Lietuvos tėvai savo mažamečiams vaikams dažniausiai skiria po 1-2 valandas per dieną, rodo balandį atliktas tyrimas. Tačiau, nors laiko ir skiria, dauguma tėvų pripažįsta neturintys pakankamai žinių bei idėjų, ką tuo metu galėtų veikti su savo vaikais. Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, nuomonės tyrimas parodė, kad pusė tėvų didžiausią savo laisvo laiko dalį skiria buities darbams, ir tik 21% įvardija, kad savo laisvą nuo darbo laiką pirmiausia skiria vaikams. Didžioji dauguma tėvų (65%) teigia jaučiantys, kad praleidžia per mažai laiko su savo ikimokyklinukais. Iki šiol populiariausi užsiėmimai su vaikais yra pasivaikščiojimai lauke (71%), piešimas, spalvinimas ar edukacinės užduotėlės (53%), knygų skaitymas (50%).
Ikimokyklinis amžius yra labai svarbus ir esminis laikotarpis, tuo metu formuojasi vaikų ir tėvų tarpusavio ryšis, supratimas, bendravimo būdai. Laikas su šeima vaikui yra jausenos apie pasaulį, žmones, jų santykius, veiklas pirmoji ir pagrindinė mokykla. Siūlyčiau tėveliams tiek labai nesikrimsti dėl mažai su vaikais praleidžiamo laiko, o pasirūpinti, kad laikas, kurį kartu pagal aplinkybes galite kartu praleisti, būtų kuo smagesnis, turiningesnis, gražesnis. Vaikai labai skirtingi, todėl tėveliams reikia nuolat ieškoti tinkamų raktų į vaiko širdelę. Juk tik jaučiant abipusį ryšį galima toliau ieškoti ir vaikams, ir tėvams tinkamų ir patrauklių bendravimo būdų, veiklų.
Lietuvos tėvai savo mažamečiams vaikams dažniausiai skiria po 1-2 valandas per dieną, rodo balandį atliktas tyrimas. Tačiau, nors laiko ir skiria, dauguma tėvų pripažįsta neturintys pakankamai žinių bei idėjų, ką tuo metu galėtų veikti su savo vaikais. Tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, nuomonės tyrimas parodė, kad pusė tėvų didžiausią savo laisvo laiko dalį skiria buities darbams, ir tik 21% įvardija, kad savo laisvą nuo darbo laiką pirmiausia skiria vaikams. Didžioji dauguma tėvų (65%) teigia jaučiantys, kad praleidžia per mažai laiko su savo ikimokyklinukais. Iki šiol populiariausi užsiėmimai su vaikais yra pasivaikščiojimai lauke (71%), piešimas, spalvinimas ar edukacinės užduotėlės (53%), knygų skaitymas (50%).
Ikimokyklinis amžius yra labai svarbus ir esminis laikotarpis, tuo metu formuojasi vaikų ir tėvų tarpusavio ryšis, supratimas, bendravimo būdai. Laikas su šeima vaikui yra jausenos apie pasaulį, žmones, jų santykius, veiklas pirmoji ir pagrindinė mokykla. Siūlyčiau tėveliams tiek labai nesikrimsti dėl mažai su vaikais praleidžiamo laiko, o pasirūpinti, kad laikas, kurį kartu pagal aplinkybes galite kartu praleisti, būtų kuo smagesnis, turiningesnis, gražesnis. Vaikai labai skirtingi, todėl tėveliams reikia nuolat ieškoti tinkamų raktų į vaiko širdelę. Juk tik jaučiant abipusį ryšį galima toliau ieškoti ir vaikams, ir tėvams tinkamų ir patrauklių bendravimo būdų, veiklų.
Vaikų užimtumo svarba ir idėjos
Vaikų užimtumas yra labai svarbus jų vystymuisi ir gerovei. Įdomi veikla padeda išvengti nuobodulio, kuris vaiko viduje iššaukia nusivylimą ir chaotišką elgseną. Tol, kol vaikai yra užimti, jie ugdo įvairiausius įgūdžius, pavyzdžiui, kūrybiškumą, mokosi spręsti problemas ir po truputį tampa savarankišku(-a). Paprasčiausia veikla, kaip kad skaitymas, menai ir amatai bei žaidimai lauke skatina aplinkos pažinimą ir ugdo įvairiausiomis prasmėmis.
Be to, tiek struktūruota, tiek nestruktūruota veikla padeda vaikams atrasti savo pomėgius, stiprina pasitikėjimą savimi ir tobulina socialinius įgūdžius. Skirtingų tipų stimuliacija gali padėti vaikui atrasti gerą pramogą, leis prastumti laiką su prasme arba, labai sėkmingu atveju, net atskleis tikrąjį gyvenimo pašaukimą.
Gera mintis - eiti į lauką
Turbūt visi pastebi, kad tik daugėja veiklos, daromos tarp keturių sienų - uždarose patalpose. Žmonės dirba, pramogauja ir laiką leidžia ne lauke. Tačiau grynas oras, gamta ir aplinka mūsų gyvenime yra labai svarbi, todėl atsiriboti nuo jos nėra naudinga psichologinei sveikatai. Tad, jeigu vaikas nežino ką veikti arba nuobodžiauja, labai prasminga bus padėti rasti pramogų lauke.
