Vis daugiau tėvų susiduria su itin gabiais, sunkaus ar sudėtingo charakterio ir be galo jautriais vaikais. Kartais sudėtinga nustatyti ribą, kur yra auklėjimo spragos, o kur išties prasiveržia mums neįprasta vaiko prigimtis. Beje, tėvai kartais piktnaudžiauja sąvoka „indigo“, taip norėdami nusimesti atsakomybę, pateisinti bejėgiškumą ir silpnumą, t. y. nesugebėjimą susikalbėti su atžala.

Indigo vaikai: naujos sąmonės žmonės

„Nereikėtų mistifikuoti indigo vaikų. Tai - naujos sąmonės žmonės, kuriems teks gyventi kitomis socialinėmis sąlygomis, nauju, daug spartesniu Žemės energijų ekorežimu. Indigo žmonių daugėja. Ilgainiui jie turės įtakos visuomenei, keis papročius, tradicijas, tarpusavio santykius. Akivaizdus dalykas - žmogaus sąmonė evoliucionuoja į aukštesnį lygį. Bet ši kaita - nevienadienis procesas, ji trunka ištisus šimtmečius. Pažangiose šalyse indigo sąmonės žmonės gimsta jau seniai. Jų ypač ėmė daugėti praėjusios šimtmečio pabaigoje.

Blogiausia, kai mokytojai, tėvai, aplinkiniai indigo vaiką laiko nenormaliu. Iš tiesų indigo nėra nei liga, nei taisytinas, nepatenkinamas vaikų elgesys. Tai - tiesiog naujos kartos žmonės, kuriems būdingos kitokios charakterio savybės ir požiūris, net konstitucinis tipas. Jų vis daugėja ir jie keičia visuomenę iš esmės, griauna negyvybingas, atgyvenusias moralės ir elgesio dogmas. Jiems priklauso ateitis“, - sako astrologė Saulė.

Nemėginkite palaužti jėga

Specialistų teigimu, indigo vaikams netinka tradiciniai auklėjimo metodai. Tai juos traumuoja. Indigo vaikams ypač reikia žinių, meilės ir supratimo. Deja, neretai tokius nesuprastus vaikus tėvai, mokytojai palaiko psichikos ligoniais. Daugelis jų turi telepatinių gebėjimų, geba sapnuose bendrauti su mirusiaisiais, mato vaiduoklius, intuityviai supranta gyvūnų kalbą, kiaurai mato žmones.

Astrologė Saulė sako, kad indigo vaikus būtina, netgi privaloma auklėti ir rengti gyvenimui. Tačiau labai subtiliai, kantriai, diplomatiškai ir tolerantiškai. Juos reikia atsargiai nukreipti ta linkme, kur jie galėtų realizuoti talentus. Stenkitės įtraukti atžalą į pozityvią veiklą, užimkite naudingais dalykais, kurie teiktų jam malonumą, džiugintų. Pernelyg griežtai nenurodinėkite, ką ir kaip jis turi daryti. Jūsų vaikas žino, kaip išspręsti jam svarbius klausimus, priimti sprendimus, nes yra gana savarankiškas, geba mokytis iš savo patirties ir klaidų. Toks vaikas apdovanotas vidiniu žinojimu.

Jeigu auginate indigo vaiką, jam turėtumėte skirti daugiau dėmesio. Tikrai nieko gera nepešite auklėdami jėga, nes jie nepripažįsta ir nekenčia smurto. Susidūrę su grubumu, ilgai, kiek tik turi galių ir išmonės, priešinasi suaugusiųjų nurodymams ir diktatui. Jei užsispyrę tėvai vis dėlto diržu ir jėga palaužia jo laisvą valią, vaikas galų gale paklūsta ir lyg nebyli marionetė ima paklusniai vykdyti viršesniųjų reikalavimus. Tampa „geru“ vaiku, vykdo visus griežtų tėvų nurodymus ir įsakymus. Daugelis gimdytojų apsidžiaugia, kad pagaliau išauklėjo vaiką, padarė iš jo „normalų“ žmogų. Tačiau nė neįtaria, kaip stipriai jį sužalojo emocine, psichologine prasme, galbūt net visam gyvenimui. Iš tikrųjų palaužtas indigo vaikas, susidūręs su prievarta, ima maištauti, tampa hiperaktyvus arba, priešingai, užsidaro savo pasaulyje. Jis paniekina prigimtines ir išskirtines savo savybes - nepaliaujamą smalsumą, judrumą, nuovokumą, poreikį bendrauti ir dalytis žiniomis. Praranda intuiciją. Užaugęs nežino, nei ko nori, nei kur eiti. Tampa pasyvus, viskam abejingas. Gali tapti kitų žmonių valios vykdytoju. Patyrę smurtą, pažaboti šeimoje, jie arba tampa bendraamžių smurto aukomis, arba ima mėgdžioti tėvų elgesį - smurtauja prieš kitus. Blogiausia, kai mokytojai, tėvai, aplinkiniai indigo vaiką laiko nenormaliu. Iš tiesų indigo nėra nei liga, nei taisytinas, nepatenkinamas vaikų elgesys.

