Vaikystė paprastai asocijuojasi su naivumu, nekaltumu ir patirties stoka. Tačiau ar tai reiškia, kad vaikai negali turėti įžvalgų, brandos ir netgi išminties? Šis klausimas dažnai keliamas literatūroje, filosofijoje ir kasdieniame gyvenime. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šis klausimas atsiskleidžia Jurgio Savickio kūryboje, bei pateiksime įžvalgas, ar vaikai gali būti išmintingi, remiantis literatūros analize.

Vaikų išminties samprata

Išmintis dažnai apibrėžiama kaip gebėjimas priimti gerus sprendimus, suprasti gyvenimo prasmę ir turėti gilių įžvalgų. Tradiciškai manoma, kad išmintis ateina su amžiumi ir patirtimi. Tačiau vaikai dažnai stebina savo gebėjimu matyti pasaulį naujai, užduoti gilius klausimus ir turėti neįprastų įžvalgų. Vaikai, neturėdami suaugusiųjų susiformavusių stereotipų ir išankstinių nuostatų, gali pamatyti esmę paprastuose dalykuose. Jų intuicija ir gebėjimas būti nuoširdiems leidžia jiems suprasti dalykus, kurie suaugusiems gali būti sunkiai suvokiami.

Prancūzų psichiatras Christophe‘as André savo knygoje „Ramybė“ teigia, kad kiekvienas žmogus gali skleisti išmintingus žodžius arba elgtis tarsi išminčius kai kuriomis gyvenimo akimirkomis. Kaip atrodytų pasaulis, jei staiga pranyktų visi žmonės?

Jurgio Savickio kūrybos bruožai ir vaikų išminties apraiškos

Jurgis Savickis - vienas žymiausių XX a. lietuvių prozininkų, dramaturgų ir diplomatų. Jo kūrybai būdingas modernumas, ironija, paradoksai ir dėmesys žmogaus egzistencijos klausimams. Savickio kūriniuose dažnai susiduria skirtingi pasauliai: realybė ir fantazija, kasdienybė ir transcendencija, banalybė ir išmintis. Savickio kūryboje vaikai gali pasirodyti kaip personažai, kurie savo naivumu ir nuoširdumu atskleidžia suaugusiųjų pasaulio absurdiškumą ir ribotumą. Jie gali būti tarsi veidrodžiai, atspindintys suaugusiųjų problemas ir priverčiantys juos susimąstyti apie savo vertybes ir pasirinkimus.

Norint atsakyti į klausimą, ar vaikai gali būti išmintingi, verta panagrinėti konkrečius literatūrinius pavyzdžius. Jurgio Savickio kūryboje galima rasti įvairių vaikų personažų, kurie savo elgesiu ir pasisakymais verčia abejoti nusistovėjusiais stereotipais apie vaikystę. Pavyzdžiui, vaikas, kuris užduoda nepatogius klausimus suaugusiems, atskleisdamas jų veidmainystę; vaikas, kuris savo intuicija padeda išspręsti sudėtingą situaciją; ar vaikas, kuris savo naivumu atveria suaugusiųjų akis į tikrąsias vertybes. Šie pavyzdžiai rodo, kad vaikai gali būti išmintingi ne ta prasme, kaip suaugusieji, bet savaip - per nuoširdumą, intuiciją ir gebėjimą matyti pasaulį be išankstinių nuostatų.

Maža mergaitė (šešerių) stebi savo vyresnių seserų ginčą (aštuonerių ir dešimties): katra sėdės geresnėje vietoje automobilio gale - geriausia sėdėti prie lango, o ne viduryje. Matydama, kad barnis niekaip nesibaigia ir tėvai ima nervintis, ji pasiaukoja: „Aš sėsiu į vidurį, kad greičiau išvažiuotume.“ Nors ir jai labiau patinka sėdėti iš krašto. Jos poelgio motyvai įvairūs ir labai įdomūs. Kokią jos sprendimo dalį lemia atsisakymas iš jautrumo: „Negaliu pakęsti tų ginčų, visi dėl jų būna nelaimingi“? Supratingumas: „Jos sugadins tėvams nuotaiką, o kai jie blogai nusiteikę, kelionės būna nevykusios“? Ir išmintis: „Galų gale, tie ginčai dėl vietos - nesąmonė, sėdėti viduryje visai neblogai“? Ar tėvai turi sunerimti matydami, kad „mažoji aukojasi dėl vyresniųjų“? Ar turi dėl jos džiaugtis, kad parodė esanti išmintinga? Nes neilgai trukus, konfliktui nurimus, ji švelniai ims derėtis su seserimis, kad nereikėtų visą kelionę sėdėti „blogoje“ vietoje. Taigi, ji sutaupė konfliktui švaistomas emocijas ir pasiekė visus tenkinantį sprendimą.