Dviračiai, paspirtukai, riedučiai, sūpynės, karstyklės - visa tai yra tie dalykai, kurie vaikams padeda pažinti aplinką, mokytis įgūdžių, tobulėti. Gerindami koordinaciją ir būdami lauke jie atrakina didžiulį potencialą, slypintį žmogaus kūne. Metu, kada vis daugiau laiko praleidžiame prie ekranų, fizinis aktyvumas negali būti nustumiamas į antrą planą. Jis tampa tik dar svarbesnis.
Kai kuriems vaikams pradės patikti sportas ir jie į lauką skubės su sviediniu ar žaidimo įrankiais. Kiti susižavės gamta ir eis fotografuoti medžius, paukščius, o treti tiesiog mėgausis socializuodamiesi su draugais ir važinėdami su dviračiu. Stebėkite savo atžalą ir pažinkite jų pomėgius bei norus, kad aprūpintumėte tinkamais daiktais.
Kūryba ir menai - tai, kas padeda atsipalaiduoti ir išlaisvina vaizduotę
Vaikų užsiėmimas menais ir amatais teikia daug naudos jų raidai. Ši veikla skatina kūrybiškumą, leidžia vaikams išreikšti save ir apdovanoja už mąstymą outside-of-the-box arba nestandartiškai. Menai ir rankdarbiai taip pat lavina smulkiąją motoriką, nes moko dirbti su įvairiais įrankiais ir medžiagomis, pavyzdžiui, žirklėmis, teptukais ir modelinu. Na, o jeigu tėvai didžiuojasi savo kūriniais, vaikas gauna teigiamą paskatinimą ir darosi labiau linkęs išreikšti save.
Kuo galima užsiimti? Piešimas ir tapyba. Paprasti ir prieinami pasirinkimai, todėl ant balto popieriaus lapo vaikai gali tyrinėti spalvas ir formas. Pasidaryk pats rankdarbiai. Gaminti apyrankes, iš medžio išpjauti bei suklijuoti inkilą, pagaminti žaisliukus, kabinamus ant kalėdinės eglutės. Plastilinas, molis ir modelinas. Kiek daugiau vietos ir pasiruošimo reikalaujantis hobis, kuris labai padeda lavinti rankų ir akių koordinaciją bei erdvės percepciją (erdvinį mąstymą). Vėliau tai pasitarnauja profesijos paieškose, mokyklose, būreliuose ar net universitete. Tokiose svetainėse kaip YouTube ar Pinterest ir įvairiose panašiose platformose galima rasti daugybę žingsnis po žingsnio gidų kūrybiškiems rankdarbiams. Vaiką galite palikti kurti patį, su priežiūra arba net projektą daryti kartu. Priemonių šiai veiklai paprasta įsigyti internetu.
Laikas su šeima, kartu
Nors kai kada geriausia vaiką pastūmėti tinkama kryptimi ir palikti jį aistras, hobius ir įdomias veiklas atrasti pačiam, tam tikrais atvejais verta veiklas planuoti kartu. Nuoširdžiai miela laiką leisti visai šeimai. Kuriamos akimirkos, įdomios veiklos bei paprasčiausias bendravimas tarp tėvų ir vaikų yra neįkainojamas, todėl bendrai daromi projektai ar kelionės jūsų atmintyje išliks amžinai.
Vis daugiau šeimų renkasi keliauti dviračiais. Planuojant tokią kelionę su vaikais, reikia kruopščiai apsvarstyti, kad būtų suderintas saugumas ir malonumas. Pirmiausia pasirinkite vaikams saugų ir patogų maršrutą, kuriame eismas būtų minimalus, o lankytinų vietų skaičius - kuo didesnis. Įsitikinkite, kad yra dviračių takai ir, kad jie tinkami judėjimui. Jei reikia, užsukite į el. Kuprinėje ar krepšiuose turite rasti tokius daiktus kaip vanduo, užkandžiai, kremas nuo saulės ir paklotas prisėsti ant žolės arba ne itin švaraus suoliuko. Kodėl tai svarbu? Ogi dėl to, kad jei vaikas pernelyg išalks, pavargs, ištrokš arba nieko įdomaus nepamatys, kelionės dviračiu jo(-s) visiškai neužkabins.
Planuokite reguliarias pertraukas, kad kelionė būtų maloni ir lengvai įveikiama.
Naujas būrelis, kuris traukia vaiką
Labai patogu ir produktyvu, jeigu savo hobiui vaikas randa būrelį. Tiesa, nemažai tėvų daro klaidą ir nuobodžiaujantį vaiką užrašo į pamokas ar užsiėmimus ten, kur jiems atrodo, kad vaikui būtų tinkama vieta. Pradėti reikėtų visai ne nuo to.
Startuokite nuo vaiko pomėgių ir interesų aptarimo, kad išsiaiškintumėte, kokia veikla jiems galėtų patikti. Ieškokite klubų, mokytojų, bendruomenės centrų ar visų akademijų, siūlančių geriausias šių sričių programas.
