-16 metų): Šiuo periodu tarsi užprogramuoti yra konfliktai su tėvais, ryškiai išgyvenami emociniai ir elgesio sunkumai.
- Vėlyvoji paauglystė (16-21 metai): Šis periodas - tai tėvų patarimų ir vertybių perkainavimas.
Taip pat svarbu suprasti, kad paauglystė šiais laikais „pajaunėjusi“ - ji prasideda 9-10 ar, vėliausiai, 11-ais vaiko gyvenimo metais. Šis etapas kelia daug rūpesčių, nes vaiko gyvenime vienu metu vyksta daugybė skirtingų procesų: fiziologinių, psichologinių, socialinių.
Kodėl paaugliai „neklauso“?
Paauglio „neklausymas“ dažnai yra natūrali raidos dalis. Tai nereiškia, kad vaikas nenori girdėti tėvų - jis tiesiog mokosi būti savarankiškas ir kuria savo nuomonę. „Dabartiniai paaugliai ir jauni žmonės priklauso vadinamajai Z kartai - tai asmenys, gimę 1996-2010 m. Jų išskirtinumą formavo interneto paplitimas ir jiems būdingas hiperaktyvumas, specifinis dėmesio koncentravimo pobūdis bei tendencija gilintis į save. Taip pat didelę reikšmę turi virtualus pasaulis, dažnai atstojantis gyvą bendravimą ir kitus informacijos šaltinius. Ši karta gyvena intensyviu tempu, greitai priima sprendimus bei atlieka kelis darbus vienu metu. Visgi, jiems sunkiau matyti visumą, aprėpti ir apjungti gaunamą informaciją, todėl jais kur kas lengviau manipuliuoti“, - pasakoja specialistai. Į paauglystę jau žengia ir Alfa karta (gimusieji po 2010 m.), kurios atstovai nuo gimimo augo su išmaniaisiais įrenginiais ir kartais juos suvokia kaip neatsiejamą savo dalį. Ši karta pasižymi nekantrumu, noru problemas spręsti vienu mygtuko paspaudimu, o skirti laiko ilgam atsakymo ieškojimui jiems yra sunku.
Vienas pirmųjų paauglystės pranašų - pakitusi emocijų kontrolė. Vaikas tampa verksmingas, smulkmeniškas ar nesivaldantis. „Paaugliai emocijų nekontroliuoja, nes negali to padaryti - tai būdinga jau suaugusiam žmogui. Paauglių centrinėje nervų sistemoje vyksta specifiniai procesai - neuronų tinklų optimizavimas. Smegenų dalys, atsakingos už impulsų kontrolę, yra nutolusios nuo smegenų dalių, gaunančių išorinius impulsus ir reguliuojančių emocinį elgesį. Todėl tarp išorinio impulso ir veiksmo nespėja įsiterpti emocijos impulso kontrolės mechanizmas“, - pažymi specialistai.
Kitas paauglių ypatumas - specifinis mąstymas, kurio pagrindinis bruožas - egocentriškumas. Paaugliai nuolat tiki, kad jų požiūris yra vienintelis įmanomas, o visos kitos idėjos yra klaidingos arba jų visiškai nėra. Tam tikri fenomenai, tokie kaip „įsivaizduojamos auditorijos“ fenomenas, „asmeninio unikalumo legenda“ ar „nepažeidžiamųjų“ iliuzija, yra būdingi paaugliškam mąstymui. „Akivaizdu, egocentrinis mąstymo būdas nėra pats geriausias, tačiau jis turi savitą funkciją. Paauglystės uždaviniai yra labai sunkūs. Vaikas turi tapti suaugusiu, o mėgindamas būti tuo, kuo dar nėra, patiria labai daug nesėkmių. Tai reiškia, kad tenka gyventi nuolatinėje frustracijoje darant tai, ko nemoki.“
Paauglių maištas prieš tėvus kyla natūraliai, nes ateina metas, kai vaikas turi atsiskirti nuo tėvų. Šis atsiskyrimas yra abipusiai skausmingas. Šiuo laikotarpiu paauglys nustoja idealizuoti tėvus, pradeda į juos žvelgti kitomis akimis. Gali atsirasti net atmetimo, atstūmimo reakcijos. Tuo pačiu paauglys brėžia savo ribas - neprisileidžia tėvų prie savęs, nebesidalina tuo, kas vyksta jo gyvenime, ką galvoja. Tėvams sunku paauglį paveikti emociškai. Kai gyvenime vyksta asmeninė drama, paaugliškas maištas, nuotaikų kaita, visi tėvams įprasti būdai pralinksminti, nukreipti mintis nebepadeda. Todėl paaugliui šiuo sunkiu periodu tenka susikoncentruoti arba į save, arba į draugus.