Netinka tradiciniai mokymo metodai

Astrologė Saulė sako, kad indigo vaikai labai kenčia konservatyvios pakraipos mokykloje, kur pamokos vyksta tradiciškai: visi paklusniai ir tyliai sėdi per pamoką, o mokytojas formaliai išdėsto dalyką. Juk indigo vaikų protas yra be galo smalsus, imlus, atviras ir greitas, bet nesugeba ilgai koncentruotis ties vienu dalyku. Štai kodėl pažangūs pedagogai daro trumpas pertraukėles per pamoką, leidžia laisvai vaikams judėti klasėje. Džiugu, kad daugėja įžvalgių, kūrybingų mokytojų, kurie ima kalbėti indigo vaikams suprantama kalba, įžvelgia jų gebėjimus.

Šiuolaikiniai vaikai greitai suvokia dalyko esmę, tačiau tampa hiperaktyvūs ir triukšmingi, kai jiems sausai, nekūrybiškai dėstomos jau išmoktos žinios, žinomos tiesos. Indigo vaikai netelpa į jokius standartus ir nusistovėjusias visuomenės normas. Kiekvienas vertina save kaip unikalų. Indigo vaikai nori, kad su jais suaugusieji bendrautų kaip su lygiais. Jie jaučia, kokių žinių jiems reikės gyvenime, todėl ramia sąžine pramiega jiems nereikalingas pamokas.

Jei klasėje yra daugiau indigo vaikų, mokytojui vienintelė išeitis rasti kalbą su klase - būti kūrybiškam, skaityti interaktyvias pamokas, per kurias kiekvienas vaikas entuziastingai pasinertų į jam įdomias užduotis ir būtų užimtas. Astrologės Saulės teigimu, nedisciplinuota klasė rodo pedagogo kompetencijos stoką. Toks mokytojas neretai mėgina suversti kaltę vaikams, neva jie neišauklėti, problemiški ir pan. Bet juk mokykla nėra kariuomenė ar šunų dresūros įstaiga, kur visi drausmingai išsirikiavę vykdo komandas.

Taigi, anot astrologės Saulės, nelengva, bet įmanoma rasti raktą į indigo vaiko širdį. Reikia tik pastangų, noro ir kantrybės, ko mums, suaugusiesiems, dažniausiai trūksta.

Kaip elgtis su naujosios kartos vaiku?

• Apie kiekvieną nusižengimą draugiškai ir atvirai kalbėkitės, išsamiai aptarkite įvykio ar nesklandumų aplinkybes. Indigo vaikas trokšta dėl visko susitarti. Gerbkite jų orumą ir būkite teisingi. Labiausiai jį skaudina neteisybė.
• Nuolat nuoširdžiai jam aiškinkite aplinkinių elgesio motyvus, bendras „žaidimo“ taisykles, galiojančias klasėje, mokykloje, kieme ir kitur. Kartais pakanka paprasto paaiškinimo: „Dukrele, tu trukdai suolo draugei, ji dėl tavęs negali susikaupti ir gauna blogus pažymius, dėl to tėvai ją bara“. Apeliuokite į vaiko jausmus ir sąžinę. Kaip palyginimą, pavyzdžiui, pasakykite: „Ar atsimeni, kaip tau nepatiko, kaip nesmagiai jauteisi, kai už sienos visą naktį triukšmavo kaimynai. Tą patį jaučia ir tavo bendraklasiai, kai dūksti per pamoką“.
• Duokite laiko vaikui permąstyti savo elgesį, išgirskite ir jo versijas. Galbūt discipliną ardo koks nors kitas vaikas, klasės lyderis, o jūsiškis su kitais tiesiog paklūsta jam. Išdėstykite, kokios liūdnos pasekmės laukia, jei jis nesusivaldys ir neklausys mokytojo, kad blogiausiu atveju jis bus priverstas keisti mokyklą. Ar jis to norėtų?
• Disciplinos klausimus kelkite ir aptarkite per klasės susirinkimus, kalbėkitės su pedagogais. Kartu ieškokite sprendimų arba kreipkitės į specialistus, kurie dirba su indigo vaikais. Jie padės išspręsti iškilusias problemas.
• Mokykite ir skatinkite vaiką dirbti savarankiškai, netrukdyti kitiems. Jei, tarkim, mokytojas aiškina dalyką mažiau gabiems vaikams, tegul jis tuo metu kartoja pamoką, piešia ar užsiima kita ramia veikla. Akcentuokite, kad trukdymas dirbti kitiems yra didelė nepagarba, blogas tonas ir pan.
• Kad galėtų save atrasti ir išreikšti, leiskite vaiką į jam patinkantį būrelį.