Dalyvaukite atvirų durų dienose arba nueikite su vaiku į bandomą, pirmąjį užsiėmimą. Paprastai pakanka vienos, dviejų treniruočių, kad būtų pastebimas polėkis, imlumas arba motyvacija vėl grįžti.
Tėvų vaidmuo ir atsakomybė
Iš vaikystės mus pasivijusių nuoskaudų esmė: tėtis ir mama mus mylėjo ne taip, kaip norėjome. Kad ir kokio amžiaus būtume, pykdami ant tėvų liekame vaikais. - Viename psichologijos užsiėmime mums buvo pasiūlyta papasakoti apie savo tėvus, - prisimena 28-erių Karina. Karina neklysta: praktiškai nė vienam iš tėvų nepavyksta išvengti savo vaiko priekaištų. Žinoma vienos pacientės istorija, Zigmundo Froido paklaususios, kaip tapti gera mama. „Kad ir ką bedarytumėte, vis tiek bus blogai“, - atsakė psichoanalizės pradininkas. Santykių su tėvais tema skaudi daugeliui. Kartais tiek, kad teisindamiesi „netinkama vaikyste“ ir… mėgaudamiesi savo kančiomis, ant tėvų pečių bandome suversti atsakomybę už visas mūsų klaidas ir nesėkmes.
Paleiskite savo nuoskaudas. Meilės trūkumas arba besaikis rūpestingumas žmogaus širdyje palieka žaizdų. Kančių priežastimi gali būti tiek tėvų meilės trūkumas, tiek ir jos gausa. Nesvarbu, ar vaiką apsupa besaikiu rūpestingumu, ar priešingai kamuoja griežtais nurodymais, - dėl to lieka gilių vidinių randų. O širdyje gimsta pyktis, apmaudas, kartais ir neapykanta. Apie tokius kraštutinumus, kaip žiaurus elgesys ir prievarta, geriau net nekalbėti. Ką mes prikaišiojame savo tėvams? Praktiškai viską iš eilės, pradedant paprasčiausiais nesutarimais. Galimybė jaustis auka gali suteikti savitą pasitikėjimą. O išgyventos kančios tampa vienintele žmogaus egzistavimo prasme.
Atsikratykite aukos vaidmens. Vieniems trūksta įžvalgumo, kad suprastų: aš visą laiką įsimyliu ne tuos, nes nuolat pasirenku tą, kas patiktų mamai (arba priešingai, pavyzdžiui, kas nepatiktų tėčiui). „Svarbu ne tai, ką su mumis daro. Svarbu, ką mes patys darome su tuo, ką mums padarė“, - tvirtino rašytojas ir filosofas egzistencialistas Žanas Polis Sartras. Ir tai labai panašu į tiesą. Kai kurias psichoterapijos rūšis galima kritikuoti dėl to, kad jos mus nuteikia grįžti į vaikystę, ilgai išsamiai prisiminti anuomet išgyventas nuoskaudas. Kai kurie žmonės prisimena tik nemalonius savo vaikystės epizodus. Įprasta frazė: „Mama visada mane daryti tai, ko aš nenorėjau…“ Bet psichoterapija gali sukurti situacijas, kai iš šalies savo motiną pamatęs žmogus turi galimybę suprasti, kad savo elgesiu ji, kaip mokėjo, rodė savo rūpestį ir meilę. Tramdydavo sūnų arba dukrą ne todėl, kad taip norėjo, o tiesiog tikėdama, kad jiems taip bus geriau. Kad priimtume savo tėvus, reikia atsisveikinti su vaikiška svajone apie idealius tėvus - taip, kaip motina ir tėvas vieną kartą atsisveikina su svajone apie idealų vaiką.
Užimkite savo vieta tarp kartų. Suaugti, vadinasi, išmokti gyventi su jais tokiais, kokie jie yra. Priimdamas savo tėvų trūkumus žmogus subręsta, išsivaduoja iš pirminės priklausomybės nuo jų. Nors nutraukti šiuos ryšius kartais būna skausminga ir ne taip paprasta, bet vis dėlto būtina: likti emocinėje vaikystėje, vadinasi, amžinai gyventi tėvų požiūrio į jūsų gyvenimą priklausomybėje, požiūrio, galinčio pasiekti mus bet kokiu atstumu. Kartą suvokę, kad, kaip rašė žinoma prancūzų psichoanalitikė Prancuaza Dolto: „Viskas dėl jų, bet ne dėl jų kaltės“, mes galėsime nusikratyti nuoskaudų. Deja, nė viena pasaulio mokykla nemoko „tėvo amato“. Tai, kokiu tėvu ar motina tampame, priklauso nuo tų santykių, kokius palaikėme su tėvais. Ir taip iš kartos į kartą. Ateis laikas ir šioje genealoginėje grandinėlėje savo vietą užims ir mūsų vaikai - jau su savo pretenzijomis, kurias teks priimti… ir pasidžiaugti tuo, kad suteikėme jiems galimybę turėti savo nuomonę ir ją ginti.