Argumentai "už" ir "prieš"

Argumentai, kodėl vaikai gali būti išmintingi:

• Nekaltumas ir nuoširdumas: Vaikai neturi suaugusiųjų susiformavusių stereotipų ir išankstinių nuostatų, todėl gali matyti pasaulį objektyviau.
• Intuicija: Vaikai dažnai pasikliauja intuicija, kuri gali padėti jiems suprasti dalykus, kurie suaugusiems yra sunkiai suvokiami.
• Gebėjimas užduoti gilius klausimus: Vaikai nebijo klausti ir ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus, kurie gali vesti prie gilesnio supratimo.

Argumentai, kodėl vaikai negali būti išmintingi:

• Patirties stoka: Vaikai neturi pakankamai gyvenimiškos patirties, kad galėtų priimti brandžius sprendimus.
• Žinių trūkumas: Vaikai dar nėra įgiję pakankamai žinių, kad galėtų suprasti sudėtingus reiškinius.
• Emocinis nestabilumas: Vaikai dažnai būna emociškai nestabilūs, todėl jų sprendimai gali būti impulsyvūs ir neapgalvoti.

Išmintis ir vaikystės raida

Atsakymas į klausimą, ar vaikai gali būti išmintingi, nėra vienareikšmis. Vaikai gali turėti tam tikrų išminties bruožų, tokių kaip nuoširdumas, intuicija ir gebėjimas užduoti gilius klausimus. Tačiau jie neturi pakankamai patirties, žinių ir emocinio stabilumo, kad galėtų būti laikomi išmintingais ta prasme, kaip suaugusieji. Jurgio Savickio kūryba leidžia pažvelgti į vaikystę iš kitos perspektyvos ir įvertinti vaikų gebėjimą matyti pasaulį savaip.

Išmintis - tai gebėjimas taikyti žinias ir patirtį, siekiant priimti teisingus sprendimus ir suprasti sudėtingas situacijas. Dažnai manoma, kad išmintis ateina su amžiumi, tačiau ar tai reiškia, kad vaikai negali būti išmintingi? Šiame straipsnyje nagrinėjame, ar vaikas gali būti išmintingas, apžvelgdami psichologinius aspektus, vaikystės patirtis ir aplinkos įtaką. Dažnai galime išgirsti tokį teiginį, jog žmogaus išmintis yra sukaupiama su amžiumi bei patirtimi ir vaikas negali būti išmintingas dėl savo amžiaus. Tačiau toks teiginys yra klaidingas, nes net pats mažiausias vaikas gali mąstyti.