Tėvų užduotis - likti savimi, nepamesti galvos ir vaiko gyvenime palikti vietos rizikai. Egoistiškai norėdami absoliučiai saugumo, tėvai užkerta galimybes bet kokiai savarankiškai vaiko veiklai. Svarbu pabrėžti pagrindinę taisyklę paauglio tėvams - išmokti tvarkytis su savo baimėmis dėl vaikų. Kur kas didesnį dėmesį jūs turėtumėte skirti tam, kad santykiai su vaiku būtų grįsti tarpusavio pasitikėjimu ir tėvai būtų tie, pas ką vaikas skubės, kai jam bus sunku.
Kaip efektyviai bendrauti su paaugliu?
Susikalbėti su paaugliais, ypač sudėtingomis temomis, dažnai gali būti nelengva, tačiau labai svarbu. „Bendraujant reikėtų stengtis daugiau klausti ir klausyti, o ne kažką primygtinai teigti. Naudinga paskatinti paauglį dalytis mintimis užduodant klausimus, į kuriuos reikia atsakyti ne tik „taip“ arba „ne“. Pavyzdžiui, „Ką tu manai apie tai?“ arba „Kaip tu jautiesi dėl to?“. Verta nusiteikti, kad ne visi pokalbiai bus sklandūs: jei paauglys reaguoja neigiamai, svarbu išlikti ramiam ir per daug nespausti - tai ne vienkartinis dalykas, o prie svarbių temų reikia nuolat grįžti.“
Vienas didžiausių iššūkių tėvų ir vaikų santykiuose - suaugusiųjų pagarbos stoka vaikams. Kartais tėvai pamiršta, kad paauglys jau asmenybė. Kalbėkitės. Kalbėtis su vaikais būtina! Svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis. Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems - kartu sportuojant, dar kitiems - drauge keliaujant, todėl svarbu atrasti kiekvienam priimtiniausią būdą. Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės. Galima paaugliui pasakyti, kad nerimaujate ir norėtumėte žinoti, kas vyksta, tačiau jo nespauskite. Tikėtina, ateis laikas, kai pokalbis natūraliai ims rutuliotis. Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai - blogai, teisingai - neteisingai. Tapkite klausytoju, o ne vertintoju.
Kaip ugdyti pasitikėjimą?
- Leiskite vaikui jausti atsakomybę.
- Skatinkite priimti sprendimus ir leiskite mokytis iš savo klaidų.
- Bendraukite neformaliai: kalbėkitės su vaiku, kai užsiimate bendra veikla, pvz., ruošiate maistą ar važiuojate automobiliu.
Taip pat svarbu nepamiršti šių patarimų:
- Rodykite pagarbą jų nuomonei: Paaugliai vertina, kai jų balsas yra girdimas. Klausykitės jų nuomonės ir parodykite, kad gerbiate jų jausmus.
- Būkite empatiški: Pabandykite suprasti jų emocijas ir situacijas, su kuriomis jie susiduria. Vietoj kritikavimo, sakykite: „Matau, kad tau sunku.“
- Pasirinkite tinkamą laiką ir vietą pokalbiui: Emocijų apimtas paauglys greičiausiai nenorės kalbėtis.