Skyrybose tėvai sprendžia daug klausimų - nutraukiamas santykis, dalijamas turtas, sprendžiama, kur gyvens vaikas ir kaip bus bendraujama. Tačiau vaikui tuo metu griūva pats pamatas. Vaikas myli ir mamą, ir tėtį, bet jam tenka girdėti skirtingas istorijas, skirtingus vertinimus. Kartais jis net tampa savotišku „paštininku“, per kurį tėvai perduoda žinutes vienas kitam. Tokiose situacijose vaikui labai sunku suprasti, kas vyksta ir kuo tikėti. Vaikai, ypač mažesni, dažnai galvoja, kad dėl skyrybų kalti jie. Jie gali manyti: gal tėtis išėjo todėl, kad aš neklausiau, gal mama pyksta dėl manęs. Vaikui svarbu jaustis saugiam, mylimam ir priimtam. Konflikto metu tas saugumas dažnai labai stipriai susvyruoja, nes visa šeima išgyvena emocinį chaosą. Kai nutrūksta vyro ir moters santykis, labai sustiprėja skausmas, nuoskaudos, pyktis. Tuo metu labai sunku išlaikyti poziciją „aš esu mama“ arba „aš esu tėtis“. Į pirmą planą išeina įskaudintas vyras ar įskaudinta moteris. Tuo metu žmogų gali užplūsti visas emocijų spektras - pyktis, kaltė, pagieža, nuoskaudos.
Vaikams nereikia rodyti teismo dokumentų, pasakoti apie finansinius ginčus ar kalbėti blogai apie kitą tėvą. Reikia savęs paklausti: ką vaikas darys su šia informacija? Jei jis nieko negali su ja padaryti, vadinasi, jam jos ir nereikia. Taip pat svarbu vaikui aiškiai ir paprastai paaiškinti situaciją. Vaikui reikia pasakyti paprastai: mes su mama ar tėčiu nusprendėme gyventi atskirai, bet tu visada turėsi mus abu. Tėvai gali nebegyventi kartu, bet jie niekada nenustoja būti tėvais. Vaikui reikia žinoti, kad jeigu jam liūdna ar sunku, jis gali paskambinti tiek mamai, tiek tėčiui. Skyrybos yra tarp dviejų suaugusių žmonių, bet tarp tėvų ir vaikų skyrybų nebūna. Kai tėvai pradeda veikti kaip komanda dėl vaiko, situacija labai keičiasi. Vaikai tampa ramesni, geriau miega, geriau mokosi. Jie pajunta, kad jų gyvenime atsirado stabilumas. Ji primena, kad tėvystė - ypatingas ryšys, kuris nesibaigia net ir nutrūkus poros santykiui. Kai vyras ir moteris nustoja būti sutuoktiniais, jie vis tiek lieka mama ir tėtis. Mediacijos centras „In pace“ organizuoja kursus ir grupes tėvams, kuriuose kalbama apie vaikų poreikius tėvų konflikto metu, mokomasi geriau suprasti vaikų emocijas ir ieškoti būdų, kaip išlaikyti pagarbią tėvystę net ir sudėtingose situacijose. Kartais tėvams tiesiog reikia saugios erdvės sustoti, išgirsti vieniems kitus ir pamatyti situaciją vaiko akimis. Kai tai pavyksta, atsiranda daugiau ramybės ir aiškumo visai šeimai. Specialistės primena - nors suaugusiųjų santykiai gali nutrūkti, vaikui visada reikia abiejų tėvų.
Žaidimų svarba ir tėvų vaidmuo
„Aš daugiau su tavim nežaisiu“ (vaiko ir suaugusiojo bendravimo aprašymas) 6 metų Linas niūrus sėdėjo priešais žaidimo lentą ir tyrė susiklosčiusią situaciją. Jis iš paskutiniųjų stengėsi joje kažką surasti ir suprasti. - Nagi, tėvo ėjimas! - nekantraudamas paragino Liną tėtis Tomas. Berniukas ūmai pašoko, šveitė žaidimo figūrėles į kampą ir raudodamas išbėgo iš kambario. Trinktelėjo dvejos durys, krito daiktai, girdėjosi vaiko verksmas. - Aš daugiau su tavim nežaisiu! - šaukė jis. - Judviejų žaidimuose daugėja užtrenktų durų, - tarstelėjo į kambarį atėjusi mama. - Tikriausiai vėl laimėjai? Kada paskutinį kartą laimėjo Linas? - Aš negaliu jam pasidavinėti! - pyktelėjo Tomas rinkdamas išmėtytas detales - Taip jis niekada neišmoks gerai žaisti, turiu jį „užgrūdinti“.
Vaikų pyktis tada, kai jie pralaimi stalo žaidimus, kelia nerimą daugeliui tėvų. Prieš pradėdami nagrinėti šį trumputį atvejį, pakalbėkime apie tėvų žaidimo su vaikais stilių, pagal kurį pastaruosius galima apytikriai „apgyvendinti“ trijose stovyklose.