Paskubėto Suaugimo Sindromas

Šiandien juntama tendencija skatinti vaikus greičiau suaugti. Psichologas, vaiko raidos specialistas dr. Deividas Elkindas šį kultūrinį reiškinį vadina paskubinto suaugimo sindromu (angl. Hurried Child Syndrome). Jis pasireiškia, kai tėvai ragina savo vaikus kuo greičiau elgtis kaip paauglius, pvz., pradinukėms perka makiažo reikmenis, ankstyvoje paauglystėje skatina vaikščioti į pasimatymus, mažus vaikus traktuoja kaip suaugusius ir atitinkamai su jais elgiasi, tikisi iš jų brandžių pasirinkimų, rengia brangiais žinomų dizainerių drabužiais, atveria juos seksualumo vaizdavimui per televiziją, video, muziką, internetą. Anksčiau tėvai suprasdavo saugios, tvarkingos vaikystės raidos etapų svarbą. Tų etapų pradžią ir pabaigą žymėdavo tam tikri kultūriniai ženklai, konkrečiai apibrėždavę, koks elgesys ar veikla derama ir nederama. Šiandien ribos arba beveik ištrintos, arba perkeltos. O tai gali būti didelė klaida. Kai su vaikais elgiamasi taip, lyg jie būtų suaugę, tampa labai sudėtinga nustatyti jiems ribas ateityje. Kaip, tarkim, diktuoti sąlygas ir pareikalauti, kad trylikametis grįžtų namo sutartą valandą, jei seniai leidome jam save matyti kaip suaugusį? Tas pagreitintos vaikystės sindromas apiplėšia vaikus, atimdamas iš jų gražiausius vaikystės metus ir pajungdamas nenatūraliai laiko skalei, kas gali pakenkti jų psichinei ir fizinei sveikatai. Išmintingas supranta, kad viskam savas laikas. Vaikystė - tai nepakartojamas gyvenimo etapas, kurio nereikėtų nei trumpinti, nei skubinti. Leisdamas vaikams augti natūraliu tempu, tu ne tik suteiki jiems dovaną patirti pilnavertę vaikystę, bet ir pats mokaisi kantrybės bei gebėjimo vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.

Darbas ir jo įtaka vaikų raidai

Psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad darbas vaikui gali būti ir naudingas, ir kenkti. Pavyzdžiui, jei paauglys pats pareiškia norą, užuot lakstęs kieme, padirbėti kaimyno darže ar pagelbėti parduotuvę turinčiam kaimynui - tai yra, jei vaikas savo noru renkasi jam pagal fizines galimybes tinkantį ir saugų darbą - puiku! Tačiau jei tėvai atžalą dirbti verčia, darbą užkrauna, kaip prievolę, kad vaikas „nepridirbtų ko nors“ ar, dar blogiau, - darbu baudžia, pasekmės gali būti labai rimtos. Mat tokiam vaikui užaugus, jo pasąmonėje darbas gali asocijuotis su kažkuo labai nemaloniu, atgrasiu, tad ir dirbti, ir lipti karjeros laiptais bus gerokai sunkiau. Nors tam tikrose situacijose darbo terapija taikoma blogo elgesio korekcijai, nepamirškime, kad kalbame ne apie suagusį žmogų, bet apie vaiką. Auklėti nevaldomus vaikus priverstiniu darbu, anot psichoterapeuto Raimundo Aleknos, - tikrai neverta, nes tokiu atveju vaikas vis tiek nejaus meilės darbui.

Daug kas priklauso ir nuo pateikimo - vienu atveju vaikas jaus, kad yra verčiamas, kitu, pavyzdžiui, įrodžius, kad dirbti yra smagiau, nei krėsti šunybes - darbas gali tapti tėvų sąjungininku. Esminis momentas, į kurį tėvai privalo atkreipti dėmesį - vaiko saugumas. Vadinasi, nepakanka vaiko žodžių, kad jis dirbs „kažkur šalia to namo, su tokiu dėde“. Išsiaiškinkite, kur ir kokiomis sąlygomis dirbs vaikas. įdėmiai perskaitykite jo darbo sutartį, - taip išvengsite neretai pasitaikančių apgaulės atvejų, galinčių tapti dviguba trauma vaikui - ir nepailsėjo, ir neužsidirbo. Įsitikinkite, kad darbdavys pasirūpina paauglių saugumu, kad šalia dirba blaivūs asmenys, informuoti apie čia pat dirbančius vaikus. Pagalvokite, ar pasirinktas darbas atitinka jūsų vaiko fiziologinę ir psichinę brandą - per daug varginantis darbas tikrai neišugdys teigiamų įgūdžių, nesuteiks jokio džiaugsmo. Kita vertus, vaikystė skirta tam, kad vaikai žaistų, vasara tam, kad pailsėtų nuo mokslo, kad sustiprėtų fiziškai, pasisemtų ęspūdžių kaime, kelionėse ar stovyklose, pabūtų su draugais, pasidžiaugtų geru oru. Tad jei vaikas pats nesiprašo leidžiamas padirbėti, o šeimos padėtis nėra katastrofiška - pagalvokite, ar dirbti jūsų vaikui tikrai verta. Psichologų teigimu, vaikystėje žymiai daugiau naudos duoda „darbas“ prie knygų - skatinkite savo atžalą mokytis, gauti kuo įvairesnių žinių, sportuoti ir stiprinti sveikatą. Jei mokslas nesiseka - įgyti patinkančią profesiją. Jei visgi ketinate leisti vaikui dirbti, pravartu žinoti, kad specialistai nerekomenduoja dirbti jauniesniems nei 16 metų paaugliams.