Ar vaikai mato vaiduoklius?

Mažyliai į pasaulį žvelgia kitaip negu suaugusieji. Vaikai dar nesuvokia, kas yra normalu, o kas ne. Galbūt dėl to jiems vis dar atviros kito pasaulio durys? Ne viena istorija pasakoja, kaip mažasis bendrauja su mirusiais artimaisiais, kaip prisimena praėjusį savo gyvenimą. Sakoma, kad toks talentas įgimtas, tačiau jei nėra lavinamas, sulaukus penkerių metų dingsta. Dažniausia mažųjų sandūra su kitu pasauliu pasireiškia dvasių matymu. Įprastai vaikai bendrauja su neseniai mirusiųjų artimųjų vėlėmis. Suaugusiesiems tai atrodo kaip fantazija ir nenoras suprasti, kad brangaus žmogaus nebebus šalia. Toks negebėjimas įsileisti neįprastos informacijos lemia, kad kito pasaulio vartai dažniausiai atsiveria mažiesiems.

Vaikai neturi išankstinės nuomonės, mažai ką suvokia apie juos supantį pasaulį, nežino, kas yra tikra, o kas ne, ko reikia bijoti, o kuo pasitikėti. Tai tarsi tuščias lapas, laukiantis, kol jį kas nors užpildys. Bendravimą su mirusiuoju vaikas gali laikyti tokiu pat normaliu reiškiniu kaip ir bendravimą su tėvais. Jeigu dvasią pamato suaugęs žmogus, jis bando save įtikinti, kad jam tiesiog pasivaideno. Tačiau vaikas atvirai priima jam teikiamą informaciją. Jeigu vėlė su mažuoju šeimos nariu elgiasi draugiškai, jis jos nebijo, nes supranta, kad svečias iš pomirtinio pasaulio nėra dažnas ir įprastas reiškinys. Mažyliui augant kito pasaulio gyventojai lankosi vis rečiau, kol galų gale vaikas visiškai nebendrauja su anapusine erdve. Tai nutinka dėl auklėjimo, sukurtų visuomenės stereotipų ir aplinkinių požiūrio. Mažasis jau ima suprasti, kas - normalu, ir kas ne. Visa „nenormali“ informacija nebepriimama. Prieš ūgtelėjusį vaiką gali stovėti ta pati dvasia, bet jis jos nematys lyg būtų užmerkęs akis.

Kaip elgtis su vaiku, matančiu dvasias?

Manoma, kad vaiko, reginčio dvasias, nereikėtų nei skatinti, nei drausti tobulinti šį savo gebėjimą. Tikinama, kad nederėtų jo išsamiai klausinėti ar versti kalbėti apie tai. Kai vaikas pats pasakoja apie matomas dvasias, reikėtų elgtis taip, tarsi klausytumėtės pasakojimo apie jo mokyklos draugus. Jeigu mažylis pradeda bijoti dvasių, kurias regi, patariama jį įtikinti, kad jų nereikia bijoti, nes tai tik angelai sargai, saugantys jį.