Tėvų žaidimo su vaikais stiliai
- Pirmoji stovykla: Tėvai, kurie stalo žaidimus su vaiku vertina kaip džiaugsmui ir laimei skirtą veiklą bei visada leidžia patirti savo vaikams pergalės teikiamą jaudulį. Jie verčiau apsimes esantys visiškai netikę žaidėjai, nei leis savo vaikui pralaimėti. Šie tėvai itin pabrėžia faktą, kad vaikui žaidimo partiją laimėti yra be galo svarbu (vaikai ne „nor“ laimėti, jiems tiesiog „reikia“ laimėti, ypač jei tai - berniukai), o štai kai kurie suaugusieji - gali be šio malonumo apsieiti. Paklausti, kodėl taip elgiasi, šie tėvai atsako, kad, laimėję prieš savo vaiką ir matydami jį nusiminusį, jaučiasi blogi ir kalti, nerimauja, kad savo laimėjimu smukdo vaiko savivertę. Dar vienas galimas motyvas - siekis bet kokia kaina išvengti vaiko pykčio priepuolio, kurio nemokama suvaldyti.
- Antroji stovykla: Tėvai, kurie žaidimą vertina kaip ugdantį ir malonų užsiėmimą ir savo galvose saugo slaptą strategiją, kaip padaryti vaiko laimėjimų ir pralaimėjimų santykį tokį, kad jų vaikas žaisdamas kuo daugiau išmoktų ir gerai praleistų laiką: įgytų ne tik konkretaus žaidimo meistrystės, bet ir emocijų valdymo bei kitų įgūdžių. Paprastai šie tėvai leidžia vaikui pralaimėti, bet užtikrina, kad laimėjimų būtų daugiau nei pralaimėjimų ir vaikas būtinai laimėtų paskutiniąsias partijas. Jie taip pat linkę pamažu didinti savo pasipriešinimą žaidime, stebėdami, kaip tolydžio didėja vaiko žaidimo meistrystė.
- Trečioji stovykla: Tėvai, kurie pasiduoda savo vaikui labai retai arba niekada nepasiduoda. Šią poziciją palaikantys tėvų atsakymai yra gana įvairūs: vieni tėvai sako, kad jiems patiems yra sunku pralaimėti, kiti teigia tokiu būdu grūdinantys savo vaiko charakterį, sudarantys progų jam patirti pralaimėjimo kartėlį, tiki, kad tokiu būdu siekia savo vaikui gero, padeda pažinti pasaulį, kuris „kartais yra žiaurus“, stengiasi užsiauginti sau visavertį žaidimo partnerį ir kt. Pasitaiko, kad šie tėvai patys turi skausmingų pralaimėjimų ir autoritarinio tėvystės stiliaus vaikystėje patyrimą. Jų pačių tėvai yra laikęsi vadinamosios vaiko „murkdymo praktikos“ ir principo: kol neplauksi, vaike, tol neišmoksi, nepaisant to, kad tavo amžiui vandens gylis yra visiškai netinkamas.
Auklėjimo metodai, patirti vaikystėje, nepaisant to, kad kėlė psichologinį skausmą, vėliau yra perkeliami ir kartojami auginant savo pačių vaikus.
Kaip padėti vaikui patirti stalo žaidimų džiaugsmą
Jei stalo žaidimus pradedate žaisti su savo vaiku nuo mažumės (pavyzdžiui, ketverių-penkerių metų) - leiskite jam laimėti gerokai dažniau, nei pralaimėti. Pralaimėjimas tokiam vaikui yra ištveriamas, atlaikomas ir toleruojamas tik tada, kai jį lydi bent kelios pergalės. Tai itin svarbu, kai pristatote jam pirmuosius jo gyvenimo žaidimus, turint galvoje, kad šie vaikai dar tik pradeda suprasti žaidimų su taisyklėmis prasmę. Tikrąją visaverčio žaidėjo galią, kuri leis vaikui su Jumis lygiavertiškai rungtis, jis įgis tik gerokai vėliau, o dabar - svarbu patirti malonumą žaidžiant.
Priešingu atveju savo vaiko kaip visaverčio žaidėjo galite niekada nepažinti, nes jis nustos su Jumis žaisti dar prieš juo tapdamas. Daugelio stalo žaidimų realybė iš tiesų yra ta, kad kiekvieną kartą vienas iš žaidėjų laimi, o kitas - pralaimi, kiekvieną kartą gaudamas dar vieną šansą, esant toms pačioms taisyklėms. Tačiau tokio amžiaus vaikui šitaip suformuluotos mintys dar mažai ką reiškia.
Savo straipsniuose dažnai miniu dėsningą, normalią vaikų mąstymo egocentrizmo ypatybę. Kaip tai pasireiškia žaidžiant stalo žaidimus? Mažas vaikas galvoja, kad pasaulis - tai „kraštovaizdis su juo vidury“, jis - pasaulio centras. Viskas, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra daroma vaikui ir dėl vaiko. Svarbiausias žmogus šiame pasaulyje - pats vaikas, o svarbiausias laikas - dabar. Tad jei kuris nors suaugusysis atnešė žaidimą, kurį šis pats svarbiausias pasaulyje žmogus (vaikas) pralaimėjo, tai - BLOGAS žaidimas („žinai, tėti, man šitas žaidimas nepatinka, daugiau jo nežaiskime“, sako tada vaikas). Suaugusiajam tai gali skambėti juokingai, tačiau tai mokslinių tyrimų metu aptikta vaikų mąstymo tikrovė.