Smurtas prieš vaikus ir jo pasekmės

Psichologai teigia, kad vaikų mušti nevalia. Yra daugybė priežasčių, kodėl negalima mušti vaiko, ir negalėčiau sugalvoti nei vienos, kodėl reikėtų. Neretai tėvai įsivaizduoja, kad vaikų elgesį reguliuoja baimė. Klaidinga yra manyti, kad jei vaiką vieną kartą labai stipriai primušime, jis daugiau taip nesielgs. Jei trenksime per rankutę, kuri eilinį kartą tiesiasi prie rozetės, vaikas nesuvoks, kad ten pavojinga. Jis manys, kad taip elgtis negalima, nes tėtis ar mama to neleidžia. Vaikui brėžiama riba neturi būti paremta skausmu, jis nėra kokia nors dresuojama žiurkė. Jis turi būti labai anksti mokomas, kas yra saugu ir kas nesaugu. Ir nesaugumas turi kilti ne iš tėčio ar mamos. Žinoma, aiškinimai ir draudimai neduoda rezultatų iš karto. Ugdant vaiką svarbu nuoseklumas ir kantrybė. Ramiai ir daugybę kartų akcentuojant, aiškinant tuos pačius dalykus pasiekiami rezultatai. Vaikui reikia aiškiai nubrėžti saugumo ribas - kas galima ir kas - ne, padedant jam suvokti, kad tinkamai elgtis yra pirmiausia jo paties interesas.

Labai svarbi priežastis, dėl kurios nereikia mušti vaikų, - taip auga sužalota asmenybė. Auklėdami diržu įdiegiame žinojimą, kad pasaulį valdo agresyvi jėga - reikia arba jai paklusti, arba pačiam taip siekti savo tikslų. Mušti vaikai dažniausiai būna labai žemos savivertės, prastos nuomonės apie save, jie nedrįsta rizikuoti, siekti ko nors gyvenime. Universitetai, gražūs namai, išsilavinimas, geras gyvenimas, jų supratimu, yra skirti kažkam kitam. Žemą savivertę pasikelti neretai jie stengiasi smurtaudami, žemindami kitus. Vaikystėje muštas vaikas vėliau į visas gyvenimo aplinkas - šeimą, darbą, draugystes - perkelia aukos ir smurtautojo santykių modelius. Klausimas tik, kurioje pozicijoje jis atsidurs. Nutraukti šį užburtą ratą kartais pavyksta. Jei vaikas turėjo, pavyzdžiui, gerą, supratingą auklėtoją ar mokytoją, trenerį, su kuriuo jį siejo lygiaverčiai pagarbūs santykiai, jis auga žinodamas, kad toks bendravimas įmanomas. Tada, tikėtina, kad vėliau pats pasirinks pagarbaus elgesio būdą. Juk gali net trimetis ir šešiasdešimtmetis susikalbėti kaip du lygiai vertingi žmonės, nors vienas išmintingas, o kitas tik ima gyventi. Mušdami vaikus auginame nemąstančius, paklūstančius vergus, kurie neturi savo nuomonės, jos negina, nekelia jokių idėjų, stengiasi prisitaikyti. Ar tokių vaikų norime?