Tikima, kad dauguma vaikų, matančių vaiduoklius, negali atskirti, ar tai, ką jie regi, yra tikrovė ar tik fikcija. Taigi maži vaikai neidentifikuoja matomų reiškinių kaip šmėklų ar dvasių. Jiems vaiduokliai gali atrodyti lygiai tokie pat realūs kaip ir jų tėvai, o bendravimas su jais toks pats natūralus kaip ir su gyvaisiais. Manoma, jog vaikai dar nėra įsisavinę, kad bendravimas su vaiduokliais yra kažkas nepaaiškinama, todėl nemoka ignoruoti informacijos, kurią mato. Kitaip sakant, tikinama, kad mažieji neapgaudinėja savęs, jog jų matomi vaizdiniai yra tik vaizduotės padariniai.

Manoma, kad paprastai dvasias regi vaikai nuo 6 mėnesių iki 4 metų. Tačiau kartais gebėjimas matyti vaiduoklius gali išlikti ir vyresniame amžiuje. Tarkime, jeigu vaikas yra skatinamas vystyti gebėjimą matyti paralelinio pasaulio būtybes. Paprastai vaikai mato tik vieną dvasią, kuri gali būti susijusi su jo gimine ir galėjo gyventi namuose, kuriuose vaidenasi. Sakoma, kad vaiko mintys yra nekaltos. Tačiau augdamas mažylis išmoksta skirti gėrį nuo blogio. Vėliau pasaulio daroma įtaka pradeda temdyti vaiko proto nekaltumą, ir dėl to mažylis ima ignoruoti ženklus, matomus ir girdimus iš anapusinio pasaulio. Taip esą užveriamos durys, už kurių galėtų ir toliau regėti dvasių pasaulį.

Mokslininkų nuomonė

Vaiduoklių fenomenas neturi vienareikšmės nuomonės. Nors populiariausias paaiškinimas, kodėl žmonės mato dvasias, kilo iš religinio požiūrio (vaidenasi sielos, nerandančios kelio į pomirtinį pasaulį), tačiau yra mokslininkų, manančių, kad vaiduokliai - tik optinė apgaulė. Mokslininkai vaiduoklių egzistavimą bando paaiškinti haliucinacijomis, miego paralyžiumi, iliuzijomis, hipnoze ar savihipnoze. Teigiama, kad bent 90 % tariamų nepaaiškinamų reiškinių vis dėlto galima paaiškinti šiomis diagnozėmis.

Bendriausi dvasių buvimo požymiai

Tai patys dažniausi reiškiniai, rodantys, kad jūsų namuose galimai yra gyventojų iš ano pasaulio:

1. Nepaaiškinami garsai - žingsniai; smūgiai, beldimas, bilsnojimas; draskymas; kritimo garsai. Kartais šie garsai gali būti vos girdimi ir nedažni, o kartais - gana garsūs.
2. Durų, spintų ir spintelių atsidarymas ir užsidarymas - paprastai šių reiškinių pamatyti nespėjame. Bet kas gali išgirsti durų atsidarymo ir užsidarymo garsus (šeimininkai tokius savo namų garsus puikiai atpažįsta), bet dvasių pasireiškimo įrodymas bus neabejotinas tik tuo atveju, jeigu jūs tiksliai atsimenate, jog duris palikote uždarytas, o dabar jos atidarytos. Kartais baldai, pavyzdžiui, taburetės virtuvėje, gali būti perkelti iš vienos vietos į kitą. Labai retai tokie reiškiniai vyksta liudininkų akivaizdoje.
3. Šviesos įsijungimas ir išsijungimas - į tokius reiškinius mes taip pat labai retai atkreipiame dėmesį, bet jeigu šviesa įjungta, nors jūs tiksliai pamenate, kad palikote ją išjungtą, tai gali būti nekviestų svečių apsilankymo požymis. Tas pats gali nutikti ir su televizoriais, radijo aparatais ir kitais buitiniais prietaisais.
4. Daiktų dingimas ir netrukus - vėl jų atsiradimas. Tai daugeliui pažįstama situacija, kai niekaip negalite rasti daikto, kuriuo dažnai naudojatės, pavyzdžiui, automobilio raktelių. Jūs galvojate, kad padėjote juos, kur ir įprastai. Bet jie dingo, ir jūs nesėkmingai švaistote laiką jų paieškoms. O po to rakteliai atsiranda - būtent toje vietoje, kur juos paprastai dedate. Tarsi kas nors juos būtų trumpam paėmęs, o po to vėl padėjęs į vietą. Kartais daiktai dingsta keletui dienų ar net savaičių, bet po to atsiranda būtent toje vietoje, kurios neįmanoma praleisti, užsiimant paieškomis.
5. Nepaaiškinami šešėliai - atsitiktiniai šešėliai, paprastai pastebimi regėjimo lauko šonuose. Dažnai matomi šešėliai su akivaizdžiai žmogiškomis formomis, kartais gerai, kartais prasčiau įžiūrimi.
6. Keistas gyvūnų elgesys - šunys, katės ir kiti naminiai gyvūnai elgiasi keistai. Šunys gali loti ant kažko, kas nematoma žmogaus akiai, gūžtis be matomų priežasčių arba atsisakyti eiti į kambarį dėl nepaaiškinamų priežasčių. Katės gali „stebėti“, kaip kažkas pereina kambarį. Gyvūnų pojūčiai geriau išvystyti, nei žmonių.
7. Jausmas, kad jus stebi - šį nepaaiškinamą jausmą gali sukelti bet kas, bet jeigu jausmas kyla tik tam tikroje namo dalyje ir tam tikru laiku, jo priežastis gali būti antgamtinė.