Kai kurių autorių teigimu, jaunesnių nei 8-9 metų amžiaus vaikų tiesiog neįmanoma išmokyti atlaikyti pralaimėjimų (ypač jeigu jų daug ir jie seka vienas po kito), nes tam reikalinga didesnė psichikos branda ir pajėgumas. Svarbesnė tokiam vaikui yra ne tiesa apie pasaulį - kad visada kas nors pralaimi - bet maloni patirtis žaidžiant, būnant kartu.
Tai nereiškia, kad su mažais vaikais negalima varžytis, galima(!), tačiau yra svarbu išlaikyti vaikui atlaikomą laimėjimų ir pralaimėjimų santykį, kuriame yra daugiau pergalių nei praloštų partijų. Daugelis suaugusiųjų teiraujasi, kada ir kiek žaisti su vaiku. Sulaukus vaiko prašymo pažaisti, verta arba sutikti ir sėsti žaisti iš karto, arba pasakyti jam, kad jis turi palaukti, nurodant, kada Jūs galėsite ateiti pažaisti, bet jokiu būdu nebandyti nuo žaidimo išsisukinėti ir vaiko apgaudinėti, laukiant, kol jo noras praeis. Be to, jei vaikas Jūsų dėmesio labai prašė, o pradėjus žaisti jam greitai nusibodo - leiskite nutraukti žaidimą, nerodykite savo nepasitenkinimo. Žaidimo procesas neturi tapti bausme!
Gebėjimas laikytis įsipareigojimo užbaigti pradėtą žaidimo partiją ateina pamažu, šį gebėjimą įgyja jau vyresni vaikai.
Mokykite vaikus stalo žaidimų kultūros. Žaidžiant netik stengiamasi įvaldyti žaidimo techniką, žaidžiant mokomasi pastebėti ir vertinti varžovo bei savo pastangas ir pažangą, mokomasi gerbti žaidimo dalyvius, laikytis taisyklių. Padėkite vaikui suprasti, kad pralaimėjusysis negali būti pažemintas jokiais atžagariais žodžiais ar veiksmais, o laimėtojas kiekvieną kartą turėtų padėkoti pralaimėjusiajam už kartu praleistą laiką („ačiū tau už žaidimą, buvo šaunu“). Be to, laimėtojas gali sutikti pažaisti dar kartą, kad kitas vaikas turėtų dar vieną šansą pamėginti (net jei tas pats žaidėjas vėl praloš, verta padrąsinti ir pasidžiaugti pažanga, pastangomis, atkaklumu ar narsa). Šie bendravimo modeliai yra nesunkiai perimami vaikų ir padeda jiems būti mėgstamiems, populiariems tarp bendraamžių.
Vaikai vertina bendraamžius, kurie pralaimėję nepuola muštis, jie nori su tokiais vaikais žaisti toliau, draugauti su jais.
Stebėkite, kaip kasdieniame gyvenime kalbate apie pralaimėjusiuosius. Pavyzdžiui, tada, kai stebite sporto varžybas. Ar leidžiate sau pavadinti pralaimėjusią komandą „nevykėliais“, „lepšiais“, „žiopliais“ ar kt.? Jei taip, Jūsų vaikas tikriausiai manys, kad visi šie epitetai tinka ir jam, kai jis pralošia kokį nors žaidimą. Vaikas sielosis pralaimėjęs, ims pralaimėjimą į širdį, jaus gėdą, bus nesaugus. Jei pats pralaimėjote partiją, niekada vaiko akivaizdoje nekoneveikite ir nepravardžiuokite pats savęs. Taip nesielkite ir patyrę kokią nors nesėkmę kasdienybėje.
Vaikui augant drąsinkite jį žaisti stalo žaidimus su broliais ir seserimis bei kitais vaikais, tegul jis gauna kuo įvairesnių žaidimo patirčių. Kai kurie vaikai pirmą sykį patiria didžiuosius savo pralaimėjimus žaisdami ne su tėvais, bet su kitais vaikais. Kartu jie įgyja žaidimo partnerius, kurie yra apytikriai lygūs savo galimybėmis. Mokosi iš jų žaidimo strategijų, kurias nesunku pakartoti patiems. Vaikai gali stebėti, kaip elgiasi kiti pralaimėję vaikai, kaip jie tvarkosi atsidūrę šioje situacijoje, o tėvai - turi galimybę prireikus reguliuoti vaikų santykius, mokyti elgtis draugiškai. (Yra vaikų, kurie pernelyg nesielvartauja „prapylę“ žaidimo partiją savo kiemo draugams, bet ne broliams ar seserims. Brolių ir seserų santykiai ir varžymasis dažnai yra gerokai emociškai intensyvesni. Tačiau pasitaiko ir priešingai - lengviau atlaikomi pralaimėjimai šeimos nariams, bet ne darželio ar kiemo bendraamžiams.)