Bausmės ir apribojimai: nuoseklumas auklėjant

Jei vaikas už tą patį nusižengimą baudžiamas ar drausminamas skirtingai, priklausomai nuo tėvų nuotaikos ar aplinkybių, jis nesiliauja netinkamai elgtis. Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Neapibrėždami ribų vaikams, tėvai ir patys greitai praranda kantrybę. Pasimeta, kas vaikui galima ir kas ne. Auklėjant vaikus labai svarbu nuoseklumas. Pavyzdžiui, jei vakare penkiamečiui liepta susitvarkyti žaislus, o jis to nedaro, tai natūrali pasekmė bus, kad jis nespėja pažiūrėti filmuko. Tačiau to nepakanka - tėvai turi ir išaiškinti, kad susitvarkyti būtina, o jei reikia, galbūt paimti vaiką už rankos, nuvesti ir padėti jam įvykdyti nurodymą.

Kartais tėvai užploja vaikams, kai tie atsiduria labai pavojingose situacijose. Kai tėvai labai išsigąsta dėl realios grėsmės vaiko gyvybei, būna, kad rimtai „užvanoja“, kad jis prisimintų ir daugiau taip nesielgtų. Jei vis dėl to situacijos suvaldyti nepavyko ir pliaukštelėjome, nereikia to sumenkinti, kad „visi taip daro“, tuo didžiuotis. Pagalvokime, ar norime, kad pavyzdžiui, mano anūkei ateityje kas nors „pliaukštelėtų‘? Bet nereikia dėl to pulti į nevaisingą graužatį. Kartais tėvai kaltina save, kad pavyzdžiui, pliaukštelėjo vaikui, kai jam buvo treji, baiminasi, kad tai sugadino jų santykius negrįžtamai. Supratus, kad netinkamai elgiamės net ir praėjus daugeliui metų, galima atsiprašyti. Svarbu, kad situacija būtų visiems aiški - vaikas pasielgė blogai, bet ir mano reakcija nebuvo adekvati. Tai pripažinę galėsime suprasti ir vaiko, ir suaugusio žmogaus netinkamo elgesio priežastis, o ateityje veikti saugiau ir efektyviau.

Norėdami, kad vaikas būtų fiziškai stiprus, drąsus, gebėtų apsiginti, galime jį leisti į kovos menų būrelį, tegul vaikas sportuoja, treniruojasi, įgyja reikalingų savigynos įgūdžių. Vaiko auginimas pagarbiai, aiškiai ir nuosekliai brėžiant saugaus ir tinkamo elgesio ribas, taikant adekvačias jo amžiui ir galioms pasekmes, nėra joks šiltnamis. Tai yra saugūs namai. Juk siekiame, kad vaikai mūsų nebijotų, būtų atviri. Jie yra skirtingi - vieniems gali pakakti žodžio, kitam - kontrolės ir griežtumo. Auklėjami be rykščių ir kumščių, vaikai auga atsipalaidavę, laisvi, tikri, kad bus sėkmingi gyvenime. Jie supranta, kad galima norėti ir nenorėti, tačiau pasekmes visais atvejais prisiims jie patys. Jie žino, kad galima suklydus, pasielgti tinkamai ir ištaisyti klaidas.

Išmintis: patirtis ir supratimas

Ką reiškia būti išmintingam? Tai dažnai užduodamas klausimas. Bet ar žinome atsakymą į šį klausimą? Žmonių nuomonė skirtinga, vieni mano, jog išmintis ateina su amžiumi, praktika, kiti mano jog iš įvairių mokslinių šaltinių. Augdami su neišmintingais tėvais vaikai gali mokytis iš jų klaidų ir tapti išmintingi. Vaikų ugdymas ir raida yra nuolatinis domėjimosi objektas tiek tėvams, tiek specialistams. Straipsnyje nagrinėjama, ar vaikas gali būti išmintingas, remiantis tyrimais ir ekspertų nuomonėmis apie vaikų raidą, ugdymą ir pasiruošimą mokyklai. Aptariami įvairūs aspektai - nuo skaitymo įpročių ir namų darbų iki socialinės ir emocinės brandos, taip pat vitaminų svarba ir regėjimo priežiūra.