- Būkite aiškūs ir nuoseklūs: Paaugliams reikia ribų, tačiau jas nustatydami būkite aiškūs ir logiški. Venkite prieštaravimų tarp savo žodžių ir veiksmų.
- Naudokite pozityvią kalbą: Vietoj priekaištų ir kaltinimų pasistenkite formuluoti žinutes pozityviai.
- Išlaikykite kantrybę: Bendravimas su paaugliu dažnai reikalauja laiko ir pastangų.
Bendraujant su paaugliu nebijokime pripažinti savo klaidų: nei praeities, nei dabartinių. Tai gali jus suartinti, didinti pasitikėjimą, padėti kurti atvirus santykius. Žinojimas, kad ir tėvams nebuvo lengva, supratimas, kad ir jie išgyveno, panašiai jautėsi, vaikui suteikia vilties - atsiskleisti tampa saugu.
Paauglių auklėjimas link pilnametystės (1 dalis) – dr. Kenas Wilgusas
Ką daryti, kai paauglys „neklauso“?
Paauglystė - laikotarpis, kai jaunuoliams vis svarbesni tampa draugai. Neapsigaukite, svarbūs išlieka ir tėvai. Pastarųjų užduotis - atsižvelgti į paauglio poreikius, tokius kaip saugumas, pripažinimas, pasitikėjimas. Svarbu suvokti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti, kas gali nutikti, jei jos bus laužomos. Reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai.
Tarp paauglių tėvų stipriai paplitę du kraštutinumai - visiška paauglio gyvenimo kontrolė arba visiškas nesikišimas. Kai tėvai tampa kontroliuojančiais, tuomet reikia arba paklusti, arba išmokti gudriai meluoti - prarandama bet kokia galimybė atviram kontaktui. Kitas kraštutinumas, jei tėvai absoliučiai nereaguoja į vaiko elgesį - mums tas pats, kas su tavimi darosi. Tokiu atveju, kai vaikas jaučiasi blogai ar papuola į pavojų, niekas šeimoje to nepastebi.
Kitas beribės laisvės minusas - kai vaikas neturi kontakto ir konfliktų su tėvais, jam nėra aišku, kaip brėžti savo ribas. Paauglys neturi galimybės mokytis pykti, ginčytis, ginti savo nuomonę. O jis turi išmokti laikytis savo, kai nori ne to paties, ko kiti ir dėl to nežlugti. Turi visi mokytis susitarti, elgtis savaip, pasipykti ir rasti sprendimą.
Tėvų gerai apgalvotos pastangos padėti paaugliams priimti teisingą sprendimą gali būti ne tai, ko jie tikisi išgirsti. Stenkitės išlikti ramūs paauglių pykčio protrūkių metu. Turėkite omenyje, kad jūsų vaikas nenori jūsų nuliūdinti ar įskaudinti; jis tiesiog gali nesuvokti, kaip jo žodžiai jus veikia. Atminkite, kad tai laikina. Konfliktas su paaugliu dažniausiai yra vienas sunkiausių ir yra ženklas, kad jūsų vaikas bręsta. Prieš kalbėdami apie problemą, palaukite, kol vaikas nurims. Vaikai mokosi, kaip reguliuoti savo emocijas pagal tai, kaip jūs reaguojate, kai namuose kyla konfliktas.
Aktyviai klausykite. Skirkite laiko išklausyti savo vaiką ir parodykite jam, kad iš tikrųjų klausotės ir bandote suprasti jo požiūrį. Paaugliai labai jautrūs nepagarbai, todėl susitelkite ir kantriai išklausykite vaiko nuomonę, net kai nepritariate jai. Būkite atviri savo jausmams. Paaiškinkite, kaip vaiko elgesys jus veikia. Kartais paaugliai reaguoja įnirtingai arba agresyviai, nes jiems sunku valdyti savo emocijas. Jei paauglys pradeda elgtis agresyviai, atsitraukite ir paaiškinkite jam, kad galėsite tęsti pokalbį, kai jis nurims. Suteikite savo paaugliui erdvės ir pašalinkite iš situacijos šeimos narį, kuris apsunkina situaciją. Taip suteiksite paaugliui laiko nusiraminti. Nustatykite tinkamas pasekmes ir mokykite vaiką, kad agresyvus elgesys ir smurtas yra nepriimtini.