Mažiems vaikams gerai tinka žaidimai, kuriuose viskas (ar beveik viskas) priklauso nuo sėkmės, taip vaikai tiesiog neišvengiamai patiria ir laimėjimų, ir pralaimėjimų, kaskart gauna naują šansą. Jiems taip pat verta parinkti žaidimus, kurių partijos trunka labai trumpai - tada jie iš karto gauna naują galimybę pamėginti. Tačiau ūgtelėjusiems vaikams didelį žaidimo džiaugsmą padeda patirti ilgai trunkantys žaidimai, kurių partijos tęsiasi valandas, pavyzdžiui, „Monopolis“, kuriame žaidėjai gali pakilti nuo stalo ir eiti veikti kažką kitką gerai praleidę laiką dar prieš tai, kai tampa aišku, kas gi tą žaidimą laimėjo ar pralaimėjo.
Siūlykite savo vaikui žaisti ne vien „varžymosi“, bet ir kūrybinius stalo žaidimus, kurie neturi laimėtojų ar pralaimėtojų (pavyzdžiui, „Story cubes“, kurį žaidžiant kuriamos pasakos, istorijos ir kt.). Taip pat tinka žaidimai, kurių gamintojai palieka erdvės ir skatina žaidėjus įvesti į žaidybinę veiklą savo pačių sugalvotas taisykles ir drąsiai jas keisti. Kuo anksčiau atpažinsite ir pripažinsite savitą savo vaiko „skonį“ žaislams ir žaidimams, tuo geriau. Kartais suaugusieji orientuojasi į tai, kas jiems patiems patiko vaikystėje, ir pyksta, kai jų vaikams tai nepatinka.
Tėvų ir vaikų santykiai: kas svarbiausia
Tėvų ir vaikų santykiai yra sudėtingas ir daugiasluoksnis reiškinys. Kai kurie tėvai mano, kad vaikas yra kalti, jog jie neturi ką veikti. Tačiau psichologai teigia, kad atsakomybė tenka abiems pusėms. Vaikai išradingi ir nuolatos prisigalvoja įdomios veiklos. Tačiau kai kurie nuolatos skundžiasi, kad neturi ką veikti. Kodėl?
Paklausus ketverių mergaitės, apie ką ji galvoja, kai sako, kad neturi ką veikti, ji atsakė, kad nori tiesiog kartu pažaisti. Kai sako: „Neturiu ką veikti“, kviečia pažaisti kartu. Darželyje galima pamatyti vaikų, kuriems neįdomu žaisti su kitais. Pasidomėję, ką veikia namuose, išgirstume, kad jie daugiausia laiko praleidžia prie kompiuterio arba maigydami mobiliojo telefono mygtukus. Daugiau nemoka nieko žaisti. Tėvams derėtų daugiau pažaisti su vaikais namuose, nes žaidimai ne tik lavina vaiką, bet padeda tėvams su juo bendrauti, užmegzti ryšį. Tėvai mielai leidžia vaikus į mokyklėles, būrelius, džiaugiasi, kad jie ugdomi nuo ankstyvojo amžiaus, bet pamiršta paprasčiausią bendravimą. Neranda laiko pasikalbėti, išklausyti.
Šiais laikais tėvai teisinasi esą labai užsiėmę. Kai kuriems išties sunku rasti laiko pažaisti su savo vaikais. Dažnai tėvai sako, kad pasikalba su vaikais, važiuodami automobiliu. Tačiau to nepakanka. Būtina bendrauti akis į akį. Ir laiko daug nereikia, pakanka penkių-penkiolikos minučių, skirtų tik vaikui. Galima susidėlioti dienotvarkę taip, kad kaskart prieš miegą pasikalbėtumėte. Pamatysite, kad vaikas labai lauks šio savo laiko. Galite jį išklausyti ir pati papasakoti, kaip jums šiandien sekėsi. Tada vaikas jausis vertinamas, svarbus ir augs visiškai kitoks. Tėvai džiaugiasi, kad vaikas puikiai įvaldęs kompiuterį, tačiau pamiršta, kad svarbiausia darželinuko veikla turėtų būti žaidimas, ir negerai peršokti šį etapą, nes tai žala vaiko raidai. Visada galima vaiką įtraukti į bendrą veiklą. Darželyje vaikai skundžiasi, kad jiems neleidžia tėvai kartu gaminti valgyti, tvarkyti namų. Aišku, jie bijo, kad atžala gali susižeisti, tačiau galima saugiai organizuoti mažojo veiklą.
Galbūt tėvams atrodo, kad darželyje vaikas išsidūko ir namuose jau jam nereikia žaidimų? Tėvai klaidingai mano, kad vaikas daug laiko praleidžia darželyje ir jame prisižaidė. Vaikui labiau už viską reikia tėvų ir jų dėmesio. Yra tokių, kurie nenori eiti namo, nes mama sugrįžusi gamina valgyti, o tėtis sėdi prie kompiuterio. O vaikui lieka pažaisti, pavalgyti vakarienę ir eiti miegoti. Mama ir tėtis yra patys artimiausi žmonės. Liūdna matyti vaikus, kuriems auklėtoja tampa tuo svarbiausiu žmogumi ir jie prašo, kad ji ateitų pas juos į namus ir pažaistų. Būna, auklėtoją nupiešia piešinuke, nors jame turėtų būti ne ji, o mama.