Skaitymo svarba vaikų raidai

Emili Teixidoris teigė, kad skaitantieji knygas patiria daugiau - gyvena savo gyvenimą ir tą, apie kurį skaito knygoje, todėl įgyja daugiau patirties, jausmų, išgyvena daugiau gyvenimų. Prieš daugiau nei dešimt metų skaitymo skatinimas buvo savaiminis procesas, priklausantis tik nuo pačių žmonių sąmoningumo, nuo mokytojų ir bibliotekininkų entuziazmo, šeimos įpročių. Tačiau per dešimtmetį Lietuvoje šiuo klausimu padaryta labai daug. 2005 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad 35 proc. suaugusiųjų nurodė per pastarąjį pusmetį neperskaitę nė vienos knygos, o augantys vaikai skaito vis mažiau. Vis dėlto, 2015 m. pavasarį atliktas tyrimas rodo, kad daugiausiai skaitanti amžiaus grupė yra 7-10 metų vaikai. Tik 4 proc. vaikų atsakė per pastarąjį pusmetį neperskaitę nė vienos knygos. Tačiau liūdniausia padėtis yra vaikų iki dvejų metų: net 65 proc. neperskaitę nė vienos knygos. JAV leidyklos „Scholastic“ tyrimo duomenimis, net 91 proc. vaikų mėgstamiausia knyga nurodo tą, kurią išsirenka patys, niekieno nerekomenduoti. Jau minėto 2005 m. tyrimo išvadose teigiama, kad kuo daugiau šeimoje buvo skaitoma vaikui balsu, tuo aukštesni vėliau jo skaitymo apimties rodikliai. Remdamasi minėtos JAV leidyklos atliktais tyrimais, 2014 m. Iš kitų šalių tyrimų žinome, jog skaitančių vaikų mokslo pasiekimai yra geresni, jie žino daugiau žodžių, lengviau prisitaiko ir reiškia jausmus.

Patarimai tėvams, kaip padėti vaikams ruošti namų darbus

Tyrimai rodo, kad vidurinės mokyklos mokiniai namų darbams vidutiniškai skiria beveik septynias valandas per savaitę. Kiek laiko vaikas užtruks ruošdamas namų darbus, priklauso nuo įvairių faktorių, pavyzdžiui, vaiko gebėjimų, tempo, aplinkos ir kt. Beveik pusė tėvų, kurių vaikai mokosi 3-12 klasėse, tikrina, ar vaikai atlieka namų darbus. Dalis tėvų paaiškina užduotis ar net padeda jas atlikti.

Siekiant padėti mokiniams palengvinti namų darbų atlikimo procesą, specialistai rekomenduoja išbandyti kelis naudingus patarimus:

• Patraukli vieta mokymuisi: Kurkite patogią ir patrauklią mokymosi vietą namuose.
• Dienotvarkė: Turėkite aiškią dienotvarkę, kurioje būtų numatytas ir namų darbų bei skaitymo laikas.
• Svarbu žinoti prasmę: Padėkite vaikams suprasti, kodėl jiems skirtos užduotys yra naudingos.
• Bendradarbiaukite su mokytojais: Drąsiai kreipkitės į mokytojus, aptarkite su jais namų darbų ir motyvacijos klausimus.
• Patarčiau, bet ne padaryti už juos: Šeimos nariai gali padėti pasiūlydami savo idėjas, panašius pavyzdžius ar kitaip užvesdami ant kelio.
• Savarankiškumas: Mokykite vaiką savarankiškumo ir savireguliacijos.

Pasiruošimas mokyklai: ekspertų nuomonės

Lietuvos edukologijos universiteto psichologijos katedros docentė dr. Violeta Rimkevičienė mano, kad užtikrindami privalomą priešmokyklinį ugdymą sudarysime vienodas sąlygas visiems vaikams pasirengti mokyklai ir ŠMM siūlomos pataisos būtų labai tikslingos. Ji remiasi tyrimais, kuriuose įrodyta, kad vaiko ugdymas veikia pažintinę raidą, santykius su bendraamžiais, kalbos lavėjimą, motyvaciją mokytis visą gyvenimą, vaiko akademinius ir socialinius pasiekimus. Docentė pateikia išvadas, kokie gebėjimai ir įgūdžiai pagelbėtų vaikui pasirengti mokyklai, taip pat, į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį. Filaretų pradinės mokyklos psichologė Irena Voinič dalijasi pastebėjimais iš praktikos, atsiradusiais ir po pokalbių su kitomis pradinių klasių mokytojomis. Šešerių ir septynerių metų vaikų raida skiriasi. Skiriasi vaikų fizinė, pažintinė, socialinė-emocinė branda. Vaikai skiriasi ir savo individualiais raidos ypatumais, socialinėmis, ekonominėmis sąlygomis, kuriomis auga.