Jei jūsų vaikas nereaguoja į kurią nors iš šių strategijų, tai gali reikšti, kad yra gilesnė problema. Tokiu atveju patartina kreiptis pagalbos į savo šeimos gydytoją, mokyklos psichologą ar psichikos sveikatos specialistus. Vaikai ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jiems įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpio perėjimui ir įžengimui į jaunystę. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską.
Svarbu pastebėti, kad specialisto kabinete laukiama visa šeima, nes bendra atmosfera, bendravimo, konfliktų sprendimo būdai lemia paauglio emocinę savijautą ir elgseną. Darbui ir pokyčiams turi ruoštis visi.
Tėvams svarbu atsisakyti išankstinių nuostatų ir pasistengti į kiekvieną problemą, konfliktinę situaciją žiūrėti iš kelių perspektyvų. Neužmirškite - paauglys tą pačią situaciją gali interpretuoti visiškai kitaip, nei jūs. Paaugliams reikalingi ne tobuli, o mylintys ir palaikantys tėvai. Kiekvienam suaugusiajam naudinga suprasti, kad tikroji sėkmė auginant vaikus - sukauptų žinių bagažas ir nuolatinis judėjimas pagarbių santykių tarp visų šeimos narių link.
Sveikatos apsaugos ministro patarėja teigia, jog paaugliai nurodo, kad patiria sunkumų bendraudami su tėvais, tačiau būtent pokalbiai yra viena svarbiausių priemonių. Ketvirtadalis apklausoje dalyvavusių paauglių, anot jos, nurodė, jog šeimoje paramos gauna nepakankamai. „Būkime labai atidūs savo vaikams, pastebėkime ženklus laiku. Jei nuotaika ilgą laiką prislėgta, išgyvena vienišumo jausmą, turi žemą savęs vertinimą, negalima ignoruoti“, - sako specialistė. Pasak jos, jei vaikas nustoja domėtis jį dominančiais dalykais, sumažėja motyvacija mokytis, kinta elgesys - tai ženklas suaugusiems, jog reikia reaguoti.
Vienas pagalbos būdų, pasak patarėjos, yra emocinės paramos linijos, skirtos tiek jaunimui, tiek tėvams - tai gali padėti atrasti naujų įžvalgų dėl esamos situacijos. Ji taip pat sako, kad Lietuvoje plačiai prieinamos psichologinės gerovės paslaugos, atsiradusios COVID-19 pandemijos metu. Psichologo konsultacijos, grupiniai užsiėmimai ar savitarpio parama teikiama per visuomenės sveikatos biurus visose savivaldybėse. „Kreiptis pagalbos nereiškia, kad tėvai ar mokytojai yra nesėkmingi, nereiškia, kad nepavyko, reiškia, kad neignoruoja vaiko poreikių ir jie svarbūs, rūpinasi ir nori padėti savo vaikams“, - sakė specialistė. Savivaldybėse taip pat veikia psichikos sveikatos centrai, kurių komandos pasiruošusios padėti tiek paaugliams, tiek jų tėvams. Tarnybos duomenimis, daugiausia į „Vaikų liniją“ kreipiasi būtent paaugliai - pernai jie sudarė 56 proc. besikreipusiųjų. Dažniausiai skambinama dėl įvairių sunkumų - santykių su tėvais, draugais. Visa ši pagalba teikiama nemokamai ir prieinama visoje Lietuvoje.
Paauglystė - tai laikas, kai vaikai pradeda ieškoti savarankiškumo ir identiteto. Dažnai tėvai susiduria su iššūkiu, kai atrodo, kad jų paaugliai tiesiog nebeklauso. Šis laikotarpis gali būti sudėtingas abiem pusėms, tačiau efektyvus bendravimas yra raktas į geresnį tarpusavio supratimą.