Svaresni įrodymai

Šie reiškiniai pasirodo retai, bet būtent jie laikomi rimtais vaiduoklių apsireiškimo įrodymais:

1. Psichokinetiniai reiškiniai - pavyzdys gali būti tas pats atsidarančių durų garsas, bet šįkart tai vyksta jūsų akivaizdoje. Jūs galite matyti besijunginėjančią (ar tik vieną kartą įsijungiančią) šviesą, patį įsijungiantį televizorių ar radiją. Būdami vaikų kambaryje galite matyti, kaip pats įsijungia vaiko prisukamas ar elektroninis žaislas. Kartais žmonės pasakoja, kad gulėdami lovoje jaučia ar (ir) girdi, kaip kažkas atsisėdo ant lovos.
2. Jausmas, kad prie jūsų prisilietė. Viena yra jausti, kad jus stebi, ir visai kas kita - pajusti, kad jus kažkas palietė. Kai kurie žmonės jaučia, kad kažkas prabėgo pro juos, kažkas prisilietė prie jų plaukų, jaučia „ranką“ ant savo peties. Kartais kažkas gali jus atsargiai pastūmėti link kažko ar stumti.
3. Riksmai ir šnibždesčiai - tai prislopinti balsai, šnibždesys ir riksmas, kuriuos galima išgirsti. Pasitaiko, kad girdisi nežinia iš kur sklindanti muzika. Žmonės girdi, kaip kažkas taria jų vardą. Šie reiškiniai kaip įrodymai turi daugiau svorio, kai keletas žmonių vienu metu girdi ar mato tą patį.
4. Šalti ar karšti daiktai. Nepaaiškinamas šaltis - klasikinis vaiduoklio požymis; apskritai bet kuris ženklaus temperatūros padidėjimas ar sumažėjimas be priežasties gali būti laikomas dvasių pasireiškimo požymiu.
5. Nepaaiškinami kvapai - kvepalų aromatas, kokio niekada neturėjote. Tai įvyksta be aiškios priežasties ir gali būti lydima kitų reiškinių, tokių, kaip šešėliai, balsai ar psichokinetiniai reiškiniai. Taip pat gali atsirasti įvairūs atstumiantys kvapai.

Nepaneigiami įrodymai

Egzistuoja dar retesnių ir neįprastesnių reiškinių, kai kas juos vadina poltergeistu. Jie gali būti laikomi patikimu vaiduoklio buvimo namuose įrodymu:

1. Objektų persikėlimas ar pakilimas (rimti psichokinetiniai reiškiniai) - lėkštės, slystančios stalu, paveikslai, nulekiantys nuo sienos; durų trinksėjimas; grindimis persistumiantys baldai.
2. Fizinis užpuolimas - draskymas, smūgiai ir stiprūs pastūmimai. Šie asmeninio užpuolimo požymiai pasitaiko ypač retai.
3. Nepaaiškinami užrašai ant popieriaus ar sienų; rankų ir kojų atspaudai.
4. Apsireiškimai - fiziniai dvasios ar objekto pasirodymai. Šie reiškiniai taip pat labai reti ir gali turėti įvairią formą: žmogaus ar neapibrėžtos formos rūkas, skaidrios žmogaus figūros, kurios beveik iškart išnyksta. Pats rečiausias reiškinys - žmogiškos figūros, kurios atrodo tokios pat realios, kaip gyvi žmonės, bet praeina per kambarį skersai sienas, būdamos pastebėtos.