Vaiko brandą mokyklai apima:

• Fizinė branda: gera vaiko fizinė ir psichinė sveikata, išlavėję judesiai, išvystyta pirštų-riešo motorika, akies-rankos koordinacija.
• Socialinė-emocinė branda: savęs suvokimas ir savigarba, elementari savikontrolė, gebėjimas susivaldyti, gebėjimas gyventi greta kitų, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, atsakomybė.
• Intelektinė branda: domėjimasis pasauliu, jautrumas vaizdams, garsams, žodžiams.

Socialinę-emocinę brandą apibūdina vaiko savęs suvokimas ir savigarba, elementari savikontrolė, gebėjimas susivaldyti, gebėjimas gyventi greta kitų, mokėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, atsakomybė. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie daugiau laiko praleidžia ankstyvojo ugdymo įstaigose, geriau pasirengia pradiniam ugdymui ir jiems jis geriau sekasi, vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Remiantis 2014 m. Eyridice duomenimis, Europos šalyse pastebima bendra tendencija ankstinti privalomą ugdymą. Iš 29-ių Europos šalių vėliausiai pradedamas privalomas ugdymas nuo 7 metų yra Lietuvoje, Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje. 16-oje šalių privalomas ugdymas pradedamas nuo 6 metų, nuo 5 metų - devyniose šalyse, o nuo 4 metų - keturiose šalyse.

Narkotikų vartojimas tarp paauglių

Statistika rodo, kad kasmet didėja ir apsinuodijimų narkotinėmis medžiagomis skaičius. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NAKTD) duomenimis, narkotikų vartojimas tarp paauglių šalyje auga. Departamento 2021 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje bent kartą gyvenime kokius nors narkotikus vartojo 23,4 proc. 15-29 m. jaunimo, kai 2016 m. tokių buvo tik 19 proc. Remiantis 2021 m. departamento atliktos apklausos duomenimis, dažniausiai jaunimo nurodytos narkotikų vartojimo priežastys buvo smalsumas ir noras atsipalaiduoti. Psichologai pataria tėvams kalbėtis su savo vaikais ir kartu ieškoti problemos sprendimo būdo. Pajutę tėvų ar artimųjų rūpestį, vaikai gali atrasti paskatą keisti savo elgesį ir spręsti turimas problemas. Vaistinėse yra net trijų rūšių testų, kurie leidžia aptikti narkotines medžiagas. Tai galima padaryti atliekant testą iš seilių, šlapimo mėginių bei nuo bet kokio paviršiaus fiksuojant narkotinių medžiagų pėdsaką. Tokie testai vidutiniškai nustato apie 10 ir daugiau narkotinių medžiagų.

Vaikų regėjimo priežiūra

Vaiko akis ir jo regėjimas - tai nuolatinis formavimosi procesas. Jei vaiko akys vystosi normaliai ir viskas skaidru, apie dvejų metų vaikas mato tik apie 20 procentų to, ką mato suaugęs žmogus. Jei mažas vaikas turi regėjimo sutrikimą, jis nežino, kad jo matymas yra nepakankamas. Jam tai yra normali realybė. Tėvai turėtų skatinti vaikus atvirai kalbėti apie savo nerimą ir jausmus, susijusius su regėjimu. Rekomenduojama pirmą kartą patikrinti vaiko regą iki vienerių metų, jei jis visiškai sveikas. Antrą kartą pas oftalmologą reikėtų apsilankyti, kai vaikas išmoksta kalbėti. Po to rekomenduojama atsilankyti bent kartą per metus, net jei nėra jokių pastebėtų problemų.