Jeigu matote, kad vaikas nori dėmesio, o jūs labai neturite laiko, parodykite jam, ką ir kaip žaisti. Pasakykite, kad su juo pažaisite, tarkime, keturis kartus, o tada turėsite atlikti labai svarbų darbą. Mažylis pamatys, kaip žaisti, ir kurį laiką galės pabūti vienas. Aišku, jeigu nuolatos vaiką nustumiame ir liepiama žaisti pačiam, kyla klausimas, kas gyvenime svarbiausia. Kartais labai paprasta sugalvoti veiklos. Pavyzdžiui, kartu pastatyti palapinę kambaryje - mažas vaikas į ją nešis savo žaislus, o jūs galėsite tuo metu veikti ką nors kita, retkarčiais užsukti į svečius. Taip būsite tarsi žaidimo dalis. Žaisdamas vaikas nori būti naudingas mamai ir tėčiui, tad jeigu jūs esate labai užsiėmusi, pasakykite, kad svajojate pamatyti, kaip jis pastatys pilį. Vaikas statys ją šalia, o jūs nepamirškite pagirti, kaip puikiai jam sekasi. Trimetis ar keturmetis gali pažaisti vienas ir mėgsta tai daryti, tačiau mama turi būti šalia, o vaikas - žinoti, kaip žaisti.
Jeigu vaikas prašo pažaisti kartu, tai reikia daryti čia ir dabar, nes vėliau nebenorės ir taip jūs rizikuojate nutolti nuo jo. Galite sugalvoti ritualų, tarkime, valgyti bendrą vakarienę, prieš kurią visi susikibkite rankomis ir pasakykite kokį nors linkėjimą vienas kitam. Tokie ritualai labai suartina šeimos narius. Tačiau jeigu jau sumanėte kokį nors ritualą, nepamirškite, kad jis turi būti kasdien. Tęstinumas leidžia pasijusti saugiam, pasitikėti suaugusiu žmogumi. Vaikas, kuris žino, kad kaskart prieš miegą ateisite su juo pasikalbėti ar pažaisti, ramiai lauks savo laiko. Jei skirsite jam bent keliolika minučių per dieną, jūsų ryšys bus išties geras.
Kelios namų idėjos, ką veikti, kai vaikui nuobodu
- Pasižiūrėkite kartu filmuką ir paskui paprašykite vaiko, kad jį nupieštų. Galite piešti kartu arba jūs nupieškite kontūrus, jeigu vaikas mažas, ir paprašykite, kad jis nuspalvintų. Galite pasakyti, kad jums patiko filmukas, bet nelabai pamenate, apie ką jis buvo. Tada mažylis nupieš kokį nors epizodą. Dažniausiai vaikai piešia tą epizodą, kuris jiems labiausiai įsiminė.
- Pagal piešinį suvaidinkite nupieštą epizodą. Tai bus tarsi ankstesnės veiklos tęsinys.
- Jeigu mėgstate megzti, galite paprašyti, kad vaikutis padėtų suvynioti siūlus į kamuoliuką. Ši veikla kai kuriems vaikams labai patinka ir jie jaučiasi svarbūs, kad padėjo mamai.
- Vaikas labai mėgsta vartyti nuotraukų albumus. Vartykite kartu. Pieškite šeimos genealoginį medį.
- Stebėkite, kokiu metu vaikas sako, kad nežino, ką veikti, ir susikurkite tos akimirkos ritualą. Tai gali būti, tarkime, 19 val. pasakos skaitymas.
- Mergaitėms patiks žaidimas „Kas yra spintoje?“ Nueikite kartu į kambarį, ištraukite drabužius ir juos rūšiuokite pagal spalvas, sezoną ir t. t. Vaikas bus laimingas ir spinta tvarkinga.
- Pastatykite kėdžių, pagalvėlių, antklodžių namus, ligoninę, mokyklą ir pažaiskite.
- Puikus žaidimas yra slėpynės. Iš pradžių slėptis reikėtų taip, kad vaikas lengvai surastų.
- Galite pažaisti pagalvių mūšį, kad būtų įdomiau, galima mėtytis pagalvėmis stovint ant vienos kojos. Laimi tas, kuris ilgiau išstovi ant vienos kojos.
- Galima pažaisti lenktynes ant pagalvių. Jeigu namuose laminatas, medinės grindys, atsisėskite ant pagalvių ir čiuožkite, stumdamiesi kojomis. Arba atsigulkite ant pilvo ir irkitės rankomis.
- Teniso kamuoliuką įdėkite į šaukštą ir eikite nusibrėžta trasa: po stalu, aplink kėdes ir t. t. Susidarykite savo kliūčių ruožą.
- Vaikai labai mėgsta žaidimą „Diena - naktis“. Kai sakote „diena“ - bėgiokite, šokinėkite. Ištarus „naktis“, reikia sustingti vietoje.
- Laisvesnę minutę dėliokite dėliones, žaiskite stalo žaidimus, šokite su vaiku pagal muziką, dainuokite karaokės dainas, drauge mankštinkitės.
Visi žaidimai turi taisykles, kurias iš anksto su vaiku aptarkite: kiek laiko žaisite, kas sutvarkys kambarį po žaidimo ir t. t.