Patikrinkite racionalius paaiškinimus

Žmogus, pastebėjęs keletą tokių reiškinių, turi pagrindo manyti, kad jo namai apsėsti dvasių. Bet galima ir suklysti. Žmogaus protą ir pojūčius labai nesunku apgauti. Žmonės lengvai gali supainioti paaiškinamus dalykus, vykstančius jų namuose, su paranormaliais.

Prieš nuspręsdami, kad jūsų namuose gyvena vaiduoklis, ir puldami į paniką, pirmiausiai pasistenkite rasti racionalius paaiškinimus viskam, ką patyrėte. Praktiškai visiems aukščiau išvardintiems reiškiniams gali būti visiškai natūralios priežastys:

• garsus gali sukelti jūsų kaimynai arba gyvūnai, pavyzdžiui, pelės ar voverės;
• durų atsidarinėjimas gali būti susijęs su spynų defektais ar neteisingu jų įstatymu;
• elementarus negrabumas ir užmaršumas;
• šešėliai gali atsirasti dėl pro šalį pravažiuojančio automobilio žibintų;
• gali būti, kad kai kurie jūsų stebimi reiškiniai yra viso labo jūsų vaizduotės vaisius.

Žinoma, kuo labiau nepaaiškinami reiškiniai, tuo sunkiau paneigti antgamtinių jėgų įsikišimą. Be to, rimčiau reikia žiūrėti į tuos reiškinius, kuriuos stebi daugiau liudininkų.

Pasitelkite pagalbą, ieškodami racionalių paaiškinimų. Bildesių priežastį galėtų padėti atskleisti santechnikas. Stalius gali sutvarkyti, kad durys nebeužsidarytų pačios. Draugas ar kaimynas gali pažiūrėti į jūsų specifinę patirtį iš šalies ir pateikti protingą paaiškinimą tam, ką jūs pastebėjote. Kitaip tariant, padarykite viską, kad suprastumėte, jog jūsų namuose nėra vaiduoklių.

Veskite dienoraštį

Jeigu peržiūrėjote visus reiškinių, vykstančių jūsų namuose, paaiškinimus, bet jie vis tiek dažniau ar rečiau vyksta, užrašinėkite juos. Ar jūsų vaikas nors kartą naktį atėjo pas jus į lovą sakydamas, kad susapnavo košmarą arba kad bijo užmigti, nes mano, jog kambaryje kažkas krebžda? Ar tuomet mėginote jį nuraminti, tikindami, kad tai tik blogas sapnas, arba jog kambaryje nieko nėra, jam tik pasivaideno? Kartais tokia vaiko patirtis neturi nieko bendro su blogais sapnais ar lakia vaizduote. Tikima, kad kelio į mirusiųjų pasaulį dažnai negali rasti sielos, kurių gyvenimas žemėje nebuvo labai doras. Manoma, kad tokios dvasios žino, kas jų laukia pomirtiniame pasaulyje, ir nenori į jį patekti. Jeigu tai demoniškas arba labai stiprus tamsios prigimties vaiduoklis, jo atsikratyti gali būti tikras iššūkis. Dvasios gali bandyti užmegzti ryšius su gyvųjų pasauliu per vaikus.

Manoma, kad kai kurie vaikai gimsta turėdami gebėjimą matyti ir girdėti vaiduoklius, tačiau bėgant laikui jį praranda. Viena priežasčių gali būti ta, kad tėvai, girdėdami vaikų kalbas apie paranormalius reiškinius, nenoriai to klausosi ir sako, jog tai tik vaiko vaizduotės vaisius. Todėl esą toks vaikas skatinamas ne plėtoti savo gebėjimus matyti dvasias, bet pamiršti. Dar viena priežastis, kodėl vaikas gali prarasti įgūdį bendrauti su dvasiomis - tai patirti dideli išgyvenimai arba netektis. Taip sujaukiamas vaiko protas, ir ypatingasis gebėjimas dingsta.

tags: #ar #vaikai #mato #vaiduoklius

• Vadovų kompetencijos Lietuvoje
• Kaip palengvinti pilvo dieglius
• Sauliaus Skvernelio biografija
• vaisiaus judesiai
• Vaikų dainelės apie Pūgą, Sniegą ir Kalėdas