Buvimas lauke, dienos šviesoje ir žiūrėjimas į tolį ypač stiprina regėjimą. Kai žiūrime į tolį, akies raumenys atsipalaiduoja, o tai jas stiprina. Kai žiūrime į telefoną, jos įsitempia. Dėl to, kai daugiau laiko leidžiame lauke ir žiūrime į tolį, mūsų akys būna stipresnės. Vaikiški akiniai padeda vystytis vaiko akiai ir neblogina jos būklės iš karto. Paaiškinkite vaikui, kad akiniai padės jo akims geriau dirbti ir augti. Nuo to, kaip greitai juos nešiosis, priklauso, kaip greitai gerės tavo rega. Laikykitės 20-20-20 taisyklės: Kas 20 minučių, pažvelkite į objektą, esantį 20 pėdų (apie 6 metrus) atstumu, bent 20 sekundžių. Reguliari akių patikra yra esminė, kad būtų galima užtikrinti, jog vaiko regėjimas vystosi tinkamai. Rekomenduojama, kad vaikai būtų tikrinami bent kartą per metus, net jei jie nesiskundžia regėjimo problemomis.

Vitaminų svarba vaikų sveikatai

Tyrimų metu buvo nustatyta, kad, nepaisant to, kur maitinasi vaikas (namuose, darželyje, mokykloje, gydymo įstaigoje), jis tik su maistu negauna reikiamo kiekio B grupės vitaminų, jodo ir geležies. Net visaverte laikoma mityba neužtikrina vaikui reikiamų vitaminų kiekio.

Pirmiausia reikėtų įsitikinti, ar vitaminų sudėtyje yra 12 vitaminų. Antra, ar pasirinktų vitaminų ir mineralų kiekis patenkina rekomenduojamą paros normą. Žinoma, geriausia prieš perkant vitaminus pasitarti su vaiko gydytoju. Renkantis vitaminus reikia neužmiršti įvertinti, ar vaikas alergiškas. Daugelis tėvų galvoja, kad visų maisto papildų poveikis vienodas, skiriasi tik kaina. Jei vaiko dantukai silpni, verta paieškoti preparatų su didesniu kalcio kiekiu. Jei gresia mažakraujystė, - su didesniu geležies kiekiu.

Kūdikiams dažniausiai trūksta vitamino D, ypač vėlyvą rudenį ir žiemą. Visiems kūdikiams reikia profilaktinės vitamino D dozės. Vartojant vitaminus, kurių sudėtyje yra lizino, pagerėja vaiko apetitas. Vitaminai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, kurių metu maistas virsta energija.

Vitaminai tiesiogiai neapsaugo nuo peršalimo ligų, tačiau vitaminai sustiprina organizmą, vaikas lengviau gali persirgti peršalimo ligomis. Jei vaikas dažnai jomis serga, be polivitaminų kompleksų, vaikams rekomenduojama duoti vaikiškų imunitetą stiprinančių preparatų. Problemos su oda, virškinimo sutrikimai, dažni peršalimai ir kiti sveikatos negalavimai gali rodyti, kad vaikui reikalinga vitaminų profilaktika. Vaikui gali išsivystyti avitaminozė - liga, kai, ilgą laiką visai negaunant kurio nors vieno ar kelių vitaminų, išsivysto jų stoka. Gydytojai pabrėžia, kad vitaminų trūkumas yra susijęs su metų laikų kaita ir vitaminus geriau vartoti tik pavasarį ir rudenį.

Vitaminų svarbu gauti kasdien tiek, kiek yra būtina augančiam organizmui. Kompleksus, kuriuose atskirų vitaminų dalys sudaro 30-50 proc. rekomenduojamos normos, galima vartoti nuolat ir ilgą laiką. Reikiamą vitaminų kiekį organizmas sukaupia tik per 3-4 mėnesius. Vitaminus geriausia išgerti valgant arba po valgio.

tags: #ar #vaikai #gali #buti #ismintingi

• Vaisiaus echoskopijos svarba nėštumo metu
• Vaikiškų prekių parduotuvė Mažeikiuose: viskas jūsų mažyliams
• Sarbievijaus "Sarmatų Horacijus"
• Sprendimai dėl daržų šiukšlinimo
• Daugiau apie tėvystės pratybas